Mimpi Rasulullah tentang malaikat jibril dan mikail membawa beliau melihat siksaan di akhirat

بَاب حَدَّثَنَا مُوسَى بْنُ إِسْمَاعِيلَ حَدَّثَنَا جَرِيرُ بْنُ حَازِمٍ حَدَّثَنَا أَبُو رَجَاءٍ عَنْ سَمُرَةَ بْنِ جُنْدَبٍ قَالَكَانَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِذَا صَلَّى صَلَاةً أَقْبَلَ عَلَيْنَا بِوَجْهِهِ فَقَالَ مَنْ رَأَى مِنْكُمْ اللَّيْلَةَ رُؤْيَا قَالَ فَإِنْ رَأَى أَحَدٌ قَصَّهَا فَيَقُولُ مَا شَاءَ اللَّهُ فَسَأَلَنَا يَوْمًا فَقَالَ هَلْ رَأَى أَحَدٌ مِنْكُمْ رُؤْيَا قُلْنَا لَا قَالَ لَكِنِّي رَأَيْتُ اللَّيْلَةَ رَجُلَيْنِ أَتَيَانِي فَأَخَذَا بِيَدِي فَأَخْرَجَانِي إِلَى الْأَرْضِ الْمُقَدَّسَةِ فَإِذَا رَجُلٌ جَالِسٌ وَرَجُلٌ قَائِمٌ بِيَدِهِ كَلُّوبٌ مِنْ حَدِيدٍ قَالَ بَعْضُ أَصْحَابِنَا عَنْ مُوسَى إِنَّهُ يُدْخِلُ ذَلِكَ الْكَلُّوبَ فِي شِدْقِهِ حَتَّى يَبْلُغَ قَفَاهُ ثُمَّ يَفْعَلُ بِشِدْقِهِ الْآخَرِ مِثْلَ ذَلِكَ وَيَلْتَئِمُ شِدْقُهُ هَذَا فَيَعُودُ فَيَصْنَعُ مِثْلَهُ قُلْتُ مَا هَذَا قَالَا انْطَلِقْ فَانْطَلَقْنَا حَتَّى أَتَيْنَا عَلَى رَجُلٍ مُضْطَجِعٍ عَلَى قَفَاهُ وَرَجُلٌ قَائِمٌ عَلَى رَأْسِهِ بِفِهْرٍ أَوْ صَخْرَةٍ فَيَشْدَخُ بِهِ رَأْسَهُ فَإِذَا ضَرَبَهُ تَدَهْدَهَ الْحَجَرُ فَانْطَلَقَ إِلَيْهِ لِيَأْخُذَهُ فَلَا يَرْجِعُ إِلَى هَذَا حَتَّى يَلْتَئِمَ رَأْسُهُ وَعَادَ رَأْسُهُ كَمَا هُوَ فَعَادَ إِلَيْهِ فَضَرَبَهُ قُلْتُ مَنْ هَذَا قَالَا انْطَلِقْ فَانْطَلَقْنَا إِلَى ثَقْبٍ مِثْلِ التَّنُّورِ أَعْلَاهُ ضَيِّقٌ وَأَسْفَلُهُ وَاسِعٌ يَتَوَقَّدُ تَحْتَهُ نَارًا فَإِذَا اقْتَرَبَ ارْتَفَعُوا حَتَّى كَادَ أَنْ يَخْرُجُوا فَإِذَا خَمَدَتْ رَجَعُوا فِيهَا وَفِيهَا رِجَالٌ وَنِسَاءٌ عُرَاةٌ فَقُلْتُ مَنْ هَذَا قَالَا انْطَلِقْ فَانْطَلَقْنَا حَتَّى أَتَيْنَا عَلَى نَهَرٍ مِنْ دَمٍ فِيهِ رَجُلٌ قَائِمٌ عَلَى وَسَطِ النَّهَرِقَالَ يَزِيدُ وَوَهْبُ بْنُ جَرِيرٍ عَنْ جَرِيرِ بْنِ حَازِمٍ وَعَلَى شَطِّ النَّهَرِ رَجُلٌ بَيْنَ يَدَيْهِ حِجَارَةٌ فَأَقْبَلَ الرَّجُلُ الَّذِي فِي النَّهَرِ فَإِذَا أَرَادَ أَنْ يَخْرُجَ رَمَى الرَّجُلُ بِحَجَرٍ فِي فِيهِ فَرَدَّهُ حَيْثُ كَانَ فَجَعَلَ كُلَّمَا جَاءَ لِيَخْرُجَ رَمَى فِي فِيهِ بِحَجَرٍ فَيَرْجِعُ كَمَا كَانَ فَقُلْتُ مَا هَذَا قَالَا انْطَلِقْ فَانْطَلَقْنَا حَتَّى انْتَهَيْنَا إِلَى رَوْضَةٍ خَضْرَاءَ فِيهَا شَجَرَةٌ عَظِيمَةٌ وَفِي أَصْلِهَا شَيْخٌ وَصِبْيَانٌ وَإِذَا رَجُلٌ قَرِيبٌ مِنْ الشَّجَرَةِ بَيْنَ يَدَيْهِ نَارٌ يُوقِدُهَا فَصَعِدَا بِي فِي الشَّجَرَةِ وَأَدْخَلَانِي دَارًا لَمْ أَرَ قَطُّ أَحْسَنَ مِنْهَا فِيهَا رِجَالٌ شُيُوخٌ وَشَبَابٌ وَنِسَاءٌ وَصِبْيَانٌ ثُمَّ أَخْرَجَانِي مِنْهَا فَصَعِدَا بِي الشَّجَرَةَ فَأَدْخَلَانِي دَارًا هِيَ أَحْسَنُ وَأَفْضَلُ فِيهَا شُيُوخٌ وَشَبَابٌ قُلْتُ طَوَّفْتُمَانِي اللَّيْلَةَ فَأَخْبِرَانِي عَمَّا رَأَيْتُ قَالَا نَعَمْ أَمَّا الَّذِي رَأَيْتَهُ يُشَقُّ شِدْقُهُ فَكَذَّابٌ يُحَدِّثُ بِالْكَذْبَةِ فَتُحْمَلُ عَنْهُ حَتَّى تَبْلُغَ الْآفَاقَ فَيُصْنَعُ بِهِ إِلَى يَوْمِ الْقِيَامَةِ وَالَّذِي رَأَيْتَهُ يُشْدَخُ رَأْسُهُ فَرَجُلٌ عَلَّمَهُ اللَّهُ الْقُرْآنَ فَنَامَ عَنْهُ بِاللَّيْلِ وَلَمْ يَعْمَلْ فِيهِ بِالنَّهَارِ يُفْعَلُ بِهِ إِلَى يَوْمِ الْقِيَامَةِ وَالَّذِي رَأَيْتَهُ فِي الثَّقْبِ فَهُمْ الزُّنَاةُ وَالَّذِي رَأَيْتَهُ فِي النَّهَرِ آكِلُوا الرِّبَا وَالشَّيْخُ فِي أَصْلِ الشَّجَرَةِ إِبْرَاهِيمُ عَلَيْهِ السَّلَام وَالصِّبْيَانُ حَوْلَهُ فَأَوْلَادُ النَّاسِ وَالَّذِي يُوقِدُ النَّارَ مَالِكٌ خَازِنُ النَّارِ وَالدَّارُ الْأُولَى الَّتِي دَخَلْتَ دَارُ عَامَّةِ الْمُؤْمِنِينَ وَأَمَّا هَذِهِ الدَّارُ فَدَارُ الشُّهَدَاءِ وَأَنَا جِبْرِيلُ وَهَذَا مِيكَائِيلُ فَارْفَعْ رَأْسَكَ فَرَفَعْتُ رَأْسِي فَإِذَا فَوْقِي مِثْلُ السَّحَابِ قَالَا ذَاكَ مَنْزِلُكَ قُلْتُ دَعَانِي أَدْخُلْ مَنْزِلِي قَالَا إِنَّهُ بَقِيَ لَكَ عُمُرٌ لَمْ تَسْتَكْمِلْهُ فَلَوْ اسْتَكْمَلْتَ أَتَيْتَ مَنْزِلَكَ

[Musa bin Isma'il] mums pasakė, kad [Jarir bin Hazim] mums pasakė, jog [Abu Raja] iš [Samrah bin Jundab] sakė: „Pranašo paprotys (sallallaahu'alaihiwasallam) buvo toks, kad baigęs melstis, jis pasisukdavo veidu į mus ir klausdavo: „Kuris iš jūsų praeitą naktį sapnavo?“ Jis – Samrah bin Jundab – pasakė: „Jei kas nors sapnuoja, tas žmogus jį papasakos, tada jis sakys: „Maa sya-allah“ – Alacho valia –“. Kitą dieną Jis mūsų paklausė: „Ar kas nors iš jūsų sapnuoja?“ Mes atsakėme: „Nieko“. Jis pasakė: „Bet praeitą naktį sapnavau, kad pas mane atėjo du vyrai, kurie abu laikė mane už rankos ir nusivedė į šventą žemę – Al Muqaddasah. Paaiškėjo, kad vienas vyras stovėjo, o kitas sėdėjo ir rankoje laikė geležinę lazdą sulenktu galu – paprastai skirtą kam nors pakabinti. Kai kurie mūsų bendražygiai, remdamiesi Mozės mokymu, pasakojo, kad geležinė lazda buvo įkišta į vieną vyro burnos pusę – nuo krūminių dantų – kol pervėrė jo sprandą. Tada tas pats buvo padaryta kitoje jo burnos pusėje, tada lazda buvo ištraukta iš burnos ir įdėta atgal ir taip toliau. Aš paklausiau: „Ką tai reiškia?“ Du vyrai, kurie mane nešė, tarė: „Eikite.“ Taigi nuėjome į kitą vietą ir priėjome vyrą, kuris gulėjo ant sprando, o kitas vyras stovėjo ant galvos ir laikė akmenį arba didelį uolieną, kad sudaužytų jam galvą. Kai jis jį pataikė, akmuo sutraiškė jo galvą.“ Taigi vyras nuėjo pas jį paimti, ir jis nesiliovė to daręs, kol jo galva grįžo į pradinę padėtį, tada jis vėl daužė jį akmeniu, kol šis sutraiškėsi. Aš paklausiau: „Kas šis vyras?“ Jie abu atsakė: „Eik.“ Taigi mes ėjome, kol priėjome duobę, panašią į laužavietę, kurios viršus buvo siauras, o apačia plati, o apačioje buvo uždegta ugnis, kurią priartinus, jie – gyventojai – pakildavo, o jai užgesus, gyventojai grįždavo prie jos – gyventojai buvo vyrai ir moterys. Aš paklausiau: „Kas jie?“ Abu atsakė: „Eik“. Taigi mes ėjome, kol priėjome upę, kurios vanduo buvo kraujas, o upės viduryje stovėjo vyras.“ [Jazidas] ir [Vahbas bin Džariras] iš [Džariro bin Hazimo] pasakė: „Ant upės kranto stovėjo vyras, laikantis akmenį.“ Kai upės viduryje buvęs žmogus atsisuko į jį ir norėjo išlipti iš upės, akmenį laikantis vyras mėtė į jį akmenis link burnos, kol šis grįžo į savo pradinę vietą upės viduryje, ir taip toliau, kiekvieną kartą, kai jis norėjo išlipti iš upės, į jį buvo sviedžiamas akmuo, kad jis grįžtų į savo pradinę vietą. Aš paklausiau: „Ką tai reiškia?“ Abu atsakė: „Eik“. Taigi mes ėjome, kol pasiekėme žalią sodą, kuriame augo dideli medžiai, o po juo buvo senas vyras ir vaikai, o prie medžio stovėjo vyras, laikantis ugnį. Kai jis užkūrė ugnį, du vyrai, kurie mane užkėlė į medį, nuvedė mane ir apgyvendino namą – kaimą – kokio dar nebuvau matęs, ir jame buvo vyrų, senų žmonių, jaunų žmonių, moterų ir vaikų. Tada jie išvedė mane iš ten ir vėl užkėlė prie medžio, o tada apgyvendino geresniame ir gražesniame name, kuriame buvo senų žmonių ir jaunų žmonių. Aš pasakiau: „Pavedžiok mane šįvakar ir papasakok, ką mačiau.“ Taigi jie tarė: „Gerai. Tas, kurio burną matei pervertą geležimi, mėgsta meluoti ir kai kalba, visada meluoja, todėl jis nunešamas į horizontą ir su juo bus taip elgiamasi iki Prisikėlimo dienos. O vyras, kurio galvą matei sulaužytą, tai buvo žmogus, kurį Alachas mokė Korano, tada jis miegojo vieną naktį, bet dieną to nepraktikavo, ir su juo bus taip elgiamasi iki Prisikėlimo dienos. Tie, kuriuos matei ugnies krosnyje, yra svetimautojai, o tie, kuriuos matei upėje, yra tie, kurie lupikavo, o senas vyras po medžiu yra pranašas Ibrahimas (ramybė jam), o vaikai aplink jį yra žmonijos vaikai. O tas, kuris užkūrė ugnį, yra pragaro sergėtojas, ir pirmieji namai, į kuriuos įėjai, yra visų tikinčiųjų namai, o šie namai yra kankinių namai, ir aš esu Gabrielius, o šis yra Mykolas, tad pakelk galvą. Taigi pakėliau galvą ir virš mano galvos pasirodė kažkas panašaus į debesį.“ Jie abu tarė: „Tai tavo vieta.“ Aš pasakiau: „Leisk man įeiti į savo namus.“ Jie abu tarė: „Tavo gyvenimas dar nesibaigė, ir kai jis ateis, tu tikrai įeisi į savo namus.“