Imam Bukhari : 5779

حَدَّثَنَا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ مَسْلَمَةَ حَدَّثَنَا ابْنُ أَبِي حَازِمٍ عَنْ أَبِيهِ عَنْ سَهْلٍ قَالَكُنَّا نَفْرَحُ يَوْمَ الْجُمُعَةِ قُلْتُ وَلِمَ قَالَ كَانَتْ لَنَا عَجُوزٌ تُرْسِلُ إِلَى بُضَاعَةَ قَالَ ابْنُ مَسْلَمَةَ نَخْلٍ بِالْمَدِينَةِ فَتَأْخُذُ مِنْ أُصُولِ السِّلْقِ فَتَطْرَحُهُ فِي قِدْرٍ وَتُكَرْكِرُ حَبَّاتٍ مِنْ شَعِيرٍ فَإِذَا صَلَّيْنَا الْجُمُعَةَ انْصَرَفْنَا وَنُسَلِّمُ عَلَيْهَا فَتُقَدِّمُهُ إِلَيْنَا فَنَفْرَحُ مِنْ أَجْلِهِ وَمَا كُنَّا نَقِيلُ وَلَا نَتَغَدَّى إِلَّا بَعْدَ الْجُمُعَةِ

[Abdullah bin Maslamah] mums [Ibn Abu Hazim] papasakojo iš [jo tėvo], kad [Sahlas] sakė: „Anksčiau mes jausdavomės laimingi, kai ateidavo penktadienis. Aš, Abu Hazm, paklausiau: „Kodėl?“ Sahlas atsakė: „Turime seną močiutę. Paprastai ji eina į Budla'ah, – pasakojo Ibnu Maslamah, – būtent į datulių palmių sodą Medinoje, – tada paima saldžiųjų bulvių, sudeda jas į savo puodą ir sutrina kviečių grūdus. Po penktadienio maldų nuėjome jo pasitikti, pasveikinome jį, o tada močiutė mums patiekė. Todėl penktadienis mums yra labai jaudinanti diena. Mes niekada nevalgome pietų ar qailulah – nusnūstame prieš dluhur – išskyrus po penktadienio.“