Ka’ab berkata: akhirnya saya ditakdirkan untuk tidak ikut serta ke medan perang

Imam Bukhari : 4066

حَدَّثَنَا يَحْيَى بْنُ بُكَيْرٍ حَدَّثَنَا اللَّيْثُ عَنْ عُقَيْلٍ عَنْ ابْنِ شِهَابٍ عَنْ عَبْدِ الرَّحْمَنِ بْنِ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ كَعْبِ بْنِ مَالِكٍ أَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ كَعْبِ بْنِ مَالِكٍ وَكَانَ قَائِدَ كَعْبٍ مِنْ بَنِيهِ حِينَ عَمِيَ قَالَ سَمِعْتُ كَعْبَ بْنَ مَالِكٍ يُحَدِّثُحِينَ تَخَلَّفَ عَنْ قِصَّةِ تَبُوكَ قَالَ كَعْبٌ لَمْ أَتَخَلَّفْ عَنْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي غَزْوَةٍ غَزَاهَا إِلَّا فِي غَزْوَةِ تَبُوكَ غَيْرَ أَنِّي كُنْتُ تَخَلَّفْتُ فِي غَزْوَةِ بَدْرٍ وَلَمْ يُعَاتِبْ أَحَدًا تَخَلَّفَ عَنْهَا إِنَّمَا خَرَجَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُرِيدُ عِيرَ قُرَيْشٍ حَتَّى جَمَعَ اللَّهُ بَيْنَهُمْ وَبَيْنَ عَدُوِّهِمْ عَلَى غَيْرِ مِيعَادٍ وَلَقَدْ شَهِدْتُ مَعَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَيْلَةَ الْعَقَبَةِ حِينَ تَوَاثَقْنَا عَلَى الْإِسْلَامِ وَمَا أُحِبُّ أَنَّ لِي بِهَا مَشْهَدَ بَدْرٍ وَإِنْ كَانَتْ بَدْرٌ أَذْكَرَ فِي النَّاسِ مِنْهَا كَانَ مِنْ خَبَرِي أَنِّي لَمْ أَكُنْ قَطُّ أَقْوَى وَلَا أَيْسَرَ حِينَ تَخَلَّفْتُ عَنْهُ فِي تِلْكَ الْغَزَاةِ وَاللَّهِ مَا اجْتَمَعَتْ عِنْدِي قَبْلَهُ رَاحِلَتَانِ قَطُّ حَتَّى جَمَعْتُهُمَا فِي تِلْكَ الْغَزْوَةِ وَلَمْ يَكُنْ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُرِيدُ غَزْوَةً إِلَّا وَرَّى بِغَيْرِهَا حَتَّى كَانَتْ تِلْكَ الْغَزْوَةُ غَزَاهَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي حَرٍّ شَدِيدٍ وَاسْتَقْبَلَ سَفَرًا بَعِيدًا وَمَفَازًا وَعَدُوًّا كَثِيرًا فَجَلَّى لِلْمُسْلِمِينَ أَمْرَهُمْ لِيَتَأَهَّبُوا أُهْبَةَ غَزْوِهِمْ فَأَخْبَرَهُمْ بِوَجْهِهِ الَّذِي يُرِيدُ وَالْمُسْلِمُونَ مَعَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَثِيرٌ وَلَا يَجْمَعُهُمْ كِتَابٌ حَافِظٌ يُرِيدُ الدِّيوَانَ قَالَ كَعْبٌ فَمَا رَجُلٌ يُرِيدُ أَنْ يَتَغَيَّبَ إِلَّا ظَنَّ أَنْ سَيَخْفَى لَهُ مَا لَمْ يَنْزِلْ فِيهِ وَحْيُ اللَّهِ وَغَزَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ تِلْكَ الْغَزْوَةَ حِينَ طَابَتْ الثِّمَارُ وَالظِّلَالُ وَتَجَهَّزَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَالْمُسْلِمُونَ مَعَهُ فَطَفِقْتُ أَغْدُو لِكَيْ أَتَجَهَّزَ مَعَهُمْ فَأَرْجِعُ وَلَمْ أَقْضِ شَيْئًا فَأَقُولُ فِي نَفْسِي أَنَا قَادِرٌ عَلَيْهِ فَلَمْ يَزَلْ يَتَمَادَى بِي حَتَّى اشْتَدَّ بِالنَّاسِ الْجِدُّ فَأَصْبَحَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَالْمُسْلِمُونَ مَعَهُ وَلَمْ أَقْضِ مِنْ جَهَازِي شَيْئًا فَقُلْتُ أَتَجَهَّزُ بَعْدَهُ بِيَوْمٍ أَوْ يَوْمَيْنِ ثُمَّ أَلْحَقُهُمْ فَغَدَوْتُ بَعْدَ أَنْ فَصَلُوا لِأَتَجَهَّزَ فَرَجَعْتُ وَلَمْ أَقْضِ شَيْئًا ثُمَّ غَدَوْتُ ثُمَّ رَجَعْتُ وَلَمْ أَقْضِ شَيْئًا فَلَمْ يَزَلْ بِي حَتَّى أَسْرَعُوا وَتَفَارَطَ الْغَزْوُ وَهَمَمْتُ أَنْ أَرْتَحِلَ فَأُدْرِكَهُمْ وَلَيْتَنِي فَعَلْتُ فَلَمْ يُقَدَّرْ لِي ذَلِكَ فَكُنْتُ إِذَا خَرَجْتُ فِي النَّاسِ بَعْدَ خُرُوجِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَطُفْتُ فِيهِمْ أَحْزَنَنِي أَنِّي لَا أَرَى إِلَّا رَجُلًا مَغْمُوصًا عَلَيْهِ النِّفَاقُ أَوْ رَجُلًا مِمَّنْ عَذَرَ اللَّهُ مِنْ الضُّعَفَاءِ وَلَمْ يَذْكُرْنِي رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى بَلَغَ تَبُوكَ فَقَالَ وَهُوَ جَالِسٌ فِي الْقَوْمِ بِتَبُوكَ مَا فَعَلَ كَعْبٌ فَقَالَ رَجُلٌ مِنْ بَنِي سَلِمَةَ يَا رَسُولَ اللَّهِ حَبَسَهُ بُرْدَاهُ وَنَظَرُهُ فِي عِطْفِهِ فَقَالَ مُعَاذُ بْنُ جَبَلٍ بِئْسَ مَا قُلْتَ وَاللَّهِ يَا رَسُولَ اللَّهِ مَا عَلِمْنَا عَلَيْهِ إِلَّا خَيْرًا فَسَكَتَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ كَعْبُ بْنُ مَالِكٍ فَلَمَّا بَلَغَنِي أَنَّهُ تَوَجَّهَ قَافِلًا حَضَرَنِي هَمِّي وَطَفِقْتُ أَتَذَكَّرُ الْكَذِبَ وَأَقُولُ بِمَاذَا أَخْرُجُ مِنْ سَخَطِهِ غَدًا وَاسْتَعَنْتُ عَلَى ذَلِكَ بِكُلِّ ذِي رَأْيٍ مِنْ أَهْلِي فَلَمَّا قِيلَ إِنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَدْ أَظَلَّ قَادِمًا زَاحَ عَنِّي الْبَاطِلُ وَعَرَفْتُ أَنِّي لَنْ أَخْرُجَ مِنْهُ أَبَدًا بِشَيْءٍ فِيهِ كَذِبٌ فَأَجْمَعْتُ صِدْقَهُ وَأَصْبَحَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَادِمًا وَكَانَ إِذَا قَدِمَ مِنْ سَفَرٍ بَدَأَ بِالْمَسْجِدِ فَيَرْكَعُ فِيهِ رَكْعَتَيْنِ ثُمَّ جَلَسَ لِلنَّاسِ فَلَمَّا فَعَلَ ذَلِكَ جَاءَهُ الْمُخَلَّفُونَ فَطَفِقُوا يَعْتَذِرُونَ إِلَيْهِ وَيَحْلِفُونَ لَهُ وَكَانُوا بِضْعَةً وَثَمَانِينَ رَجُلًا فَقَبِلَ مِنْهُمْ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَانِيَتَهُمْ وَبَايَعَهُمْ وَاسْتَغْفَرَ لَهُمْ وَوَكَلَ سَرَائِرَهُمْ إِلَى اللَّهِ فَجِئْتُهُ فَلَمَّا سَلَّمْتُ عَلَيْهِ تَبَسَّمَ تَبَسُّمَ الْمُغْضَبِ ثُمَّ قَالَ تَعَالَ فَجِئْتُ أَمْشِي حَتَّى جَلَسْتُ بَيْنَ يَدَيْهِ فَقَالَ لِي مَا خَلَّفَكَ أَلَمْ تَكُنْ قَدْ ابْتَعْتَ ظَهْرَكَ فَقُلْتُ بَلَى إِنِّي وَاللَّهِ لَوْ جَلَسْتُ عِنْدَ غَيْرِكَ مِنْ أَهْلِ الدُّنْيَا لَرَأَيْتُ أَنْ سَأَخْرُجُ مِنْ سَخَطِهِ بِعُذْرٍ وَلَقَدْ أُعْطِيتُ جَدَلًا وَلَكِنِّي وَاللَّهِ لَقَدْ عَلِمْتُ لَئِنْ حَدَّثْتُكَ الْيَوْمَ حَدِيثَ كَذِبٍ تَرْضَى بِهِ عَنِّي لَيُوشِكَنَّ اللَّهُ أَنْ يُسْخِطَكَ عَلَيَّ وَلَئِنْ حَدَّثْتُكَ حَدِيثَ صِدْقٍ تَجِدُ عَلَيَّ فِيهِ إِنِّي لَأَرْجُو فِيهِ عَفْوَ اللَّهِ لَا وَاللَّهِ مَا كَانَ لِي مِنْ عُذْرٍ وَاللَّهِ مَا كُنْتُ قَطُّ أَقْوَى وَلَا أَيْسَرَ مِنِّي حِينَ تَخَلَّفْتُ عَنْكَ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَمَّا هَذَا فَقَدْ صَدَقَ فَقُمْ حَتَّى يَقْضِيَ اللَّهُ فِيكَ فَقُمْتُ وَثَارَ رِجَالٌ مِنْ بَنِي سَلِمَةَ فَاتَّبَعُونِي فَقَالُوا لِي وَاللَّهِ مَا عَلِمْنَاكَ كُنْتَ أَذْنَبْتَ ذَنْبًا قَبْلَ هَذَا وَلَقَدْ عَجَزْتَ أَنْ لَا تَكُونَ اعْتَذَرْتَ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِمَا اعْتَذَرَ إِلَيْهِ الْمُتَخَلِّفُونَ قَدْ كَانَ كَافِيَكَ ذَنْبَكَ اسْتِغْفَارُ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَكَ فَوَاللَّهِ مَا زَالُوا يُؤَنِّبُونِي حَتَّى أَرَدْتُ أَنْ أَرْجِعَ فَأُكَذِّبَ نَفْسِي ثُمَّ قُلْتُ لَهُمْ هَلْ لَقِيَ هَذَا مَعِي أَحَدٌ قَالُوا نَعَمْ رَجُلَانِ قَالَا مِثْلَ مَا قُلْتَ فَقِيلَ لَهُمَا مِثْلُ مَا قِيلَ لَكَ فَقُلْتُ مَنْ هُمَا قَالُوا مُرَارَةُ بْنُ الرَّبِيعِ الْعَمْرِيُّ وَهِلَالُ بْنُ أُمَيَّةَ الْوَاقِفِيُّ فَذَكَرُوا لِي رَجُلَيْنِ صَالِحَيْنِ قَدْ شَهِدَا بَدْرًا فِيهِمَا أُسْوَةٌ فَمَضَيْتُ حِينَ ذَكَرُوهُمَا لِي وَنَهَى رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الْمُسْلِمِينَ عَنْ كَلَامِنَا أَيُّهَا الثَّلَاثَةُ مِنْ بَيْنِ مَنْ تَخَلَّفَ عَنْهُ فَاجْتَنَبَنَا النَّاسُ وَتَغَيَّرُوا لَنَا حَتَّى تَنَكَّرَتْ فِي نَفْسِي الْأَرْضُ فَمَا هِيَ الَّتِي أَعْرِفُ فَلَبِثْنَا عَلَى ذَلِكَ خَمْسِينَ لَيْلَةً فَأَمَّا صَاحِبَايَ فَاسْتَكَانَا وَقَعَدَا فِي بُيُوتِهِمَا يَبْكِيَانِ وَأَمَّا أَنَا فَكُنْتُ أَشَبَّ الْقَوْمِ وَأَجْلَدَهُمْ فَكُنْتُ أَخْرُجُ فَأَشْهَدُ الصَّلَاةَ مَعَ الْمُسْلِمِينَ وَأَطُوفُ فِي الْأَسْوَاقِ وَلَا يُكَلِّمُنِي أَحَدٌ وَآتِي رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأُسَلِّمُ عَلَيْهِ وَهُوَ فِي مَجْلِسِهِ بَعْدَ الصَّلَاةِ فَأَقُولُ فِي نَفْسِي هَلْ حَرَّكَ شَفَتَيْهِ بِرَدِّ السَّلَامِ عَلَيَّ أَمْ لَا ثُمَّ أُصَلِّي قَرِيبًا مِنْهُ فَأُسَارِقُهُ النَّظَرَ فَإِذَا أَقْبَلْتُ عَلَى صَلَاتِي أَقْبَلَ إِلَيَّ وَإِذَا الْتَفَتُّ نَحْوَهُ أَعْرَضَ عَنِّي حَتَّى إِذَا طَالَ عَلَيَّ ذَلِكَ مِنْ جَفْوَةِ النَّاسِ مَشَيْتُ حَتَّى تَسَوَّرْتُ جِدَارَ حَائِطِ أَبِي قَتَادَةَ وَهُوَ ابْنُ عَمِّي وَأَحَبُّ النَّاسِ إِلَيَّ فَسَلَّمْتُ عَلَيْهِ فَوَاللَّهِ مَا رَدَّ عَلَيَّ السَّلَامَ فَقُلْتُ يَا أَبَا قَتَادَةَ أَنْشُدُكَ بِاللَّهِ هَلْ تَعْلَمُنِي أُحِبُّ اللَّهَ وَرَسُولَهُ فَسَكَتَ فَعُدْتُ لَهُ فَنَشَدْتُهُ فَسَكَتَ فَعُدْتُ لَهُ فَنَشَدْتُهُ فَقَالَ اللَّهُ وَرَسُولُهُ أَعْلَمُ فَفَاضَتْ عَيْنَايَ وَتَوَلَّيْتُ حَتَّى تَسَوَّرْتُ الْجِدَارَ قَالَ فَبَيْنَا أَنَا أَمْشِي بِسُوقِ الْمَدِينَةِ إِذَا نَبَطِيٌّ مِنْ أَنْبَاطِ أَهْلِ الشَّأْمِ مِمَّنْ قَدِمَ بِالطَّعَامِ يَبِيعُهُ بِالْمَدِينَةِ يَقُولُ مَنْ يَدُلُّ عَلَى كَعْبِ بْنِ مَالِكٍ فَطَفِقَ النَّاسُ يُشِيرُونَ لَهُ حَتَّى إِذَا جَاءَنِي دَفَعَ إِلَيَّ كِتَابًا مِنْ مَلِكِ غَسَّانَ فَإِذَا فِيهِ أَمَّا بَعْدُ فَإِنَّهُ قَدْ بَلَغَنِي أَنَّ صَاحِبَكَ قَدْ جَفَاكَ وَلَمْ يَجْعَلْكَ اللَّهُ بِدَارِ هَوَانٍ وَلَا مَضْيَعَةٍ فَالْحَقْ بِنَا نُوَاسِكَ فَقُلْتُ لَمَّا قَرَأْتُهَا وَهَذَا أَيْضًا مِنْ الْبَلَاءِ فَتَيَمَّمْتُ بِهَا التَّنُّورَ فَسَجَرْتُهُ بِهَا حَتَّى إِذَا مَضَتْ أَرْبَعُونَ لَيْلَةً مِنْ الْخَمْسِينَ إِذَا رَسُولُ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَأْتِينِي فَقَالَ إِنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَأْمُرُكَ أَنْ تَعْتَزِلَ امْرَأَتَكَ فَقُلْتُ أُطَلِّقُهَا أَمْ مَاذَا أَفْعَلُ قَالَ لَا بَلْ اعْتَزِلْهَا وَلَا تَقْرَبْهَا وَأَرْسَلَ إِلَى صَاحِبَيَّ مِثْلَ ذَلِكَ فَقُلْتُ لِامْرَأَتِي الْحَقِي بِأَهْلِكِ فَتَكُونِي عِنْدَهُمْ حَتَّى يَقْضِيَ اللَّهُ فِي هَذَا الْأَمْرِ قَالَ كَعْبٌ فَجَاءَتْ امْرَأَةُ هِلَالِ بْنِ أُمَيَّةَ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَتْ يَا رَسُولَ اللَّهِ إِنَّ هِلَالَ بْنَ أُمَيَّةَ شَيْخٌ ضَائِعٌ لَيْسَ لَهُ خَادِمٌ فَهَلْ تَكْرَهُ أَنْ أَخْدُمَهُ قَالَ لَا وَلَكِنْ لَا يَقْرَبْكِ قَالَتْ إِنَّهُ وَاللَّهِ مَا بِهِ حَرَكَةٌ إِلَى شَ

[Yahya bin Bukair] mums pasakė [Al Laits] iš ['Uqail] iš [Ibn Shihab] iš ['Abdur Rahman bin 'Abdullah bin Ka'ab bin Malik], kad ['Abdullah bin Ka'ab bin Malik] – Abdullah bin Ka'ab buvo vienas iš Ka'abo sūnų, kuris lydėjo Ka'abą, kai šis buvo aklas – sakė: „Kartą girdėjau [Ka'ab bin Malik] pasakojant incidentą apie save, kai jį paliko Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam Tabuko mūšyje“. Ka'ab bin Malik sakė: „Niekada nebuvau paliktas lydėti Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam karuose, kuriuose jis dalyvavo, išskyrus Tabuko karą, bet aš taip pat buvau paliktas Badro kare.“ Tik Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam niekada nekritikavo musulmono, kuris nedalyvavo Badro mūšyje.“ Taip buvo todėl, kad iš pradžių Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ir musulmonai norėjo tik sulaikyti Kurašų neištikimuosius, kurie keliavo kupranugariais, kol Alachas nesuvienijo musulmonų su jų priešais be iš anksto sutarto laiko. Tuo metu aš dalyvavau su Pranašu صلى الله عليه وسلم Akabos naktį, kai pažadėjome ginti islamą. Mano nuomone, dalyvavimas Badro kare nėra lyginamas su dalyvavimu Akabos naktį, nors Badro karas yra populiaresnis tarp daugumos žmonių. Tarp istorijų, kai nedalyvavau su Pranašu صله عليه Tabuko kare, yra šios: „Niekada nebuvau fiziškai stipresnis ir neturėjau tiek daug turtų, nei tada, kai nedalyvavau Tabuko kare. Prisiekiu Alachu, anksčiau visai neruošdavau dviejų jojančių gyvūnų įvairiems mūšiams. Tačiau šiame Tabuko kare galiu paruošti du jojančius gyvūnus.“ Jo tradicija, Shallallahu'alaihiwasallam, buvo ta, kad jis niekada nekariavo, nebent slėptų savo karo tikslą, iki šio Tabuko karo, kuriame jis vulgariai – atvirai – pareiškė savo karo tikslus. Galiausiai, Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam išvyko į Tabuko mūšį, kai oras buvo labai karštas. Galima sakyti, kad jis nukeliavo labai ilgą atstumą, buvo kupinas rizikos ir susidūrė su daugybe priešų. Tada pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam paaiškino musulmonams, su kuo jie susidurs su juo. Todėl jis įsakė musulmonams paruošti pakankamai karo atsargų. Tuo metu daugelis musulmonų lydėjo pranašą sallallaahu 'alaihi wasallam be paskyrimo laiško kovoti. Ka'abas pasakė: „Buvo vienas vyras, kuris nepasirodė, nes norėjo likti nuošalyje nuo karo.“ Jis įtarė, kad apie jo nepaklusnumą Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam nežinos – tol, kol apie jį nebus nužengęs joks apreiškimas iš Alacho Azza Wa Jalla. Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam išvyko į karą Tabuke, kai vaisių derlius buvo toks gausus, kad turėjau nukreipti savo dėmesį nuo derliaus nuėmimo. Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam ir musulmonai, kurie dalyvavo, ruošėsi, ir aš iš karto nuėjau ieškoti atsargų su jais. Tada grįžau namo visiškai nepaėmęs jokių atsargų. Pasakiau sau: „A, aš galiu bet kada pasiruošti atsargų. Aš visada dvejoju tarp „taip“ ir „ne“, kol žmonės bus labiau pasiruošę“. Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam išėjo su musulmonais, o aš visiškai nebuvau paruošęs jokių atsargų. Galiausiai išėjau, tada grįžau namo nieko nepasiruošęs. Nuolat abejojau, ar stoti į karą, ar ne, kol musulmonų armija jau nebuvo išvykusi ir karas jau siautėjo. Tada norėjau sekti paskui jį į mūšio lauką – bet tai buvo tik svajonės – ir galiausiai man buvo lemta nedalyvauti kare. Kai Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaima) išvyko į Tabuko mūšio lauką, mane ėmė apimti liūdesys. Kai išėjau į aplinkinę bendruomenę, supratau, kad negaliu sutikti nieko, išskyrus veidmainiaujančius ar silpnus žmones, kuriems Alachas Azza Wa Jalla davė pasiteisinimus. Tuo tarpu Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaima) manęs neprisiminė, kol nepasiekė Tabuko. Tada, sėdėdamas tarp savo kompanionų, jis staiga paklausė: „Kodėl Ka'b bin Malik neprisijungė prie mūsų?“ Kompanionas iš Banu Salimos atsakė: „O Alacho Pasiuntiny, atrodo, kad Ka'b bin Malik labiau rūpinasi savimi nei šia kova?“ Išgirdęs draugo žodžius, Muadz bin Jabal pasakė: „Ei, drauge, kokį blogą dalyką pasakei! Prisiekiu Alachu, o Alacho Pasiuntiny, žinau, kad Ka'ab bin Malikas yra geras žmogus.“ Tada Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam nutilo. Kai jis taip nutilo, staiga pamatė vyrą su geležiniu šalmu, kurį buvo sunku atpažinti. Tada Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam tarė: „Tu turbūt Abu Khaitsamah?“ Paaiškėjo, kad šis asmuo iš tikrųjų buvo Abu Khaitsamah Al Ansari, draugas, kuris kartą davė labdarai daug datulių, kai jį niekino veidmainiai. Ka'ab bin Malikas tarė: „Kai išgirdau, kad Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam ruošiasi grįžti iš Tabuko mūšio, mane apėmė liūdesys. Tada pradėjau kurti pasiteisinimus meluoti. Pasakiau sau: „Kokia priežastis gali mane išgelbėti nuo Pranašo rūstybės?“ Kad su tuo susitvarkyčiau, kreipiausi pagalbos į šeimos narius, kurie galėtų patarti.“ Kai kažkas man pasakė, kad pranašas Muhamedas (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaima) netrukus atvyks į Mediną, melo priežastis išnyko iš mano galvos. Galiausiai supratau, kad negaliu meluoti pranašui Muhamedui (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaima). Todėl turėjau jam pasakyti tiesą. Netrukus po to į Mediną atvyko pranašas Muhamedas (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaima). Kaip įprasta, jis nuėjo tiesiai į mečetę – kaip buvo jo įprotis grįžus iš kelionės – melstis. Atlikęs sunos maldą, pranašas Muhamedas (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaima) iškart pasikalbėjo su savo bendražygiais. Po to atvyko keli bendražygiai, kurie negalėjo kovoti kartu su musulmonais, ir prisiekdami jam pateikė įvairių pasiteisinimų. Manoma, kad tų, kurie nedalyvavo kovose, buvo apie aštuoniasdešimt. Pasirodo, pranašas priėmė tų, kurie nedalyvavo kare, atvirumą, prisiekė jiems ištikimybę, paprašė atleidimo ir atidavė Alachui tai, ką jie slėpė savo širdyse. Po kelių akimirkų atėjau pamatyti صلى الله عليه عليه عليه عليه عليه وسلمه عليه وسلمه عليه وسلمه عليه وسلمه عليه وسلمه. Pasveikinęs jį, jis nusišypsojo kaip piktas žmogus. Tada tarė: „Ateik čia!“ Priėjau arčiau jo, kol atsisėdau tiesiai priešais jį. Po to pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) paklausė: „Kodėl tu neprisijungi prie mūsų kovoje, o Ka'abe? Ar nepažadėjai atiduoti savo kūno ir sielos islamui?“ Atsakiau: „O Alacho Pasiuntiny, prisiekiu Alachu, jei sėdėčiau šalia kito žmogaus, esu tikras, kad būčiau laisvas nuo jo rūstybės dėl pateiktų priežasčių ir argumentų. Bet, prisiekiu Alachu, žinau, kad jei dabar pateiksiu jums melo kupinas priežastis, kad nepyktumėte, tikrai Alachas jus supykdys ant manęs. Jei pateiksiu jums, o Alacho Pasiuntiny, savo teisingas ir sąžiningas priežastis, o jūs mane dėl tų priežasčių barsite, aš tai priimsiu su malonumu.“ Tegul Alachas nubaus mane už mano sąžiningus žodžius. Prisiekiu Alachu, nėra amžiaus, kuris sustabdytų mane nuo dalyvavimo kare. Prisiekiu Alachu, tuo metu buvau visiškai bejėgis, nors turėjau labai ribotą galimybę prisijungti prie kovos su musulmonais. Išgirdęs šį nuoširdų prisipažinimą, Alacho Pasiuntinys tarė: „Šis asmuo kalbėjo sąžiningai ir teisingai.“ Todėl stovėk, kol Alachas tau nuspręs." Galiausiai atsistojau ir pajudėjau nuo jo pusės. Netrukus mane iš paskos sekė keli žmonės iš Bani Salimah, sakydami: "O Kaabai, Allahas, kol dar nežinojome, kad padarėte klaidą/nuodėmę. Jūs tikrai nepaaiškinote Alacho Pasiuntiniui priežasčių, kaip tos priežastys, kurias iškėlė kitas karo bendražygis, o ne tik karo bendražygis. Rasulullah istighfar jums, kad ištrynė dosamu' Ka'ab bin Malik setelah itu "Demi Allah, mereka selalu mencerca hingga saya ingin kembali lagi kepada Rasulullah willallahu "alaihi wasallam saya dustakan kalik'a'a" lain yang telah menghadap Rasulullah fallallahu 'alaihi wasallam seperti diri saya ini? ' Orang-orang Bani Salimah menjawab; 'Taip. Ada dua orang lagi seperti dirimu. Kedua orang tersebut mengatakan kepada Rasulullah seperti apa yang telah kamu tai pasakė, o Alacho Pasiuntinys taip pat atsako taip, kaip jūs atsakote. Kaabas bin Malikas pasakė; 'Tada aš paklausiau; „Kas tie du žmonės, bičiuliai? “ Jie, Bani Salimah, atsakė; „Šie du žmonės yra Murarah bin Rabi'ah Al Amin ir Hilal bin Ummayah Al Waqifi“. Kaabas bin Malikas pasakė; „Tada jie paminėjo du teisingus bendražygius, dalyvavusius Badro mūšyje, ir jie abu yra verti būti geru pavyzdžiu. Po to išėjau, kai man paminėjo šiuos du žmones“. Kaabas bin Malikas pasakė; 'Po kelių dienų Allaho pasiuntinys shallahu'alaihi wasallam uždraudė musulmonams kalbėtis su mumis trimis, kurie nedalyvavome Tabuko mūšyje. Nuo tada musulmonai pradėjo atsiriboti ir keitė savo požiūrį į mus tris, kol ši žemė mums pasidarė keista. Atrodė, kad ši žemė nebuvo ta žemė, kurioje anksčiau gyvenau, ir tai truko penkiasdešimt naktų. Mano du draugai, kurie nedalyvavo Tabuko mūšyje, dabar liūdnai klūpojo savo namuose verkdami, o aš buvau tvirtas ir tvirtas jaunuolis. Aš ir toliau elgiuosi normaliai ir atlieku kasdienę veiklą kaip įprasta. Vis tiek išeidavau iš namų, eidavau į mečetę dalyvauti bendruomenės maldose su kitais musulmonais ir vaikščiodavau po turgų, nors niekas nenorėjo su manimi kalbėtis. Kol vieną dieną priėjau prie Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam ir pasveikinau jį, kai jis po maldos atsisėdo savo vietoje. Paklausiau savęs: „Ar Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam pajudins lūpas, kad atsakytų į sveikinimą, ar ne?“ Tada meldžiausi šalia Alacho Pasiuntinio, vogčiomis žvilgtelėdamas į jį. Kai ruošiausi melstis, jis pažvelgė į mane. Ir kai „Atsisukau į jį, jis nuleido nuo manęs akis.“ Ilgą laiką buvęs izoliuotas nuo musulmonų visuomenės, išėjau pasivaikščioti, kol pasiekiau Abu Qatadah sodo tvorą. Abu Qatadah yra mano dėdės – mano pusbrolio – sūnus ir jis yra žmogus, kuris man patinka. Kai ten atvykau, pasisveikinau su juo. Bet, dėl Dievo meilės, Alachas, jis visiškai neatsakė į mano pasisveikinimą. Galiausiai išdrįsau jo paklausti: „O Abu Qatadah, prisiekiu tau Alachu, ar nežinai, kad labai myliu Alachą ir Jo Pasiuntinį?“ Abu Qatadah tylėjo. Tada pakartojau savo žodžius, keiksnodamas kaip ir pirmą kartą. Bet jis tylėjo. Tada pakartojau savo žodžius, o jis atsakė: „Iš tiesų, Alachas ir Jo Pasiuntinys geriausiai apie tai žino.“ Išgirdusi jo žodžius, akyse kaupėsi ašaros ir grįžau namo, eidama po sodą. Vaikštinėdamas Medinos turguje, vienas vyras iš Šamo krašto, pardavinėjęs maistą Medinos mieste, paklausė: „Kas gali man parodyti, kur yra Ka'ab bin Malikas?“ Žmonės man rodė, kol tas vyras atėjo pas mane ir įteikė man laišką nuo Ghassano karaliaus. Kadangi mokėjau skaityti ir rašyti, supratau laiško turinį. Paaiškėjo, kad jis buvo toks: „Girdėjome, kad tavo draugas – tai reiškia, kad Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) izoliavo tave nuo viešosios visuomenės, nors pats tavo Viešpats tavęs taip neapleido. Todėl prisijunk prie mūsų, ir mes tikrai tau padėsime.“ Perskaitęs laišką, pasakiau: „Iš tiesų, šis laiškas man taip pat yra nelaimė.“ Tada įmečiau jį į ugnį ir sudeginau, kol sunaikino. Po keturiasdešimties dienų viešos izoliacijos paaiškėjo, kad Dievo apreiškimas nebuvo nužengęs. Kol vieną dieną pas mane atėjo Alacho Pasiuntinio (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaima) pasiuntinys su žinia: „O Kaabai, iš tiesų Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaima) įsakė tau vengti savo žmonos.“ Paklausiau: „Ar turėčiau su ja skirtis, ar ne?“ Pasiuntinys atsakė: „Tau nereikia su ja skirtis. Bet užtenka, kad jos vengi ir prie jos nesiartini.“ Tada pasakiau savo žmonai: „O mano sesuo, pirmiausia turėtum grįžti namo į savo tėvų namus ir ten pasilikti.“ „...kartu su jais, kol Alachas priims aiškų sprendimą šiuo klausimu“. Ka'ab bin Malik pasakė: „Netrukus po to Hilalo bin Umayyah žmona nuėjo pas Alacho Pasiuntinį (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir paklausė: „O Alacho Pasiuntiny, Hilalas bin Umayyah yra senas ir silpnas, neturi tarnų. Todėl leisk man juo pasirūpinti“. Rasulullah (sallallaahu 'alaihi wasallam) atsakė: „Ne. Geriausia, jei pirmiausia jo nelydėtumėte, ir jis kurį laiką neturėtų būti arti jūsų“. Hilalo žmona liko nepalenkiama ir tarė: „Prisiekiu Alachu, o Alacho Pasiuntiny, dabar jis nebėra entuziastingas gyvenimui. Jis visada verkė nuo tada, kai susidūrė su šia problema, iki šiol.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Kai kurie mano šeimos nariai pasakė: „Pirmiausia turėtumėte paprašyti Alacho Pasiuntinio leidimo dėl šiuo jūsų žmonos reikalu. Nes pats Rasulullah (tebūnie jam ramybė ir ramybė) davė Hilal bin Umayyah leidimą rūpintis savo vyru.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Aš neprašysiu Rasulullah (tebūnie jam ramybė ir ramybė) leidimo dėl šiuo mano žmonos reikalu. Tačiau nežinočiau, koks būtų Rasulullah atsakymas, jei paprašyčiau jo leidimo, kol dar buvau jaunas.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Paaiškėjo, kad tai tęsėsi dešimt naktų, taigi mums tai buvo penkiasdešimt naktų, skaičiuojant nuo tada, kai musulmonams buvo uždrausta su mumis kalbėtis.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Tada penkiasdešimtąją naktį atlikau aušros maldą namo gale. Kai sėdėjau melsdamasis, mane apėmė apgailestavimas ir liūdesys. Atrodė, kad ši didžiulė žemė man atrodo ankšta. Staiga išgirdau kažką garsiai šaukiantį už horizonto: „O Ka'ab bin Malik, džiaukis!“ Taigi aš parpuoliau kniūbsti ir supratau, kad esu laisvas nuo savo problemos.“ Ka'ab bin Malik pasakė: „Tada po fajro maldos musulmonams paskelbė, kad Allah Subhanah“