Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam pernah melaksanakan shalat 'isya ketika malam telah masuk sepertiga akhir malam ('atamah)

Imam Bukhari : 537

حَدَّثَنَا مَحْمُودٌ يَعْنِي ابْنَ غَيْلَانَ قَالَ أَخْبَرَنَا عَبْدُ الرَّزَّاقِ قَالَ أَخْبَرَنِي ابْنُ جُرَيْجٍ قَالَ أَخْبَرَنِي نَافِعٌ قَالَ حَدَّثَنَا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ عُمَرَأَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ شُغِلَ عَنْهَا لَيْلَةً فَأَخَّرَهَا حَتَّى رَقَدْنَا فِي الْمَسْجِدِ ثُمَّ اسْتَيْقَظْنَا ثُمَّ رَقَدْنَا ثُمَّ اسْتَيْقَظْنَا ثُمَّ خَرَجَ عَلَيْنَا النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ثُمَّ قَالَ لَيْسَ أَحَدٌ مِنْ أَهْلِ الْأَرْضِ يَنْتَظِرُ الصَّلَاةَ غَيْرُكُمْوَكَانَ ابْنُ عُمَرَ لَا يُبَالِي أَقَدَّمَهَا أَمْ أَخَّرَهَا إِذَا كَانَ لَا يَخْشَى أَنْ يَغْلِبَهُ النَّوْمُ عَنْ وَقْتِهَا وَكَانَ يَرْقُدُ قَبْلَهَا قَالَ ابْنُ جُرَيْجٍ قُلْتُ لِعَطَاءٍ وَقَالَ سَمِعْتُ ابْنَ عَبَّاسٍ يَقُولُ أَعْتَمَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَيْلَةً بِالْعِشَاءِ حَتَّى رَقَدَ النَّاسُ وَاسْتَيْقَظُوا وَرَقَدُوا وَاسْتَيْقَظُوا فَقَامَ عُمَرُ بْنُ الْخَطَّابِ فَقَالَ الصَّلَاةَ قَالَ عَطَاءٌ قَالَ ابْنُ عَبَّاسٍ فَخَرَجَ نَبِيُّ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَأَنِّي أَنْظُرُ إِلَيْهِ الْآنَ يَقْطُرُ رَأْسُهُ مَاءً وَاضِعًا يَدَهُ عَلَى رَأْسِهِ فَقَالَ لَوْلَا أَنْ أَشُقَّ عَلَى أُمَّتِي لَأَمَرْتُهُمْ أَنْ يُصَلُّوهَا هَكَذَا فَاسْتَثْبَتُّ عَطَاءً كَيْفَ وَضَعَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَى رَأْسِهِ يَدَهُ كَمَا أَنْبَأَهُ ابْنُ عَبَّاسٍ فَبَدَّدَ لِي عَطَاءٌ بَيْنَ أَصَابِعِهِ شَيْئًا مِنْ تَبْدِيدٍ ثُمَّ وَضَعَ أَطْرَافَ أَصَابِعِهِ عَلَى قَرْنِ الرَّأْسِ ثُمَّ ضَمَّهَا يُمِرُّهَا كَذَلِكَ عَلَى الرَّأْسِ حَتَّى مَسَّتْ إِبْهَامُهُ طَرَفَ الْأُذُنِ مِمَّا يَلِي الْوَجْهَ عَلَى الصُّدْغِ وَنَاحِيَةِ اللِّحْيَةِ لَا يُقَصِّرُ وَلَا يَبْطُشُ إِلَّا كَذَلِكَ وَقَالَ لَوْلَا أَنْ أَشُقَّ عَلَى أُمَّتِي لَأَمَرْتُهُمْ أَنْ يُصَلُّوا هَكَذَا

Mums [Mahmudas] – būtent Ibn Ghailanas – sakė, mums pasakė [Abdurrazaqas] sakė, man pasakė [Ibn Juraij] sakė, man pasakė [Nafi] sakė, mums pasakė [Abdullah bin Umaras], kad Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir ramybė) kartą naktį buvo užsiėmęs reikalais ir baigė Išos maldą. Taigi mes užmigome mečetėje. Tada pabudome, užmigome, tada vėl pabudome, kol galiausiai Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir ramybė) išėjo mūsų pasitikti ir tarė: „Nėra nė vieno žemės gyventojų, kuris lauktų tokių maldų, išskyrus jus“. Ir Ibn Umarui nerūpėjo, ar jis jas paspartino, ar nutraukė. Įgyvendinimas. Ir Ibnu Umaras pirmiausia užmigo prieš Išos maldą. [Ibn Juraij] pasakė: „Paklausiau [Athos], o jis atsakė: „Girdėjau [Ibn Abbasą] sakant: „Kartą naktį Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir ramybė) baigė Išos maldą, kol daugelis žmonių užmigo, tada pabudo, vėl užmigo ir vėl pabudo.“ Umaras bin Al Khathtabas atsistojo ir tarė: „Melskis“. Atha tarė: „Ibn Abbasas: „Taigi Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) išėjo užsidėjęs rankas ant galvos, tarsi matyčiau, kad jo plaukai šlapi ir varva nuo vandens.“ Tada jis pasakė: „Jei tai nebūtų buvę našta mano bendruomenei, būčiau įsakęs jiems atlikti Išos maldą kaip dabar.“ Aš – Ibnu Juraij – tada paklausiau Athos patvirtinti, kodėl Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) uždėjo ranką ant galvos, kaip pranešė Ibn Abbas. Taigi Atha šiek tiek ištiesė pirštus, tada uždėjo pirštų galiukus ant galvos šonų, tada juos spaudė ir judino aplink galvą, kol jos nykščiai palietė ausų galiukus, pradedant nuo smilkinių iki barzdos pagrindo. Jis to nedarė nei lėtai, nei greitai, nebent taip būtų. Tada jis pasakė: „Jei tai nebūtų buvusi našta mano žmonėms, būčiau įsakęs jiems melstis taip, kaip jie meldžiasi dabar“.