Orang-orang yang bersaksi bahwa tiada tuhan yang disembah kecuali Allah, maka Allah memerintahkan kepada malaikat agar mengeluarkan dari neraka

Imam Bukhari : 6885

حَدَّثَنَا عَبْدُ الْعَزِيزِ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ حَدَّثَنَا إِبْرَاهِيمُ بْنُ سَعْدٍ عَنْ ابْنِ شِهَابٍ عَنْ عَطَاءِ بْنِ يَزِيدَ اللَّيْثِيِّ عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَأَنَّ النَّاسَ قَالُوا يَا رَسُولَ اللَّهِ هَلْ نَرَى رَبَّنَا يَوْمَ الْقِيَامَةِ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ هَلْ تُضَارُّونَ فِي الْقَمَرِ لَيْلَةَ الْبَدْرِ قَالُوا لَا يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ فَهَلْ تُضَارُّونَ فِي الشَّمْسِ لَيْسَ دُونَهَا سَحَابٌ قَالُوا لَا يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ فَإِنَّكُمْ تَرَوْنَهُ كَذَلِكَ يَجْمَعُ اللَّهُ النَّاسَ يَوْمَ الْقِيَامَةِ فَيَقُولُ مَنْ كَانَ يَعْبُدُ شَيْئًا فَلْيَتْبَعْهُ فَيَتْبَعُ مَنْ كَانَ يَعْبُدُ الشَّمْسَ الشَّمْسَ وَيَتْبَعُ مَنْ كَانَ يَعْبُدُ الْقَمَرَ الْقَمَرَ وَيَتْبَعُ مَنْ كَانَ يَعْبُدُ الطَّوَاغِيتَ الطَّوَاغِيتَ وَتَبْقَى هَذِهِ الْأُمَّةُ فِيهَا شَافِعُوهَا أَوْ مُنَافِقُوهَا شَكَّ إِبْرَاهِيمُ فَيَأْتِيهِمْ اللَّهُ فَيَقُولُ أَنَا رَبُّكُمْ فَيَقُولُونَ هَذَا مَكَانُنَا حَتَّى يَأْتِيَنَا رَبُّنَا فَإِذَا جَاءَنَا رَبُّنَا عَرَفْنَاهُ فَيَأْتِيهِمْ اللَّهُ فِي صُورَتِهِ الَّتِي يَعْرِفُونَ فَيَقُولُ أَنَا رَبُّكُمْ فَيَقُولُونَ أَنْتَ رَبُّنَا فَيَتْبَعُونَهُ وَيُضْرَبُ الصِّرَاطُ بَيْنَ ظَهْرَيْ جَهَنَّمَ فَأَكُونُ أَنَا وَأُمَّتِي أَوَّلَ مَنْ يُجِيزُهَا وَلَا يَتَكَلَّمُ يَوْمَئِذٍ إِلَّا الرُّسُلُ وَدَعْوَى الرُّسُلِ يَوْمَئِذٍ اللَّهُمَّ سَلِّمْ سَلِّمْ وَفِي جَهَنَّمَ كَلَالِيبُ مِثْلُ شَوْكِ السَّعْدَانِ هَلْ رَأَيْتُمْ السَّعْدَانَ قَالُوا نَعَمْ يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ فَإِنَّهَا مِثْلُ شَوْكِ السَّعْدَانِ غَيْرَ أَنَّهُ لَا يَعْلَمُ مَا قَدْرُ عِظَمِهَا إِلَّا اللَّهُ تَخْطَفُ النَّاسَ بِأَعْمَالِهِمْ فَمِنْهُمْ الْمُوبَقُ بَقِيَ بِعَمَلِهِ أَوْ الْمُوثَقُ بِعَمَلِهِ وَمِنْهُمْ الْمُخَرْدَلُ أَوْ الْمُجَازَى أَوْ نَحْوُهُ ثُمَّ يَتَجَلَّى حَتَّى إِذَا فَرَغَ اللَّهُ مِنْ الْقَضَاءِ بَيْنَ الْعِبَادِ وَأَرَادَ أَنْ يُخْرِجَ بِرَحْمَتِهِ مَنْ أَرَادَ مِنْ أَهْلِ النَّارِ أَمَرَ الْمَلَائِكَةَ أَنْ يُخْرِجُوا مِنْ النَّارِ مَنْ كَانَ لَا يُشْرِكُ بِاللَّهِ شَيْئًا مِمَّنْ أَرَادَ اللَّهُ أَنْ يَرْحَمَهُ مِمَّنْ يَشْهَدُ أَنْ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ فَيَعْرِفُونَهُمْ فِي النَّارِ بِأَثَرِ السُّجُودِ تَأْكُلُ النَّارُ ابْنَ آدَمَ إِلَّا أَثَرَ السُّجُودِ حَرَّمَ اللَّهُ عَلَى النَّارِ أَنْ تَأْكُلَ أَثَرَ السُّجُودِ فَيَخْرُجُونَ مِنْ النَّارِ قَدْ امْتُحِشُوا فَيُصَبُّ عَلَيْهِمْ مَاءُ الْحَيَاةِ فَيَنْبُتُونَ تَحْتَهُ كَمَا تَنْبُتُ الْحِبَّةُ فِي حَمِيلِ السَّيْلِ ثُمَّ يَفْرُغُ اللَّهُ مِنْ الْقَضَاءِ بَيْنَ الْعِبَادِ وَيَبْقَى رَجُلٌ مِنْهُمْ مُقْبِلٌ بِوَجْهِهِ عَلَى النَّارِ هُوَ آخِرُ أَهْلِ النَّارِ دُخُولًا الْجَنَّةَ فَيَقُولُ أَيْ رَبِّ اصْرِفْ وَجْهِي عَنْ النَّارِ فَإِنَّهُ قَدْ قَشَبَنِي رِيحُهَا وَأَحْرَقَنِي ذَكَاؤُهَا فَيَدْعُو اللَّهَ بِمَا شَاءَ أَنْ يَدْعُوَهُ ثُمَّ يَقُولُ اللَّهُ هَلْ عَسَيْتَ إِنْ أَعْطَيْتُكَ ذَلِكَ أَنْ تَسْأَلَنِي غَيْرَهُ فَيَقُولُ لَا وَعِزَّتِكَ لَا أَسْأَلُكَ غَيْرَهُ وَيُعْطِي رَبَّهُ مِنْ عُهُودٍ وَمَوَاثِيقَ مَا شَاءَ فَيَصْرِفُ اللَّهُ وَجْهَهُ عَنْ النَّارِ فَإِذَا أَقْبَلَ عَلَى الْجَنَّةِ وَرَآهَا سَكَتَ مَا شَاءَ اللَّهُ أَنْ يَسْكُتَ ثُمَّ يَقُولُ أَيْ رَبِّ قَدِّمْنِي إِلَى بَابِ الْجَنَّةِ فَيَقُولُ اللَّهُ لَهُ أَلَسْتَ قَدْ أَعْطَيْتَ عُهُودَكَ وَمَوَاثِيقَكَ أَنْ لَا تَسْأَلَنِي غَيْرَ الَّذِي أُعْطِيتَ أَبَدًا وَيْلَكَ يَا ابْنَ آدَمَ مَا أَغْدَرَكَ فَيَقُولُ أَيْ رَبِّ وَيَدْعُو اللَّهَ حَتَّى يَقُولَ هَلْ عَسَيْتَ إِنْ أُعْطِيتَ ذَلِكَ أَنْ تَسْأَلَ غَيْرَهُ فَيَقُولُ لَا وَعِزَّتِكَ لَا أَسْأَلُكَ غَيْرَهُ وَيُعْطِي مَا شَاءَ مِنْ عُهُودٍ وَمَوَاثِيقَ فَيُقَدِّمُهُ إِلَى بَابِ الْجَنَّةِ فَإِذَا قَامَ إِلَى بَابِ الْجَنَّةِ انْفَهَقَتْ لَهُ الْجَنَّةُ فَرَأَى مَا فِيهَا مِنْ الْحَبْرَةِ وَالسُّرُورِ فَيَسْكُتُ مَا شَاءَ اللَّهُ أَنْ يَسْكُتَ ثُمَّ يَقُولُ أَيْ رَبِّ أَدْخِلْنِي الْجَنَّةَ فَيَقُولُ اللَّهُ أَلَسْتَ قَدْ أَعْطَيْتَ عُهُودَكَ وَمَوَاثِيقَكَ أَنْ لَا تَسْأَلَ غَيْرَ مَا أُعْطِيتَ فَيَقُولُ وَيْلَكَ يَا ابْنَ آدَمَ مَا أَغْدَرَكَ فَيَقُولُ أَيْ رَبِّ لَا أَكُونَنَّ أَشْقَى خَلْقِكَ فَلَا يَزَالُ يَدْعُو حَتَّى يَضْحَكَ اللَّهُ مِنْهُ فَإِذَا ضَحِكَ مِنْهُ قَالَ لَهُ ادْخُلْ الْجَنَّةَ فَإِذَا دَخَلَهَا قَالَ اللَّهُ لَهُ تَمَنَّهْ فَسَأَلَ رَبَّهُ وَتَمَنَّى حَتَّى إِنَّ اللَّهَ لَيُذَكِّرُهُ يَقُولُ كَذَا وَكَذَا حَتَّى انْقَطَعَتْ بِهِ الْأَمَانِيُّ قَالَ اللَّهُ ذَلِكَ لَكَ وَمِثْلُهُ مَعَهُقَالَ عَطَاءُ بْنُ يَزِيدَ وَأَبُو سَعِيدٍ الْخُدْرِيُّ مَعَ أَبِي هُرَيْرَةَ لَا يَرُدُّ عَلَيْهِ مِنْ حَدِيثِهِ شَيْئًا حَتَّى إِذَا حَدَّثَ أَبُو هُرَيْرَةَ أَنَّ اللَّهَ تَبَارَكَ وَتَعَالَى قَالَ ذَلِكَ لَكَ وَمِثْلُهُ مَعَهُ قَالَ أَبُو سَعِيدٍ الْخُدْرِيُّ وَعَشَرَةُ أَمْثَالِهِ مَعَهُ يَا أَبَا هُرَيْرَةَ قَالَ أَبُو هُرَيْرَةَ مَا حَفِظْتُ إِلَّا قَوْلَهُ ذَلِكَ لَكَ وَمِثْلُهُ مَعَهُ قَالَ أَبُو سَعِيدٍ الْخُدْرِيُّ أَشْهَدُ أَنِّي حَفِظْتُ مِنْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَوْلَهُ ذَلِكَ لَكَ وَعَشَرَةُ أَمْثَالِهِ قَالَ أَبُو هُرَيْرَةَ فَذَلِكَ الرَّجُلُ آخِرُ أَهْلِ الْجَنَّةِ دُخُولًا الْجَنَّةَ

Mums buvo pasakyta, kad [Abdul Aziz bin Abdullah] mums [Ibrahimas bin Sa'das] iš [Ibn Shihab], iš ['Atha' bin Yazid allaitsi], iš [Abu Hurairah] pasakė, jog kompanionai paklausė: „O Alacho Pasiuntiny, ar mes pamatysime savo Viešpatį Prisikėlimo dieną?“ Tada Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) paklausė: „Ar jums sunku matyti mėnulį pilnaties naktį?“ „Ne“, – atsakė draugai. Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) vėl paklausė: „Ar jums sunku matyti saulę, kai nėra debesų?“ Kompanionai atsakė: „Ne, o Alacho Pasiuntiny“. Pranašas tarė: „Iš tiesų jūs Jį pamatysite, kaip ir Alachas surinks žmones Prisikėlimo dieną ir sakys: „Kas ką nors garbina, tegul daro tai, ką garbina“. Taigi, kas garbina saulę, tas seka saule, kas garbina mėnulį, tas seka mėnuliu, kas garbina taghut, tas seka taghut, ir tai, kas liko iš šių žmonių, yra žmonės, kurie jiems padeda, arba veidmainiai – Ibrahimas abejoja savo redakcijos tikrumu. Tada Alachas juos sutiko ir tarė: „Aš esu jūsų Viešpats“. Tada jie atsakė: „Tai yra mūsų buveinė, kad mūsų Viešpats atėjo pas mus. Jei mūsų Viešpats mus sutiktų, mes jį pažintume“. Tada Alachas juos sutiko jiems pažįstamu pavidalu. Tada Alachas tarė: „Aš esu jūsų Viešpats“. Tada jie tarė: „Tu iš tiesų esi mūsų Dievas“. Jie taip pat sekė Juo. Tada tarp dviejų pragaro kraštų buvo įrengtas pėsčiųjų tiltas, ir aš bei mano žmonės pirmieji jį perėjome. Tuo metu niekas nedrįso kalbėti, išskyrus apaštalus, o vienintelis apaštalų šauksmas tuo metu buvo „Allaahumma sallim sallim – O Alache, išgelbėk mus. O Alache, išgelbėk mus“. „O pragare yra geležiniai kabliai, panašūs į dygliuoto medžio, vadinamo Sa'danu, spyglius. Ar nežinote dygliuoto Sa'dano medžio?“ Kompanionai atsakė: „Taip, o Alacho Pasiuntiny.“ Pranašas tęsė: „Iš tiesų, medis yra kaip dygliuotas Sa'dano medis, tik niekas nežino jo masto, išskyrus vieną Alachą. Jis pagrobia kiekvieną pagal jų darbų mastą, kai kurie iš jų yra apgailėtini dėl likusių savo darbų arba yra surišti savo darbų, kai kurie iš jų yra sunaikinti, kai kurie yra amžini su savo darbais arba yra surišti savo darbų, kai kurie iš jų yra išsiųsti. Arba su tokia formuluote kaip-.“ Tada pasirodo Alachas, kol Alachas baigia spręsti Savo tarnų likimus ir nori išvaryti Pragaro gyventojus Savo gailestingumu, Jis įsako angelams išvaryti Pragaro gyventojus, kurie nieko nesieja su Alachu, būtent tuos, kurie vis dar nori jiems pasigailėti, iš tų, kurie liudija, kad nėra kito dievo, tik Alachas, todėl angelai juos atpažins Pragare iš nusilenkimo pėdsakų, nes Pragaras praryja Adomo vaikus, išskyrus nusilenkimo pėdsakus. Alachas uždraudė Pragarui praryti nusilenkimo pėdsakus, todėl jie išeis iš jo suanglėjusiais kūnais, o tada bus apšlakstyti gyvybės vandeniu, kad jis augtų po juo kaip grūdai upėje. Tada Alachas baigs teisti Savo tarnus ir tarp jų liks žmogus, kuris atsigręš į Pragarą, ir jis bus paskutinis iš Pragaro gyventojų, pateksiantis į Rojų, nebent jis melstųsi: „Viešpatie, nukreipk mano veidą nuo Pragaro, nes vien jo kvapas mane vargina, o jo liepsnos mane sudegino“. Tada jis paprašys Alacho, ko tik pageidaus, ir Alachas pasakys: „Jei įvykdysiu tavo prašymą, kad neprašytum ko nors kito!“ Jis atsakys: „Ne, Tavo šlove, aš daugiau nieko neprašysiu.“ Ir jo Viešpats priims bet kokį pažadą ir priesaiką, kurio tik pageidaus, ir nusisuks nuo pragaro. Bet tada jis atsidurs Rojuje ir pamatys jo grožį, ir kurį laiką tylės bei paprašys: „O Alache, pastatyk mane prie Rojaus vartų.“ Alachas paklausė: „Ar neatsisakei savo pažado ir įžado neprašyti manęs amžinai nieko kito, išskyrus tai, ką daviau? O tu, Adomo sūnau, kaip tau smagu išduoti.“ Tačiau tarnas toliau maldavo: „O mano Viešpatie“, ir jis toliau maldavo Alacho, kol Alachas paklausė: „Jei dabar duosiu tau tai, ko prašai, neprašyk daugiau prašymo.“ Jis atsakė: „Ne, dėl Tavo šlovės, aš daugiau neprašysiu Tavęs su kitu prašymu.“ Tada asmuo atsisakė savo pažadų ir įžadų, todėl Alachas pasiūlė jį prie dangaus vartų. Bet kai tarnas atsistojo prie dangaus vartų, jam atsivėrė dangus, kad jis matytų gyvenimo malonumus ir džiaugsmą, todėl tylėjo, kaip ir norėjo Alachas. Tada jis maldavo: „O mano Viešpatie, įvesk mane į dangų!“ Tada Alachas tarė: „Ei, ar neatsisakei savo pažado neprašyti nieko daugiau, išskyrus tai, ką aš daviau, o Adomo sūnau, kaip greitai išdavei?“ Taigi tarnas maldavo: „O mano Viešpatie, neleisk man tapti Tavo apgailėtiniausiu tarnu.“ Tarnas toliau be paliovos maldavo, kol Alachas nusijuokė. Ir jei Alachas nusijuokė iš tarno, Alachas turi jam pasakyti: „Įvesk tave į dangų“. Jei tarnas į jį įėjo, Alachas jam sako: „Prašau, susapnuok“. Taigi tarnas paklausė savo Viešpaties ir susapnavo, kol Alachas jam tai priminė taip, kad, kol tarno sapnas nepasiekė savo viršūnės, Alachas jam tarė: „Man tai viskas, ir dar pridūrė“. ['Atha' bin Yazid] pasakė: „[Abu Sa'idas alkhudzri] kartu su Abu Hurairah negrąžino nė vieno savo hadiso, taigi, jei Abu Hurairah būtų pasakęs, kad Alachas pasakė „ir tau vienas panašus“, Abu Sa'idas Al Khudzri pasakė „ir dešimt panašių su juo“. O Abu Hurairah?“ Abu Hurairah pasakė: „Aš nieko neprisimenu, išskyrus tai, ką jis pasakė „dėl tavęs ir panašių“. Abu Sa'idas Al Khudzri vėl pasakė: „Liudiju, kad išmokau tai mintinai iš Alacho Pasiuntinio (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos), būtent žodžius „Ir tau dešimt panašių“. Abu Hurairah pasakė: „Tai paskutinis kartas, kai žmogus pateks į Rojų“.