Rasulullah menyerang yahudi khaibar pada pagi hari dan mengucapkan ‘Allahu Akbar, yahudi khaibar akan berantakan

Imam Bukhari : 895

حَدَّثَنَا مُسَدَّدٌ قَالَ حَدَّثَنَا حَمَّادُ بْنُ زَيْدٍ عَنْ عَبْدِ الْعَزِيزِ بْنِ صُهَيْبٍ وَثَابِتٍ الْبُنَانِيِّ عَنْ أَنَسِ بْنِ مَالِكٍأَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ صَلَّى الصُّبْحَ بِغَلَسٍ ثُمَّ رَكِبَ فَقَالَ اللَّهُ أَكْبَرُ خَرِبَتْ خَيْبَرُ إِنَّا إِذَا نَزَلْنَا بِسَاحَةِ قَوْمٍ{ فَسَاءَ صَبَاحُ الْمُنْذَرِينَ }فَخَرَجُوا يَسْعَوْنَ فِي السِّكَكِ وَيَقُولُونَ مُحَمَّدٌ وَالْخَمِيسُ قَالَ وَالْخَمِيسُ الْجَيْشُ فَظَهَرَ عَلَيْهِمْ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَتَلَ الْمُقَاتِلَةَ وَسَبَى الذَّرَارِيَّ فَصَارَتْ صَفِيَّةُ لِدِحْيَةَ الْكَلْبِيِّ وَصَارَتْ لِرَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ثُمَّ تَزَوَّجَهَا وَجَعَلَ صَدَاقَهَا عِتْقَهَافَقَالَ عَبْدُ الْعَزِيزِ لِثَابِتٍ يَا أَبَا مُحَمَّدٍ أَنْتَ سَأَلْتَ أَنَسَ بْنَ مَالِكٍ مَا أَمْهَرَهَا قَالَ أَمْهَرَهَا نَفْسَهَا فَتَبَسَّمَ

[Musaddad] mums pasakė, [Hammad bin Zaid] iš [Abdul 'Aziz bin Shuhaib] ir [Tsabit Al Banani] iš [Anas bin Malik] mums pasakė, kad Alacho Pasiuntinys (sallallaahu 'alaihi wasallam) atliko Fajr maldą dar tamsoje, tada jojo ant žirgo ir tarė: „Allahu Akbar, sunaikink Khaibarą! Iš tiesų, kai atvykstame į žmonių kaimą, rytas, kurį patiria žmonės, kurie buvo įspėti, būna labai blogas.“ – Klausimai. Ash Shaffaat: 177-. Khaibaro žmonės išėjo sakydami: „Muhamedai ir Al-Khamis!“ Tabit pasakė: „Al-Khamis reiškia karius“. Taigi Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) juos nugalėjo, nužudė jų karius ir paėmė įkalčius. Taigi Šafija tapo Dihyah Al Kalbi dalimi, o vėliau – Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam nuosavybe. Jis ją vedė, o jos kraitis buvo jos išleidimas. Abdul Azizi paklausė Thabit: „O Abu Muhammadai, ar paklausei Anas bin Maliko, kokį kraitį jis davė tai moteriai?“ Thabit atsakė: „Jos kraitis yra jos išleidimas“. Jis taip pat nusišypsojo.