Urusan najih(keberhasilan), pada yang fasih

حَدَّثَنَا يَحْيَى بْنُ سُلَيْمَانَ قَالَ حَدَّثَنِي ابْنُ وَهْبٍ قَالَ حَدَّثَنِي عُمَرُ أَنَّ سَالِمًا حَدَّثَهُ عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ عُمَرَ قَالَ مَا سَمِعْتُ عُمَرَلِشَيْءٍ قَطُّ يَقُولُ إِنِّي لَأَظُنُّهُ كَذَا إِلَّا كَانَ كَمَا يَظُنُّ بَيْنَمَا عُمَرُ جَالِسٌ إِذْ مَرَّ بِهِ رَجُلٌ جَمِيلٌ فَقَالَ لَقَدْ أَخْطَأَ ظَنِّي أَوْ إِنَّ هَذَا عَلَى دِينِهِ فِي الْجَاهِلِيَّةِ أَوْ لَقَدْ كَانَ كَاهِنَهُمْ عَلَيَّ الرَّجُلَ فَدُعِيَ لَهُ فَقَالَ لَهُ ذَلِكَ فَقَالَ مَا رَأَيْتُ كَالْيَوْمِ اسْتُقْبِلَ بِهِ رَجُلٌ مُسْلِمٌ قَالَ فَإِنِّي أَعْزِمُ عَلَيْكَ إِلَّا مَا أَخْبَرْتَنِي قَالَ كُنْتُ كَاهِنَهُمْ فِي الْجَاهِلِيَّةِ قَالَ فَمَا أَعْجَبُ مَا جَاءَتْكَ بِهِ جِنِّيَّتُكَ قَالَ بَيْنَمَا أَنَا يَوْمًا فِي السُّوقِ جَاءَتْنِي أَعْرِفُ فِيهَا الْفَزَعَ فَقَالَتْ أَلَمْ تَرَ الْجِنَّ وَإِبْلَاسَهَا وَيَأْسَهَا مِنْ بَعْدِ إِنْكَاسِهَا وَلُحُوقَهَا بِالْقِلَاصِ وَأَحْلَاسِهَا قَالَ عُمَرُ صَدَقَ بَيْنَمَا أَنَا نَائِمٌ عِنْدَ آلِهَتِهِمْ إِذْ جَاءَ رَجُلٌ بِعِجْلٍ فَذَبَحَهُ فَصَرَخَ بِهِ صَارِخٌ لَمْ أَسْمَعْ صَارِخًا قَطُّ أَشَدَّ صَوْتًا مِنْهُ يَقُولُ يَا جَلِيحْ أَمْرٌ نَجِيحْ رَجُلٌ فَصِيحْ يَقُولُ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ فَوَثَبَ الْقَوْمُ قُلْتُ لَا أَبْرَحُ حَتَّى أَعْلَمَ مَا وَرَاءَ هَذَا ثُمَّ نَادَى يَا جَلِيحْ أَمْرٌ نَجِيحْ رَجُلٌ فَصِيحْ يَقُولُ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ فَقُمْتُ فَمَا نَشِبْنَا أَنْ قِيلَ هَذَا نَبِيٌّ

Jahja bin Sulaimanas mums papasakojo, Ibn Vahbas man papasakojo, Ibn Umaras man papasakojo, kad Salimas jam papasakojo iš Abdullah bin Umaro (tebūnie juo patenkintas Alachas), kuris sakė: „Niekada negirdėjau Umaro sakant dėl jokios priežasties: „Įtariu“, išskyrus tai, kad realybė būtų tokia, kokią jis įtarė.“ Vieną dieną Umaras sėdėjo, kai pro šalį praėjo gražus vyras. Umaras pasakė: „Mano įtarimas klaidingas“, arba „Šis vyras vis dar laikosi savo religijos nuo nežinojimo laikų“, arba „Jis yra jų būrėjas. Atveskite jį čia.“ Vyras buvo pakviestas pas Umarą, ir šis papasakojo jam savo įtarimą: „Niekada nemačiau nieko panašaus į šiandien, kai musulmonas susiduria su pokalbiu.“ Umaras vėl pasakė: „Esu tikras dėl savo įtarimo dėl tavęs, nebent tu man pasakysi ką nors kita.“ Vyras atsakė: „Aš buvau jų šamanas džahilijos eroje“. „Umaras paklausė: „Koks nuostabiausias dalykas, kurį tavo džinas kada nors tau atnešė?““ Vyras atsakė: „Vieną dieną, kai buvau turguje, pas mane atėjo džinas. Žinojau, kad jis išsigandęs. Džinas tarė: „Ar nežinai, kad džinas buvo sutrikęs ir neviltyje, kai nusisuko pamatęs jaunus kupranugarius balnuose?“ Umaras tarė: „Džinas teisus. Kai miegojau prie jų stabų, sapne staiga atėjo vyras, atnešęs veršį ir jį papjovė. Tada kažkas sušuko tokiu garsiu šauksmu, kokio niekada nebuvau girdėjęs. Jis tarė: „O džalih – tas, kuris rimtai kovoja su priešu – iš tiesų nadžih – sėkmės reikalas – priklauso iškalbingam žmogui, kuris sako: „Laa ilaaha illallah“.“ Taigi žmonės nustebę pašoko. Aš pasakiau: „Nepaliksiu jo, kol neišsiaiškinsiu, kas slypi už viso to.“ Tada vyras vėl sušuko; „O išmintingasis žmogau, iš tiesų nadžiho reikalas yra su iškalbingu žmogumi, kuris sako: „Laa ilaaha illallah“. Taigi aš atsistojau ir netrukus buvo pasakyta: „Šis žmogus yra pranašas“.