Mati tidak syirik pasti kesurga walau berzina dan mencuri

Imam Muslim : 46

حَدَّثَنِي زُهَيْرُ بْنُ حَرْبٍ حَدَّثَنَا عُمَرُ بْنُ يُونُسَ الْحَنَفِيُّ حَدَّثَنَا عِكْرِمَةُ بْنُ عَمَّارٍ قَالَ حَدَّثَنِي أَبُو كَثِيرٍ قَالَ حَدَّثَنِي أَبُو هُرَيْرَةَ قَالَ كُنَّا قُعُودًا حَوْلَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَعَنَا أَبُو بَكْرٍ وَعُمَرُ فِي نَفَرٍ فَقَامَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِنْ بَيْنِ أَظْهُرِنَا فَأَبْطَأَ عَلَيْنَا وَخَشِينَا أَنْ يُقْتَطَعَ دُونَنَا وَفَزِعْنَا فَقُمْنَا فَكُنْتُ أَوَّلَ مَنْ فَزِعَ فَخَرَجْتُ أَبْتَغِي رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى أَتَيْتُ حَائِطًا لِلْأَنْصَارِ لِبَنِي النَّجَّارِ فَدُرْتُ بِهِ هَلْ أَجِدُ لَهُ بَابًا فَلَمْ أَجِدْ فَإِذَا رَبِيعٌ يَدْخُلُ فِي جَوْفِ حَائِطٍ مِنْ بِئْرٍ خَارِجَةٍ وَالرَّبِيعُ الْجَدْوَلُ فَاحْتَفَزْتُ كَمَا يَحْتَفِزُ الثَّعْلَبُ فَدَخَلْتُ عَلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ أَبُو هُرَيْرَةَ فَقُلْتُ نَعَمْ يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ مَا شَأْنُكَ قُلْتُ كُنْتَ بَيْنَ أَظْهُرِنَا فَقُمْتَ فَأَبْطَأْتَ عَلَيْنَا فَخَشِينَا أَنْ تُقْتَطَعَ دُونَنَا فَفَزِعْنَا فَكُنْتُ أَوَّلَ مِنْ فَزِعَ فَأَتَيْتُ هَذَا الْحَائِطَ فَاحْتَفَزْتُ كَمَا يَحْتَفِزُ الثَّعْلَبُ وَهَؤُلَاءِ النَّاسُ وَرَائِي فَقَالَ يَا أَبَا هُرَيْرَةَ وَأَعْطَانِي نَعْلَيْهِ قَالَ اذْهَبْ بِنَعْلَيَّ هَاتَيْنِ فَمَنْ لَقِيتَ مِنْ وَرَاءِ هَذَا الْحَائِطِ يَشْهَدُ أَنْ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ مُسْتَيْقِنًا بِهَا قَلْبُهُ فَبَشِّرْهُ بِالْجَنَّةِ فَكَانَ أَوَّلَ مَنْ لَقِيتُ عُمَرُ فَقَالَ مَا هَاتَانِ النَّعْلَانِ يَا أَبَا هُرَيْرَةَ فَقُلْتُ هَاتَانِ نَعْلَا رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بَعَثَنِي بِهِمَا مَنْ لَقِيتُ يَشْهَدُ أَنْ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ مُسْتَيْقِنًا بِهَا قَلْبُهُ بَشَّرْتُهُ بِالْجَنَّةِ فَضَرَبَ عُمَرُ بِيَدِهِ بَيْنَ ثَدْيَيَّ فَخَرَرْتُ لِاسْتِي فَقَالَ ارْجِعْ يَا أَبَا هُرَيْرَةَ فَرَجَعْتُ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأَجْهَشْتُ بُكَاءً وَرَكِبَنِي عُمَرُ فَإِذَا هُوَ عَلَى أَثَرِي فَقَالَ لِي رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَا لَكَ يَا أَبَا هُرَيْرَةَ قُلْتُ لَقِيتُ عُمَرَ فَأَخْبَرْتُهُ بِالَّذِي بَعَثْتَنِي بِهِ فَضَرَبَ بَيْنَ ثَدْيَيَّ ضَرْبَةً خَرَرْتُ لِاسْتِي قَالَ ارْجِعْ فَقَالَ لَهُ رَسُولُ اللَّهِ يَا عُمَرُ مَا حَمَلَكَ عَلَى مَا فَعَلْتَ قَالَ يَا رَسُولَ اللَّهِ بِأَبِي أَنْتَ وَأُمِّي أَبَعَثْتَ أَبَا هُرَيْرَةَ بِنَعْلَيْكَ مَنْ لَقِيَ يَشْهَدُ أَنْ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ مُسْتَيْقِنًا بِهَا قَلْبُهُ بَشَّرَهُ بِالْجَنَّةِ قَالَ نَعَمْ قَالَ فَلَا تَفْعَلْ فَإِنِّي أَخْشَى أَنْ يَتَّكِلَ النَّاسُ عَلَيْهَا فَخَلِّهِمْ يَعْمَلُونَ قَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَخَلِّهِمْ

[Zuhair bin Harb] mums pasakė, [Umar bin Yunus al-Hanafi] mums pasakė, [Ikrimah bin Ammar] mums pasakė, [Abu Kathir] mums pasakė, [Abu Hurairah] sakė: „Mūšyje sėdėjome aplink Alacho Pasiuntinį (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos), o su mumis buvo Abu Bakr ir Umar. Tada jis mus paliko ir vėlavo grįžti pas mus, kol mes išsigandome, kad jį sugaus priešas arba kad įvyks kokia nors nelaimė. Mes visi labai nerimavome, o labiausiai dėl jo nerimavau aš. Taigi atsikėliau ir išėjau ieškoti Alacho Pasiuntinio (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos), kol pasiekiau sodą, priklausantį Banu Najjar ansarui. Apėjau jį, tikėdamasis rasti įėjimą, bet neradau. Iš lauko sodo tekėjo upelis, kuris įėjo iš sodo kampo. Taigi bandžiau į jį įeiti kaip žebenkštis bando įeiti pro siaurą skylę.“ Taip pat radau Pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam). Jis sušuko: „Abu Hurairah!“ Aš atsakiau: „Taip, o Alacho Pasiuntiny?“ „Kas negerai?“ – paklausė jis. Aš atsakiau: „Na, o Pasiuntiny, tu buvai su mumis, o tada staiga mus palikai ir taip ilgai negrįžai, kad mes labai nerimavome dėl tavo saugumo, ypač dėl manęs, o Pasiuntiny.“ Taigi bandžiau patekti į šį sodą pro labai siaurą skylę kaip šeškas, o jie – kiti draugai – buvo už manęs. Kalbėdamas apie tai, jis davė man savo dvi basutes: „O Abu Hurairah, pasiimk šias dvi mano basutes, ir kas bebūtų sutiktas už šio sodo, paliudys, kad nėra kito dievo, kuris turėtų teisę būti garbinamas, išskyrus Alachą, ir jis įdiegė šį tikėjimą jo širdyje, todėl pranešk jam gerąją naujieną iš dangaus“. Ir atsitiktinai pirmasis mane sutikęs asmuo buvo Umaras, todėl jis paklausė: „Kas negerai su tomis dviem basutėmis, o Abu Hurairah?“ „Aš atsakiau: „Tai yra du Alacho Pasiuntinio (ramybė ir Alacho palaima tebūnie jam) sandalai. Jis įsakė man juos nešti ir pranešti gerąją naujieną apie Rojų pirmam sutiktam asmeniui, tuo pačiu liudydamas, kad nėra kito dievo, verto garbinimo, išskyrus Alachą, ir jis tuo tiki visa širdimi.“ Taigi Umaras trenkė man ranka tiesiai į krūtinės vidurį – į saulės rezginį – kol pargriuvau, tada tarė: „Grįžk, o Abu Hurairah!“ Taigi grįžau pas Alacho Pasiuntinį tramdydamas ašaras, ir paaiškėjo, kad Umaras taip pat mane sekė. Alacho Pasiuntinys (ramybė ir Alacho palaima tebūnie jam) tuoj pat paklausė: „Kas tau yra, o Abu Hurairah?“ Aš atsakiau: „Sutikau Umarą, tada jam pranešiau, ką man įsakei, bet staiga jis man stipriai trenkė tiesiai į saulės rezginį, kol pargriuvau, po to tarė: „Grįžk!“ „Tad Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaimos) tarė: „O Umarai, kodėl tu tai padarei?“ Umaras atsakė: „O Alacho Pasiuntiny, ar tiesa, kad tu pasiuntei Abu Hurairah su savo dviem sandalais ir liepei jam pranešti gerąją rojaus naujieną pirmam sutiktam asmeniui, kai jis tvirtai tikėdamas širdyje paliudijo, kad nėra kito dievo – verto garbinimo – išskyrus Alachą?“ Jis atsakė: „Taip, teisingai“. Umaras tarė: „Geriau to nedaryk, o Alacho Pasiuntiny, nes iš tikrųjų aš labai nerimauju, kad žmonės juo pasikliaus, ir leisk jiems atlikti gerus darbus“. Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam tarė Abu Hurairah: „Tegul jie, nežinodami šio hadiso, tegul daro gerus darbus“.