Salamah bin Al-Akwa' berbaiat dua kali di Hudaibiyah, dan Nabi menjelaskan bahwa isinya adalah baiat untuk menyongsong kematian

حَدَّثَنَا أَبُو بَكْرِ بْنُ أَبِي شَيْبَةَ حَدَّثَنَا هَاشِمُ بْنُ الْقَاسِمِ ح و حَدَّثَنَا إِسْحَقُ بْنُ إِبْرَاهِيمَ أَخْبَرَنَا أَبُو عَامِرٍ الْعَقَدِيُّ كِلَاهُمَا عَنْ عِكْرِمَةَ بْنِ عَمَّارٍ ح و حَدَّثَنَا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ عَبْدِ الرَّحْمَنِ الدَّارِمِيُّ وَهَذَا حَدِيثُهُ أَخْبَرَنَا أَبُو عَلِيٍّ الْحَنَفِيُّ عُبَيْدُ اللَّهِ بْنُ عَبْدِ الْمَجِيدِ حَدَّثَنَا عِكْرِمَةُ وَهُوَ ابْنُ عَمَّارٍ حَدَّثَنِي إِيَاسُ بْنُ سَلَمَةَ حَدَّثَنِي أَبِي قَالَ قَدِمْنَا الْحُدَيْبِيَةَ مَعَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَنَحْنُ أَرْبَعَ عَشْرَةَ مِائَةً وَعَلَيْهَا خَمْسُونَ شَاةً لَا تُرْوِيهَا قَالَ فَقَعَدَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَى جَبَا الرَّكِيَّةِ فَإِمَّا دَعَا وَإِمَّا بَصَقَ فِيهَا قَالَ فَجَاشَتْ فَسَقَيْنَا وَاسْتَقَيْنَا قَالَ ثُمَّ إِنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ دَعَانَا لِلْبَيْعَةِ فِي أَصْلِ الشَّجَرَةِ قَالَ فَبَايَعْتُهُ أَوَّلَ النَّاسِ ثُمَّ بَايَعَ وَبَايَعَ حَتَّى إِذَا كَانَ فِي وَسَطٍ مِنْ النَّاسِ قَالَ بَايِعْ يَا سَلَمَةُ قَالَ قُلْتُ قَدْ بَايَعْتُكَ يَا رَسُولَ اللَّهِ فِي أَوَّلِ النَّاسِ قَالَ وَأَيْضًا قَالَ وَرَآنِي رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَزِلًا يَعْنِي لَيْسَ مَعَهُ سِلَاحٌ قَالَ فَأَعْطَانِي رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَجَفَةً أَوْ دَرَقَةً ثُمَّ بَايَعَ حَتَّى إِذَا كَانَ فِي آخِرِ النَّاسِ قَالَ أَلَا تُبَايِعُنِي يَا سَلَمَةُ قَالَ قُلْتُ قَدْ بَايَعْتُكَ يَا رَسُولَ اللَّهِ فِي أَوَّلِ النَّاسِ وَفِي أَوْسَطِ النَّاسِ قَالَ وَأَيْضًا قَالَ فَبَايَعْتُهُ الثَّالِثَةَ ثُمَّ قَالَ لِي يَا سَلَمَةُ أَيْنَ حَجَفَتُكَ أَوْ دَرَقَتُكَ الَّتِي أَعْطَيْتُكَ قَالَ قُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ لَقِيَنِي عَمِّي عَامِرٌ عَزِلًا فَأَعْطَيْتُهُ إِيَّاهَا قَالَ فَضَحِكَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَقَالَ إِنَّكَ كَالَّذِي قَالَ الْأَوَّلُ اللَّهُمَّ أَبْغِنِي حَبِيبًا هُوَ أَحَبُّ إِلَيَّ مِنْ نَفْسِي ثُمَّ إِنَّ الْمُشْرِكِينَ رَاسَلُونَا الصُّلْحَ حَتَّى مَشَى بَعْضُنَا فِي بَعْضٍ وَاصْطَلَحْنَا قَالَ وَكُنْتُ تَبِيعًا لِطَلْحَةَ بْنِ عُبَيْدِ اللَّهِ أَسْقِي فَرَسَهُ وَأَحُسُّهُ وَأَخْدِمُهُ وَآكُلُ مِنْ طَعَامِهِ وَتَرَكْتُ أَهْلِي وَمَالِي مُهَاجِرًا إِلَى اللَّهِ وَرَسُولِهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ فَلَمَّا اصْطَلَحْنَا نَحْنُ وَأَهْلُ مَكَّةَ وَاخْتَلَطَ بَعْضُنَا بِبَعْضٍ أَتَيْتُ شَجَرَةً فَكَسَحْتُ شَوْكَهَا فَاضْطَجَعْتُ فِي أَصْلِهَا قَالَ فَأَتَانِي أَرْبَعَةٌ مِنْ الْمُشْرِكِينَ مِنْ أَهْلِ مَكَّةَ فَجَعَلُوا يَقَعُونَ فِي رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأَبْغَضْتُهُمْ فَتَحَوَّلْتُ إِلَى شَجَرَةٍ أُخْرَى وَعَلَّقُوا سِلَاحَهُمْ وَاضْطَجَعُوا فَبَيْنَمَا هُمْ كَذَلِكَ إِذْ نَادَى مُنَادٍ مِنْ أَسْفَلِ الْوَادِي يَا لِلْمُهَاجِرِينَ قُتِلَ ابْنُ زُنَيْمٍ قَالَ فَاخْتَرَطْتُ سَيْفِي ثُمَّ شَدَدْتُ عَلَى أُولَئِكَ الْأَرْبَعَةِ وَهُمْ رُقُودٌ فَأَخَذْتُ سِلَاحَهُمْ فَجَعَلْتُهُ ضِغْثًا فِي يَدِي قَالَ ثُمَّ قُلْتُ وَالَّذِي كَرَّمَ وَجْهَ مُحَمَّدٍ لَا يَرْفَعُ أَحَدٌ مِنْكُمْ رَأْسَهُ إِلَّا ضَرَبْتُ الَّذِي فِيهِ عَيْنَاهُ قَالَ ثُمَّ جِئْتُ بِهِمْ أَسُوقُهُمْ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ وَجَاءَ عَمِّي عَامِرٌ بِرَجُلٍ مِنْ الْعَبَلَاتِ يُقَالُ لَهُ مِكْرَزٌ يَقُودُهُ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَى فَرَسٍ مُجَفَّفٍ فِي سَبْعِينَ مِنْ الْمُشْرِكِينَ فَنَظَرَ إِلَيْهِمْ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ دَعُوهُمْ يَكُنْ لَهُمْ بَدْءُ الْفُجُورِ وَثِنَاهُ فَعَفَا عَنْهُمْ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَنْزَلَ اللَّهُ { وَهُوَ الَّذِي كَفَّ أَيْدِيَهُمْ عَنْكُمْ وَأَيْدِيَكُمْ عَنْهُمْ بِبَطْنِ مَكَّةَ مِنْ بَعْدِ أَنْ أَظْفَرَكُمْ عَلَيْهِمْ } الْآيَةَ كُلَّهَا قَالَ ثُمَّ خَرَجْنَا رَاجِعِينَ إِلَى الْمَدِينَةِ فَنَزَلْنَا مَنْزِلًا بَيْنَنَا وَبَيْنَ بَنِي لَحْيَانَ جَبَلٌ وَهُمْ الْمُشْرِكُونَ فَاسْتَغْفَرَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لِمَنْ رَقِيَ هَذَا الْجَبَلَ اللَّيْلَةَ كَأَنَّهُ طَلِيعَةٌ لِلنَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَصْحَابِهِ قَالَ سَلَمَةُ فَرَقِيتُ تِلْكَ اللَّيْلَةَ مَرَّتَيْنِ أَوْ ثَلَاثًا ثُمَّ قَدِمْنَا الْمَدِينَةَ فَبَعَثَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِظَهْرِهِ مَعَ رَبَاحٍ غُلَامِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَنَا مَعَهُ وَخَرَجْتُ مَعَهُ بِفَرَسِ طَلْحَةَ أُنَدِّيهِ مَعَ الظَّهْرِ فَلَمَّا أَصْبَحْنَا إِذَا عَبْدُ الرَّحْمَنِ الْفَزَارِيُّ قَدْ أَغَارَ عَلَى ظَهْرِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَاسْتَاقَهُ أَجْمَعَ وَقَتَلَ رَاعِيَهُ قَالَ فَقُلْتُ يَا رَبَاحُ خُذْ هَذَا الْفَرَسَ فَأَبْلِغْهُ طَلْحَةَ بْنَ عُبَيْدِ اللَّهِ وَأَخْبِرْ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَنَّ الْمُشْرِكِينَ قَدْ أَغَارُوا عَلَى سَرْحِهِ قَالَ ثُمَّ قُمْتُ عَلَى أَكَمَةٍ فَاسْتَقْبَلْتُ الْمَدِينَةَ فَنَادَيْتُ ثَلَاثًا يَا صَبَاحَاهْ ثُمَّ خَرَجْتُ فِي آثَارِ الْقَوْمِ أَرْمِيهِمْ بِالنَّبْلِ وَأَرْتَجِزُ أَقُولُ أَنَا ابْنُ الْأَكْوَعِ وَالْيَوْمُ يَوْمُ الرُّضَّعِ فَأَلْحَقُ رَجُلًا مِنْهُمْ فَأَصُكُّ سَهْمًا فِي رَحْلِهِ حَتَّى خَلَصَ نَصْلُ السَّهْمِ إِلَى كَتِفِهِ قَالَ قُلْتُ خُذْهَا وَأَنَا ابْنُ الْأَكْوَعِ وَالْيَوْمُ يَوْمُ الرُّضَّعِ قَالَ فَوَاللَّهِ مَا زِلْتُ أَرْمِيهِمْ وَأَعْقِرُ بِهِمْ فَإِذَا رَجَعَ إِلَيَّ فَارِسٌ أَتَيْتُ شَجَرَةً فَجَلَسْتُ فِي أَصْلِهَا ثُمَّ رَمَيْتُهُ فَعَقَرْتُ بِهِ حَتَّى إِذَا تَضَايَقَ الْجَبَلُ فَدَخَلُوا فِي تَضَايُقِهِ عَلَوْتُ الْجَبَلَ فَجَعَلْتُ أُرَدِّيهِمْ بِالْحِجَارَةِ قَالَ فَمَا زِلْتُ كَذَلِكَ أَتْبَعُهُمْ حَتَّى مَا خَلَقَ اللَّهُ مِنْ بَعِيرٍ مِنْ ظَهْرِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِلَّا خَلَّفْتُهُ وَرَاءَ ظَهْرِي وَخَلَّوْا بَيْنِي وَبَيْنَهُ ثُمَّ اتَّبَعْتُهُمْ أَرْمِيهِمْ حَتَّى أَلْقَوْا أَكْثَرَ مِنْ ثَلَاثِينَ بُرْدَةً وَثَلَاثِينَ رُمْحًا يَسْتَخِفُّونَ وَلَا يَطْرَحُونَ شَيْئًا إِلَّا جَعَلْتُ عَلَيْهِ آرَامًا مِنْ الْحِجَارَةِ يَعْرِفُهَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَصْحَابُهُ حَتَّى أَتَوْا مُتَضَايِقًا مِنْ ثَنِيَّةٍ فَإِذَا هُمْ قَدْ أَتَاهُمْ فُلَانُ بْنُ بَدْرٍ الْفَزَارِيُّ فَجَلَسُوا يَتَضَحَّوْنَ يَعْنِي يَتَغَدَّوْنَ وَجَلَسْتُ عَلَى رَأْسِ قَرْنٍ قَالَ الْفَزَارِيُّ مَا هَذَا الَّذِي أَرَى قَالُوا لَقِينَا مِنْ هَذَا الْبَرْحَ وَاللَّهِ مَا فَارَقَنَا مُنْذُ غَلَسٍ يَرْمِينَا حَتَّى انْتَزَعَ كُلَّ شَيْءٍ فِي أَيْدِينَا قَالَ فَلْيَقُمْ إِلَيْهِ نَفَرٌ مِنْكُمْ أَرْبَعَةٌ قَالَ فَصَعِدَ إِلَيَّ مِنْهُمْ أَرْبَعَةٌ فِي الْجَبَلِ قَالَ فَلَمَّا أَمْكَنُونِي مِنْ الْكَلَامِ قَالَ قُلْتُ هَلْ تَعْرِفُونِي قَالُوا لَا وَمَنْ أَنْتَ قَالَ قُلْتُ أَنَا سَلَمَةُ بْنُ الْأَكْوَعِ وَالَّذِي كَرَّمَ وَجْهَ مُحَمَّدٍ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَا أَطْلُبُ رَجُلًا مِنْكُمْ إِلَّا أَدْرَكْتُهُ وَلَا يَطْلُبُنِي رَجُلٌ مِنْكُمْ فَيُدْرِكَنِي قَالَ أَحَدُهُمْ أَنَا أَظُنُّ قَالَ فَرَجَعُوا فَمَا بَرِحْتُ مَكَانِي حَتَّى رَأَيْتُ فَوَارِسَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَتَخَلَّلُونَ الشَّجَرَ قَالَ فَإِذَا أَوَّلُهُمْ الْأَخْرَمُ الْأَسَدِيُّ عَلَى إِثْرِهِ أَبُو قَتَادَةَ الْأَنْصَارِيُّ وَعَلَى إِثْرِهِ الْمِقْدَادُ بْنُ الْأَسْوَدِ الْكِنْدِيُّ قَالَ فَأَخَذْتُ بِعِنَانِ الْأَخْرَمِ قَالَ فَوَلَّوْا مُدْبِرِينَ قُلْتُ يَا أَخْرَمُ احْذَرْهُمْ لَا يَقْتَطِعُوكَ حَتَّى يَلْحَقَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَصْحَابُهُ قَالَ يَا سَلَمَةُ إِنْ كُنْتَ تُؤْمِنُ بِاللَّهِ وَالْيَوْمِ الْآخِرِ وَتَعْلَمُ أَنَّ الْجَنَّةَ حَقٌّ وَالنَّارَ حَقٌّ فَلَا تَحُلْ بَيْنِي وَبَيْنَ الشَّهَادَةِ قَالَ فَخَلَّيْتُهُ فَالْتَقَى هُوَ وَعَبْدُ الرَّحْمَنِ قَالَ فَعَقَرَ بِعَبْدِ الرَّحْمَنِ فَرَسَهُ وَطَعَنَهُ عَبْدُ الرَّحْمَنِ فَقَتَلَهُ وَتَحَوَّلَ عَلَى فَرَسِهِ وَلَحِقَ أَبُو قَتَادَةَ فَارِسُ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِعَبْدِ الرَّحْمَنِ فَطَعَنَهُ فَقَتَلَهُ فَوَالَّذِي كَرَّمَ وَجْهَ مُحَمَّدٍ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَتَبِعْتُهُمْ أَعْدُو عَلَى رِجْلَيَّ حَتَّى مَا أَرَى وَرَائِي مِنْ أَصْحَابِ مُحَمَّدٍ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَلَا غُبَارِهِمْ شَيْئًا حَتَّى يَعْدِلُوا قَبْلَ غُرُوبِ الشَّمْسِ إِلَى شِعْبٍ فِيهِ مَاءٌ يُقَالُ لَهُ ذَو قَرَدٍ لِيَشْرَبُوا مِنْهُ وَهُمْ عِطَاشٌ قَالَ فَنَظَرُوا إِلَيَّ أَعْدُو وَرَاءَهُمْ فَخَلَّيْتُهُمْ عَنْهُ يَعْنِي أَجْلَيْتُهُمْ عَنْهُ فَمَا ذَاقُوا مِنْهُ قَطْرَةً قَالَ وَيَخْرُجُونَ فَيَشْتَدُّونَ فِي ثَنِيَّةٍ قَالَ فَأَعْدُو فَأَلْحَقُ رَجُلًا مِنْهُمْ فَأَصُكُّهُ بِسَهْمٍ فِي نُغْضِ كَتِفِهِ قَالَ قُلْتُ خُذْهَا وَأَنَا ابْنُ الْأَكْوَعِ وَالْيَوْمُ يَوْمُ الرُّضَّعِ قَالَ يَا ثَكِلَتْهُ أُمُّهُ أَكْوَعُهُ بُكْرَةَ قَالَ قُلْتُ نَعَمْ يَا عَدُوَّ نَفْسِهِ أَكْوَعُكَ بُكْرَةَ قَالَ وَأَرْدَوْا فَرَسَيْنِ عَلَى ثَنِيَّةٍ قَالَ فَجِئْتُ بِهِمَا أَسُوقُهُمَا إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ وَلَحِقَنِي عَامِرٌ بِسَطِيحَةٍ فِيهَا مَذْقَةٌ مِنْ لَبَنٍ وَسَطِيحَةٍ فِيهَا مَاءٌ فَتَوَضَّأْتُ وَشَرِبْتُ ثُمَّ أَتَيْتُ رَسُولَ اللّ

[Abu Bakr bin Abu Syaibah] mums pasakė [Hasyim Ibnul Qasim]. – kitaip tariant – mums pasakė [Ishaq bin Ibrahim] mums pasakė [Abu Amir Al Aqadi] abu iš [Ikrimah bin Ammar]. – kitaip tariant – mums pasakė [Abdullah bin 'Abdurrahman Ad Darimi], ir tai yra hadisas. Mums buvo pranešta, kad [Abu Ali Al Hanafi Ubaidullah bin Abdul Majid] mums pasakė [Ikrimah] – būtent Ibn Ammar – man pasakė [Iyas bin Salamah] iš [jo tėvo], kad jis sakė: „Kartą mes kovojome su Alacho Pasiuntiniu sallallaahu 'alaihi wasallam į Hudaibiją, tuo metu mūsų buvo keturiolika šimtų, ir mes atsivežėme tik penkiasdešimt ožkų, tad tokio kiekio ožkos pieno mums neužteko išgerti.“ Po to pranašas (tebūnie jam Dievo ramybė ir ramybė) atsisėdo prie šulinio, melsdamasis arba spjaudamas į jį. Dėl maldos, kurią pranašas (tebūnie jam Dievo ramybė ir ramybė) sukalbėjo prie ožkos pieno, mes visi galėjome gerti pieną iki soties. Tada صلى الله عليه ...� الله عله الله عله الله عله الله عله الله عله الله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله Galiausiai patenkinau jo prašymą. Kai jis pamatė, kad visiškai neturiu jokių ginklų, Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) davė man skydą. Tada jis gavo dar vieną iniciaciją iš paskutinės grupės. Tuo metu jis vėl manęs paklausė: „Kodėl tu neprisieki man ištikimybės, o Salama?“ Aš atsakiau: „Aš prisiekiau tau ištikimybę, o Alacho Pasiuntiny, iš tikrųjų prisiekiau tau ištikimybę du kartus, būtent pirmajai grupei ir vidurinei grupei.“ Tada Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) tarė: „Dar kartą prisiek ištikimybę, o Salama!“ Galiausiai prisiekiau jam ištikimybę trečią kartą. Davęs ištikimybės priesaiką, Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) paklausė manęs: „O Salama, kur yra skydai, kuriuos tau daviau?“ „Bandžiau paaiškinti jo klausimą: „O Alacho Pasiuntiny, anksčiau susitikau su savo dėde Amiru, pasirodo, jis taip pat visiškai neturi ginklų, todėl daviau jam skydą.“ Išgirdęs šį paaiškinimą, Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) nusišypsojo ir tarė: „Iš tiesų, tu esi kaip senovės žmonės sakė: „O Alachai, o mano Rabai, duok man mylimąjį, kurį mylėčiau labiau nei save patį.“ Po kelių dienų mušrikas pakvietė mus sudaryti taiką, pirmiausia pasiunčiant pasiuntinį. Po neilgo proceso galiausiai susitarėme sudaryti taiką. Anksčiau buvau Talhah bin Ubaidillah tarnas, mano darbas buvo duoti vandens arkliams ir juos maudyti. Kaip atlygį už jo tarnystę gavau iš jo maisto. Buvau pasiryžęs palikti savo šeimą ir turtus, kad emigruočiau Alacho ir Jo Pasiuntinio keliu.“ Kai buvo sudaryta taikos sutartis tarp mūsų ir Mekos žmonių, kad galėtume bendrauti, vieną dieną nuėjau į medžius pailsėti. Gulėdamas po tuo medžiu, staiga atėjo keturi politeistai iš Mekos žmonių ir ėmė apkalbinėti Alacho Pasiuntinį (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos), kol įniršau ant jų. Tada perėjau prie kito medžio kamieno, stebėdamas, kaip jie kabina savo ginklus, ir užmigau. Tą akimirką staiga išgirdau balsą, šaukiantį iš daubos dugno: „O Muhadžirunai, Ibn Zunaimas nužudytas.“ Tuoj pat išsitraukiau ir nuėjau pas keturis miegančius politeistus, paėmiau jų ginklus. Salama tęsė: „Po to jiems tariau: „Prisiekiu Tuo, kuris pašlovino Muhammado veidą, kiekvienam iš jūsų, kuris išdrįs pakelti galvą, aš nusmogsiu jam per sprandą.“ Galiausiai atvedžiau keturis Kurasi netikėjimus pas Alacho Pasiuntinį (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos). Tuo pačiu metu mačiau savo dėdę Amirą. Paaiškėjo, kad jis taip pat vedė Kuraišo tautybės vyrą, vardu Mikrazas, kad šis būtų atvestas pas Pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam). Kuraišo tautybės vyrui, vardu Mikrazas, buvo leista joti arkliu, kurį, pasirodo, sekė apie trisdešimt politeistais iš jo vyrų. Akimirką Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) pažvelgė į juos ir tarė: „Palik juos ramybėje, nes jie kentės savo neteisybę nuo pradžios iki galo“. Tada Rasulullah (sallallahahu 'alaihi wasallam) jiems atleido, tada Alachas atskleidė eilutę: „Ir Jis sulaikė jų rankas nuo jūsų sunaikinimo ir sulaikė jūsų rankas nuo jų sunaikinimo Mekos miesto viduryje, po to, kai Alachas laimėjo jus prieš juos“ – Klausimai. Al Fath: 24. Po šio įvykio mes kartu su pergale grįžome į Medinos miestą. Bet pirmiausia mes kažkur sustojome. Tuo tarpu atstumas tarp mūsų ir Bani Lihyan tuo metu buvo tik kalnas, remiantis mano žinoma informacija, Bani Lihyan taip pat buvo tarp politeistais. Tada pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam pareiškė, kad atleis kiekvienam, kas gali įkopti į kalną naktį. Iš tiesų, kalnas, kuris buvo priešais juos, tarsi metė iššūkį Pranašui sallallaahu 'alaihi wasallam ir jo bendražygiams, kurie tuo metu buvo šalia. Tą pačią naktį man pavyko du ar tris kartus įkopti į kalną. Galiausiai atvykome į Medinos miestą. Tada pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam pasiuntė Rabą – savo tarną – palydėti kupranugario, kuris nešė gana didelį krovinį, tada aš taip pat palydėjau Rabą Talhos žirgu. Kitą dieną išgirdau, kad Abdurrahmanas Al Fazari ketina perimti mūsų grupę. Paaiškėjo, kad informacija buvo teisinga, Abdurrahmanui pavyko pagrobti pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) kupranugarį ir jo krovinį. Mes net girdėjome, kad jam pavyko nužudyti kupranugariu jojantį žmogų. Tuo metu aš pasakiau Rabahui: „O Rabahai, paimk šį arklį ir atiduok jį Talhah bin Ubaidullah. Nepamirškite pranešti Alacho Pasiuntiniui (sallallaahu 'alaihi wasallam), kad politeistai pagrobė jo atsiųstą kupranugarių grupę.“ Po to, užlipęs ant kalvos, atsisukęs į Medinos miestą, garsiai sušukau tris kartus iš eilės: „O žmonės!“ Tada nusileidau nuo kalvos, toliau šaudydamas strėles į priešo taikinius, tuo pačiu metu, norėdamas paguosti savo širdį, niūniavau: „Aš esu Al Akvos sūnus“, šiandien sunaikinimo diena!“ Pakeliui vytis priešo, sutikau vyrą iš politeistas. Tada pradėjau taikytis į jį strėlėmis. Netrukus po to man pavyko įsmeigti strėlę tiesiai į jo petį, iš tolo pasakiau jam: „Paragauk tos strėlės, aš esu Al Akvos sūnus“, šiandien sunaikinimo diena. Salama tarė: „Prisiekiu Alachu, aš toliau šaudžiau strėles į priešą. Staiga iš priekio pamačiau priešą, jojantį ant žirgo, ateinantį link manęs. Tada pasislėpiau už storo medžio. Kai tik priešas prajojo raitas, iš karto paleidau savo strėlę ir sugebėjau jį sužeisti. Netrukus po to atėjo dar keli priešo kariai. Bet, kaip ir anksčiau, aš iš karto užlipau į kalną. Nuo kalvos viršūnės bandžiau sustabdyti jų žygiavimą, mėtydamas į juos akmenis, ir tai pasirodė esą sėkminga. Jie tvarkingai atsitraukė ir leido man toliau juos vytis. Kadangi jie jautėsi apsunkę našta, kurią nešė, galiausiai numetė didžiąją dalį savo atsargų nuo Alacho Pasiuntinio (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) kupranugario, kurį jie buvo pasiėmę, kad jam būtų lengviau ir jie galėtų pabėgti su savo transporto priemone. Aš toliau juos sekiau, šaudydamas strėles. Taip pat palikau akmenų žymes keliuose, kad Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) ir jo draugai žinotų, ką padariau priešams. Politeistų kariuomenė buvo susispaudusi, bandydama nusileisti nuo kalvos siauru taku. Laimei, Fulanas bin Badri Al Fazari buvo pasiruošęs jiems padėti. Tada jie atsisėdo pailsėti, nes buvo išsekę, o aš sėdėjau ant kalvos. Nuo kalvos viršūnės girdėjau, kaip Al Fazari klausė savo draugų, kurie ką tik nusileido nuo kalvos: „Kas tai? Kas jums nutiko?“ Jie atsakė: „Mes patyrėme nuovargį, prisiekiu Alachu, neišgyvenome nakties pabaigos, bet nuolat buvome apipilti strėlėmis, todėl išmetėme didžiąją dalį savo atsargų.“ Tada Al Fazari įsakė keturiems iš jų atsisukti į mane, galiausiai jie keturi puolė į kalną atsisukti į mane. Kai atstumas tarp manęs ir jų tapo pakankamas, kad jie išgirstų mano balsą, tada aš sušukau: „O jūs keturi, ar mane atpažįstate?“ „Jie atsakė: „Ne, mes jūsų nepažįstame, kas jūs iš tikrųjų esate?“ Aš atsakiau: „Aš esu Salamah bin Al Akwa“, prisiekiu Tuo, kuris šlovino Muhammado veidą, aš neleisiu jums gyventi, galbūt jūs neleisite man gyventi irgi.“ Tada išgirdau vieną iš keturių žmonių atsakant, kaip sakiau. Dar nespėjus pajudėti, staiga pamačiau kelis Alacho Pasiuntinio (sallallaahu 'alaihi wasallam) kompanionus, kurie jojo arkliais, išeinančius iš už medžių krūmų link manęs. Salamah tarė: „Pirmiausia pamačiau Akhramo Al Asadi, po kurio sekė Abu Qatadah Al Ansari. Po to pasirodė Miqdad bin Aswad Al Kindi.“ Salamah tęsė: „Tada griebiau Akhramo arklio vadžius, ir paaiškėjo, kad jie puolė man padėti.“ Aš tuojau pat tariau: „O Achramai, saugokis jų, neleisk jiems tavęs sužeisti ar kenkti, kol neateis pastiprinimas iš Alacho Pasiuntinio (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir kitų bendražygių.“ Jis atsakė: „O Salama, jei tu tikrai tiki Alachu ir Alachu bei Teismo diena, ir esi tikras, kad dangus ir pragaras yra tiesa, netrukdyk man pasiekti kankinystės.“ Salama tarė: „Tada aš leidau jam eiti į priekį kovoti vienas prieš vieną, tada Abdurrahmanas stojo į priekį, kad susidurtų su Achramu. Iš pradžių jam pavyko sužeisti Abdurrahmano žirgą, bet galiausiai Abdurrahmanas sugebėjo subadyti Achramą, kol šis nukrito. Tada Abdurrahmanas užsėdo ant savo žirgo. Po to Abu Katadahas – Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) jojantis kareivis – stojo į priekį, kad susidurtų su Abdurrahmanu.“ Tada Abu Qatadah sugebėjo perdurti Abdurrahmaną ir jį nužudyti dėl To, kuris šlovino Muhammado (sallallaahu 'alaihi wasallam) veidą. Aš toliau sekiau juos pėsčiomis, kol nebepamačiau nė vieno Muhammado (sallallaahu 'alaihi wasallam) draugų, net jų dulkių. Artėjant saulėlydžiui, jie patraukė link kelio ant kalvos, kur buvo šaltinis, vadinamas Dzu Qard, kad atsigertų, nes buvo ištroškę. Salamah pasakė: „Tada jie pamatė mane bėgantį paskui juos, aš užblokavau juos nuo ežero, kad jie negalėtų išgerti nė lašo vandens“. Salamah pasakė: „Tada jie paliko tą vietą ir grūmėsi kalnų šlaitais“. Salamah tęsė: „Tada aš nubėgau ir sutikau vieną iš jų, tada pervėriau jį strėle tiesiai į peties kaulo viršūnę“. Salama tęsė: „Tada aš pašaipiai tariau: „Pabandyk ištraukti strėlę, kurią pervėriau, aš esu Al Akwa sūnus“, šiandien sunaikinimo diena.“ Priešas tarė: „Koks nelaimingas rytas, ar tu tikrai Akwa?“ Aš atsakiau: „Taip, Alacho prieše, aš esu Akwa“, kuris anksti ryte tau atneša nelaimę. Akwa tęsė: „Priešas sužeidė du savo arklius kalno šlaite. Aš juos abu nuvedžiau pas Pranašą sallallaahu 'alaihi wasallam. Amiras sekė paskui mane nešinas odine geriba su dviem kišenėmis, viena pripildyta pieno mišinio, o kita – tyro vandens. Aš nusiprausiau ir gėriau, tada sutikau Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam, kuris buvo prie vandens šaltinio, iš kurio aš neleidau priešui gerti.“ Paaiškėjo, kad Alacho Pasiuntinys paėmė visus kupranugarius ir viską, ką buvau išgelbėjęs iš politeistaistų kariuomenės, taip pat ietį ir burdos audinį. Tuo metu Bilalas papjovė kupranugarį iš kelių kupranugarių, kuriuos išgelbėjau nuo mušrikiečių, tada paėmė jo kepenis ir kuprą ir sudegino, o po to paaukojo Alacho Pasiuntiniui (sallallaahu 'alaihi wasallam). Salama tęsė: „Aš pasakiau: „O Alacho Pasiuntiny, leisk man pasirinkti šimtą vyrų iš priešo armijos, tada seksiu juos, kol niekas nepraneš mums apie mūsų padėtį, nebent aš nukirsiu jiems kaklus.“ Salama tarė: „Taigi Alacho Pasiuntinys (sallallahu 'alaihi wasallam) nusišypsojo taip, kad tą dieną jo krūminiai dantys buvo aiškiai matomi. Tada jis paklausė: „O Salama, ar esi pasiruošęs tam, ką ketini daryti?“ Aš atsakiau: „Taip, prisiekiu Tuo, kuris tave pagerbė.“ Tada jis tarė: „Žinok, o Salama, kad jie dabar yra Ghatafanų tautos teritorijoje.“ Salama tarė: „Tada iš Ghatafanų atėjo vyras ir tarė: „Tas ir anas jiems papjovė kupranugarį, ir kai jie jį lupo odą, staiga pamatė kylančias dulkes, todėl panikuodami pabėgo.“ Kitą dieną Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas) tarė: „Geriausias raitelis šiandien yra Abu Katada, o geriausias pėstininkas – Salama.“ Salama tęsė: „Tada Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas) davė man dvi ietis, vieną raiteliams ir vieną pėstininkams, ir aš jas sujungiau į vieną. Tada grįžome į Mediną, ir aš jojau paskui Alacho Pasiuntinį (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas) ant Adzbos upės.“ Salama tarė: „Kol mes buvome pakeliui, – tarė Salama, – ansaro palydovas pakvietė mus į sprinto lenktynes. Salama tarė: „Tada ansaro palydovas paklausė: „Ar nėra nė vieno, kuris norėtų lenktyniauti į Mediną?“ Ir jis tai pakartojo kelis kartus.“ Salama tęsė: „Išgirdęs jį, paklausiau: „Ar norite pagerbti kilmingą asmenį, ar norite įgyti prestižą prieš iškilų asmenį?“ Jis atsakė: „Ne, bet dėl Alacho Pasiuntinio (SAW)“. Salama tęsė: „Aš pasakiau: „O Alacho Pasiuntiny, mano tėvo ir motinos vardu, leisk man priimti vyrų rasės iššūkį!“ Jis atsakė: „Prašau, jei nori.“ Salama tarė: „Pradėkime.“ Tada aš bėgau kojomis, iš tiesų sąmoningai leidau jam užlipti į vieną ar dvi kalvas, nes bijojau, kad jam pritrūks jėgų, tada bėgau pro jo žingsnius ir vis tiek leidau jam užlipti į vieną ar dvi kalvas. Tada vėl bėgau kiek galėdamas greičiau, kol galėjau jį pasitikti.“ Salama tarė: „Tada paplekšnojau jam tarp pečių.“ Salama tęsė: „Aš pasakiau: „Prisiekiu Alachu, tu buvai aplenktas.“ – pasakė Iyasy; manau, Salama pasakė: „Aš nuėjau aplenkęs jį iki Medinos.“ Salama tęsė: „Prisiekiu Alachu, kai mes buvome“