Al Hamid

حَدَّثَنَا مَحْمُودُ بْنُ غَيْلَانَ وَعَبْدُ بْنُ حُمَيْدٍ الْمَعْنَى وَاحِدٌ قَالَا حَدَّثَنَا عَبْدُ الرَّزَّاقِ عَنْ مَعْمَرٍ عَنْ ثَابِتٍ الْبُنَانِيِّ عَنْ عَبْدِ الرَّحْمَنِ بْنِ أَبِي لَيْلَى عَنْ صُهَيْبٍ قَالَكَانَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِذَا صَلَّى الْعَصْرَ هَمَسَ وَالْهَمْسُ فِي قَوْلِ بَعْضِهِمْ تَحَرُّكُ شَفَتَيْهِ كَأَنَّهُ يَتَكَلَّمُ فَقِيلَ لَهُ إِنَّكَ يَا رَسُولَ اللَّهِ إِذَا صَلَّيْتَ الْعَصْرَ هَمَسْتَ قَالَ إِنَّ نَبِيًّا مِنْ الْأَنْبِيَاءِ كَانَ أُعْجِبَ بِأُمَّتِهِ فَقَالَ مَنْ يَقُومُ لِهَؤُلَاءِ فَأَوْحَى اللَّهُ إِلَيْهِ أَنْ خَيِّرْهُمْ بَيْنَ أَنْ أَنْتَقِمَ مِنْهُمْ وَبَيْنَ أَنْ أُسَلِّطَ عَلَيْهِمْ عَدُوَّهُمْ فَاخْتَارُوا النِّقْمَةَ فَسَلَّطَ عَلَيْهِمْ الْمَوْتَ فَمَاتَ مِنْهُمْ فِي يَوْمٍ سَبْعُونَ أَلْفًا قَالَ وَكَانَ إِذَا حَدَّثَ بِهَذَا الْحَدِيثِ حَدَّثَ بِهَذَا الْحَدِيثِ الْآخَرِ قَالَ كَانَ مَلِكٌ مِنْ الْمُلُوكِ وَكَانَ لِذَلِكَ الْمَلِكِ كَاهِنٌ يَكْهَنُ لَهُ فَقَالَ الْكَاهِنُ انْظُرُوا لِي غُلَامًا فَهِمًا أَوْ قَالَ فَطِنًا لَقِنًا فَأُعَلِّمَهُ عِلْمِي هَذَا فَإِنِّي أَخَافُ أَنْ أَمُوتَ فَيَنْقَطِعَ مِنْكُمْ هَذَا الْعِلْمُ وَلَا يَكُونَ فِيكُمْ مَنْ يَعْلَمُهُ قَالَ فَنَظَرُوا لَهُ عَلَى مَا وَصَفَ فَأَمَرُوهُ أَنْ يَحْضُرَ ذَلِكَ الْكَاهِنَ وَأَنْ يَخْتَلِفَ إِلَيْهِ فَجَعَلَ يَخْتَلِفُ إِلَيْهِ وَكَانَ عَلَى طَرِيقِ الْغُلَامِ رَاهِبٌ فِي صَوْمَعَةٍ قَالَ مَعْمَرٌ أَحْسِبُ أَنَّ أَصْحَابَ الصَّوَامِعِ كَانُوا يَوْمَئِذٍ مُسْلِمِينَ قَالَ فَجَعَلَ الْغُلَامُ يَسْأَلُ ذَلِكَ الرَّاهِبَ كُلَّمَا مَرَّ بِهِ فَلَمْ يَزَلْ بِهِ حَتَّى أَخْبَرَهُ فَقَالَ إِنَّمَا أَعْبُدُ اللَّهَ قَالَ فَجَعَلَ الْغُلَامُ يَمْكُثُ عِنْدَ الرَّاهِبِ وَيُبْطِئُ عَنْ الْكَاهِنِ فَأَرْسَلَ الْكَاهِنُ إِلَى أَهْلِ الْغُلَامِ إِنَّهُ لَا يَكَادُ يَحْضُرُنِي فَأَخْبَرَ الْغُلَامُ الرَّاهِبَ بِذَلِكَ فَقَالَ لَهُ الرَّاهِبُ إِذَا قَالَ لَكَ الْكَاهِنُ أَيْنَ كُنْتَ فَقُلْ عِنْدَ أَهْلِي وَإِذَا قَالَ لَكَ أَهْلُكَ أَيْنَ كُنْتَ فَأَخْبِرْهُمْ أَنَّكَ كُنْتَ عِنْدَ الْكَاهِنِ قَالَ فَبَيْنَمَا الْغُلَامُ عَلَى ذَلِكَ إِذْ مَرَّ بِجَمَاعَةٍ مِنْ النَّاسِ كَثِيرٍ قَدْ حَبَسَتْهُمْ دَابَّةٌ فَقَالَ بَعْضُهُمْ إِنَّ تِلْكَ الدَّابَّةَ كَانَتْ أَسَدًا قَالَ فَأَخَذَ الْغُلَامُ حَجَرًا فَقَالَ اللَّهُمَّ إِنْ كَانَ مَا يَقُولُ الرَّاهِبُ حَقًّا فَأَسْأَلُكَ أَنْ أَقْتُلَهَا قَالَ ثُمَّ رَمَى فَقَتَلَ الدَّابَّةَ فَقَالَ النَّاسُ مَنْ قَتَلَهَا قَالُوا الْغُلَامُ فَفَزِعَ النَّاسُ وَقَالُوا لَقَدْ عَلِمَ هَذَا الْغُلَامُ عِلْمًا لَمْ يَعْلَمْهُ أَحَدٌ قَالَ فَسَمِعَ بِهِ أَعْمَى فَقَالَ لَهُ إِنْ أَنْتَ رَدَدْتَ بَصَرِي فَلَكَ كَذَا وَكَذَا قَالَ لَهُ لَا أُرِيدُ مِنْكَ هَذَا وَلَكِنْ أَرَأَيْتَ إِنْ رَجَعَ إِلَيْكَ بَصَرُكَ أَتُؤْمِنُ بِالَّذِي رَدَّهُ عَلَيْكَ قَالَ نَعَمْ قَالَ فَدَعَا اللَّهَ فَرَدَّ عَلَيْهِ بَصَرَهُ فَآمَنَ الْأَعْمَى فَبَلَغَ الْمَلِكَ أَمْرُهُمْ فَبَعَثَ إِلَيْهِمْ فَأُتِيَ بِهِمْ فَقَالَ لَأَقْتُلَنَّ كُلَّ وَاحِدٍ مِنْكُمْ قِتْلَةً لَا أَقْتُلُ بِهَا صَاحِبَهُ فَأَمَرَ بِالرَّاهِبِ وَالرَّجُلِ الَّذِي كَانَ أَعْمَى فَوَضَعَ الْمِنْشَارَ عَلَى مَفْرِقِ أَحَدِهِمَا فَقَتَلَهُ وَقَتَلَ الْآخَرَ بِقِتْلَةٍ أُخْرَى ثُمَّ أَمَرَ بِالْغُلَامِ فَقَالَ انْطَلِقُوا بِهِ إِلَى جَبَلِ كَذَا وَكَذَا فَأَلْقُوهُ مِنْ رَأْسِهِ فَانْطَلَقُوا بِهِ إِلَى ذَلِكَ الْجَبَلِ فَلَمَّا انْتَهَوْا بِهِ إِلَى ذَلِكَ الْمَكَانِ الَّذِي أَرَادُوا أَنْ يُلْقُوهُ مِنْهُ جَعَلُوا يَتَهَافَتُونَ مِنْ ذَلِكَ الْجَبَلِ وَيَتَرَدَّوْنَ حَتَّى لَمْ يَبْقَ مِنْهُمْ إِلَّا الْغُلَامُ قَالَ ثُمَّ رَجَعَ فَأَمَرَ بِهِ الْمَلِكُ أَنْ يَنْطَلِقُوا بِهِ إِلَى الْبَحْرِ فَيُلْقُونَهُ فِيهِ فَانْطُلِقَ بِهِ إِلَى الْبَحْرِ فَغَرَّقَ اللَّهُ الَّذِينَ كَانُوا مَعَهُ وَأَنْجَاهُ فَقَالَ الْغُلَامُ لِلْمَلِكِ إِنَّكَ لَا تَقْتُلُنِي حَتَّى تَصْلُبَنِي وَتَرْمِيَنِي وَتَقُولَ إِذَا رَمَيْتَنِي بِسْمِ اللَّهِ رَبِّ هَذَا الْغُلَامِ قَالَ فَأَمَرَ بِهِ فَصُلِبَ ثُمَّ رَمَاهُ فَقَالَ بِسْمِ اللَّهِ رَبِّ هَذَا الْغُلَامِ قَالَ فَوَضَعَ الْغُلَامُ يَدَهُ عَلَى صُدْغِهِ حِينَ رُمِيَ ثُمَّ مَاتَ فَقَالَ أُنَاسٌ لَقَدْ عَلِمَ هَذَا الْغُلَامُ عِلْمًا مَا عَلِمَهُ أَحَدٌ فَإِنَّا نُؤْمِنُ بِرَبِّ هَذَا الْغُلَامِ قَالَ فَقِيلَ لِلْمَلِكِ أَجَزِعْتَ أَنْ خَالَفَكَ ثَلَاثَةٌ فَهَذَا الْعَالَمُ كُلُّهُمْ قَدْ خَالَفُوكَ قَالَ فَخَدَّ أُخْدُودًا ثُمَّ أَلْقَى فِيهَا الْحَطَبَ وَالنَّارَ ثُمَّ جَمَعَ النَّاسَ فَقَالَ مَنْ رَجَعَ عَنْ دِينِهِ تَرَكْنَاهُ وَمَنْ لَمْ يَرْجِعْ أَلْقَيْنَاهُ فِي هَذِهِ النَّارِ فَجَعَلَ يُلْقِيهِمْ فِي تِلْكَ الْأُخْدُودِ قَالَ يَقُولُ اللَّهُ تَبَارَكَ وَتَعَالَى فِيهِ{ قُتِلَ أَصْحَابُ الْأُخْدُودِ النَّارِ ذَاتِ الْوَقُودِ حَتَّى بَلَغَ الْعَزِيزِ الْحَمِيدِ }قَالَ فَأَمَّا الْغُلَامُ فَإِنَّهُ دُفِنَ فَيُذْكَرُ أَنَّهُ أُخْرِجَ فِي زَمَنِ عُمَرَ بْنِ الْخَطَّابِ وَأُصْبُعُهُ عَلَى صُدْغِهِ كَمَا وَضَعَهَا حِينَ قُتِلَقَالَ أَبُو عِيسَى هَذَا حَدِيثٌ حَسَنٌ غَرِيبٌ

Pasakęs mums [Mahmud bin Ghailan] ir [Abdu bin Humaid], kad prasmė yra viena, – tarė jie; – mums [Abdur Razzaq] pasakė iš [Ma'mar], iš [Thabit Al Bunani], iš [Abdur Rahman bin Abu Laila], iš [Shuhaib], – jis tarė: „Tai buvo Pranašo (sallallaahu 'alaihi wa sallam) tradicija, kad atlikęs „Asr“ maldą, jis sušnibždėjo, o kai kurių iš jų teigimu, terminas „šnibždesys“ reiškia abiejų lūpų judesį, tarsi jie kalbėtų.“ Tada jo buvo paklausta: „O Alacho Pasiuntiny, atlikdamas „Asr“ maldą, tu šnabždi.“ Jis atsakė: „Buvo pranašas, kuris stebino savo žmones, tada jis paklausė: „Kas gali su jais varžytis?“ Tada Alachas davė jam apreiškimą: „Duok jiems pasirinkimą tarp dviejų dalykų: aš juos nubausiu arba suteiksiu jų priešams galią?“ Tada jie pasirinko bausmę, tada Alachas valdė juos mirtimi, kol per vieną dieną mirė septyniasdešimt tūkstančių žmonių.“ Shuhaib pasakė: Ir kai jis papasakojo šį hadisą, jis papasakojo kitą hadisą, jis sakė: „Gyveno karalius, kuris turėjo šamaną, kuris jam atliko šamanizmą, tada šamanas tarė: „Suraskite man vaiką, kuris greitai suprastų“, arba jis pasakė: „Gudrų. Aš jį išmokysiu savo žinių, nes bijau mirti, kad šios žinios būtų jums atimtos ir niekas iš jūsų jų nesužinotų“. Jis pasakė: „Tada jie rado jam jaunuolį pagal jo paminėtas savybes ir liepė jaunuoliui ateiti ir nueiti pas šamaną. Jaunuolis nuėjo pas jį, o pakeliui į garbinimo vietą buvo vienuolis.“ Ma'maras pasakė: „Esu tikras, kad tuo metu garbinimo vietų gyventojai buvo musulmonai.“ Jis pasakė: „Tada vaikas paklausė vienuolio, kiekvieną kartą, kai vaikas jį praeidavo, jis vis klausinėjo, kol vienuolis jam pasakė: „Iš tiesų aš garbinu Alachą“. Jis pasakė: „Vaikas pradėjo gyventi vienuolio vietoje ir dažnai vėluodavo eiti pas šamaną.“ Taigi šamanas pasiuntė pasiuntinį vaiko šeimai su žinutės esme; iš tikrųjų jis vos neatėjo pas mane. Tada vaikas tai papasakojo vienuoliui. Vienuolis jam tarė: „Jei šamanas tavęs klausia: kur tu? Tiesiog pasakyk: su mano šeima, o jei tavo šeima tavęs klausia: kur tu? Taigi pasakyk jam, kad esi su šamanu“. Jis tarė: „Kai vaikas buvo tokioje būsenoje, staiga jis praėjo pro grupę žmonių, kuriuos sulaikė gyvūnas. Kai kurie iš jų sakė, kad gyvūnas buvo liūtas“. Jis tarė: „Tada vaikas paėmė akmenį ir tarė: „O Allah, jei tai, ką sakė vienuolis, yra tiesa, tuomet prašau Tavęs leisti man nužudyti gyvūną“. Jis tarė: „Tada jis metė ir nužudė gyvūną. Tada žmonės klausė: kas jį nužudė? Jie atsakė: vaiką“. Taigi žmonės nustebo ir tarė: „Iš tiesų, šis vaikas išmoko žinių, kurių niekas nežino“. Jis tarė: „Tada tai išgirdo aklasis ir tarė vaikui: Jei sugebėsite sugrąžinti mano regėjimą, gausite tokį ir tokį premiją. Vaikas tarė: „Aš to iš tavęs nenoriu, bet ką manai, jei tavo regėjimas sugrįš, ar patikėsi Tuo, kuris jį sugrąžino?“ Jis atsakė: „Taip“. Jis tarė: „Tada jis meldėsi Alachui, kol Alachas sugrąžino jam regėjimą. Tada aklasis patikėjo, ir jų byla pasiekė karalių. Tada jis pasiuntė pas juos pasiuntinius, ir jie buvo pristatyti. Karalius tarė: „Iš tiesų, aš nužudysiu jus kiekvieną žmogžudyste, kurios niekada nesu įvykdęs prieš nusikaltėlį.“ Tada jis įsakė atvesti vienuolį ir akląjį, tada vienam iš jų į galvą įsmeigė pjūklą ir jį nužudė, o kitą nužudė dar viena žmogžudyste. Tada jis įsakė atvesti jaunuolį, tada tarė: „Nuveskite jį į tokį ir tokį kalną ir numeskite nuo viršūnės.“ Tada jie nuvedė jį į kalną. Kai jie pasiekė tą vietą, kad numestų vaiką, jie krito nuo kalno, kol tarp jų neliko nieko, išskyrus vaiką.“ Jis pasakė: „Tada vaikas sugrįžo, ir karalius įsakė jiems nuvesti jį į jūrą ir įmesti į jūrą. Vaikas buvo paimtas į jūrą, o Alachas kartu su juo paskandino žmones ir jį išgelbėjo. Tada vaikas tarė karaliui: „Tu negali manęs nužudyti, kol manęs nenukryžiuosi ir nenušausi. Kai mane nušausi, sakyk: „Vardan Alacho, šio vaiko Viešpaties“. Tada jis įsakė nukryžiuoti vaiką, ir šis buvo nukryžiuotas, tada jį nušovė ir tarė: „BISMILLAAH ROBBU HAADZAL GHULAAM“, vardu Alacho, šio vaiko Viešpaties.“ Jis pasakė: „Tada vaikas, pašautas strėle, prisidėjo ranką prie kaktos ir mirė. Tada žmonės sakė: „Iš tiesų, šis vaikas išmoko žinių, kurių niekas nežino, todėl mes tikime Dievu, šiuo vaiku“. Jis pasakė: „Tada karaliui buvo pasakyta: „Ar nekantrauji, kad su tavimi nesutiktų trys žmonės? Visa žmonija atsisuko prieš tave“. Jis pasakė: „Tada jis iškasė didelį griovį, įmetė į jį malkų ir ugnies, tada surinko žmones ir tarė: „Kas atsigręš nuo savo religijos, tą paliksime ramybėje, o kas negrįš, tą įmesime į šią ugnį.“ Tada jis pradėjo mėtyti juos į griovius.“ Jis pasakė: „Alachas tabaraka wa ta'ala, dokumentuodamas šią istoriją, sakė: „Težūsta ir tebūnie prakeikti tie, kurie kasa griovius, kuriuos uždega malkomis, o aplink juos sėdi ir stebi, ką jie daro tikintiesiems. Ir jie nekankina tikinčiųjų, išskyrus atvejus, kai tikintieji tiki Alachu, Visagaliu, Garbingiausiuoju.“ - QS. Alburuj 4-8-. Jis pasakė: „Vaikas buvo palaidotas“. Ir sakoma, kad Umaro ibn Al Khattabo laikais jis buvo išneštas iš kapinių, uždėjęs pirštus ant kaktos, kaip jis juos padėjo, kai buvo nužudytas. Abu Isa pasakė: „Tai yra hasan gharib hadisas.“