At Tawwib

Imam Ahmad : 25922

حَدَّثَنَا عَبْدُ الرَّزَّاقِ قَالَ حَدَّثَنَا مَعْمَرٌ عَنِ الزُّهْرِيِّ عَنْ عَبْدِ الرَّحْمَنِ بْنِ كَعْبِ بْنِ مَالِكٍ عَنْ أَبِيهِ قَالَ لَمْ أَتَخَلَّفْ عَنْ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي غَزَاةٍ غَزَاهَا حَتَّى كَانَتْ غَزْوَةُ تَبُوكَ إِلَّا بَدْرًا وَلَمْ يُعَاتِبْ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَحَدًا تَخَلَّفَ عَنْ بَدْرٍ إِنَّمَا خَرَجَ يُرِيدُ الْعِيرَ فَخَرَجَتْ قُرَيْشٌ مُغَوِّثِينَ لِعِيرِهِمْ فَالْتَقَوْا عَنْ غَيْرِ مَوْعِدٍ كَمَا قَالَ اللَّهُ عَزَّ وَجَلَّ وَلَعَمْرِي إِنَّ أَشْرَفَ مَشَاهِدِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي النَّاسِ لَبَدْرٌ وَمَا أُحِبُّ أَنِّي كُنْتُ شَهِدْتُهَا مَكَانَ بَيْعَتِي لَيْلَةَ الْعَقَبَةِ حَيْثُ تَوَافَقْنَا عَلَى الْإِسْلَامِ وَلَمْ أَتَخَلَّفْ بَعْدُ عَنْ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي غَزْوَةٍ غَزَاهَا حَتَّى كَانَتْ غَزْوَةُ تَبُوكَ وَهِيَ آخِرُ غَزْوَةٍ غَزَاهَا فَأَذِنَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لِلنَّاسِ بِالرَّحِيلِ وَأَرَادَ أَنْ يَتَأَهَّبُوا أُهْبَةَ غَزْوِهِمْ وَذَلِكَ حِينَ طَابَ الظِّلَالُ وَطَابَتْ الثِّمَارُ فَكَانَ قَلَّمَا أَرَادَ غَزْوَةً إِلَّا وَرَّى غَيْرَهَا وَقَالَ يَعْقُوبُ عَنِ ابْنِ أَخِي ابْنِ شِهَابٍ إِلَّا وَرَّى بِغَيْرِهَا حَدَّثَنَاهُ سُفْيَانَ عَنْ مَعْمَرٍ عَنِ الزُّهْرِيِّ عَنْ عَبْدِ الرَّحْمَنِ بْنِ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ كَعْبِ بْنِ مَالِكٍ وَقَالَ فِيهِ وَرَّى غَيْرَهَا ثُمَّ رَجَعَ إِلَى حَدِيثِ عَبْدِ الرَّزَّاقِ وَكَانَ يَقُولُ الْحَرْبُ خَدْعَةٌ فَأَرَادَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي غَزْوَةِ تَبُوكَ أَنْ يَتَأَهَّبَ النَّاسُ أُهْبَةً وَأَنَا أَيْسَرُ مَا كُنْتُ قَدْ جَمَعْتُ رَاحِلَتَيْنِ وَأَنَا أَقْدَرُ شَيْءٍ فِي نَفْسِي عَلَى الْجِهَادِ وَخِفَّةِ الْحَاذِ وَأَنَا فِي ذَلِكَ أَصْغُو إِلَى الظِّلَالِ وَطِيبِ الثِّمَارِ فَلَمْ أَزَلْ كَذَلِكَ حَتَّى قَامَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ غَادِيًا بِالْغَدَاةِ وَذَلِكَ يَوْمَ الْخَمِيسِ وَكَانَ يُحِبُّ أَنْ يَخْرُجَ يَوْمَ الْخَمِيسِ فَأَصْبَحَ غَادِيًا فَقُلْتُ أَنْطَلِقُ غَدًا إِلَى السُّوقِ فَأَشْتَرِي جَهَازِي ثُمَّ أَلْحَقُ بِهِمْ فَانْطَلَقْتُ إِلَى السُّوقِ مِنْ الْغَدِ فَعَسُرَ عَلَيَّ بَعْضُ شَأْنِي فَرَجَعْتُ فَقُلْتُ أَرْجِعُ غَدًا إِنْ شَاءَ اللَّهُ فَأَلْحَقُ بِهِمْ فَعَسُرَ عَلَيَّ بَعْضُ شَأْنِي فَلَمْ أَزَلْ كَذَلِكَ حَتَّى الْتَبَسَ بِي الذَّنْبُ وَتَخَلَّفْتُ عَنْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَجَعَلْتُ أَمْشِي فِي الْأَسْوَاقِ وَأَطُوفُ بِالْمَدِينَةِ فَيُحْزِنُنِي أَنِّي لَا أَرَى أَحَدًا تَخَلَّفَ إِلَّا رَجُلًا مَغْمُوصًا عَلَيْهِ فِي النِّفَاقِ وَكَانَ لَيْسَ أَحَدٌ تَخَلَّفَ إِلَّا رَأَى أَنَّ ذَلِكَ سَيُخْفَى لَهُ وَكَانَ النَّاسُ كَثِيرًا لَا يَجْمَعُهُمْ دِيوَانٌ وَكَانَ جَمِيعُ مَنْ تَخَلَّفَ عَنْ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِضْعَةً وَثَمَانِينَ رَجُلًا وَلَمْ يَذْكُرْنِي النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى بَلَغَ تَبُوكًا فَلَمَّا بَلَغَ تَبُوكًا قَالَ مَا فَعَلَ كَعْبُ بْنُ مَالِكٍ فَقَالَ رَجُلٌ مِنْ قَوْمِي خَلَّفَهُ يَا رَسُولَ اللَّهِ بُرْدَيْهِ وَالنَّظَرُ فِي عِطْفَيْهِ وَقَالَ يَعْقُوبُ عَنِ ابْنِ أَخِي ابْنِ شِهَابٍ بُرْدَاهُ وَالنَّظَرُ فِي عِطْفَيْهِ فَقَالَ مُعَاذُ بْنُ جَبَلٍ بِئْسَمَا قُلْتَ وَاللَّهِ يَا نَبِيَّ اللَّهِ مَا نَعْلَمُ إِلَّا خَيْرًا فَبَيْنَا هُمْ كَذَلِكَ إِذَا هُمْ بِرَجُلٍ يَزُولُ بِهِ السَّرَابُ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كُنْ أَبَا خَيْثَمَةَ فَإِذَا هُوَ أَبُو خَيْثَمَةَ فَلَمَّا قَضَى رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ غَزْوَةَ تَبُوكَ وَقَفَلَ وَدَنَا مِنْ الْمَدِينَةِ جَعَلْتُ أَتَذَكَّرُ بِمَاذَا أَخْرُجُ مِنْ سَخْطَةِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَسْتَعِينُ عَلَى ذَلِكَ كُلَّ ذِي رَأْيٍ مِنْ أَهْلِي حَتَّى إِذَا قِيلَ النَّبِيُّ هُوَ مُصْبِحُكُمْ بِالْغَدَاةِ زَاحَ عَنِّي الْبَاطِلُ وَعَرَفْتُ أَنِّي لَا أَنْجُو إِلَّا بِالصِّدْقِ وَدَخَلَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ضُحًى فَصَلَّى فِي الْمَسْجِدِ رَكْعَتَيْنِ وَكَانَ إِذَا جَاءَ مِنْ سَفَرٍ فَعَلَ ذَلِكَ وَدَخَلَ الْمَسْجِدَ فَصَلَّى رَكْعَتَيْنِ ثُمَّ جَلَسَ فَجَعَلَ يَأْتِيهِ مَنْ تَخَلَّفَ فَيَحْلِفُونَ لَهُ وَيَعْتَذِرُونَ إِلَيْهِ فَيَسْتَغْفِرُ لَهُمْ وَيَقْبَلُ عَلَانِيَتَهُمْ وَيَكِلُ سَرَائِرَهُمْ إِلَى اللَّهِ عَزَّ وَجَلَّ فَدَخَلْتُ الْمَسْجِدَ فَإِذَا هُوَ جَالِسٌ فَلَمَّا رَآنِي تَبَسَّمَ تَبَسُّمَ الْمُغْضَبِ فَجِئْتُ فَجَلَسْتُ بَيْنَ يَدَيْهِ فَقَالَ أَلَمْ تَكُنْ ابْتَعْتَ ظَهْرَكَ قُلْتُ بَلَى يَا نَبِيَّ اللَّهِ قَالَ فَمَا خَلَّفَكَ قُلْتُ وَاللَّهِ لَوْ بَيْنَ يَدَيْ أَحَدٍ مِنْ النَّاسِ غَيْرَكَ جَلَسْتُ لَخَرَجْتُ مِنْ سَخْطَتِهِ بِعُذْرٍ لَقَدْ أُوتِيتُ جَدَلًا وَقَالَ يَعْقُوبُ عَنِ ابْنِ أَخِي ابْنِ شِهَابٍ لَرَأَيْتُ أَنْ أَخْرُجَ مِنْ سَخْطَتِهِ بِعُذْرٍ وَفِي حَدِيثِ عُقَيْلٍ أَخْرُجُ مِنْ سَخْطَتِهِ بِعُذْرٍ وَفِيهِ لَيُوشِكَنَّ أَنَّ اللَّهَ يُسْخِطُكَ عَلَيَّ وَلَئِنْ حَدَّثْتُكَ حَدِيثَ صِدْقٍ تَجِدُ عَلَيَّ فِيهِ إِنِّي لَأَرْجُو فِيهِ عَفْوَ اللَّهِ ثُمَّ رَجَعَ إِلَى حَدِيثِ عَبْدِ الرَّزَّاقِ وَلَكِنْ قَدْ عَلِمْتُ يَا نَبِيَّ اللَّهِ أَنِّي إِنْ أَخْبَرْتُكَ الْيَوْمَ بِقَوْلٍ تَجِدُ عَلَيَّ فِيهِ وَهُوَ حَقٌّ فَإِنِّي أَرْجُو فِيهِ عَفْوَ اللَّهِ وَإِنْ حَدَّثْتُكَ الْيَوْمَ حَدِيثًا تَرْضَى عَنِّي فِيهِ وَهُوَ كَذِبٌ أُوشِكُ أَنْ يُطْلِعَكَ اللَّهُ عَلَيَّ وَاللَّهِ يَا نَبِيَّ اللَّهِ مَا كُنْتُ قَطُّ أَيْسَرَ وَلَا أَخَفَّ حَاذًا مِنِّي حِينَ تَخَلَّفْتُ عَنْكَ فَقَالَ أَمَّا هَذَا فَقَدْ صَدَقَكُمْ الْحَدِيثَ قُمْ حَتَّى يَقْضِيَ اللَّهُ فِيكَ فَقُمْتُ فَثَارَ عَلَى أَثَرِي نَاسٌ مِنْ قَوْمِي يُؤَنِّبُونَنِي فَقَالُوا وَاللَّهِ مَا نَعْلَمُكَ أَذْنَبْتَ ذَنْبًا قَطُّ قَبْلَ هَذَا فَهَلَّا اعْتَذَرْتَ إِلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِعُذْرٍ يَرْضَى عَنْكَ فِيهِ فَكَانَ اسْتِغْفَارُ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ سَيَأْتِي مِنْ وَرَاءِ ذَنْبِكَ وَلَمْ تُقِفْ نَفْسَكَ مَوْقِفًا لَا تَدْرِي مَاذَا يُقْضَى لَكَ فِيهِ فَلَمْ يَزَالُوا يُؤَنِّبُونَنِي حَتَّى هَمَمْتُ أَنْ أَرْجِعَ فَأُكَذِّبَ نَفْسِي فَقُلْتُ هَلْ قَالَ هَذَا الْقَوْلَ أَحَدٌ غَيْرِي قَالُوا نَعَمْ هِلَالُ بْنُ أُمَيَّةَ وَمَرَارَةُ يَعْنِي ابْنَ رَبِيعَةَ فَذَكَرُوا رَجُلَيْنِ صَالِحَيْنِ قَدْ شَهِدَا بَدْرًا لِي فِيهِمَا يَعْنِي أُسْوَةً فَقُلْتُ وَاللَّهِ لَا أَرْجِعُ إِلَيْهِ فِي هَذَا أَبَدًا وَلَا أُكَذِّبُ نَفْسِي وَنَهَى النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ النَّاسَ عَنْ كَلَامِنَا أَيُّهَا الثَّلَاثَةُ قَالَ فَجَعَلْتُ أَخْرُجُ إِلَى السُّوقِ فَلَا يُكَلِّمُنِي أَحَدٌ وَتَنَكَّرَ لَنَا النَّاسُ حَتَّى مَا هُمْ بِالَّذِينَ نَعْرِفُ وَتَنَكَّرَتْ لَنَا الْحِيطَانُ الَّتِي نَعْرِفُ حَتَّى مَا هِيَ الْحِيطَانُ الَّتِي نَعْرِفُ وَتَنَكَّرَتْ لَنَا الْأَرْضُ حَتَّى مَا هِيَ الْأَرْضُ الَّتِي نَعْرِفُ وَكُنْتُ أَقْوَى أَصْحَابِي فَكُنْتُ أَخْرُجُ فَأَطُوفُ بِالْأَسْوَاقِ وَآتِي الْمَسْجِدَ فَأَدْخُلُ وَآتِي النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأُسَلِّمُ عَلَيْهِ فَأَقُولُ هَلْ حَرَّكَ شَفَتَيْهِ بِالسَّلَامِ فَإِذَا قُمْتُ أُصَلِّي إِلَى سَارِيَةٍ فَأَقْبَلْتُ قِبَلَ صَلَاتِي نَظَرَ إِلَيَّ بِمُؤَخَّرِ عَيْنَيْهِ وَإِذَا نَظَرْتُ إِلَيْهِ أَعْرَضَ عَنِّي وَاسْتَكَانَ صَاحِبَايَ فَجَعَلَا يَبْكِيَانِ اللَّيْلَ وَالنَّهَارَ لَا يُطْلِعَانِ رُءُوسَهُمَا فَبَيْنَا أَنَا أَطُوفُ السُّوقَ إِذَا رَجُلٌ نَصْرَانِيٌّ جَاءَ بِطَعَامٍ يَبِيعُهُ يَقُولُ مَنْ يَدُلُّ عَلَى كَعْبِ بْنِ مَالِكٍ فَطَفِقَ النَّاسُ يُشِيرُونَ لَهُ إِلَيَّ فَأَتَانِي وَأَتَانِي بِصَحِيفَةٍ مِنْ مَلِكِ غَسَّانَ فَإِذَا فِيهَا أَمَّا بَعْدُ فَإِنَّهُ بَلَغَنِي أَنَّ صَاحِبَكَ قَدْ جَفَاكَ وَأَقْصَاكَ وَلَسْتَ بِدَارِ مَضْيَعَةٍ وَلَا هَوَانٍ فَالْحَقْ بِنَا نُوَاسِيكَ فَقُلْتُ هَذَا أَيْضًا مِنْ الْبَلَاءِ وَالشَّرِّ فَسَجَرْتُ لَهَا التَّنُّورَ وَأَحْرَقْتُهَا فِيهِ فَلَمَّا مَضَتْ أَرْبَعُونَ لَيْلَةً إِذَا رَسُولٌ مِنْ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَدْ أَتَانِي فَقَالَ اعْتَزِلْ امْرَأَتَكَ فَقُلْتُ أُطَلِّقُهَا قَالَ لَا وَلَكِنْ لَا تَقْرَبَنَّهَا فَجَاءَتْ امْرَأَةُ هِلَالٍ فَقَالَتْ يَا رَسُولَ اللَّهِ إِنَّ هِلَالَ بْنَ أُمَيَّةَ شَيْخٌ ضَعِيفٌ فَهَلْ تَأْذَنُ لِي أَنْ أَخْدُمَهُ قَالَ نَعَمْ وَلَكِنْ لَا يَقْرَبَنَّكِ قَالَتْ يَا نَبِيَّ اللَّهِ مَا بِهِ حَرَكَةٌ لِشَيْءٍ مَا زَالَ مُكِبًّا يَبْكِي اللَّيْلَ وَالنَّهَارَ مُنْذُ كَانَ مِنْ أَمْرِهِ مَا كَانَ قَالَ كَعْبٌ فَلَمَّا طَالَ عَلَيَّ الْبَلَاءُ اقْتَحَمْتُ عَلَى أَبِي قَتَادَةَ حَائِطَهُ وَهُوَ ابْنُ عَمِّي فَسَلَّمْتُ عَلَيْهِ فَلَمْ يَرُدَّ عَلَيَّ فَقُلْتُ أَنْشُدُكَ اللَّهَ يَا أَبَا قَتَادَةَ أَتَعْلَمُ أَنِّي أُحِبُّ اللَّهَ وَرَسُولَهُ فَسَكَتَ ثُمَّ قُلْتُ أَنْشُدُكَ اللَّهَ يَا أَبَا قَتَادَةَ أَتَعْلَمُ أَنِّي أُحِبُّ اللَّهَ وَرَسُولَهُ قَالَ اللَّهُ وَرَسُولُهُ أَعْلَمُ قَالَ فَلَمْ أَمْلِكْ نَفْسِي أَنْ بَكَيْتُ ثُمَّ اقْتَحَمْتُ الْحَائِطَ خَارِجًا حَتَّى إِذَا مَضَتْ خَمْسُونَ لَيْلَةً مِنْ حِينِ نَهَى النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ النَّاسَ عَنْ كَلَامِنَا صَلَّيْتُ عَلَى ظَهْرِ بَيْتٍ لَنَا صَلَاةَ الْفَجْرِ ثُمَّ جَلَسْتُ وَأَنَا فِي الْمَنْزِلَةِ الَّتِي قَالَ اللَّهُ عَزَّ وَجَلَّ قَدْ ضَاقَتْ عَل

Jis pasakė mums [„Abdurrazaq“ sakė, pasakė mums [Ma'mar] iš [Az Zuhri] iš [Abdurrahman bin Ka'b bin Malik] iš [savo tėvo], jis pasakė: „Aš niekada nebuvau paliktas nuošalyje, dalyvaudamas pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam mūšyje iki Tabulo mūšio. Išskyrus Badro mūšį, ir jis nekritikavo nė vieno, kuris jį paliko. Tada Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam paskelbė žmonėms kariauti ir norėjo, kad draugai pasiruoštų ir aprūpintų karą. Ir tada atėjo pasimatymų sezonas, ir jis buvo įpratęs, kad eidamas į karą visada tai slėpdavo. [Ya'qub] paminėjo [Ibn Šihabo sūnėną] su lafadzu, „nebent jis laiko tai paslaptyje“. Mes tai pasakėme [Sufyan] iš [Ma'mar] iš [Az Zuhri] iš [Abdurrahman bin Abdullah bin Ka'b bin Malik], jis paminėjo savo pasakojime: „Jis tai laikė paslaptyje“. Tada jis grįžo į savo haditą „Abdurrazakas“ ir pasakė: „Karas yra apgaulė“. Taigi per Tabuko mūšį pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam norėjo, kad žmonės paruoštų atsargas. Tuo metu man buvo labai lengva. Dar niekada nerinkau dviejų transporto priemonių vienu metu. Ir aš geriau moku kovoti su džihadu ir ruošti atsargas. Tačiau tuo metu buvau labiau linkęs džiaugtis derliumi ir vaisių gausa ir vis tiek taip užliūliavau, kol ryte išėjo Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam, o tai nutiko ketvirtadienį. Jis mieliau išvyko ketvirtadienį, todėl išvažiavo ryte – ketvirtadienį –“. Aš pasakiau: „Rytoj eisiu į turgų pirkti prekių, o tada eisiu paskui juos“. Taigi kitą dieną nuėjau į turgų, kol man pradėjo skaudėti širdį, tada grįžau ir pasakiau: „Grįšiu rytoj, jei Dievas duos, ir pasivysiu“. Vėl mano padėtis pradėjo atrodyti sudėtinga, aš vis dar tokia buvau, todėl jaučiau, kad nusidėjau, nes palikau Pranašą sallallaahu 'alaihi wasallam. Tada nuėjau į turgų ir apvažiavau Medinos miestą – tai mane labai nuliūdino, tikrai nemačiau, kad niekas būtų paliktas, išskyrus veidmainiškumu garsėjantį žmogų. Niekas nebuvo paliktas, bet buvo žinoma, kad jis kažką slepia, ir dauguma žmonių neįrašė į karių sąrašą, tuo tarpu tų, kurie nedalyvavo Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam, buvo apie aštuoniasdešimt žmonių, o pats pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam manęs neprisiminė, kol atvyko į Tabuką. Atvykęs į Tabuką, jis paklausė: „Ką padarė Kab bin Malikas? Taigi žmogus iš mano žmonių pasakė: „Jo paltas buvo paliktas, o Alacho Pasiuntiniu, o jis visada žiūrėdavo į jį – stebėjosi –“. Ir Ya'qub sakė, kad jo sūnėnas Ibn Šihabas turėjo "savo burdos audinį ir visada žiūrėjo į savo paltą dėl "ta'jub". Mu'adz bin Jabal pasakė: „Kaip blogai tai, ką tu sakai! Alachas, o Alacho pasiuntinys, mes nežinome nieko, išskyrus gerą. Kol jie buvo tokie, staiga iš tolo pasimatė žmogus, lyg miražas. Taigi pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam pasakė: "Tebūnie jis Abu Haitsamah". Ir tai pasirodė tiesa, vyras buvo Abu Haitsamah. Kai Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam baigė Tabuko mūšį, jis verkdamas grįžo iš Medinos, iš karto galvojau, kaip išsivaduosiu iš pranašo shallallahu 'alaihi wasallam pykčio. Todėl kreipsiuosi pagalbos į žmones, kurie turi tikslią nuomonę iš mano šeimos. Kai atėjo žinia, kad rytoj ryte atvyks Alacho pasiuntinys sallallaahu 'alaihi wasallam, tada mane paliko melas, aš žinojau, kad negaliu to išgyventi amžinai, išskyrus sąžiningumą. Ryte Rasul Atėjo Ullah šalalahu 'alaihi wasallam, tada jis meldėsi dvi rakas. Jei jis atvykdavo iš kelionės, jis visada taip darydavo, ateidavo į mečetę, pasimelsdavo dvi rakas ir atsisėsdavo. Tada žmonės, kurie nedalyvavo, atėjo pas jį išsakyti savo priežasčių, kad jis prašytų už juos atleidimo, todėl jis priėmė jų pateiktas priežastis ir perdavė tai, ką jie slepia, Allah 'azza wajalla. Tada įėjau į mečetę, tuo metu jis sėdėjo, pamatęs mane sarkastiškai nusišypsojo. Tada aš atėjau, kol atsisėdau priešais jį. Tada jis manęs paklausė: „Ar jūsų transporto priemonė neparengta? Aš atsakiau: „Taip, Nabiyullah“. Jis pasakė: „Kodėl jūs nedalyvavote? Aš atsakiau: „Jei prieš mane būtų toks sąžiningas kaip ponas, aš galėčiau išsivaduoti iš jo pykčio dėl vienos priežasties, nes man buvo suteikta galimybė tai padaryti“. Nors [Ya'qub] pasakė iš [Ibnu Akhi Ibn Shihab]: „Iš tiesų, man pavyko išsivaduoti iš jo pykčio dėl esamų priežasčių“. Ir jo pasakojime „Uqail“ „Aš išsivaduosiu iš jo pykčio dėl esamų priežasčių, tikrai Alachas jus įspės, ir jei aš jums pasakysiu nuoširdžiai, jūs tai gausite iš manęs, iš tikrųjų aš tikiuosi, kad Alachas atleis“. Tada grįžtant prie „Abdurrazaq“ hadito: „Tačiau, Nabiyullah, jei aš tau šiandien pasakysiu žodžiais, tada tu suprasi, kad tai tiesa, iš tikrųjų aš tikiuosi, kad Alachas atleis, o jei šiandien pasakysiu tau žodžiais, kurie gali mane pamaloninti melu, tai Alachas tikrai atskleis man melą. Allah, o Nabiyullah, tuo metu aš buvau tokioje situacijoje, kuri man buvo labai lengva, kai neatėjau su tavimi. Tada jis pasakė: „Tai yra sąžiningumas, pabusk, kol Alachas tau nuspręs“. Aš atsikėliau, tada mane pasitiko keli vyrai iš mano žmonių ir jie man pasakė: „Dieve, mes nežinojome, kad tu anksčiau padarei nuodėmę, kodėl tu neprašai atleidimo Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam, kuris gali gauti Jo pritarimą, nes Rasulullah atleidimas turi atleidimą, nes siela nesustabdysi ir ką tavo sprendimas ištrins. ištiks tave'. Ir jie mane vis įtikinėjo, kol norėjau grįžti ir meluoti sau, todėl paklausiau: 'Ar yra dar kas nors be manęs, kuris sako tą patį, ką aš?' Jie atsakė: „Taip, jis yra Hilal bin Umayah ir Murarah, būtent Ibn Rabi'ah“. Tada jie paminėjo du teisus vyrus, dalyvavusius Badro mūšyje, kuriuos naudočiau kaip pavyzdį, todėl pasakiau: „Dėl Allaho, aš negrįšiu pas jį amžinai ir niekada sau nemeluosiu“. Be to, pranašas sallallaahu „alaihi wasallam uždraudė žmonėms kalbėti su mumis, būtent trims žmonėms“. Ka'bas pasakė: „Tada nuėjau į turgų, ir nė vienas žmogus su mumis nekalbėjo, žmonės nusisuko nuo mūsų, kad net mūsų pažįstami žmonės taip elgėsi. Tada sodas man tapo siauras, kol nebežinojome, kurį sodą pažinome, o žemė mums tapo siaura, kol aš nebežinau, kurią žemę pažįstu. Buvau vienas stipriausių žmonių tarp savo dviejų draugų, tada apėjau turgų ir nuėjau į mečetę susitikti su pranašu sallallaahu 'alaihi wasallam. Tada aš jam pasisveikinau, širdyje tariau: „Ar jis atsakys į sveikinimą dviem burnomis, ar ne? „Tuomet meldžiausi atsisukusi į stulpą, kai meldžiausi, jis žiūrėjo į mane, jei atsisukau į jį, jis nusisuko nuo manęs u. Tuo tarpu mano dvi geriausios draugės visada likdavo namuose ir verkdavo ir dieną, ir naktį. Abu jie nenorėjo pasirodyti tarp žmonių. Kai vaikščiojau turguje, staiga atėjo krikščionis su parduoti maisto ir paklausė: „Kas gali mane parodyti Kab bin Malikui? “ Iš karto žmonės man parodė, tada jis atėjo pas mane su karaliaus Gassano popieriumi, ant kurio buvo parašyta: „Amma Ba'du. Man atėjo, kad tavo draugas tave ištrėmė, nors tu ir ne siauroje ir nuolankioje žemėje, eik pas mus, mes tau tikrai padėsime'. Kai perskaičiau, pasakiau: „Tai yra bandymų ir bandymų dalis“. Tada pakūriau ugnį krosnyje, tada sudeginau popierių, kol nepraėjo keturiasdešimt dienų, pas mane atėjo pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam pasiuntinys, sakydamas: „Palik savo žmoną! “ Taigi aš paklausiau: „Ar turėčiau su juo išsiskirti? “ Jis atsakė: „Ne, bet tiesiog palik jį ir nesiartink prie jo“. Tada atėjo Hilal bin Umayyah žmona ir pasakė: „O, Alacho pasiuntiniu, Hilalas tikrai yra senas žmogus, kuris nebeturi, kas juo prižiūrėtų, ar leisi man, jei aš jam tarnausiu? “ Jis pasakė: „Taip, bet neleiskite jam artintis“. Tada moteris pasakė: „O Alacho pranaše, jis iš tikrųjų nebegali judėti. Dieve, jis vis dar verkia dieną ir naktį, nes šeimininkas jam įsakė tai padaryti. Ka'b bin Malikas sakė: „Kai pajutau, kad mano patirti išbandymai buvo ilgi, norėjau lipti ant Abu Qatadah sodo sienos, jis buvo mano dėdės sūnus. Tada aš jam pasisveikinau, bet jis neatsakė į mano pasisveikinimą. Tada aš pasakiau: „Dėl Allaho, o Abu Qatadah, ar tu nežinai, kad aš myliu Alachą ir Jo pasiuntinį? “ Taigi jis tylėjo. Tada aš pasakiau: „Dėl Allaho, o Abu Qatadah, ar tu nežinai, kad aš tikrai myliu Alachą ir Jo pasiuntinį? “ Tada jis atsakė: „Allahas ir jo pasiuntinys žino geriau“. Ka'b bin Malikas pasakė: „Negalėjau susivaldyti, todėl nukrito ašaros, tada lipau ant išorinės sienos, kol praėjo penkiasdešimt naktų nuo to laiko, kai Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam uždraudė žmonėms su mumis kalbėtis, tada aš pasakiau aušros maldą mūsų namuose, tada sėdėjau tokioje vietoje, kuri buvo labai siaura, mano žemė buvo labai siaura, mano žemė man buvo labai siaura, staiga išgirdau žmones nuo Sal kalno viršūnės šaukiančius: „Būk laimingas, Ka'b bin Malik! Tada gulėjau kniūbsčias ir žinojau, kad Alachas suteikė man išeitį, tada atėjo vyras ant žirgo su mano geromis naujienomis, paaiškėjo, kad jo balsas buvo greitesnis už arklio, tada nusirengiau drabužius ir apsivilkau jį dėl gerų naujienų, tada apsivilkau kitus du drabužius. Ir mūsų atgaila pasiekė pranašą sallallaahu 'alaihi wasallam trečią nakties dalį, tada Umm Salamah pasakė: 'Ar turėtume šį vakarą pranešti šią gerą žinią Ka'b bin Malikui, o Alacho pasiuntiniu? “ Jis atsakė: „Tada būsite kritikuojamas žmonių, nes neleidote jiems miegoti naktį“. Umm Salamah buvo malonus žmogus, su manimi ji elgėsi labai gerai, jai buvo labai liūdna dėl mano padėties, tada aš nuėjau pas pranašą sallallaahu 'alaihi wasallam, ir tuo metu jis sėdėjo mečetėje, o musulmonai buvo šalia jo, jo veidas spindėjo kaip mėnulio šviesa, o jei jis buvo laimingas, tada jo veidas spindės. Tada aš atėjau ir atsisėdau priešais jį, tada jis pasakė: „Būk laimingas, Ka'b bin Malik, su laimingiausia diena tau nuo tada, kai tavo mama tave pagimdė“. Aš pasakiau: „O, Nabiyullah, tai reikalas iš šeimininko, ar aš tiesiai iš Dievo?' Jis pasakė: „Net iš Allaho Azza Wa Jalla“. Tada jis jiems perskaitė: „Iš tikrųjų Alachas priėmė Pranašo, Muhadžirino ir Ansaro atgailą...“ pagal Alacho žodį „-...Iš tiesų Alachas yra Priimtiniausias atgailai, Gailestingiausias“ - Qs. Taubah: 17-18-. Ir apie mus taip pat buvo atskleista eilutė: „O jūs, kurie tikite, bijokite Allaho ir būk su teisiaisiais“ - Qs. TAubah: 119-. Taigi aš pasakiau: „O Nabiyullah, iš tikrųjų mano atgailos dalis, aš tikrai kalbėsiu tik nuoširdžiai ir atiduosiu savo turtus kaip išmaldą Allahui Ta'alai ir Jo pasiuntiniui“. Rasulullah sallallaahu „alaihi wasallam tada pasakė: „Išsaugokite dalį savo turtų, tai jums bus geriau“. Aš pasakiau: „Tada pasilikau savo dalį, kuri buvo Chaibare“. Ka'b bin Malikas pasakė: „Taigi nebuvo didesnio palaiminimo, kurį Allahas man suteikė po islamo palaiminimo, nei mano sąžiningumas prieš Allaho Pasiuntinį sallallaahu 'alaihi wa salam, kai aš ir mano du bendražygiai tai patvirtinome, kad mes nesakysime melo, dėl kurio mes pražūtume jiems žuvus. Tiesą sakant, tikiuosi, kad Allahas Azza Wa Jalla niekam iš musulmonų neduos tokio sąžiningumo išbandymo, kaip Jis bandė mane. Tikrai tikiuosi, kad Alachas mane saugos visą likusį gyvenimą“.