Tata cara haji wada' Rasulullah

حَدَّثَنَا هِشَامُ بْنُ عَمَّارٍ حَدَّثَنَا حَاتِمُ بْنُ إِسْمَعِيلَ حَدَّثَنَا جَعْفَرُ بْنُ مُحَمَّدٍ عَنْ أَبِيهِ قَالَدَخَلْنَا عَلَى جَابِرِ بْنِ عَبْدِ اللَّهِ فَلَمَّا انْتَهَيْنَا إِلَيْهِ سَأَلَ عَنْ الْقَوْمِ حَتَّى انْتَهَى إِلَيَّ فَقُلْتُ أَنَا مُحَمَّدُ بْنُ عَلِيِّ بْنِ الْحُسَيْنِ فَأَهْوَى بِيَدِهِ إِلَى رَأْسِي فَحَلَّ زِرِّي الْأَعْلَى ثُمَّ حَلَّ زِرِّي الْأَسْفَلَ ثُمَّ وَضَعَ كَفَّهُ بَيْنَ ثَدْيَيَّ وَأَنَا يَوْمَئِذٍ غُلَامٌ شَابٌّ فَقَالَ مَرْحَبًا بِكَ سَلْ عَمَّا شِئْتَ فَسَأَلْتُهُ وَهُوَ أَعْمَى فَجَاءَ وَقْتُ الصَّلَاةِ فَقَامَ فِي نِسَاجَةٍ مُلْتَحِفًا بِهَا كُلَّمَا وَضَعَهَا عَلَى مَنْكِبَيْهِ رَجَعَ طَرَفَاهَا إِلَيْهِ مِنْ صِغَرِهَا وَرِدَاؤُهُ إِلَى جَانِبِهِ عَلَى الْمِشْجَبِ فَصَلَّى بِنَا فَقُلْتُ أَخْبِرْنَا عَنْ حَجَّةِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ بِيَدِهِ فَعَقَدَ تِسْعًا وَقَالَ إِنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَكَثَ تِسْعَ سِنِينَ لَمْ يَحُجَّ فَأَذَّنَ فِي النَّاسِ فِي الْعَاشِرَةِ أَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَاجٌّ فَقَدِمَ الْمَدِينَةَ بَشَرٌ كَثِيرٌ كُلُّهُمْ يَلْتَمِسُ أَنْ يَأْتَمَّ بِرَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَيَعْمَلَ بِمِثْلِ عَمَلِهِ فَخَرَجَ وَخَرَجْنَا مَعَهُ فَأَتَيْنَا ذَا الْحُلَيْفَةِ فَوَلَدَتْ أَسْمَاءُ بِنْتُ عُمَيْسٍ مُحَمَّدَ بْنَ أَبِي بَكْرٍ فَأَرْسَلَتْ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَيْفَ أَصْنَعُ قَالَ اغْتَسِلِي وَاسْتَثْفِرِي بِثَوْبٍ وَأَحْرِمِي فَصَلَّى رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي الْمَسْجِدِ ثُمَّ رَكِبَ الْقَصْوَاءَ حَتَّى إِذَا اسْتَوَتْ بِهِ نَاقَتُهُ عَلَى الْبَيْدَاءِ قَالَ جَابِرٌ نَظَرْتُ إِلَى مَدِّ بَصَرِي مِنْ بَيْنِ يَدَيْهِ بَيْنَ رَاكِبٍ وَمَاشٍ وَعَنْ يَمِينِهِ مِثْلُ ذَلِكَ وَعَنْ يَسَارِهِ مِثْلُ ذَلِك وَمِنْ خَلْفِهِ مِثْلُ ذَلِكَ وَرَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بَيْنَ أَظْهُرِنَا وَعَلَيْهِ يَنْزِلُ الْقُرْآنُ وَهُوَ يَعْرِفُ تَأْوِيلَهُ مَا عَمِلَ بِهِ مِنْ شَيْءٍ عَمِلْنَا بِهِ فَأَهَلَّ بِالتَّوْحِيدِ لَبَّيْكَ اللَّهُمَّ لَبَّيْكَ لَبَّيْكَ لَا شَرِيكَ لَكَ لَبَّيْكَ إِنَّ الْحَمْدَ وَالنِّعْمَةَ لَكَ وَالْمُلْكَ لَا شَرِيكَ لَكَ وَأَهَلَّ النَّاسُ بِهَذَا الَّذِي يُهِلُّونَ بِهِ فَلَمْ يَرُدَّ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَيْهِمْ شَيْئًا مِنْهُ وَلَزِمَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ تَلْبِيَتَهُ قَالَ جَابِرٌ لَسْنَا نَنْوِي إِلَّا الْحَجَّ لَسْنَا نَعْرِفُ الْعُمْرَةَ حَتَّى إِذَا أَتَيْنَا الْبَيْتَ مَعَهُ اسْتَلَمَ الرُّكْنَ فَرَمَلَ ثَلَاثًا وَمَشَى أَرْبَعًا ثُمَّ قَامَ إِلَى مَقَامِ إِبْرَاهِيمَ فَقَالَ{ وَاتَّخِذُوا مِنْ مَقَامِ إِبْرَاهِيمَ مُصَلًّى }فَجَعَلَ الْمَقَامَ بَيْنَهُ وَبَيْنَ الْبَيْتِ فَكَانَ أَبِي يَقُولُ وَلَا أَعْلَمُهُ إِلَّا ذَكَرَهُ عَنْ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِنَّهُ كَانَ يَقْرَأُ فِي الرَّكْعَتَيْنِ قُلْ يَا أَيُّهَا الْكَافِرُونَ وَ قُلْ هُوَ اللَّهُ أَحَدٌ ثُمَّ رَجَعَ إِلَى الْبَيْتِ فَاسْتَلَمَ الرُّكْنَ ثُمَّ خَرَجَ مِنْ الْبَابِ إِلَى الصَّفَا حَتَّى إِذَا دَنَا مِنْ الصَّفَا قَرَأَ{ إِنَّ الصَّفَا وَالْمَرْوَةَ مِنْ شَعَائِرِ اللَّهِ }نَبْدَأُ بِمَا بَدَأَ اللَّهُ بِهِ فَبَدَأَ بِالصَّفَا فَرَقِيَ عَلَيْهِ حَتَّى رَأَى الْبَيْتَ فَكَبَّرَ اللَّهَ وَهَلَّلَهُ وَحَمِدَهُ وَقَالَ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ وَحْدَهُ لَا شَرِيكَ لَهُ لَهُ الْمُلْكُ وَلَهُ الْحَمْدُ يُحْيِي وَيُمِيتُ وَهُوَ عَلَى كُلِّ شَيْءٍ قَدِيرٌ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ وَحْدَهُ لَا شَرِيكَ لَهُ أَنْجَزَ وَعْدَهُ وَنَصَرَ عَبْدَهُ وَهَزَمَ الْأَحْزَابَ وَحْدَهُ ثُمَّ دَعَا بَيْنَ ذَلِكَ وَقَالَ مِثْلَ هَذَا ثَلَاثَ مَرَّاتٍ ثُمَّ نَزَلَ إِلَى الْمَرْوَةِ فَمَشَى حَتَّى إِذَا انْصَبَّتْ قَدَمَاهُ رَمَلَ فِي بَطْنِ الْوَادِي حَتَّى إِذَا صَعِدَتَا يَعْنِي قَدَمَاهُ مَشَى حَتَّى أَتَى الْمَرْوَةَ فَفَعَلَ عَلَى الْمَرْوَةِ كَمَا فَعَلَ عَلَى الصَّفَا فَلَمَّا كَانَ آخِرُ طَوَافِهِ عَلَى الْمَرْوَةِ قَالَ لَوْ أَنِّي اسْتَقْبَلْتُ مِنْ أَمْرِي مَا اسْتَدْبَرْتُ لَمْ أَسُقْ الْهَدْيَ وَجَعَلْتُهَا عُمْرَةً فَمَنْ كَانَ مِنْكُمْ لَيْسَ مَعَهُ هَدْيٌ فَلْيَحْلِلْ وَلْيَجْعَلْهَا عُمْرَةً فَحَلَّ النَّاسُ كُلُّهُمْ وَقَصَّرُوا إِلَّا النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَمَنْ كَانَ مَعَهُ الْهَدْيُ فَقَامَ سُرَاقَةُ بْنُ مَالِكِ بْنِ جُعْشُمٍ فَقَالَ يَا رَسُولَ اللَّهِ أَلِعَامِنَا هَذَا أَمْ لِأَبَدِ الْأَبَدِ قَالَ فَشَبَّكَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَصَابِعَهُ فِي الْأُخْرَى وَقَالَ دَخَلَتْ الْعُمْرَةُ فِي الْحَجِّ هَكَذَا مَرَّتَيْنِ لَا بَلْ لِأَبَدِ الْأَبَدِ قَالَ وَقَدِمَ عَلِيٌّ بِبُدْنِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَوَجَدَ فَاطِمَةَ مِمَّنْ حَلَّ وَلَبِسَتْ ثِيَابًا صَبِيغًا وَاكْتَحَلَتْ فَأَنْكَرَ ذَلِكَ عَلَيْهَا عَلِيٌّ فَقَالَتْ أَمَرَنِي أَبِي بِهَذَا فَكَانَ عَلِيٌّ يَقُولُ بِالْعِرَاقِ فَذَهَبْتُ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مُحَرِّشًا عَلَى فَاطِمَةَ فِي الَّذِي صَنَعَتْهُ مُسْتَفْتِيًا رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي الَّذِي ذَكَرَتْ عَنْهُ وَأَنْكَرْتُ ذَلِكَ عَلَيْهَا فَقَالَ صَدَقَتْ صَدَقَتْ مَاذَا قُلْتُ حِينَ فَرَضْتَ الْحَجَّ قَالَ قُلْتُ اللَّهُمَّ إِنِّي أُهِلُّ بِمَا أَهَلَّ بِهِ رَسُولُكَ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ فَإِنَّ مَعِي الْهَدْيَ فَلَا تَحِلَّ قَالَ فَكَانَ جَمَاعَةُ الْهَدْيِ الَّذِي جَاءَ بِهِ عَلِيٌّ مِنْ الْيَمَنِ وَالَّذِي أَتَى بِهِ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِنْ الْمَدِينَةِ مِائَةً ثُمَّ حَلَّ النَّاسُ كُلُّهُمْ وَقَصَّرُوا إِلَّا النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَمَنْ كَانَ مَعَهُ هَدْيٌ فَلَمَّا كَانَ يَوْمُ التَّرْوِيَةِ وَتَوَجَّهُوا إِلَى مِنًى أَهَلُّوا بِالْحَجِّ فَرَكِبَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَصَلَّى بِمِنًى الظُّهْرَ وَالْعَصْرَ وَالْمَغْرِبَ وَالْعِشَاءَ وَالصُّبْحَ ثُمَّ مَكَثَ قَلِيلًا حَتَّى طَلَعَتْ الشَّمْسُ وَأَمَرَ بِقُبَّةٍ مِنْ شَعَرٍ فَضُرِبَتْ لَهُ بِنَمِرَةَ فَسَارَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَا تَشُكُّ قُرَيْشٌ إِلَّا أَنَّهُ وَاقِفٌ عِنْدَ الْمَشْعَرِ الْحَرَامِ أَوْ الْمُزْدَلِفَةِ كَمَا كَانَتْ قُرَيْشٌ تَصْنَعُ فِي الْجَاهِلِيَّةِ فَأَجَازَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى أَتَى عَرَفَةَ فَوَجَدَ الْقُبَّةَ قَدْ ضُرِبَتْ لَهُ بِنَمِرَةَ فَنَزَلَ بِهَا حَتَّى إِذَا زَاغَتْ الشَّمْسُ أَمَرَ بِالْقَصْوَاءِ فَرُحِلَتْ لَهُ فَرَكِبَ حَتَّى أَتَى بَطْنَ الْوَادِي فَخَطَبَ النَّاسَ فَقَالَ إِنَّ دِمَاءَكُمْ وَأَمْوَالَكُمْ عَلَيْكُمْ حَرَامٌ كَحُرْمَةِ يَوْمِكُمْ هَذَا فِي شَهْرِكُمْ هَذَا فِي بَلَدِكُمْ هَذَا أَلَا وَإِنَّ كُلَّ شَيْءٍ مِنْ أَمْرِ الْجَاهِلِيَّةِ مَوْضُوعٌ تَحْتَ قَدَمَيَّ هَاتَيْنِ وَدِمَاءُ الْجَاهِلِيَّةِ مَوْضُوعَةٌ وَأَوَّلُ دَمٍ أَضَعُهُ دَمُ رَبِيعَةَ بْنِ الْحَارِثِ كَانَ مُسْتَرْضِعًا فِي بَنِي سَعْدٍ فَقَتَلَتْهُ هُذَيْلٌ وَرِبَا الْجَاهِلِيَّةِ مَوْضُوعٌ وَأَوَّلُ رِبًا أَضَعُهُ رِبَانَا رِبَا الْعَبَّاسِ بْنِ عَبْدِ الْمُطَّلِبِ فَإِنَّهُ مَوْضُوعٌ كُلُّهُ فَاتَّقُوا اللَّهَ فِي النِّسَاءِ فَإِنَّكُمْ أَخَذْتُمُوهُنَّ بِأَمَانَةِ اللَّهِ وَاسْتَحْلَلْتُمْ فُرُوجَهُنَّ بِكَلِمَةِ اللَّهِ وَإِنَّ لَكُمْ عَلَيْهِنَّ أَنْ لَا يُوطِئْنَ فُرُشَكُمْ أَحَدًا تَكْرَهُونَهُ فَإِنْ فَعَلْنَ ذَلِكَ فَاضْرِبُوهُنَّ ضَرْبًا غَيْرَ مُبَرِّحٍ وَلَهُنَّ عَلَيْكُمْ رِزْقُهُنَّ وَكِسْوَتُهُنَّ بِالْمَعْرُوفِ وَقَدْ تَرَكْتُ فِيكُمْ مَا لَمْ تَضِلُّوا إِنْ اعْتَصَمْتُمْ بِهِ كِتَابَ اللَّهِ وَأَنْتُمْ مَسْئُولُونَ عَنِّي فَمَا أَنْتُمْ قَائِلُونَ قَالُوا نَشْهَدُ أَنَّكَ قَدْ بَلَّغْتَ وَأَدَّيْتَ وَنَصَحْتَ فَقَالَ بِإِصْبَعِهِ السَّبَّابَةِ إِلَى السَّمَاءِ وَيَنْكُبُهَا إِلَى النَّاسِ اللَّهُمَّ اشْهَدْ اللَّهُمَّ اشْهَدْ ثَلَاثَ مَرَّاتٍ ثُمَّ أَذَّنَ بِلَالٌ ثُمَّ أَقَامَ فَصَلَّى الظُّهْرَ ثُمَّ أَقَامَ فَصَلَّى الْعَصْرَ وَلَمْ يُصَلِّ بَيْنَهُمَا شَيْئًا ثُمَّ رَكِبَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى أَتَى الْمَوْقِفَ فَجَعَلَ بَطْنَ نَاقَتِهِ إِلَى الصَّخَرَاتِ وَجَعَلَ حَبْلَ الْمُشَاةِ بَيْنَ يَدَيْهِ وَاسْتَقْبَلَ الْقِبْلَةَ فَلَمْ يَزَلْ وَاقِفًا حَتَّى غَرَبَتْ الشَّمْسُ وَذَهَبَتْ الصُّفْرَةُ قَلِيلًا حَتَّى غَابَ الْقُرْصُ وَأَرْدَفَ أُسَامَةَ بْنَ زَيْدٍ خَلْفَهُ فَدَفَعَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَقَدْ شَنَقَ الْقَصْوَاءَ بِالزِّمَامِ حَتَّى إِنَّ رَأْسَهَا لَيُصِيبُ مَوْرِكَ رَحْلِهِ وَيَقُولُ بِيَدِهِ الْيُمْنَى أَيُّهَا النَّاسُ السَّكِينَةَ السَّكِينَةَ كُلَّمَا أَتَى حَبْلًا مِنْ الْحِبَالِ أَرْخَى لَهَا قَلِيلًا حَتَّى تَصْعَدَ ثُمَّ أَتَى الْمُزْدَلِفَةَ فَصَلَّى بِهَا الْمَغْرِبَ وَالْعِشَاءَ بِأَذَانٍ وَاحِدٍ وَإِقَامَتَيْنِ وَلَمْ يُصَلِّ بَيْنَهُمَا شَيْئًا ثُمَّ اضْطَجَعَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى طَلَعَ الْفَجْرُ فَصَلَّى الْفَجْرَ حِينَ تَبَيَّنَ لَهُ الصُّبْحُ بِأَذَانٍ وَإِقَامَةٍ ثُمَّ رَكِبَ الْقَصْوَاءَ حَتَّى أَتَى الْمَشْعَرَ الْحَرَامَ فَرَقِيَ عَلَيْهِ فَحَمِدَ اللَّهَ وَكَبَّرَهُ وَهَلَّلَهُ فَلَمْ يَزَلْ وَاقِفًا حَتَّى أَسْفَرَ جِدًّا ثُمَّ دَفَعَ قَبْلَ أَنْ تَطْلُعَ الشَّمْسُ وَأَرْدَفَ ال

Jis mums papasakojo [Hisyam bin Ammar]; papasakojo mums [Hatim bin Isma'il]; papasakojo mums [Ja'far bin Muhammad] iš [jo tėvo], – sakė jis: „Kartą atėjau aplankyti [Jabir bin Abdullah]. Kai susitikome, jis klausinėjo, kaip laikosi žmonės, kol šis paklausė apie mane. Taigi aš atsakiau: „Aš esu Muhammad bin Ali bin Husain“. Taigi jis uždėjo ranką man ant galvos, atsegdamas viršutinę ir apatinę sagas, tada įkišo petį tarp mano krūtinės, ir tuo metu aš dar buvau vaikas, jau sulaukęs pilnametystės. Jis pasakė: „Sveiki atvykę, klausk, ko tik nori“. Aš jo paklausiau, nes jis buvo aklas. Kol neatėjo maldos laikas, jis stovėjo ant savo maldos kilimėlio, kuris, jei jis padėtų kulnus ant maldos kilimėlio šonų, traukdavosi dėl mažo maldos kilimėlio dydžio, o jo skara kabojo ant pečių, ir jis meldėsi vesdamas mus.“ Tada aš paklausiau: „Papasakokite mums, kaip Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam atliko hadžą!“ Taigi jis mostelėjo ranka, ištiesė devynis pirštus ir tarė: „Iš tiesų, Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam devynerius metus nedalyvavo hadže, o dešimtaisiais metais pakvietė žmones atlikti hadžą. Pranašas shallallahu 'alaihi wasallam dalyvavo hadže, po to daug žmonių atvyko į Mediną, visi norėjo susirinkti su Pranašu shallallahu 'alaihi wasallam ir daryti kaip jis. Taigi jis nuėjo, o mes ėjome su juo. Kai atvykome į Dzul Hulaifah, Asma' bint Umais pagimdė Muhammadą bin Abu Bakr, todėl ji buvo pasiųsta paklausti: „Ką turėčiau daryti?“ Tada jis tarė Asmai: „Išsimaudyk, tvirtai aprišk ją audiniu ir įeik į ihram“. Tada Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam pasimeldė mečetėje, tada jojo ant kašvos kupranugario, ir šis atsistojo tiesiai, nešdamas jį per Sacharos dykumą. Džabiras pasakė: „Kiek galėjau matyti, mačiau daug žmonių priešais jį, tarp vairuotojų ir pėsčiųjų, taip pat dešinėje, kairėje ir už jo – buvo matyti daug žmonių. Rasulullah sallallahu 'alaihi wasallam buvo tarp mūsų, o Koranas ateidavo pas jį, ir jis labai gerai žinojo jo takwil. Kad ir ką jis darytų, mes taip pat darome.“ Jis pakėlė savo monoteizmo balsą sakydamas: „Aš įvykdau Tavo kvietimą, o Allah. Aš įvykdau Tavo kvietimą, aš įvykdau Tavo kvietimą. Tau nėra partnerio, aš įvykdau Tavo kvietimą. Iš tiesų, šlovė, malonumas ir karalystė priklauso tik Tau, Tu neturi partnerių.“ Žmonės taip pat pakėlė balsus deklamavodami, ir jis sallallaahu 'alaihi wasallam nieko nesakė apie jų veiksmus. Jis, sallallaahu 'alaihi wasallam, toliau skaitė savo talbiją. Džabiras radiallahu 'anhu vėl pasakė: „Mes neturime jokio kito ketinimo, kaip tik atlikti hadžą, ir dar nežinome apie umrą.“ Kai atvykome su juo į Baitullah, jis nedelsdamas patrynė - pabučiavo - Rukuną - Tawaf pradžią -, tada nubėgo tris ratus ir likusius keturis ratus nuėjo įprastai. Tada jis nuėjo pas Maqam Ibrahimą, skaitydamas eilutę: „Ir padarykite Maqamą Ibrahimą maldos vieta“. Jis taip pat atsistojo tarp Maqam Ibrahimo ir Baitullah - Kaabos. - Mano tėvas pasakė: - „Ir aš nežinau, nebent jis tai būtų paminėjęs iš Pranašo, sallallaahu 'alaihi wasallam, kad Pranašas skaitė suras Al Kaafiruun ir Al Ikhlaash dviejose rak'ah maldose - Maqam Ibrahimui-.“ Tada jis grįžo pas Baitullah, patrynė – pabučiavo arba pasveikino – Rukuną – Tawafo pradžią – ir išėjo pro Kaabos vartus link Šafos kalvos. Artėdamas prie Šafos, jis perskaitė: „Iš tiesų Šafa ir Marva yra tarp Alacho ženklų, mes pradedame – sa'i – nuo to, ką pradėjo Alachas Subhanahu Wa Ta'ala“. Jis pradėjo maldą nuo Safos, tada užkopė į kalną, kol pamatė Kaabą, tada sukalbėjo takbir, tahlil ir tahmid, sakydamas: „Nėra kito dievo, tik vienas Alachas, kuris neturi partnerių. Jam yra karalystė ir Jam visa šlovė. Jis yra Visagalis, kuris suteikia gyvybę, ir Visagalis, kuris žudo, ir Jis yra visagalis viskam. Nėra kito dievo, tik vienas Alachas, kuris neturi partnerių, kuris vykdo savo pažadus, padeda savo tarnams ir vienas nugali visas grupes“. Tada jis pasimeldė tarp skaitinių, o tada tris kartus sukalbėjo skaitinį. Tada jis nusileido į Marvą, eidamas taip, kad, kai jo kojos buvo tiesios, jis bėgo slėnio viduriu. Kai jo kojos pakilo, jis ėjo, kol pasiekė Marvą. Marvoje jis darė tai, ką darydavo Šafoje. O kai jo Tawafas baigėsi Marvoje, jis tarė: „Jei būčiau atsisukęs į tai, už ko sėdžiu, nevesčiau paskersto gyvūno – al hadyu – ir paversčiau tai Umra. Kas iš jūsų neatneša paaukoto gyvūno, tas priimkite jį ir paverskite tai garbinimo aktu“. Taigi visi turėjo tahalul ir pasitrumpino plaukus, išskyrus Pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir tuos, kurie atnešė paskerstus gyvūnus. Tada Suraqah bin Malik bin Ju'syum atsistojo ir tarė: „O Alacho Pasiuntiny, ar tai taikoma šiems metams, ar amžinai?“ – pasakė pasakotojas. „Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) susipynė pirštus su pirštais ir atsakė: „Umra yra įtraukta į Hadžą – hadž tamattu – štai kaip tai daroma“. Jis tai pasakė du kartus ir tada tarė: „Ne, tai taikoma tik šiems metams, bet amžinai“. – Pasakotojas – pasakė: „Ali (sallallaahu 'anhu) atėjo su kupranugariu (sallallaahu 'alaihi wasallam), tada jis rado Fatimą, vieną iš žmonių, kuri stovėjo viduryje, vilkėdama spalvotus drabužius ir užsirišusi akis. Ali ją apkaltino, todėl Fatima pasakė: „Mano tėvas – Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) – liepė man tai daryti“. Ali (sallallaahu 'anhu) būdamas Irake pasakė: „Tada nuėjau paprašyti Alacho Pasiuntinio (sallallaahu 'alaihi wasallam) patarimo ir pasiskundžiau dėl Fatimos veiksmų, kuriuos aš neigiau.“ Taigi jis atsakė: „Ji – Fatima – teisi, ji teisi. Ką aš sakiau, kai norėjai pirmiausia atlikti hadžą?“ Ali atsakė: „Aš pasakiau: „O Allah, aš pakeliu balsą, kurį pakėlė Tavo Pasiuntinys (sallallaahu 'alaihi wasallam). Jis tarė: „Iš tiesų, aš atnešiau aukojimo gyvūną, todėl nedalyvauk tahalul“. – Pasakotojas – pasakė: „Aukojimo gyvūnų, kuriuos Ali atsinešė iš Jemeno, ir tų, kuriuos Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) atsinešė iš Medinos, iš viso buvo šimtas. Tada visi sudėjo galvas ir pasitrumpino plaukus, išskyrus Pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir žmones, kurie atnešė aukojimo gyvūnus. Kai atėjo Tarvijos diena, visi nuėjo į Miną ir šaukė savo ketinimą atlikti hadžą.“ Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) įsėdo į automobilį ir ten atliko vidurdienio, Asr, Maghrib, Isha ir Fajr maldas. Tada palaukė, kol patekės saulė, ir įsakė pastatyti kupolą Mash'arilyje, nes tai haram, todėl jis pastatytas Namiroje. Tada Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ėjo, kaip įprasta Kurašitams, bet sustojo Mash'arilyje Haram arba Muzdalifoje. Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) leido jam atvykti į Arafatą. Kai jis priartėjo prie Namiroje pastatyto kupolo, jis ten sustojo. Saulei nusileidus, jis įsakė atvesti savo kupranugarį – Kašvą – ir juo jojo, kol pasiekė slėnio dugną. Tada jis pamokslavo miniai: „Iš tiesų, jūsų kraujas, turtas, garbė ir laimė – jūsų šlovė – yra haram, kaip ir haram šią dieną, jūsų mėnesį ir jūsų šalyje. Atminkite, iš tiesų, visa, kas priklauso džahilijai, yra pažeminta po mano kojomis. Džahilijos kraujas buvo pažemintas, o kraujas, kurį aš pirmiausia niekinau, buvo Rabi'ah bin Harith kraujas, kuris anksčiau prašė išlaikymo iš Bani Saado ir buvo nužudytas, Hudzail. Džahilijos lupikavimas buvo panaikintas, o pirmoji lupikavimas, kurį aš panaikinau, buvo mūsų lupikavimas, būtent Abbas bin Abdul Muthallib atliktas lupikavimas. Visi jie buvo panaikinti. Tad bijokite Alacho dėl moterų, nes jūs padarėte jas žmonomis Alacho įsakymu ir įteisinote fardži su Alacho žodžiais. Tiesą sakant, jūsų teisė į jas yra ta, kad jos neleis kitiems žmonėms, kurių nekenčiate, miegoti jūsų lovoje. Jei jūsų žmonos taip daro, smogkite joms neskaudančiu smūgiu.“ Ir kad jie jus aprūpintų ir gerai aprengtų. Palieku jums du dalykus, kurių laikydamiesi nenuklyskite nuo kelio, būtent Alacho Knygą. Ir jūs esate man atsakingi. Tai ką norite pasakyti?“ Jie atsakė: „Mes liudijame, kad perdavėte, atlikote užduotis ir davėte patarimų.“ Taigi jis tarė, rodydamas pirštu į dangų: „O Allah, stebėk! O Allah, liudytojas“. Jis tai pasakė tris kartus. Tada Bilalas sukalbėjo maldos kvietimą, tada iqamat, tada atliko Zhuhur maldą. Po to Bilalas grįžo į qamat, tada atliko Asr maldą ir tarp jų nesimeldė. Tada Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam vairavo savo transporto priemonę, kol pasiekė Wukuf vietą. Tada jis pasodino savo kupranugarį – taip, kad kupranugario pilvas liestų lauką – ir pasitiesė priešais save virvę, tada atsisuko į Kiblą. Jis tęsė vukufą, kol saulė nusileido, gelsva šviesa šiek tiek išsisklaidė ir saulės kamuolys nugrimzdo. Tada jis prisisegė Usamah bin Saidą ir išėjo. Jis taip pat surišo Kašvą vadžiomis taip, kad jo galva beveik lietė transporto priemonės, kuria jis važiavo, kojų pagrindą. Dešine ranka rodydamas jis tarė: „O žmonės, būkite ramūs, būkite ramūs!“ Kiekvieną kartą ištiesdamas kupranugario vadžius, jis šiek tiek atsipalaidavo, kad kupranugaris šiek tiek pakiltų. Tada jis atvyko į Muzdalifą, ten atliko Maghrib ir Isha maldas su vienu kvietimu maldai ir dviem iqamat. Ir jis neatliko jokių maldų tarp jų. Tada jis gulėjo iki aušros. Jis atliko aušros maldą, kai jam tapo aišku, kad aušra, su vienu kvietimu maldai ir viena iqamat. Tada jis jojo Kašva, kol pasiekė Mešaril Haramą, tada užkopė į kalvą ir šlovino Alachą –bertahmidą –, šlovino Jį –bertakbirą – ir patvirtino Jį –bertahlilą. Jis tęsė Vukufo atlikimą, kol saulė visiškai nušvito, o tada išėjo prieš saulei patekant. Ant nugaros jis nešėsi Fadl ibn Abbasą – vyrą su gerais plaukais, baltaodžiu ir gražuoliu. Kai Pranašas (sallallaahu 'alaihi wa sallam) išėjo, jis praėjo pro bėgančias moteris, todėl pažvelgė į jas ir tada pakėlė ranką į kitą pusę. Tuo tarpu Fadl pasisuko į kitą pusę. Atvykęs į Muhasarą, jis šiek tiek pajudėjo, tada pasirinko trumpesnį kelią iki Kubros –Akabos – Jumros ir iškart pasiekė Jumrą, kuri buvo medžio šone. Tada jis metė septynis akmenukus, kiekvieną kartą metdamas po takbirą, akmenukus, kurie buvo tokio pat dydžio kaip timpos akmenukai. Ir jis metė juos iš slėnio gelmių. Tada jis nuėjo į vietą, kur buvo skerdžiami aukojimo gyvūnai. Ten jis pats paskersė šešiasdešimt tris aukojimo gyvūnus, o likusius kartu su aukojimo gyvūnais perdavė Ali. Tada jis įsakė, kad nuo kiekvieno paskersto aukojimo gyvūno būtų atidėta po gabalėlį mėsos, įdėta į katilą ir išvirta. Pranašas ir Ali taip pat valgė ir gurkštelėjo padažo. Tada Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) nuėjo į Kaabą atlikti Tawaf Ifadhah, tada atliko vidurdienio maldą Mekoje ir atėjo pas Bani Abdul Muthtalibą, kuris rinko Zamzamo vandenį. Jis tarė: „Imk, o Bani Muthtalib. Jei žmonės nebūtų tavęs pranokę duodami tau atsigerti, būčiau dėl to su tavimi susikovęs“. Tada jie davė jam (sallallaahu 'alaihi wasallam) kibirą, ir jis iš jo gėrė.“