Rasulullah diperdaya oleh Aisyah dan Hafshah hingga mengharamkan sesuatu yang dihalalkan Allah

Imam Bukhari : 4863

حَدَّثَنَا فَرْوَةُ بْنُ أَبِي الْمَغْرَاءِ حَدَّثَنَا عَلِيُّ بْنُ مُسْهِرٍ عَنْ هِشَامِ بْنِ عُرْوَةَ عَنْ أَبِيهِ عَنْ عَائِشَةَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا قَالَتْكَانَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُحِبُّ الْعَسَلَ وَالْحَلْوَاءَ وَكَانَ إِذَا انْصَرَفَ مِنْ الْعَصْرِ دَخَلَ عَلَى نِسَائِهِ فَيَدْنُو مِنْ إِحْدَاهُنَّ فَدَخَلَ عَلَى حَفْصَةَ بِنْتِ عُمَرَ فَاحْتَبَسَ أَكْثَرَ مَا كَانَ يَحْتَبِسُ فَغِرْتُ فَسَأَلْتُ عَنْ ذَلِكَ فَقِيلَ لِي أَهْدَتْ لَهَا امْرَأَةٌ مِنْ قَوْمِهَا عُكَّةً مِنْ عَسَلٍ فَسَقَتْ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِنْهُ شَرْبَةً فَقُلْتُ أَمَا وَاللَّهِ لَنَحْتَالَنَّ لَهُ فَقُلْتُ لِسَوْدَةَ بِنْتِ زَمْعَةَ إِنَّهُ سَيَدْنُو مِنْكِ فَإِذَا دَنَا مِنْكِ فَقُولِي أَكَلْتَ مَغَافِيرَ فَإِنَّهُ سَيَقُولُ لَكِ لَا فَقُولِي لَهُ مَا هَذِهِ الرِّيحُ الَّتِي أَجِدُ مِنْكَ فَإِنَّهُ سَيَقُولُ لَكِ سَقَتْنِي حَفْصَةُ شَرْبَةَ عَسَلٍ فَقُولِي لَهُ جَرَسَتْ نَحْلُهُ الْعُرْفُطَ وَسَأَقُولُ ذَلِكِ وَقُولِي أَنْتِ يَا صَفِيَّةُ ذَاكِ قَالَتْ تَقُولُ سَوْدَةُ فَوَاللَّهِ مَا هُوَ إِلَّا أَنْ قَامَ عَلَى الْبَابِ فَأَرَدْتُ أَنْ أُبَادِيَهُ بِمَا أَمَرْتِنِي بِهِ فَرَقًا مِنْكِ فَلَمَّا دَنَا مِنْهَا قَالَتْ لَهُ سَوْدَةُ يَا رَسُولَ اللَّهِ أَكَلْتَ مَغَافِيرَ قَالَ لَا قَالَتْ فَمَا هَذِهِ الرِّيحُ الَّتِي أَجِدُ مِنْكَ قَالَ سَقَتْنِي حَفْصَةُ شَرْبَةَ عَسَلٍ فَقَالَتْ جَرَسَتْ نَحْلُهُ الْعُرْفُطَ فَلَمَّا دَارَ إِلَيَّ قُلْتُ لَهُ نَحْوَ ذَلِكَ فَلَمَّا دَارَ إِلَى صَفِيَّةَ قَالَتْ لَهُ مِثْلَ ذَلِكَ فَلَمَّا دَارَ إِلَى حَفْصَةَ قَالَتْ يَا رَسُولَ اللَّهِ أَلَا أَسْقِيكَ مِنْهُ قَالَ لَا حَاجَةَ لِي فِيهِ قَالَتْ تَقُولُ سَوْدَةُ وَاللَّهِ لَقَدْ حَرَمْنَاهُ قُلْتُ لَهَا اسْكُتِي

[Farwah bin Abu Al Maghra`] mums papasakojo, kad [Ali bin Mushir] iš [Hisyam bin Urwah] iš [savo tėvo] iš [Aisyah] radiallahu 'anha, – sakė jis; Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam buvo žmogus, kuris mėgo medų ir saldumynus. Paprastai, atlikęs Asr maldą, jis susitinka su savo žmonomis ir galiausiai prieina prie vienos iš jų ir pasilieka nakčiai. Bet jis visada ilgai užsibūdavo Hafshah bint Umar namuose, todėl pavydėjau. Taip pat prašiau informacijos apie tai, ir buvo sakoma, kad viena moteris iš jo tautos davė jam medaus, o tada jis davė medų Pranašui sallallaahu 'alaihi wasallam. Taigi aš pasakiau: „Prisiekiu Alachu, aš tikrai jam kai ką padarysiu – su juo padirbėsiu –“. Tada aš pasakiau Saudah bint Zam'ah: „Iš tiesų, jis prieis prie tavęs“. Jei jis norės prieiti prie tavęs, paklausk jo: „Ar valgėte Maghafiro?“ ir jis tikrai atsakys: „Ne“. Todėl sakyk jam: „Tai kokį kvapą aš nuo tavęs jaučiu?“ Ir jis tikrai atsakys: „Hafšahas davė man atsigerti medaus“. Po to pasakyk jam: „Medaus bitė suėdė guminuką, kuris bjauriai kvepia“. Aš taip pat tai pasakysiu, ir tu, o Šafijah, taip pat tai pasakys“. Saudah tarė: „Prisiekiu Alachu, jis nieko kito nedarys, tik stovės prie durų. Ir aš taip pat noriu pasakyti, ko tu nori, nes tavęs bijau“. Taigi, kai jis priėjo prie jo, Sauda tarė: „O Alacho Pasiuntiny, ar valgėte Maghafiro vaisių?“ Jis atsakė: „Ne“. Saudah vėl paklausė: „Tai kokį kvapą aš nuo tavęs jaučiu?“ Jis atsakė: „Hafšahas davė man atsigerti medaus“. Saudah pasakė: „Bitė suėdė guminuką, kuris bjauriai kvepia“. Kai jis mane aplankė, aš taip pat pasakiau, ir tas pats nutiko Šafijai, kuri taip pat tai pasakė. Taigi, kai jis nuėjo pas Hafšahą, Hafšah paklausė: „O Alacho Pasiuntiny, ar norėtum, kad tau duočiau to medaus?“ Jis atsakė: „Aš neturiu nė menkiausio noro tam medui?“ Galiausiai Saudah pasakė: „Alachu prisiekiu, mes tai uždraudėme“. Aš jam pasakiau: „Užsičiaupk“.