Hadith Representative
Ka’ab berkata: akhirnya saya ditakdirkan untuk tidak ikut serta ke medan perang
Imam Muslim : 4973حَدَّثَنِي أَبُو الطَّاهِرِ أَحْمَدُ بْنُ عَمْرِو بْنِ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ عَمْرِو بْنِ سَرْحٍ مَوْلَى بَنِي أُمَيَّةَ أَخْبَرَنِي ابْنُ وَهْبٍ أَخْبَرَنِي يُونُسُ عَنْ ابْنِ شِهَابٍ قَالَ ثُمَّ غَزَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ غَزْوَةَ تَبُوكَ وَهُوَ يُرِيدُ الرُّومَ وَنَصَارَى الْعَرَبِ بِالشَّامِ قَالَ ابْنُ شِهَابٍ فَأَخْبَرَنِي عَبْدُ الرَّحْمَنِ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ كَعْبِ بْنِ مَالِكٍ أَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ كَعْبٍ كَانَ قَائِدَ كَعْبٍ مِنْ بَنِيهِ حِينَ عَمِيَ قَالَ سَمِعْتُ كَعْبَ بْنَ مَالِكٍ يُحَدِّثُ حَدِيثَهُ حِينَ تَخَلَّفَ عَنْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي غَزْوَةِ تَبُوكَ قَالَ كَعْبُ بْنُ مَالِكٍ لَمْ أَتَخَلَّفْ عَنْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي غَزْوَةٍ غَزَاهَا قَطُّ إِلَّا فِي غَزْوَةِ تَبُوكَ غَيْرَ أَنِّي قَدْ تَخَلَّفْتُ فِي غَزْوَةِ بَدْرٍ وَلَمْ يُعَاتِبْ أَحَدًا تَخَلَّفَ عَنْهُ إِنَّمَا خَرَجَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَالْمُسْلِمُونَ يُرِيدُونَ عِيرَ قُرَيْشٍ حَتَّى جَمَعَ اللَّهُ بَيْنَهُمْ وَبَيْنَ عَدُوِّهِمْ عَلَى غَيْرِ مِيعَادٍ وَلَقَدْ شَهِدْتُ مَعَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَيْلَةَ الْعَقَبَةِ حِينَ تَوَاثَقْنَا عَلَى الْإِسْلَامِ وَمَا أُحِبُّ أَنَّ لِي بِهَا مَشْهَدَ بَدْرٍ وَإِنْ كَانَتْ بَدْرٌ أَذْكَرَ فِي النَّاسِ مِنْهَا وَكَانَ مِنْ خَبَرِي حِينَ تَخَلَّفْتُ عَنْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي غَزْوَةِ تَبُوكَ أَنِّي لَمْ أَكُنْ قَطُّ أَقْوَى وَلَا أَيْسَرَ مِنِّي حِينَ تَخَلَّفْتُ عَنْهُ فِي تِلْكَ الْغَزْوَةِ وَاللَّهِ مَا جَمَعْتُ قَبْلَهَا رَاحِلَتَيْنِ قَطُّ حَتَّى جَمَعْتُهُمَا فِي تِلْكَ الْغَزْوَةِ فَغَزَاهَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي حَرٍّ شَدِيدٍ وَاسْتَقْبَلَ سَفَرًا بَعِيدًا وَمَفَازًا وَاسْتَقْبَلَ عَدُوًّا كَثِيرًا فَجَلَا لِلْمُسْلِمِينَ أَمْرَهُمْ لِيَتَأَهَّبُوا أُهْبَةَ غَزْوِهِمْ فَأَخْبَرَهُمْ بِوَجْهِهِمْ الَّذِي يُرِيدُ وَالْمُسْلِمُونَ مَعَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَثِيرٌ وَلَا يَجْمَعُهُمْ كِتَابُ حَافِظٍ يُرِيدُ بِذَلِكَ الدِّيوَانَ قَالَ كَعْبٌ فَقَلَّ رَجُلٌ يُرِيدُ أَنْ يَتَغَيَّبَ يَظُنُّ أَنَّ ذَلِكَ سَيَخْفَى لَهُ مَا لَمْ يَنْزِلْ فِيهِ وَحْيٌ مِنْ اللَّهِ عَزَّ وَجَلَّ وَغَزَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ تِلْكَ الْغَزْوَةَ حِينَ طَابَتْ الثِّمَارُ وَالظِّلَالُ فَأَنَا إِلَيْهَا أَصْعَرُ فَتَجَهَّزَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَالْمُسْلِمُونَ مَعَهُ وَطَفِقْتُ أَغْدُو لِكَيْ أَتَجَهَّزَ مَعَهُمْ فَأَرْجِعُ وَلَمْ أَقْضِ شَيْئًا وَأَقُولُ فِي نَفْسِي أَنَا قَادِرٌ عَلَى ذَلِكَ إِذَا أَرَدْتُ فَلَمْ يَزَلْ ذَلِكَ يَتَمَادَى بِي حَتَّى اسْتَمَرَّ بِالنَّاسِ الْجِدُّ فَأَصْبَحَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ غَادِيًا وَالْمُسْلِمُونَ مَعَهُ وَلَمْ أَقْضِ مِنْ جَهَازِي شَيْئًا ثُمَّ غَدَوْتُ فَرَجَعْتُ وَلَمْ أَقْضِ شَيْئًا فَلَمْ يَزَلْ ذَلِكَ يَتَمَادَى بِي حَتَّى أَسْرَعُوا وَتَفَارَطَ الْغَزْوُ فَهَمَمْتُ أَنْ أَرْتَحِلَ فَأُدْرِكَهُمْ فَيَا لَيْتَنِي فَعَلْتُ ثُمَّ لَمْ يُقَدَّرْ ذَلِكَ لِي فَطَفِقْتُ إِذَا خَرَجْتُ فِي النَّاسِ بَعْدَ خُرُوجِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَحْزُنُنِي أَنِّي لَا أَرَى لِي أُسْوَةً إِلَّا رَجُلًا مَغْمُوصًا عَلَيْهِ فِي النِّفَاقِ أَوْ رَجُلًا مِمَّنْ عَذَرَ اللَّهُ مِنْ الضُّعَفَاءِ وَلَمْ يَذْكُرْنِي رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى بَلَغَ تَبُوكَ فَقَالَ وَهُوَ جَالِسٌ فِي الْقَوْمِ بِتَبُوكَ مَا فَعَلَ كَعْبُ بْنُ مَالِكٍ قَالَ رَجُلٌ مِنْ بَنِي سَلِمَةَ يَا رَسُولَ اللَّهِ حَبَسَهُ بُرْدَاهُ وَالنَّظَرُ فِي عِطْفَيْهِ فَقَالَ لَهُ مُعَاذُ بْنُ جَبَلٍ بِئْسَ مَا قُلْتَ وَاللَّهِ يَا رَسُولَ اللَّهِ مَا عَلِمْنَا عَلَيْهِ إِلَّا خَيْرًا فَسَكَتَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَبَيْنَمَا هُوَ عَلَى ذَلِكَ رَأَى رَجُلًا مُبَيِّضًا يَزُولُ بِهِ السَّرَابُ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كُنْ أَبَا خَيْثَمَةَ فَإِذَا هُوَ أَبُو خَيْثَمَةَ الْأَنْصَارِيُّ وَهُوَ الَّذِي تَصَدَّقَ بِصَاعِ التَّمْرِ حِينَ لَمَزَهُ الْمُنَافِقُونَ فَقَالَ كَعْبُ بْنُ مَالِكٍ فَلَمَّا بَلَغَنِي أَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَدْ تَوَجَّهَ قَافِلًا مِنْ تَبُوكَ حَضَرَنِي بَثِّي فَطَفِقْتُ أَتَذَكَّرُ الْكَذِبَ وَأَقُولُ بِمَ أَخْرُجُ مِنْ سَخَطِهِ غَدًا وَأَسْتَعِينُ عَلَى ذَلِكَ كُلَّ ذِي رَأْيٍ مِنْ أَهْلِي فَلَمَّا قِيلَ لِي إِنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَدْ أَظَلَّ قَادِمًا زَاحَ عَنِّي الْبَاطِلُ حَتَّى عَرَفْتُ أَنِّي لَنْ أَنْجُوَ مِنْهُ بِشَيْءٍ أَبَدًا فَأَجْمَعْتُ صِدْقَهُ وَصَبَّحَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَادِمًا وَكَانَ إِذَا قَدِمَ مِنْ سَفَرٍ بَدَأَ بِالْمَسْجِدِ فَرَكَعَ فِيهِ رَكْعَتَيْنِ ثُمَّ جَلَسَ لِلنَّاسِ فَلَمَّا فَعَلَ ذَلِكَ جَاءَهُ الْمُخَلَّفُونَ فَطَفِقُوا يَعْتَذِرُونَ إِلَيْهِ وَيَحْلِفُونَ لَهُ وَكَانُوا بِضْعَةً وَثَمَانِينَ رَجُلًا فَقَبِلَ مِنْهُمْ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَانِيَتَهُمْ وَبَايَعَهُمْ وَاسْتَغْفَرَ لَهُمْ وَوَكَلَ سَرَائِرَهُمْ إِلَى اللَّهِ حَتَّى جِئْتُ فَلَمَّا سَلَّمْتُ تَبَسَّمَ تَبَسُّمَ الْمُغْضَبِ ثُمَّ قَالَ تَعَالَ فَجِئْتُ أَمْشِي حَتَّى جَلَسْتُ بَيْنَ يَدَيْهِ فَقَالَ لِي مَا خَلَّفَكَ أَلَمْ تَكُنْ قَدْ ابْتَعْتَ ظَهْرَكَ قَالَ قُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ إِنِّي وَاللَّهِ لَوْ جَلَسْتُ عِنْدَ غَيْرِكَ مِنْ أَهْلِ الدُّنْيَا لَرَأَيْتُ أَنِّي سَأَخْرُجُ مِنْ سَخَطِهِ بِعُذْرٍ وَلَقَدْ أُعْطِيتُ جَدَلًا وَلَكِنِّي وَاللَّهِ لَقَدْ عَلِمْتُ لَئِنْ حَدَّثْتُكَ الْيَوْمَ حَدِيثَ كَذِبٍ تَرْضَى بِهِ عَنِّي لَيُوشِكَنَّ اللَّهُ أَنْ يُسْخِطَكَ عَلَيَّ وَلَئِنْ حَدَّثْتُكَ حَدِيثَ صِدْقٍ تَجِدُ عَلَيَّ فِيهِ إِنِّي لَأَرْجُو فِيهِ عُقْبَى اللَّهِ وَاللَّهِ مَا كَانَ لِي عُذْرٌ وَاللَّهِ مَا كُنْتُ قَطُّ أَقْوَى وَلَا أَيْسَرَ مِنِّي حِينَ تَخَلَّفْتُ عَنْكَ قَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَمَّا هَذَا فَقَدْ صَدَقَ فَقُمْ حَتَّى يَقْضِيَ اللَّهُ فِيكَ فَقُمْتُ وَثَارَ رِجَالٌ مِنْ بَنِي سَلِمَةَ فَاتَّبَعُونِي فَقَالُوا لِي وَاللَّهِ مَا عَلِمْنَاكَ أَذْنَبْتَ ذَنْبًا قَبْلَ هَذَا لَقَدْ عَجَزْتَ فِي أَنْ لَا تَكُونَ اعْتَذَرْتَ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِمَا اعْتَذَرَ بِهِ إِلَيْهِ الْمُخَلَّفُونَ فَقَدْ كَانَ كَافِيَكَ ذَنْبَكَ اسْتِغْفَارُ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَكَ قَالَ فَوَاللَّهِ مَا زَالُوا يُؤَنِّبُونَنِي حَتَّى أَرَدْتُ أَنْ أَرْجِعَ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأُكَذِّبَ نَفْسِي قَالَ ثُمَّ قُلْتُ لَهُمْ هَلْ لَقِيَ هَذَا مَعِي مِنْ أَحَدٍ قَالُوا نَعَمْ لَقِيَهُ مَعَكَ رَجُلَانِ قَالَا مِثْلَ مَا قُلْتَ فَقِيلَ لَهُمَا مِثْلَ مَا قِيلَ لَكَ قَالَ قُلْتُ مَنْ هُمَا قَالُوا مُرَارَةُ بْنُ الرَّبِيعَةَ الْعَامِرِيُّ وَهِلَالُ بْنُ أُمَيَّةَ الْوَاقِفِيُّ قَالَ فَذَكَرُوا لِي رَجُلَيْنِ صَالِحَيْنِ قَدْ شَهِدَا بَدْرًا فِيهِمَا أُسْوَةٌ قَالَ فَمَضَيْتُ حِينَ ذَكَرُوهُمَا لِي قَالَ وَنَهَى رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الْمُسْلِمِينَ عَنْ كَلَامِنَا أَيُّهَا الثَّلَاثَةُ مِنْ بَيْنِ مَنْ تَخَلَّفَ عَنْهُ قَالَ فَاجْتَنَبَنَا النَّاسُ وَقَالَ تَغَيَّرُوا لَنَا حَتَّى تَنَكَّرَتْ لِي فِي نَفْسِيَ الْأَرْضُ فَمَا هِيَ بِالْأَرْضِ الَّتِي أَعْرِفُ فَلَبِثْنَا عَلَى ذَلِكَ خَمْسِينَ لَيْلَةً فَأَمَّا صَاحِبَايَ فَاسْتَكَانَا وَقَعَدَا فِي بُيُوتِهِمَا يَبْكِيَانِ وَأَمَّا أَنَا فَكُنْتُ أَشَبَّ الْقَوْمِ وَأَجْلَدَهُمْ فَكُنْتُ أَخْرُجُ فَأَشْهَدُ الصَّلَاةَ وَأَطُوفُ فِي الْأَسْوَاقِ وَلَا يُكَلِّمُنِي أَحَدٌ وَآتِي رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأُسَلِّمُ عَلَيْهِ وَهُوَ فِي مَجْلِسِهِ بَعْدَ الصَّلَاةِ فَأَقُولُ فِي نَفْسِي هَلْ حَرَّكَ شَفَتَيْهِ بِرَدِّ السَّلَامِ أَمْ لَا ثُمَّ أُصَلِّي قَرِيبًا مِنْهُ وَأُسَارِقُهُ النَّظَرَ فَإِذَا أَقْبَلْتُ عَلَى صَلَاتِي نَظَرَ إِلَيَّ وَإِذَا الْتَفَتُّ نَحْوَهُ أَعْرَضَ عَنِّي حَتَّى إِذَا طَالَ ذَلِكَ عَلَيَّ مِنْ جَفْوَةِ الْمُسْلِمِينَ مَشَيْتُ حَتَّى تَسَوَّرْتُ جِدَارَ حَائِطِ أَبِي قَتَادَةَ وَهُوَ ابْنُ عَمِّي وَأَحَبُّ النَّاسِ إِلَيَّ فَسَلَّمْتُ عَلَيْهِ فَوَاللَّهِ مَا رَدَّ عَلَيَّ السَّلَامَ فَقُلْتُ لَهُ يَا أَبَا قَتَادَةَ أَنْشُدُكَ بِاللَّهِ هَلْ تَعْلَمَنَّ أَنِّي أُحِبُّ اللَّهَ وَرَسُولَهُ قَالَ فَسَكَتَ فَعُدْتُ فَنَاشَدْتُهُ فَسَكَتَ فَعُدْتُ فَنَاشَدْتُهُ فَقَالَ اللَّهُ وَرَسُولُهُ أَعْلَمُ فَفَاضَتْ عَيْنَايَ وَتَوَلَّيْتُ حَتَّى تَسَوَّرْتُ الْجِدَارَ فَبَيْنَا أَنَا أَمْشِي فِي سُوقِ الْمَدِينَةِ إِذَا نَبَطِيٌّ مِنْ نَبَطِ أَهْلِ الشَّامِ مِمَّنْ قَدِمَ بِالطَّعَامِ يَبِيعُهُ بِالْمَدِينَةِ يَقُولُ مَنْ يَدُلُّ عَلَى كَعْبِ بْنِ مَالِكٍ قَالَ فَطَفِقَ النَّاسُ يُشِيرُونَ لَهُ إِلَيَّ حَتَّى جَاءَنِي فَدَفَعَ إِلَيَّ كِتَابًا مِنْ مَلِكِ غَسَّانَ وَكُنْتُ كَاتِبًا فَقَرَأْتُهُ فَإِذَا فِيهِ أَمَّا بَعْدُ فَإِنَّهُ قَدْ بَلَغَنَا أَنَّ صَاحِبَكَ قَدْ جَفَاكَ وَلَمْ يَجْعَلْكَ اللَّهُ بِدَارِ هَوَانٍ وَلَا مَضْيَعَةٍ فَالْحَقْ بِنَا نُوَاسِكَ قَالَ فَقُلْتُ حِينَ قَرَأْتُهَا وَهَذِهِ أَيْضَا مِنْ الْبَلَاءِ فَتَيَامَمْتُ بِهَا التَّنُّورَ ف
Man [Abu Ath Thahir Ahmad bin 'Amru bin 'Abdullah bin 'Amru bin Sarh], Umejadų vergas, man pasakė [Ibnu Wahb], kad [Yunus] iš [Ibn Shihab] sakė: „Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) kartą nuėjo į Tabuko mūšį kovoti su romėnais ir arabais, kurie buvo krikščionys Sirijoje.“ Ibn Shihab sakė: „[Abdul Rahman bin Abdullah bin Ka'ab bin Malik] man pasakė, kad Abdullah bin Ka'ab bin Malik – Abdullah bin Ka'abas buvo vienas iš Ka'abo sūnų, kuris lydėjo Ka'abą, kai šis buvo aklas – sakė jis; „Kartą girdėjau [Ka'ab bin Malik] pasakojant apie save incidentą, kai jis prisijungė prie Pranašo (tebūnie jam ramybė ir ramybė) Tabuko mūšyje.“ Ka'ab bin Malik sakė: „Niekada nebuvau paliktas lydėti Pranašo (tebūnie jam taika ir ramybė) karuose, kuriuose jis dalyvavo, išskyrus Tabuko karą, bet taip pat buvau paliktas ir Badro kare. (tebūnie jam taika ir ramybė) niekada nekritikavo musulmono, kuris nedalyvavo Badro kare, nes (tebūnie jam taika ir ramybė) ir musulmonų (tebūnie jam taika ir ramybė) pradinis tikslas Badro kare buvo tik pulti Kureištų neištikimuosius, kurie keliavo kupranugariais, kol Alachas nesuvienijo musulmonų su jų priešais be iš anksto sutarto laiko. Tuo metu aš dalyvavau su Pranašu (tebūnie jam taika ir ramybė) Akabos naktį, kai pažadėjome ginti islamą. Mano nuomone, dalyvavimas Badro kare nėra lyginamas su dalyvavimu Akabos naktį, nors Badro karas yra populiaresnis tarp daugumos žmonių. Tarp istorijų, kai nedalyvavau su Pranašu (tebūnie jam taika ir ramybė) Tabuko kare, yra šios: „Buvau visiškai bejėgis ir niekas neturėjo daugiau laisvės už mane, kai nedalyvavau Tabuko kare. Prisiekiu Alachu, anksčiau visai nebūdavau paruošęs dviejų jojamų gyvūnų įvairiems mūšiams. Tačiau šiame Tabuko kare paruošiau du jojamus gyvūnus. Galiausiai, Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam išvyko į Tabuko mūšį, kai oras buvo labai karštas. Galima sakyti, kad jis nukeliavo labai ilgą atstumą, buvo kupinas rizikos ir susidūrė su daugybe priešų. Tada pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam paaiškino musulmonams, su kuo jie susidurs su juo. Todėl jis įsakė musulmonams paruošti pakankamai karo atsargų. Tuo metu daugelis musulmonų lydėjo pranašą sallallaahu 'alaihi wasallam be paskyrimo laišku kovoti. Ka'abas pasakė: „Buvo vyras, kuris nepasirodė, nes norėjo likti nuošalyje nuo karo.“ Jis įtarė, kad apie jo nepaklusnumą Allah (tebūnie jam ramybė ir ramybė) nežinos – tol, kol apie jį nebus nužengęs joks apreiškimas iš Alacho (tebūnie jam ramybė ir ramybė). (Tebūnie jam ramybė ir ramybė) išvyko į karą Tabuke, kai vaisių derlius buvo toks gausus, kad turėjau nukreipti savo dėmesį nuo derliaus nuėmimo. (Tebūnie jam ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir ramybė ir nieko nepasiruošęs. Visada abejojau, ar dalyvauti kare, ar ne, kol musulmonų kariuomenė nepasitraukė ir karas jau siautėjo. Tada norėjau prisijungti prie mūšio lauko – bet tai buvo tik svajonės – ir galiausiai man buvo lemta to nedaryti. Kai Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaima) išvyko į Tabuko mūšio lauką, mane ėmė apimti liūdesys. Kai išėjau į aplinkinę bendruomenę, supratau, kad negaliu sutikti nieko, išskyrus veidmainiaujančius ar silpnus žmones, kuriems Alachas Azza Wa Jalla davė pasiteisinimus. Tuo tarpu Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaima) manęs neprisiminė, kol neatvyko į Tabuką. Tada, sėdėdamas tarp savo kompanionų, jis staiga paklausė: „Kodėl Ka'ab bin Malik neprisijungė prie mūsų?“ Kompanionas iš Bani Salimos atsakė: „O Alacho Pasiuntiny, atrodo, kad Ka'ab bin Malik labiau rūpinasi savimi nei šia kova?“ Išgirdęs kompaniono žodžius, Muadh bin Jabal pasakė: „O drauge, kokį blogą žodį tu turi! Prisiekiu Alachu, o Alacho Pasiuntiny, žinau, kad Ka'ab bin Malikas yra geras žmogus.“ Tada Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) tylėjo. Kai jis taip tylėjo, staiga pamatė vyrą su geležiniu šalmu, kurį buvo sunku atpažinti. Tada Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam tarė: „Tu turbūt Abu Khaitsamah?“ Paaiškėjo, kad šis asmuo iš tikrųjų buvo Abu Khaitsamah Al Ansari, draugas, kuris kartą davė išmaldą datulių, kai jį niekino veidmainiai. Ka'ab bin Malikas pasakė: „Kai išgirdau, kad Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam ruošiasi grįžti iš Tabuko mūšio, mane apėmė liūdesys. Tada pradėjau kurti pasiteisinimus meluoti. Pasakiau sau: „Kokia priežastis gali mane išgelbėti nuo Pranašo rūstybės?“ Kad su tuo susitvarkyčiau, paprašiau savo šeimos pagalbos, kad galėčiau patarti. Kai kas nors man pasakė, kad pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) beveik atvyko į Medinos miestą, melo priežastis išnyko iš mano galvos. Galiausiai supratau, kad visiškai negaliu meluoti pranašui (tebūnie jam ramybė ir ramybė). Todėl turėjau jam pasakyti tiesą. Netrukus į Medinos miestą atvyko صلى الله عليه ...� الله عله الله عله الله عله الله عله الله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله اله عله ال Pasirodo, Pranašas priėmė tų, kurie nedalyvavo kare, atvirumą, prisiekė jiems ištikimybę, paprašė atleidimo ir atidavė Alachui tai, ką jie slėpė savo širdyse. Po kelių akimirkų atėjau pamatyti Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam. Pasisveikinęs su juo, jis nusišypsojo kaip pikto žmogaus šypsena. Tada jis tarė: „Ateik čia!“ Tada priėjau arčiau prie jo, kol atsisėdau tiesiai priešais jį. Po to Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam paklausė: „Kodėl tu neprisijungi prie mūsų kovoje, o Ka'abe? Argi nepažadėjai atiduoti savo kūno ir sielos islamui?“ Aš atsakiau: „O Alacho Pasiuntiny, prisiekiu Alachu, jei sėdėčiau šalia ko nors kito, o ne tavęs, esu tikras, kad būčiau laisvas nuo jo rūstybės dėl pateiktų priežasčių ir argumentų.“ Bet, prisiekiu Alachu, žinau, kad jei dabar pateiksiu jums melo kupinų priežasčių, kad nesupyktumėte, tikrai Alachas bus tas, kuris jus supykdys ant manęs. Jei pateiksiu jums, o Alacho Pasiuntiny, savo teisingas ir sąžiningas priežastis, o jūs mane dėl jų barsite, aš tai priimsiu su malonumu. Tegul Alachas nubaus mane mano sąžiningais žodžiais. Prisiekiu Alachu, nėra amžiaus, kuris sustabdytų mane nuo dalyvavimo kare. Prisiekiu Alachu, tuo metu buvau visiškai bejėgis, nors turėjau labai ribotą galimybę prisijungti prie kovos su musulmonais. Išgirdęs šį nuoširdų prisipažinimą, Alacho Pasiuntinys tarė: „Šis asmuo kalbėjo sąžiningai ir teisingai. Todėl stovėkite, kol Alachas duos jums sprendimą“. Galiausiai atsistojau ir pasitraukiau nuo jo. Netrukus po to keli žmonės iš Bani Salimos sekė paskui mane ir tarė: „O Kaabe, prisiekiu Alachu, anksčiau mes nežinojome, kad padarėte klaidą / nuodėmę. Jūs tikrai nepaaiškinote Alacho Pasiuntiniui priežasčių taip, kaip pateikė kiti draugai, kurie nekariavo.“ „Iš tiesų, tik Alacho Pasiuntinio išmalda jums ištrina jūsų nuodėmes.“ Po to Ka'ab bin Malik pasakė: „Prisiekiu Alachu, jie visada mane įžeidinėja, kol noriu grįžti pas Pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam), o tada meluoju sau.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Ar yra kas nors kitas, kuris pasirodė Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) akivaizdoje, kaip aš?“ Bani Salimah žmonės atsakė: „Taip. Yra dar du žmonės kaip jūs.“ Tie du vyrai pasakė Alacho Pasiuntiniui tai, ką jūs sakėte, ir Alacho Pasiuntinys jiems atsakė taip, kaip atsakė jums. Ka'ab bin Malik pasakė: „Tada aš paklausiau: „Kas yra šie du vyrai, o draugai?“ Jie, Banu Salimah, atsakė: „Šie du vyrai yra Murarah bin Rabi'ah Al Amin ir Hilal bin Ummayah Al Waqifi.“ Ka'ab bin Malik pasakė; „Tada jie paminėjo du teisius bendražygius, dalyvavusius Badro mūšyje, ir abu jie verti būti gerais pavyzdžiais. Po to, kai jie man paminėjo šiuos du vyrus, aš išėjau.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Po kelių dienų Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) uždraudė musulmonams kalbėtis su mumis trimis, kurie nedalyvavome Tabuko mūšyje. Nuo tada musulmonai pradėjo atsiriboti ir keitė savo požiūrį į mus tris, kol ši žemė mums pasidarė keista. Atrodė, kad ši žemė nebuvo ta žemė, kurioje kada nors anksčiau gyvenau, ir tai tęsėsi penkiasdešimt naktų.“ Du mano draugai, kurie nedalyvavo Tabuko kare, dabar liūdnai klūpo savo namuose ir verkia, o aš esu tvirtas ir tvirtas jaunuolis. Aš ir toliau elgiuosi normaliai ir atlieku kasdienę veiklą kaip įprasta. Vis tiek išėjau iš namų, nuėjau į mečetę dalyvauti bendruomenės maldose su kitais musulmonais ir vaikščiojau po turgų, nors niekas nenorėjo su manimi kalbėtis. Kol vieną dieną, kai po maldos atsisėdo savo vietoje, priėjau prie Pranašo (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ir pasveikinau jį. Klausiau savęs: „Ar Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) pajudins lūpas, kad atsakytų į pasisveikinimą, ar ne?“ Tada meldžiausi šalia Alacho Pasiuntinio, vogčiomis į jį žvilgčiodamas. Kai ruošiausi melstis, jis pažvelgė į mane. O kai atsisukau į jį, jis nukreipė nuo manęs akis.“ Ilgą laiką buvęs izoliuotas nuo musulmonų visuomenės, išėjau pasivaikščioti, kol pasiekiau Abu Katadaho sodo tvorą. Abu Katadahas yra mano dėdės – mano pusbrolio – sūnus ir jis yra žmogus, kuris man patinka. Kai ten atvykau, pasisveikinau su juo. Bet, prisiekiu Alachu, jis visai neatsakė į mano pasisveikinimą. Galiausiai išdrįsau jo paklausti: „O Abu Katadahai, prisiekiu tau Alacho vardu, ar nežinai, kad aš tikrai myliu Alachą ir Jo Pasiuntinį?“ Paaiškėjo, kad Abu Katadahas tiesiog tylėjo. Tada vėl pakartojau savo žodžius, keiksnodamas kaip ir pirmą kartą. Bet jis tylėjo. Tada pakartojau tai, ką sakiau, ir jis atsakė: „Iš tiesų Alachas ir Jo Pasiuntinys apie tai žino geriau“. Išgirdusi jo žodžius, mano akys prisipildė ašarų ir aš grįžau namo, eidamas sodu. Kai ėjau Medinos turguje, vyras iš Sirijos, pardavinėjęs maistą Medinos mieste, paklausė: „Kas gali man parodyti, kur yra Ka'ab bin Malik?“ Tada žmonės man rodė, kol tas žmogus atėjo pas mane ir įteikė man laišką nuo Ghassano karaliaus. Kadangi mokėjau skaityti ir rašyti, supratau laiško turinį. Paaiškėjo, kad laiško turinys buvo toks: „Girdėjome, kad jūsų draugas – tai yra Alacho Pasiuntinys (sallallaahu 'alaihi wasallam) – atskyrė jus nuo viešųjų ryšių, o pats jūsų Viešpats jūsų taip nešvaisto. Todėl prisijunkite prie mūsų, mes tikrai jums padėsime.“ Perskaitęs laišką, pasakiau: „Tiesą sakant, šis laiškas man taip pat yra katastrofa.“ Tada įmečiau jį į ugnį ir sudeginau, kol sunaikino. Po keturiasdešimties dienų viešos izoliacijos paaiškėjo, kad Dievo apreiškimas nebuvo nužengęs. Kol vieną dieną pas mane atėjo Alacho Pasiuntinio (sallallaahu 'alaihi wasallam) pasiuntinys su žinia: „O Ka'b, iš tiesų Alacho Pasiuntinys (sallallaahu 'alaihi wasallam) įsako tau vengti savo žmonos.“ Aš paklausiau: „Ar turėčiau skirtis, ar ne?“ Pasiuntinys atsakė: „Tau nereikia skirtis. Bet tiesiog venk to ir nesiartink prie to.“ Tada pasakiau savo žmonai: „O sese, pirmiausia turėtum grįžti namo pas tėvus ir pasilikti su jais, kol Alachas priims aiškų sprendimą šiuo klausimu.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Netrukus po to Hilal bin Umayyah žmona nuėjo pas Alacho Pasiuntinį (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir paklausė: „O Alacho Pasiuntiny, Hilal bin Umayyah yra senas ir silpnas ir neturi tarnų.“ „Todėl leiskite man juo pasirūpinti“. Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam atsakė: „Ne. Geriausia, jei pirmiausia jo nelydėsite ir jis kurį laiką neturėtų būti arti jūsų“. Hilalo žmona liko nepalenkiama ir tarė: „Prisiekiu Alachu, o Alacho Pasiuntiny, dabar jis nebėra entuziastingas gyvenimui. Jis visada verkė nuo tada, kai susidūrė su šia problema iki šiol.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Kai kurie mano šeimos nariai sakė: „Pirmiausia turėtumėte paprašyti Alacho Pasiuntinio leidimo dėl savo žmonos. Nes Alacho Pasiuntinys, ramybė ir palaima jam, pats leido Hilalui bin Umayyah rūpintis savo vyru.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Aš neprašysiu Alacho Pasiuntinio, ramybė ir palaima jam, leidimo dėl savo žmonos. Nes juk nežinosiu, kaip Alacho Pasiuntinys atsakys, jei paprašysiu jo leidimo, kol dar esu jaunas.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Paaiškėjo, kad tai tęsėsi dešimt naktų, taigi mums tai buvo penkiasdešimt naktų, skaičiuojant nuo tada, kai musulmonams buvo uždrausta su mumis kalbėtis.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Tada penkiasdešimtąją naktį atlikau aušros maldą namo gale. Kai sėdėjau melsdamasis, mane apėmė apgailestavimas ir liūdesys. Atrodė, kad ši didžiulė žemė man atrodo ankšta. Staiga išgirdau kažką garsiai šaukiantį už horizonto: „O Ka'ab bin Malik, džiaukis!“ Taigi aš parpuoliau kniūbsti ir supratau, kad esu išsivadavęs iš savo problemos.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Tada Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) paskelbė musulmonams, kad viskas baigta.“