Al Jabbar

Imam Ahmad : 3704

حَدَّثَنَا عَفَّانُ حَدَّثَنَا حَمَّادٌ أَخْبَرَنَا ثَابِتٌ عَنْ أَنَسِ بْنِ مَالِكٍ عَنِ ابْنِ مَسْعُودٍ أَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ آخِرُ مَنْ يَدْخُلُ الْجَنَّةَ رَجُلٌ فَهُوَ يَمْشِي مَرَّةً وَيَكْبُو مَرَّةً وَتَسْقَفُهُ النَّارُ مَرَّةً فَإِذَا جَاوَزَهَا الْتَفَتَ إِلَيْهَا فَقَالَ تَبَارَكَ الَّذِي أَنْجَانِي مِنْكِ لَقَدْ أَعْطَانِي اللَّهُ شَيْئًا مَا أَعْطَاهُ أَحَدًا مِنْ الْأَوَّلِينَ وَالْآخِرِينَ فَتُرْفَعُ لَهُ شَجَرَةٌ فَيَقُولُ أَيْ رَبِّ أَدْنِنِي مِنْ هَذِهِ الشَّجَرَةِ فَأَسْتَظِلَّ بِظِلِّهَا فَأَشْرَبَ مِنْ مَائِهَا فَيَقُولُ لَهُ اللَّهُ يَا ابْنَ آدَمَ فَلَعَلِّي إِذَا أَعْطَيْتُكَهَا سَأَلْتَنِي غَيْرَهَا فَيَقُولُ لَا يَا رَبِّ وَيُعَاهِدُهُ أَنْ لَا يَسْأَلَهُ غَيْرَهَا قَالَ وَرَبُّهُ عَزَّ وَجَلَّ يَعْذُرُهُ لِأَنَّهُ يَرَى مَا لَا صَبْرَ لَهُ عَلَيْهِ فَيُدْنِيهِ مِنْهَا فَيَسْتَظِلُّ بِظِلِّهَا وَيَشْرَبُ مِنْ مَائِهَا ثُمَّ تُرْفَعُ لَهُ شَجَرَةٌ هِيَ أَحْسَنُ مِنْ الْأُولَى فَيَقُولُ أَيْ رَبِّ هَذِهِ فَلْأَشْرَبْ مِنْ مَائِهَا وَأَسْتَظِلَّ بِظِلِّهَا لَا أَسْأَلُكَ غَيْرَهَا فَيَقُولُ ابْنَ آدَمَ أَلَمْ تُعَاهِدْنِي أَنْ لَا تَسْأَلَنِي غَيْرَهَا فَيَقُولُ لَعَلِّي إِنْ أَدْنَيْتُكَ مِنْهَا تَسْأَلُنِي غَيْرَهَا فَيُعَاهِدُهُ أَنْ لَا يَسْأَلَهُ غَيْرَهَا وَرَبُّهُ عَزَّ وَجَلَّ يَعْذُرُهُ لِأَنَّهُ يَرَى مَا لَا صَبْرَ لَهُ عَلَيْهِ فَيُدْنِيهِ مِنْهَا فَيَسْتَظِلُّ بِظِلِّهَا وَيَشْرَبُ مِنْ مَائِهَا ثُمَّ تُرْفَعُ لَهُ شَجَرَةٌ عِنْدَ بَابِ الْجَنَّةِ هِيَ أَحْسَنُ مِنْ الْأُولَيَيْنِ فَيَقُولُ أَيْ رَبِّ أَدْنِنِي مِنْ هَذِهِ الشَّجَرَةِ فَأَسْتَظِلَّ بِظِلِّهَا وَأَشْرَبَ مِنْ مَائِهَا لَا أَسْأَلُكَ غَيْرَهَا فَيَقُولُ يَا ابْنَ آدَمَ أَلَمْ تُعَاهِدْنِي أَنْ لَا تَسْأَلَنِي غَيْرَهَا قَالَ بَلَى أَيْ رَبِّ هَذِهِ لَا أَسْأَلُكَ غَيْرَهَا فَيَقُولُ لَعَلِّي إِنْ أَدْنَيْتُكَ مِنْهَا تَسْأَلُنِي غَيْرَهَا فَيُعَاهِدُهُ أَنْ لَا يَسْأَلَهُ غَيْرَهَا وَرَبُّهُ يَعْذُرُهُ لِأَنَّهُ يَرَى مَا لَا صَبْرَ لَهُ عَلَيْهِ فَيُدْنِيهِ مِنْهَا فَإِذَا أَدْنَاهُ مِنْهَا سَمِعَ أَصْوَاتَ أَهْلِ الْجَنَّةِ فَيَقُولُ أَيْ رَبِّ أَدْخِلْنِيهَا فَيَقُولُ يَا ابْنَ آدَمَ مَا يَصْرِينِي مِنْكَ أَيُرْضِيكَ أَنْ أُعْطِيَكَ الدُّنْيَا وَمِثْلَهَا مَعَهَا فَيَقُولُ أَيْ رَبِّ أَتَسْتَهْزِئُ بِي وَأَنْتَ رَبُّ الْعَالَمِينَ فَضَحِكَ ابْنُ مَسْعُودٍ فَقَالَ أَلَا تَسْأَلُونِي مِمَّا أَضْحَكُ فَقَالُوا مِمَّ تَضْحَكُ فَقَالَ هَكَذَا ضَحِكَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ أَلَا تَسْأَلُونِي مِمَّ أَضْحَكُ فَقَالُوا مِمَّ تَضْحَكُ يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ مِنْ ضَحِكِ رَبِّي حِينَ قَالَ أَتَسْتَهْزِئُ مِنِّي وَأَنْتَ رَبُّ الْعَالَمِينَ فَيَقُولُ إِنِّي لَا أَسْتَهْزِئُ مِنْكَ وَلَكِنِّي عَلَى مَا أَشَاءُ قَدِيرٌ

Mums [Affanui] buvo pasakyta, mums [Hammadui], mums [Tsabitui] iš [Anas bin Malik] iš [Ibn Masudo] buvo pranešta, kad Allaho pasiuntinys sallallaahu 'alaihi wasallam pasakė: „Paskutinis žmogus, įžengęs į rojų, yra tas, kuris kartais jį nugadina, o kartais užmuša. Praėjęs Širatą, jis atsisuko į jį ir pasakė: Šlovė tam, kuris mane nuo jos išgelbėjo, tikrai Alachas davė man tai, ko niekam nebuvo duota nuo pradžios iki pabaigos. Tada jam buvo pakeltas medis, sakė jis; Viešpatie, privesk šį medį arčiau, kad galėčiau prisiglausti jo pavėsyje ir atsigerti jo vandens. Taigi Alachas jam pasakė: Adomo sūnau, visada melskis Mane, jei aš tau duosiu, tada tu paprašysi manęs kažko kito. Jis taip pat pasakė; Ne, mano Viešpatie. Ir jis sudarė sandorą su Juo daugiau nieko neprašyti. Jis tęsė: „Nors jo Viešpats yra Galingiausias, Aukščiausiasis, Jis jam atleido, nes pamatė tai, dėl ko jis buvo nekantrus. Taigi medis buvo privestas prie jo, kad jis galėtų prisiglausti po jo pavėsį ir atsigerti vandens, tada jis pakėlė medį, kuris jam buvo gražesnis už pirmąjį. Jis taip pat pasakė; O mano Rabi, šis medis, kol negalėsiu gerti jo vandens ir prisiglausti po jo pavėsį, nieko daugiau iš Tavęs neprašysiu. Taigi Jis pasakė: O Adomo sūnau, ar nesudarei su Manimi sandoros, kad nieko daugiau manęs neprašai? Jis vėl pasakė: „Kas žino, jei aš tave priartinsiu prie jo, tu paprašysi Manęs kažko kito. Tada jis pažadėjo Jam nieko daugiau neprašyti, o Allah Azza wa Jalla jam atleido, nes pamatė kažką, dėl ko jis buvo nekantrus. Taigi medis buvo priartintas prie jo, kad jis galėtų prisiglausti po jo pavėsį ir atsigerti jo vandens, tada šalia dangaus vartų išaugo medis, kuris jam buvo gražesnis už visus medžius. Jis taip pat pasakė; O mano Rabi, privesk šį medį artyn, kad galėčiau prisiglausti jo pavėsyje ir atsigerti jo vandens, nieko daugiau Tavęs neprašysiu. Taigi Jis pasakė: Adomo sūnau, ar nesudarei su manimi sandoros daugiau nieko neprašyti? Jis atsakė; Teisingai, mano Viešpatie, tik šitas medis, daugiau nieko Tavęs neprašysiu. Jis pasakė: „Kas žino, jei aš tave priartinsiu prie jo, tu paprašysi manęs kažko kito, tada jis pažadėjo Jam daugiau nieko neprašyti, o Viešpats jam atleido, nes pamatė kažką, dėl ko jis buvo nekantrus. Taigi medis buvo priartintas prie jo. Kai Jis priartino jį prie medžio, jis išgirdo dangaus gyventojų balsą. Viešpatie, įvesk mane į jį. Taigi Jis pasakė: O Adomo sūnau, ką dar turėčiau iš tavęs pašalinti? Ar būtum patenkintas, jei dovanočiau tau pasaulį ir panašų į jį iš karto? Jis paklausė; O mano rabi, ar tu tyčiojiesi iš manęs, kai esi visatos valdovas? Taigi Ibn Mas'udas nusijuokė ir pasakė: Neklausi, kodėl aš juokiuosi? Jie klausia; kodel tu juokiesi? Jis atsakė; Taip nusijuokė Alacho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaiminimai jam) ir tada pasakė: „Ar tu manęs nepaklausei, kodėl aš juokiausi?“ Jie klausia; Kodėl tu juokiesi, o Alacho Pasiuntiniu? Jis atsakė: „Kadangi mano Viešpats juokėsi, kai žmogus paklausė: ar tu tyčiojiesi iš manęs, kai esi visatos valdovas. Taigi Jis pasakė: „Iš tiesų, aš iš tavęs nesišaipiu, bet esu visagalis, ką noriu“.