Nabi tidak menceraikan istri-istrinya, melainkan bersumpah menjauhi mereka selama satu bulan

حَدَّثَنَا يَحْيَى بْنُ بُكَيْرٍ حَدَّثَنَا اللَّيْثُ عَنْ عُقَيْلٍ عَنْ ابْنِ شِهَابٍ قَالَ أَخْبَرَنِي عُبَيْدُ اللَّهِ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ أَبِي ثَوْرٍ عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ عَبَّاسٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُمَا قَالَلَمْ أَزَلْ حَرِيصًا عَلَى أَنْ أَسْأَلَ عُمَرَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ عَنْ الْمَرْأَتَيْنِ مِنْ أَزْوَاجِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ اللَّتَيْنِ قَالَ اللَّهُ لَهُمَا{ إِنْ تَتُوبَا إِلَى اللَّهِ فَقَدْ صَغَتْ قُلُوبُكُمَا }فَحَجَجْتُ مَعَه فَعَدَلَ وَعَدَلْتُ مَعَهُ بِالْإِدَاوَةِ فَتَبَرَّزَ حَتَّى جَاءَ فَسَكَبْتُ عَلَى يَدَيْهِ مِنْ الْإِدَاوَةِ فَتَوَضَّأَ فَقُلْتُ يَا أَمِيرَ الْمُؤْمِنِينَ مَنْ الْمَرْأَتَانِ مِنْ أَزْوَاجِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ اللَّتَانِ قَالَ اللَّهُ عَزَّ وَجَلَّ لَهُمَا{ إِنْ تَتُوبَا إِلَى اللَّهِ فَقَدْ صَغَتْ قُلُوبُكُمَا }فَقَالَ وَا عَجَبِي لَكَ يَا ابْنَ عَبَّاسٍ عَائِشَةُ وَحَفْصَةُ ثُمَّ اسْتَقْبَلَ عُمَرُ الْحَدِيثَ يَسُوقُهُ فَقَالَ إِنِّي كُنْتُ وَجَارٌ لِي مِنْ الْأَنْصَارِ فِي بَنِي أُمَيَّةَ بْنِ زَيْدٍ وَهِيَ مِنْ عَوَالِي الْمَدِينَةِ وَكُنَّا نَتَنَاوَبُ النُّزُولَ عَلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَيَنْزِلُ يَوْمًا وَأَنْزِلُ يَوْمًا فَإِذَا نَزَلْتُ جِئْتُهُ مِنْ خَبَرِ ذَلِكَ الْيَوْمِ مِنْ الْأَمْرِ وَغَيْرِهِ وَإِذَا نَزَلَ فَعَلَ مِثْلَهُ وَكُنَّا مَعْشَرَ قُرَيْشٍ نَغْلِبُ النِّسَاءَ فَلَمَّا قَدِمْنَا عَلَى الْأَنْصَارِ إِذَا هُمْ قَوْمٌ تَغْلِبُهُمْ نِسَاؤُهُمْ فَطَفِقَ نِسَاؤُنَا يَأْخُذْنَ مِنْ أَدَبِ نِسَاءِ الْأَنْصَارِ فَصِحْتُ عَلَى امْرَأَتِي فَرَاجَعَتْنِي فَأَنْكَرْتُ أَنْ تُرَاجِعَنِي فَقَالَتْ وَلِمَ تُنْكِرُ أَنْ أُرَاجِعَكَ فَوَاللَّهِ إِنَّ أَزْوَاجَ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ليُرَاجِعْنَهُ وَإِنَّ إِحْدَاهُنَّ لَتَهْجُرُهُ الْيَوْمَ حَتَّى اللَّيْلِ فَأَفْزَعَنِي فَقُلْتُ خَابَتْ مَنْ فَعَلَ مِنْهُنَّ بِعَظِيمٍ ثُمَّ جَمَعْتُ عَلَيَّ ثِيَابِي فَدَخَلْتُ عَلَى حَفْصَةَ فَقُلْتُ أَيْ حَفْصَةُ أَتُغَاضِبُ إِحْدَاكُنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الْيَوْمَ حَتَّى اللَّيْلِ فَقَالَتْ نَعَمْ فَقُلْتُ خَابَتْ وَخَسِرَتْ أَفَتَأْمَنُ أَنْ يَغْضَبَ اللَّهُ لِغَضَبِ رَسُولِهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَتَهْلِكِينَ لَا تَسْتَكْثِرِي عَلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَلَا تُرَاجِعِيهِ فِي شَيْءٍ وَلَا تَهْجُرِيهِ وَاسْأَلِينِي مَا بَدَا لَكِ وَلَا يَغُرَّنَّكِ أَنْ كَانَتْ جَارَتُكَ هِيَ أَوْضَأَ مِنْكِ وَأَحَبَّ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُرِيدُ عَائِشَةَ وَكُنَّا تَحَدَّثْنَا أَنَّ غَسَّانَ تُنْعِلُ النِّعَالَ لِغَزْوِنَا فَنَزَلَ صَاحِبِي يَوْمَ نَوْبَتِهِ فَرَجَعَ عِشَاءً فَضَرَبَ بَابِي ضَرْبًا شَدِيدًا وَقَالَ أَنَائِمٌ هُوَ فَفَزِعْتُ فَخَرَجْتُ إِلَيْهِ وَقَالَ حَدَثَ أَمْرٌ عَظِيمٌ قُلْتُ مَا هُوَ أَجَاءَتْ غَسَّانُ قَالَ لَا بَلْ أَعْظَمُ مِنْهُ وَأَطْوَلُ طَلَّقَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ نِسَاءَهُ قَالَ قَدْ خَابَتْ حَفْصَةُ وَخَسِرَتْ كُنْتُ أَظُنُّ أَنَّ هَذَا يُوشِكُ أَنْ يَكُونَ فَجَمَعْتُ عَلَيَّ ثِيَابِي فَصَلَّيْتُ صَلَاةَ الْفَجْرِ مَعَ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَدَخَلَ مَشْرُبَةً لَهُ فَاعْتَزَلَ فِيهَا فَدَخَلْتُ عَلَى حَفْصَةَ فَإِذَا هِيَ تَبْكِي قُلْتُ مَا يُبْكِيكِ أَوَلَمْ أَكُنْ حَذَّرْتُكِ أَطَلَّقَكُنَّ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَتْ لَا أَدْرِي هُوَ ذَا فِي الْمَشْرُبَةِ فَخَرَجْتُ فَجِئْتُ الْمِنْبَرَ فَإِذَا حَوْلَهُ رَهْطٌ يَبْكِي بَعْضُهُمْ فَجَلَسْتُ مَعَهُمْ قَلِيلًا ثُمَّ غَلَبَنِي مَا أَجِدُ فَجِئْتُ الْمَشْرُبَةَ الَّتِي هُوَ فِيهَا فَقُلْتُ لِغُلَامٍ لَهُ أَسْوَدَ اسْتَأْذِنْ لِعُمَرَ فَدَخَلَ فَكَلَّمَ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ثُمَّ خَرَجَ فَقَالَ ذَكَرْتُكَ لَهُ فَصَمَتَ فَانْصَرَفْتُ حَتَّى جَلَسْتُ مَعَ الرَّهْطِ الَّذِينَ عِنْدَ الْمِنْبَرِ ثُمَّ غَلَبَنِي مَا أَجِدُ فَجِئْتُ فَذَكَرَ مِثْلَهُ فَجَلَسْتُ مَعَ الرَّهْطِ الَّذِينَ عِنْدَ الْمِنْبَرِ ثُمَّ غَلَبَنِي مَا أَجِدُ فَجِئْتُ الْغُلَامَ فَقُلْتُ اسْتَأْذِنْ لِعُمَرَ فَذَكَرَ مِثْلَهُ فَلَمَّا وَلَّيْتُ مُنْصَرِفًا فَإِذَا الْغُلَامُ يَدْعُونِي قَالَ أَذِنَ لَكَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَدَخَلْتُ عَلَيْهِ فَإِذَا هُوَ مُضْطَجِعٌ عَلَى رِمَالِ حَصِيرٍ لَيْسَ بَيْنَهُ وَبَيْنَهُ فِرَاشٌ قَدْ أَثَّرَ الرِّمَالُ بِجَنْبِهِ مُتَّكِئٌ عَلَى وِسَادَةٍ مِنْ أَدَمٍ حَشْوُهَا لِيفٌ فَسَلَّمْتُ عَلَيْهِ ثُمَّ قُلْتُ وَأَنَا قَائِمٌ طَلَّقْتَ نِسَاءَكَ فَرَفَعَ بَصَرَهُ إِلَيَّ فَقَالَ لَا ثُمَّ قُلْتُ وَأَنَا قَائِمٌ أَسْتَأْنِسُ يَا رَسُولَ اللَّهِ لَوْ رَأَيْتَنِي وَكُنَّا مَعْشَرَ قُرَيْشٍ نَغْلِبُ النِّسَاءَ فَلَمَّا قَدِمْنَا عَلَى قَوْمٍ تَغْلِبُهُمْ نِسَاؤُهُمْ فَذَكَرَهُ فَتَبَسَّمَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ثُمَّ قُلْتُ لَوْ رَأَيْتَنِي وَدَخَلْتُ عَلَى حَفْصَةَ فَقُلْتُ لَا يَغُرَّنَّكِ أَنْ كَانَتْ جَارَتُكِ هِيَ أَوْضَأَ مِنْكِ وَأَحَبَّ إِلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُرِيدُ عَائِشَةَ فَتَبَسَّمَ أُخْرَى فَجَلَسْتُ حِينَ رَأَيْتُهُ تَبَسَّمَ ثُمَّ رَفَعْتُ بَصَرِي فِي بَيْتِهِ فَوَاللَّهِ مَا رَأَيْتُ فِيهِ شَيْئًا يَرُدُّ الْبَصَرَ غَيْرَ أَهَبَةٍ ثَلَاثَةٍ فَقُلْتُ ادْعُ اللَّهَ فَلْيُوَسِّعْ عَلَى أُمَّتِكَ فَإِنَّ فَارِسَ وَالرُّومَ وُسِّعَ عَلَيْهِمْ وَأُعْطُوا الدُّنْيَا وَهُمْ لَا يَعْبُدُونَ اللَّهَ وَكَانَ مُتَّكِئًا فَقَالَ أَوَفِي شَكٍّ أَنْتَ يَا ابْنَ الْخَطَّابِ أُولَئِكَ قَوْمٌ عُجِّلَتْ لَهُمْ طَيِّبَاتُهُمْ فِي الْحَيَاةِ الدُّنْيَا فَقُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ اسْتَغْفِرْ لِي فَاعْتَزَلَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِنْ أَجْلِ ذَلِكَ الْحَدِيثِ حِينَ أَفْشَتْهُ حَفْصَةُ إِلَى عَائِشَةَ وَكَانَ قَدْ قَالَ مَا أَنَا بِدَاخِلٍ عَلَيْهِنَّ شَهْرًا مِنْ شِدَّةِ مَوْجِدَتِهِ عَلَيْهِنَّ حِينَ عَاتَبَهُ اللَّهُ فَلَمَّا مَضَتْ تِسْعٌ وَعِشْرُونَ دَخَلَ عَلَى عَائِشَةَ فَبَدَأَ بِهَا فَقَالَتْ لَهُ عَائِشَةُ إِنَّكَ أَقْسَمْتَ أَنْ لَا تَدْخُلَ عَلَيْنَا شَهْرًا وَإِنَّا أَصْبَحْنَا لِتِسْعٍ وَعِشْرِينَ لَيْلَةً أَعُدُّهَا عَدًّا فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الشَّهْرُ تِسْعٌ وَعِشْرُونَ وَكَانَ ذَلِكَ الشَّهْرُ تِسْعًا وَعِشْرِينَ قَالَتْ عَائِشَةُ فَأُنْزِلَتْ آيَةُ التَّخْيِيرِ فَبَدَأَ بِي أَوَّلَ امْرَأَةٍ فَقَالَ إِنِّي ذَاكِرٌ لَكِ أَمْرًا وَلَا عَلَيْكِ أَنْ لَا تَعْجَلِي حَتَّى تَسْتَأْمِرِي أَبَوَيْكِ قَالَتْ قَدْ أَعْلَمُ أَنَّ أَبَوَيَّ لَمْ يَكُونَا يَأْمُرَانِي بِفِرَاقِكَ ثُمَّ قَالَ إِنَّ اللَّهَ قَالَ{ يَا أَيُّهَا النَّبِيُّ قُلْ لِأَزْوَاجِكَ إِلَى قَوْلِهِ عَظِيمًا }قُلْتُ أَفِي هَذَا أَسْتَأْمِرُ أَبَوَيَّ فَإِنِّي أُرِيدُ اللَّهَ وَرَسُولَهُ وَالدَّارَ الْآخِرَةَ ثُمَّ خَيَّرَ نِسَاءَهُ فَقُلْنَ مِثْلَ مَا قَالَتْ عَائِشَةُ

[Yahya bin Bukair] mums pasakė [Al Laits] iš ['Uqail] iš [Ibn Shihab] sakė, man pasakė ['Ubaidullah bin 'Abdullah bin Abu Tsaur] iš ['Abdullah bin 'Abbas radliallahu 'anhuma] sakė: „Aš visada entuziastingai klausinėjau ['Umar] apie dvi moteris, Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam žmonas, kurioms Alachas pasakė: - 'Jei abu atgailausite Alachui, tai iš tiesų abiejų jūsų širdys bus linkusios -priimti gėrį-... QS At-Tahrim 4-. Taigi aš jį aplankiau, bet jis manęs vengė, ir aš sekiau paskui jį nešdamasis odinį maišą, pripildytą vandens, kol jis atėjo, tada užpyliau vandenį iš vandens maišo ant jo abiejų rankų, kol jis nusiprausė.“ „Aš stebiuosi tavimi, o Ibn 'Abbas! Jis yra 'Aisija ir Hafšaha“. Tada Umaras paminėjo hadisą: „Mano kaimynas iš ansarų ir aš buvome Banu Umayyah bin Zaid kaime, priklausančiame tikėjimo genčiai Medinoje, ir mes pakaitomis susitikome su Rasulu (sallallaahu 'alaihi wasallam). Vieną dieną aš jį sutinku (shallallahu 'alaihi wasallam), kitą dieną jis jį sutinka (shallallahu 'alaihi wasallam). Kai atėjo mano eilė jį susitikti, paklausiau apie tą dieną atėjusį apreiškimą ir kitus dalykus. O kai atėjo mano kaimyno eilė, jis padarė tą patį. Mes esame kuraišai, kurie gali pavergti savo žmonas, kol, kai atvykome pas ansarus, paaiškėjo, kad jie yra tauta, kurią pavergė jų žmonos. Tada mūsų žmonos iš karto mėgdžiojo ansarų moterų įpročius. Vieną dieną patariau savo žmonai, bet ji manęs neigė ir uždraudžiau jai ginčytis su manimi, bet ji pasakė: „Kodėl jūs man draudžiate ginčytis su jumis?“ Prisiekiu Alachu, iš tiesų šiandien Pranašo (tebūnie jam ramybė ir ramybė) žmonos Jo išsižadėjo, ir viena iš jų net nekalbėjo su Juo iki vakaro. Tai išgirdęs buvau šokiruotas ir tada tariau: „Vargas tiems iš jūsų, kurie taip elgiatės“. Tada nuskubėjau susitikti su Hafšahu ir paklausiau: „O Hafšahai, ar kas nors iš jūsų šiandien išsižadėjo Alacho Pasiuntinio (tebūnie jam ramybė ir ramybė) iki vakaro?“ Jis atsakė: „Taip“. Aš pasakiau: „Vargas ir netektis. Ar jaučiatės saugūs nuo Alacho rūstybės, nes Jo Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir ramybė) supyko ir jūs žuvote? Neprašykite per daug iš Pranašo (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ir nesiginčykite su juo dėl nieko, nevenkite su juo kalbėtis. Prašyk manęs, ko tau reikia, ir nepavydėk, jei yra – Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) žmona – tavo brangioji, kuri yra gražesnė ir labiau mylima Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam). Jis turėjo omenyje „Aisyah radiallahu 'anha“. Vieną dieną kalbėjomės apie gosanus kaip batsiuvius, kurie ruošdavo mūsų batus karui. Taigi mano draugas nuėjo susitikti su Alacho Pasiuntiniu (sallallaahu 'alaihi wasallam) jo eilės dieną, o tada grįžo Išos laiku, labai garsiai pasibeldė į mano namus ir klausė: „Ar jis miega?“ Buvau šokiruotas ir išėjau jo pasitikti. Jis pasakė: „Iškilo didelė problema“. Paklausiau: „Kokia ta problema? Ar gasanai jau atvyko?“ Jis atsakė: „Ne, iš tikrųjų reikalas yra svarbesnis ir ilgesnis nei ta problema. Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) išsiskyrė su savo žmonomis.“ Umaras tarė: „Kokia nelaimė ir netektis Hafšahui. Maniau, kad taip neatsitiks. Taigi sulanksčiau drabužius ir pasimeldžiau fajro maldą su pranašu (sallallaahu 'alaihi wasallam), tada jis įėjo į aukštą kambarį ir ten atsiskyrė. Taigi sutikau verkiančią Hafšą ir paklausiau: „Kodėl verkei, argi aš tavęs neperspėjau? Ar Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) su tavimi išsiskyrė?“ Jis atsakė: „Nežinau, dabar jis tremtyje“. Taigi išėjau ir nuėjau prie sakyklos ir pamačiau, kad aplink jį buvo susirinkę nemažai žmonių – mažiau nei dešimt, – kai kurie iš jų verkė. Taigi kurį laiką su jais pasėdėjau ir tada labai norėjau nuvykti į tremties vietą, kurioje Jis gyveno. Paklausiau Aswado, mažo berniuko, kuris jam tarnavo: „Prašyti leidimo „Umarui“?“ Jis įėjo ir pasikalbėjo su Pranašu (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos), tada išėjo ir tarė: „Perdaviau tavo ketinimą, bet jis tyli.“ Tada grįžau ir susirinkau su žmonėmis prie sakyklos. Po akimirkos vėl kilo mano troškimas, todėl nuėjau pas mažą berniuką ir, kaip ir anksčiau, perdaviau savo ketinimą, o jis atsakė kaip ir anksčiau. Tada vėl atsisėdau su žmonėmis prie sakyklos. Tada vėl kilo mano troškimas, todėl vėl nuėjau pas mažą berniuką ir paklausiau: „Prašyti leidimo „Umarui“?“ Jis atsakė kaip ir anksčiau. Kai jau ruošiausi grįžti, mažas berniukas mane pasišaukė ir tarė: „Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) leidžia tau įeiti.“ Taigi nuėjau jo pasitikti, kuris gulėjo ant smėlio kaip savo lovos, ir tarp jo ir smėlio nebuvo lovos, todėl smėlis paliko žymes jo šonuose. Jis rėmėsi į pagalvę, pagamintą iš odos, pripildytos kokoso pluošto. Pasisveikinau ir, vis dar stovėdamas, paklausiau: „Ar išsiskyrei su savo žmonomis?“ Jis pažvelgė į mane ir tarė: „Ne“. Tada paklausiau: „Ar jautiesi blogai, nes mane pamatei?“ Esame Kureišo žmonės, įpratę pavergti savo žmonas. Kai atvykome čia, sutikome žmones, kuriuos pavergė jų žmonos. Taigi Umaras papasakojo. Tada pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) nusišypsojo. Tada aš pasakiau: „O kas, jeigu pamatytum mane sutinkantį Hafšahą, ir aš jam pasakyčiau: „Nepavydėk, jei yra – pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) žmona – tavo brangioji, kuri yra gražesnė ir labiau mylima pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam).“ Umaras turėjo omenyje „Aisija radiallahu 'anha“. Taigi jis vėl nusišypsojo. Tada, pamatęs jį besišypsantį, atsisėdau ir pažvelgiau į jo namus. Prisiekiu Alachu, aš ten nieko nemačiau, nes mano akys žvilgtelėjo pirmyn ir atgal ne mažiau kaip tris kartus. Tada tariau: „Prašyk Alacho išplėsti pasaulį tavo ummai, nes net persai ir ramaviai buvo išplėsti ir jiems buvo duotas pasaulis, nors jie negarbino Alacho.“ Tuo metu jis gulėjo ir tarė: „Ar abejoji, o Ibn Al Khatthob? Jie yra žmonės, kurie paspartino savo gerumą šiame pasaulyje.“ Pasakiau: „O Alacho Pasiuntiny, prašau man atleidimo.“ Paaiškėjo, kad būtent dėl tokio mano sakinio Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam izoliavosi, kai Hafšahas perdavė tai 'Aisijai radiallahu 'anha. Anksčiau Jis buvo pasakęs: „Aš nepasiliksiu su jais nė mėnesio, nes Jis buvo ant jų suerzintas po to, kai Alachas Jį sudrausmino.“ Praėjus dvidešimt devynioms dienoms, pirmasis asmuo, pas kurį jis atėjo, buvo 'Aisija. Taigi Aiša jam tarė: „Prisiekei neateiti pas mus vieną mėnesį, o šiandien tik dvidešimt devintoji naktis praėjo, aš ją suskaičiavau“. Taigi Pranašas (sallallaahu 'alaihi wa sallam) tarė: „Šį mėnesį yra dvidešimt devynios dienos“. Tame mėnesyje yra dvidešimt devynios dienos. Tada Aisija radiallahu 'anha tarė: „Tada nužengė eilutė takhyiir – pasirinkimas“. Taigi Jis pradėjo nuo manęs kaip pirmosios iš Savo žmonų. Jis tarė: „Iš tiesų, aš jums primenu kai ką, būtent, neskubėkite, kol nepaklausite savo tėvų nuomonės“. Aisija radiallahu 'anha tarė: „Aš jau žinau, kad mano tėvai neliepė man su jumis skirtis.“ Tada ji tarė: „Iš tiesų Alachas tarė: „O Pranaše, kalbėk su savo žmonomis... kol sulauksite Jo žodžio... didelio atlygio“ – QS Al Ahzab: 28-29-.“ Aisyah, tebūnie Alachas ja patenkintas, tarė: „Ar taip įsakė mano tėvai? Iš tiesų aš renkuosi Alachą, Jo Pasiuntinį ir pomirtinį gyvenimą.“ Tada Jo žmonos pasirinko tą patį ir tada pasakė: „Aisyah radiallahu 'anha“.