Nabi tidak menceraikan istri-istrinya, melainkan bersumpah menjauhi mereka selama satu bulan

Imam Bukhari : 4792

حَدَّثَنَا أَبُو الْيَمَانِ أَخْبَرَنَا شُعَيْبٌ عَنْ الزُّهْرِيِّ قَالَ أَخْبَرَنِي عُبَيْدُ اللَّهِ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ أَبِي ثَوْرٍ عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ عَبَّاسٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُمَا قَالَلَمْ أَزَلْ حَرِيصًا عَلَى أَنْ أَسْأَلَ عُمَرَ بْنَ الْخَطَّابِ عَنْ الْمَرْأَتَيْنِ مِنْ أَزْوَاجِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ اللَّتَيْنِ قَالَ اللَّهُ تَعَالَى{ إِنْ تَتُوبَا إِلَى اللَّهِ فَقَدْ صَغَتْ قُلُوبُكُمَا }حَتَّى حَجَّ وَحَجَجْتُ مَعَهُ وَعَدَلَ وَعَدَلْتُ مَعَهُ بِإِدَاوَةٍ فَتَبَرَّزَ ثُمَّ جَاءَ فَسَكَبْتُ عَلَى يَدَيْهِ مِنْهَا فَتَوَضَّأَ فَقُلْتُ لَهُ يَا أَمِيرَ الْمُؤْمِنِينَ مَنْ الْمَرْأَتَانِ مِنْ أَزْوَاجِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ اللَّتَانِ قَالَ اللَّهُ تَعَالَى{ إِنْ تَتُوبَا إِلَى اللَّهِ فَقَدْ صَغَتْ قُلُوبُكُمَا }قَالَ وَاعَجَبًا لَكَ يَا ابْنَ عَبَّاسٍ هُمَا عَائِشَةُ وَحَفْصَةُ ثُمَّ اسْتَقْبَلَ عُمَرُ الْحَدِيثَ يَسُوقُهُ قَالَ كُنْتُ أَنَا وَجَارٌ لِي مِنْ الْأَنْصَارِ فِي بَنِي أُمَيَّةَ بْنِ زَيْدٍ وَهُمْ مِنْ عَوَالِي الْمَدِينَةِ وَكُنَّا نَتَنَاوَبُ النُّزُولَ عَلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَيَنْزِلُ يَوْمًا وَأَنْزِلُ يَوْمًا فَإِذَا نَزَلْتُ جِئْتُهُ بِمَا حَدَثَ مِنْ خَبَرِ ذَلِكَ الْيَوْمِ مِنْ الْوَحْيِ أَوْ غَيْرِهِ وَإِذَا نَزَلَ فَعَلَ مِثْلَ ذَلِكَ وَكُنَّا مَعْشَرَ قُرَيْشٍ نَغْلِبُ النِّسَاءَ فَلَمَّا قَدِمْنَا عَلَى الْأَنْصَارِ إِذَا قَوْمٌ تَغْلِبُهُمْ نِسَاؤُهُمْ فَطَفِقَ نِسَاؤُنَا يَأْخُذْنَ مِنْ أَدَبِ نِسَاءِ الْأَنْصَارِ فَصَخِبْتُ عَلَى امْرَأَتِي فَرَاجَعَتْنِي فَأَنْكَرْتُ أَنْ تُرَاجِعَنِي قَالَتْ وَلِمَ تُنْكِرُ أَنْ أُرَاجِعَكَ فَوَاللَّهِ إِنَّ أَزْوَاجَ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَيُرَاجِعْنَهُ وَإِنَّ إِحْدَاهُنَّ لَتَهْجُرُهُ الْيَوْمَ حَتَّى اللَّيْلِ فَأَفْزَعَنِي ذَلِكَ وَقُلْتُ لَهَا قَدْ خَابَ مَنْ فَعَلَ ذَلِكِ مِنْهُنَّ ثُمَّ جَمَعْتُ عَلَيَّ ثِيَابِي فَنَزَلْتُ فَدَخَلْتُ عَلَى حَفْصَةَ فَقُلْتُ لَهَا أَيْ حَفْصَةُ أَتُغَاضِبُ إِحْدَاكُنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الْيَوْمَ حَتَّى اللَّيْلِ قَالَتْ نَعَمْ فَقُلْتُ قَدْ خِبْتِ وَخَسِرْتِ أَفَتَأْمَنِينَ أَنْ يَغْضَبَ اللَّهُ لِغَضَبِ رَسُولِهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَتَهْلِكِي لَا تَسْتَكْثِرِي النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَلَا تُرَاجِعِيهِ فِي شَيْءٍ وَلَا تَهْجُرِيهِ وَسَلِينِي مَا بَدَا لَكِ وَلَا يَغُرَّنَّكِ أَنْ كَانَتْ جَارَتُكِ أَوْضَأَ مِنْكِ وَأَحَبَّ إِلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُرِيدُ عَائِشَةَ قَالَ عُمَرُ وَكُنَّا قَدْ تَحَدَّثْنَا أَنَّ غَسَّانَ تُنْعِلُ الْخَيْلَ لِغَزْوِنَا فَنَزَلَ صَاحِبِي الْأَنْصَارِيُّ يَوْمَ نَوْبَتِهِ فَرَجَعَ إِلَيْنَا عِشَاءً فَضَرَبَ بَابِي ضَرْبًا شَدِيدًا وَقَالَ أَثَمَّ هُوَ فَفَزِعْتُ فَخَرَجْتُ إِلَيْهِ فَقَالَ قَدْ حَدَثَ الْيَوْمَ أَمْرٌ عَظِيمٌ قُلْتُ مَا هُوَ أَجَاءَ غَسَّانُ قَالَ لَا بَلْ أَعْظَمُ مِنْ ذَلِكَ وَأَهْوَلُ طَلَّقَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ نِسَاءَهُوَقَالَ عُبَيْدُ بْنُ حُنَيْنٍ سَمِعَ ابْنَ عَبَّاسٍ عَنْ عُمَرَ فَقَالَ اعْتَزَلَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَزْوَاجَهُ فَقُلْتُ خَابَتْ حَفْصَةُ وَخَسِرَتْ قَدْ كُنْتُ أَظُنُّ هَذَا يُوشِكُ أَنْ يَكُونَ فَجَمَعْتُ عَلَيَّ ثِيَابِي فَصَلَّيْتُ صَلَاةَ الْفَجْرِ مَعَ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَدَخَلَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَشْرُبَةً لَهُ فَاعْتَزَلَ فِيهَا وَدَخَلْتُ عَلَى حَفْصَةَ فَإِذَا هِيَ تَبْكِي فَقُلْتُ مَا يُبْكِيكِ أَلَمْ أَكُنْ حَذَّرْتُكِ هَذَا أَطَلَّقَكُنَّ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَتْ لَا أَدْرِي هَا هُوَ ذَا مُعْتَزِلٌ فِي الْمَشْرُبَةِ فَخَرَجْتُ فَجِئْتُ إِلَى الْمِنْبَرِ فَإِذَا حَوْلَهُ رَهْطٌ يَبْكِي بَعْضُهُمْ فَجَلَسْتُ مَعَهُمْ قَلِيلًا ثُمَّ غَلَبَنِي مَا أَجِدُ فَجِئْتُ الْمَشْرُبَةَ الَّتِي فِيهَا النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقُلْتُ لِغُلَامٍ لَهُ أَسْوَدَ اسْتَأْذِنْ لِعُمَرَ فَدَخَلَ الْغُلَامُ فَكَلَّمَ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ثُمَّ رَجَعَ فَقَالَ كَلَّمْتُ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَذَكَرْتُكَ لَهُ فَصَمَتَ فَانْصَرَفْتُ حَتَّى جَلَسْتُ مَعَ الرَّهْطِ الَّذِينَ عِنْدَ الْمِنْبَرِ ثُمَّ غَلَبَنِي مَا أَجِدُ فَجِئْتُ فَقُلْتُ لِلْغُلَامِ اسْتَأْذِنْ لِعُمَرَ فَدَخَلَ ثُمَّ رَجَعَ فَقَالَ قَدْ ذَكَرْتُكَ لَهُ فَصَمَتَ فَرَجَعْتُ فَجَلَسْتُ مَعَ الرَّهْطِ الَّذِينَ عِنْدَ الْمِنْبَرِ ثُمَّ غَلَبَنِي مَا أَجِدُ فَجِئْتُ الْغُلَامَ فَقُلْتُ اسْتَأْذِنْ لِعُمَرَ فَدَخَلَ ثُمَّ رَجَعَ إِلَيَّ فَقَالَ قَدْ ذَكَرْتُكَ لَهُ فَصَمَتَ فَلَمَّا وَلَّيْتُ مُنْصَرِفًا قَالَ إِذَا الْغُلَامُ يَدْعُونِي فَقَالَ قَدْ أَذِنَ لَكَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَدَخَلْتُ عَلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَإِذَا هُوَ مُضْطَجِعٌ عَلَى رِمَالِ حَصِيرٍ لَيْسَ بَيْنَهُ وَبَيْنَهُ فِرَاشٌ قَدْ أَثَّرَ الرِّمَالُ بِجَنْبِهِ مُتَّكِئًا عَلَى وِسَادَةٍ مِنْ أَدَمٍ حَشْوُهَا لِيفٌ فَسَلَّمْتُ عَلَيْهِ ثُمَّ قُلْتُ وَأَنَا قَائِمٌ يَا رَسُولَ اللَّهِ أَطَلَّقْتَ نِسَاءَكَ فَرَفَعَ إِلَيَّ بَصَرَهُ فَقَالَ لَا فَقُلْتُ اللَّهُ أَكْبَرُ ثُمَّ قُلْتُ وَأَنَا قَائِمٌ أَسْتَأْنِسُ يَا رَسُولَ اللَّهِ لَوْ رَأَيْتَنِي وَكُنَّا مَعْشَرَ قُرَيْشٍ نَغْلِبُ النِّسَاءَ فَلَمَّا قَدِمْنَا الْمَدِينَةَ إِذَا قَوْمٌ تَغْلِبُهُمْ نِسَاؤُهُمْ فَتَبَسَّمَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ثُمَّ قُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ لَوْ رَأَيْتَنِي وَدَخَلْتُ عَلَى حَفْصَةَ فَقُلْتُ لَهَا لَا يَغُرَّنَّكِ أَنْ كَانَتْ جَارَتُكِ أَوْضَأَ مِنْكِ وَأَحَبَّ إِلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُرِيدُ عَائِشَةَ فَتَبَسَّمَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ تَبَسُّمَةً أُخْرَى فَجَلَسْتُ حِينَ رَأَيْتُهُ تَبَسَّمَ فَرَفَعْتُ بَصَرِي فِي بَيْتِهِ فَوَاللَّهِ مَا رَأَيْتُ فِي بَيْتِهِ شَيْئًا يَرُدُّ الْبَصَرَ غَيْرَ أَهَبَةٍ ثَلَاثَةٍ فَقُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ ادْعُ اللَّهَ فَلْيُوَسِّعْ عَلَى أُمَّتِكَ فَإِنَّ فَارِسَ وَالرُّومَ قَدْ وُسِّعَ عَلَيْهِمْ وَأُعْطُوا الدُّنْيَا وَهُمْ لَا يَعْبُدُونَ اللَّهَ فَجَلَسَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَكَانَ مُتَّكِئًا فَقَالَ أَوَفِي هَذَا أَنْتَ يَا ابْنَ الْخَطَّابِ إِنَّ أُولَئِكَ قَوْمٌ عُجِّلُوا طَيِّبَاتِهِمْ فِي الْحَيَاةِ الدُّنْيَا فَقُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ اسْتَغْفِرْ لِي فَاعْتَزَلَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ نِسَاءَهُ مِنْ أَجْلِ ذَلِكَ الْحَدِيثِ حِينَ أَفْشَتْهُ حَفْصَةُ إِلَى عَائِشَةَ تِسْعًا وَعِشْرِينَ لَيْلَةً وَكَانَ قَالَ مَا أَنَا بِدَاخِلٍ عَلَيْهِنَّ شَهْرًا مِنْ شِدَّةِ مَوْجِدَتِهِ عَلَيْهِنَّ حِينَ عَاتَبَهُ اللَّهُ فَلَمَّا مَضَتْ تِسْعٌ وَعِشْرُونَ لَيْلَةً دَخَلَ عَلَى عَائِشَةَ فَبَدَأَ بِهَا فَقَالَتْ لَهُ عَائِشَةُ يَا رَسُولَ اللَّهِ إِنَّكَ كُنْتَ قَدْ أَقْسَمْتَ أَنْ لَا تَدْخُلَ عَلَيْنَا شَهْرًا وَإِنَّمَا أَصْبَحْتَ مِنْ تِسْعٍ وَعِشْرِينَ لَيْلَةً أَعُدُّهَا عَدًّا فَقَالَ الشَّهْرُ تِسْعٌ وَعِشْرُونَ لَيْلَةً فَكَانَ ذَلِكَ الشَّهْرُ تِسْعًا وَعِشْرِينَ لَيْلَةً قَالَتْ عَائِشَةُ ثُمَّ أَنْزَلَ اللَّهُ تَعَالَى آيَةَ التَّخَيُّرِ فَبَدَأَ بِي أَوَّلَ امْرَأَةٍ مِنْ نِسَائِهِ فَاخْتَرْتُهُ ثُمَّ خَيَّرَ نِسَاءَهُ كُلَّهُنَّ فَقُلْنَ مِثْلَ مَا قَالَتْ عَائِشَةُ

[Abu Yamanas] mums papasakojo [Syu'aib] iš [Az Zuhri], – sakė jis; – pranešė man [Ubaidullah bin Abdullah bin Abu Tsaur] iš [Abdullah bin Abbaso] radiallahu 'anhuma, – sakė jis; – aš visada reikalaudavau klausti Umaro bin Al Khathtabo apie dvi moteris, Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) žmonas, kurioms Alachas pasakė: „IN TATUUBAA ILALLAHI FAQAD SHAGHAT QULUUBUKUMAA“. Kol vieną dieną jis atliko hadžą, ir aš taip pat atlikau hadžą kartu su juo. Pakeliui jis pasitraukė nusišlapinti, tada aš nusekiau paskui jį su vandens maišu. Jis pasituštino ir grįžo, o aš užpyliau jam vandens ant rankų, tada jis nusiprausė. Tada aš paklausiau: „O Amirul Mukminin, kas yra tos dvi moterys, Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam žmonos, apie kurias Alachas Ta'ala abiem pasakė: „IN TATUUBAA ILALLAHI FAQAD SHAGHAT QULUUBUKUMAA – Jei abi atgailausite Alachui, tuomet iš tiesų jūsų abiejų širdys bus linkusios priimti gėrį...“ [Umaras] atsakė: „Kokia tu staigmena, o Ibn Abbasai. Tos dvi moterys yra Aisija ir Hafšaha.“ Tada Umaras plačiau papasakojo savo hadisą, jis pasakė: „Anksčiau turėjau kaimyną iš Bani Umayyah bin Zaid ansaro, kuris buvo neturtingas Manidos gyventojas. Mes pakaitomis dalyvaudavome Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam susirinkime. Vieną dieną buvau aš, o kitą – jis. Jei būčiau dalyvavęs, perteikdavau tai, ką jis perdavė apreiškimų ar kažko kito forma tą dieną.“ Ir kai ateina jo eilė ateiti, jis padaro tą patį. Mes esame Kurašų tauta, kurios padėtis visada yra aukštesnė už moteris. O po to, kai susitikome su ansarais, paaiškėjo, kad tai buvo žmonės, kuriems didelę įtaką darė jų moterys. Taigi mūsų žmonos pradėjo mėgdžioti ir perimti ansarų moterų manieras ir įpročius. Tada pakviečiau žmoną diskusijos, o ji tada diskutavo apie mano argumentą. Aš atsisakiau jo elgesio, jis pasakė: „Kodėl nekviečiate manęs diskusijos? Prisiekiu Alachu, iš tiesų Pranašo (tebūnie jam ramybė ir ramybė) žmonos kvietė jį diskusijos. Net šiandien iki šio vakaro viena iš jų jį nutildė.“ Mane tai taip pat nustebino. Pasakiau jam: „Iš tiesų, tai bus nuostolis kiekvienam iš jų, kuris tai padarys“. Po to nuskubėjau susidėti savo drabužius ir sutikau Hafšahą. Paklausiau jo: „O Hafšahai, ar kas nors iš jūsų šiandien iki vakaro supykdė Pranašą (tebūnie jam ramybė ir ramybė)?“ Jis atsakė: „Taip“. Aš pasakiau: „Iš tiesų, jūs pralaimėjote. Ar manote, kad jei Alachas supyktų dėl Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) pykčio, jūs žūtumėte? Nereikalaukite daug iš Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir nesiginčykite su juo dėl nieko. Ir neignoruokite to. Klauskite manęs, ko norite. Nepavydėkite savo mylimajam, kurį Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) – tai yra Aisija – mylėjo labiau.“ Umaras pasakė: „Anksčiau mes kalbėjomės, kad Ghassanas ruošia raitelius kovai su mumis. Tą dieną, kai atėjo jo eilė dalyvauti, mano draugas Ansari dalyvavo susirinkime ir po Išos maldos grįžo manęs pasitikti. Jis labai garsiai pasibeldė į mano duris ir tarė: „Atidarykite jas greitai!“, todėl aš iškart išėjau jo pasitikti. Jis pasakė: „Iš tiesų šiandien įvyko kažkas didingo“. Aš paklausiau: „Koks tai buvo įvykis? Ar Ghassanas atvyko?“ Jis atsakė: „Ne, dar daugiau. Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) išsiskyrė su savo žmonomis.“ [Ubaidas bin Hunainas] pasakė: „Jis išgirdo [Ibn Abbasą] iš [Umaro] sakant: „Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) paliko savo žmonas, todėl aš pasakiau: „Iš tiesų, Hafšahas prarado pinigų“. Aš to ir tikėjausi. Aš tuoj pat susipakavau drabužius, tada pasimeldžiau Fadžr maldą su Pranašu (sallallaahu 'alaihi wasallam). Po to Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) įėjo į savo gertuvę ir ten tylėjo. Tada aš nuėjau pamatyti Hafšos, paaiškėjo, kad jis verkė. Aš jam pasakiau: „Kodėl tu verkei? Ar aš tau to nepriminiau? Ar Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) su jumis išsiskyrė?“ Jis atsakė: „Nežinau, jis slepiasi gertuvėje.“ Taigi, aš tuoj pat išėjau ir nuėjau prie sakyklos. Aplink buvo keli žmonės, kai kurie iš jų taip pat verkė, todėl kurį laiką pasėdėjau su jais, tada nebegalėjau pakęsti atmosferos. Taigi nuėjau į gėrimo vietą, kurioje lankydavosi Pranašas (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas). Pasakiau jo juodaodžiui vergui: „Prašyk leidimo Umarui.“ Taigi vergas įėjo ir pasikalbėjo su Pranašu (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas), tada grįžo ir pasakė: „Aš kalbėjau su Pranašu (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas) ir taip pat paminėjau tave, bet jis tylėjo.“ Galiausiai grįžau ir vėl atsisėdau su grupe žmonių, kurie buvo aplink sakyklą. Po to nebegalėjau ilgiau laukti, todėl vėl nuėjau pas vergą ir pasakiau jam: „Prašyk leidimo Umarui.“ Jis įėjo ir grįžo sakydamas: „Aš tave paminėjau, bet tylėjo.“ Grįžau ir atsisėdau su keliais žmonėmis ant pakylos. Tačiau nebegalėjau ilgiau laukti ir nuėjau pas vergą ir pasakiau: „Paprašyk to Umarui“. Jis įėjo ir grįžo sakydamas: „Iš tiesų, aš paminėjau tavo vardą, bet jis tylėjo“. Taigi, kai apsisukau išeiti, staiga vergas mane pašaukė ir tarė: „Iš tiesų Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam davė tau leidimą“. Galiausiai sutikau Pranašą sallallaahu 'alaihi wasallam, kuris gulėjo ant smėlio ant kilimėlio be čiužinio. Smėlis buvo palikęs žymę ant jo kūno šono. Jis turėjo odinę pagalvėlę, pripildytą kokoso pluošto. Pasisveikinau su juo ir atsistojęs tariau: „O Alacho Pasiuntiny, ar išsiskyrei su savo žmonomis?“ Taigi jis pakėlė į mane žvilgsnį ir atsakė: „Ne“. Taigi aš pasakiau: „Allahu Akbar“. Atsistodamas dar kartą pasakiau: „Girdėjau, o Alacho Pasiuntiny, jei mane pamatytum. Mes esame Kurašų tauta, kuri visada kontroliuoja moteris.“ Tačiau, kai lankėmės Medinoje, paaiškėjo, kad tai buvo tauta, kurioje dominuoja moterys. Tada Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam nusišypsojo. Tada aš vėl pasakiau: „O Alacho Pasiuntiny, jei norėtum mane pamatyti. Aš sutikau Hafšahą ir jam pasakiau: „Niekada nepavydėk, jei tavo artimą Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam (tai reiškia Aisyah) myli labiau.“ Tada Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam vėl nusišypsojo. Taigi tuo metu atsisėdau ir pakėliau žvilgsnį į jo namus. Taigi, prisiekiu Alachu, jo namuose nieko nemačiau, išskyrus tris įdegusius kailius. Pasakiau jam: „O Alacho Pasiuntiny, melskis Alachui už tavo ummą. Nes persams ir romėnams buvo suteikta laisvė, ir jiems taip pat buvo suteiktas pasaulis, nors jie negarbina Alacho.“ Galiausiai Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam atsisėdo ten, kur anksčiau buvo gulėjęs. Tada jis tarė: „Ar toks tavo požiūris, o Ibnul Khathtabai? Iš tiesų, jie yra žmonės, kurių gerumas pasaulyje paspartintas.“ Aš pasakiau: „Prašyk man atleidimo.“ Taigi, Pranašas (sallallaahu 'alaihi wa sallam) paliko savo žmonas dėl šio reikalo. Būtent, kai Hafšaha tai išplatino Aisijai, tai truko dvidešimt devynias dienas. Tuo metu jis tarė: „Neisiu jų aplankyti mėnesį.“ Taigi, dėl didelio jo susierzinimo su jomis, būtent kai Alachas jį sudrausmino. Praėjus dvidešimt devynioms dienoms, jis sutiko Aišą ir atsitraukė nuo jos. Taigi Aisija jam tarė: „O Alacho Pasiuntiny, iš tiesų tu prisiekei mūsų nematyti visą mėnesį. Tuo tarpu šiandien, kaip aš skaičiavau, įžengei į dvidešimt devintą dieną.“ Tada jis tarė: „Iš tiesų mėnesių skaičius yra dvidešimt devynios dienos.“ Ir iš tiesų to mėnesio dienų skaičius yra dvidešimt devynios naktys. Aiša tarė: Tada Alachas apreiškė At Takhyir eilutę – eilutę, kurioje yra pasirinkimas, ar likti pranašo žmona, ar ne. Jis pradėjo nuo manęs, pirmosios tarp jo žmonų. Ir aš jį labiau mėgstu. Po to jis davė pasirinkimą visoms savo žmonoms, ir jos atsakė, kaip sakė Aisija.