Imam Bukhari : 462

حَدَّثَنَا إِبْرَاهِيمُ بْنُ الْمُنْذِرِ الْحِزَامِيُّ قَالَ حَدَّثَنَا أَنَسُ بْنُ عِيَاضٍ قَالَ حَدَّثَنَا مُوسَى بْنُ عُقْبَةَ عَنْ نَافِعٍ أَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عُمَرَ أَخْبَرَهُأَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَانَ يَنْزِلُ بِذِي الْحُلَيْفَةِ حِينَ يَعْتَمِرُ وَفِي حَجَّتِهِ حِينَ حَجَّ تَحْتَ سَمُرَةٍ فِي مَوْضِعِ الْمَسْجِدِ الَّذِي بِذِي الْحُلَيْفَةِ وَكَانَ إِذَا رَجَعَ مِنْ غَزْوٍ كَانَ فِي تِلْكَ الطَّرِيقِ أَوْ حَجٍّ أَوْ عُمْرَةٍ هَبَطَ مِنْ بَطْنِ وَادٍ فَإِذَا ظَهَرَ مِنْ بَطْنِ وَادٍ أَنَاخَ بِالْبَطْحَاءِ الَّتِي عَلَى شَفِيرِ الْوَادِي الشَّرْقِيَّةِ فَعَرَّسَ ثَمَّ حَتَّى يُصْبِحَ لَيْسَ عِنْدَ الْمَسْجِدِ الَّذِي بِحِجَارَةٍ وَلَا عَلَى الْأَكَمَةِ الَّتِي عَلَيْهَا الْمَسْجِدُ كَانَ ثَمَّ خَلِيجٌ يُصَلِّي عَبْدُ اللَّهِ عِنْدَهُ فِي بَطْنِهِ كُثُبٌ كَانَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ثَمَّ يُصَلِّي فَدَحَا السَّيْلُ فِيهِ بِالْبَطْحَاءِ حَتَّى دَفَنَ ذَلِكَ الْمَكَانَ الَّذِي كَانَ عَبْدُ اللَّهِ يُصَلِّي فِيهِ وَأَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عُمَرَ حَدَّثَهُ أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ صَلَّى حَيْثُ الْمَسْجِدُ الصَّغِيرُ الَّذِي دُونَ الْمَسْجِدِ الَّذِي بِشَرَفِ الرَّوْحَاءِ وَقَدْ كَانَ عَبْدُ اللَّهِ يَعْلَمُ الْمَكَانَ الَّذِي كَانَ صَلَّى فِيهِ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَقُولُ ثَمَّ عَنْ يَمِينِكَ حِينَ تَقُومُ فِي الْمَسْجِدِ تُصَلِّي وَذَلِكَ الْمَسْجِدُ عَلَى حَافَةِ الطَّرِيقِ الْيُمْنَى وَأَنْتَ ذَاهِبٌ إِلَى مَكَّةَ بَيْنَهُ وَبَيْنَ الْمَسْجِدِ الْأَكْبَرِ رَمْيَةٌ بِحَجَرٍ أَوْ نَحْوُ ذَلِكَ وَأَنَّ ابْنَ عُمَرَ كَانَ يُصَلِّي إِلَى الْعِرْقِ الَّذِي عِنْدَ مُنْصَرَفِ الرَّوْحَاءِ وَذَلِكَ الْعِرْقُ انْتِهَاءُ طَرَفِهِ عَلَى حَافَةِ الطَّرِيقِ دُونَ الْمَسْجِدِ الَّذِي بَيْنَهُ وَبَيْنَ الْمُنْصَرَفِ وَأَنْتَ ذَاهِبٌ إِلَى مَكَّةَ وَقَدْ ابْتُنِيَ ثَمَّ مَسْجِدٌ فَلَمْ يَكُنْ عَبْدُ اللَّهِ بْنُ عُمَرَ يُصَلِّي فِي ذَلِكَ الْمَسْجِدِ كَانَ يَتْرُكُهُ عَنْ يَسَارِهِ وَوَرَاءَهُ وَيُصَلِّي أَمَامَهُ إِلَى الْعِرْقِ نَفْسِهِ وَكَانَ عَبْدُ اللَّهِ يَرُوحُ مِنْ الرَّوْحَاءِ فَلَا يُصَلِّي الظُّهْرَ حَتَّى يَأْتِيَ ذَلِكَ الْمَكَانَ فَيُصَلِّي فِيهِ الظُّهْرَ وَإِذَا أَقْبَلَ مِنْ مَكَّةَ فَإِنْ مَرَّ بِهِ قَبْلَ الصُّبْحِ بِسَاعَةٍ أَوْ مِنْ آخِرِ السَّحَرِ عَرَّسَ حَتَّى يُصَلِّيَ بِهَا الصُّبْحَ وَأَنَّ عَبْدَ اللَّهِ حَدَّثَهُ أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَانَ يَنْزِلُ تَحْتَ سَرْحَةٍ ضَخْمَةٍ دُونَ الرُّوَيْثَةِ عَنْ يَمِينِ الطَّرِيقِ وَوِجَاهَ الطَّرِيقِ فِي مَكَانٍ بَطْحٍ سَهْلٍ حَتَّى يُفْضِيَ مِنْ أَكَمَةٍ دُوَيْنَ بَرِيدِ الرُّوَيْثَةِ بِمِيلَيْنِ وَقَدْ انْكَسَرَ أَعْلَاهَا فَانْثَنَى فِي جَوْفِهَا وَهِيَ قَائِمَةٌ عَلَى سَاقٍ وَفِي سَاقِهَا كُثُبٌ كَثِيرَةٌ وَأَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عُمَرَ حَدَّثَهُ أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ صَلَّى فِي طَرَفِ تَلْعَةٍ مِنْ وَرَاءِ الْعَرْجِ وَأَنْتَ ذَاهِبٌ إِلَى هَضْبَةٍ عِنْدَ ذَلِكَ الْمَسْجِدِ قَبْرَانِ أَوْ ثَلَاثَةٌ عَلَى الْقُبُورِ رَضَمٌ مِنْ حِجَارَةٍ عَنْ يَمِينِ الطَّرِيقِ عِنْدَ سَلَمَاتِ الطَّرِيقِ بَيْنَ أُولَئِكَ السَّلَمَاتِ كَانَ عَبْدُ اللَّهِ يَرُوحُ مِنْ الْعَرْجِ بَعْدَ أَنْ تَمِيلَ الشَّمْسُ بِالْهَاجِرَةِ فَيُصَلِّي الظُّهْرَ فِي ذَلِكَ الْمَسْجِدِ وَأَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عُمَرَ حَدَّثَهُ أَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ نَزَلَ عِنْدَ سَرَحَاتٍ عَنْ يَسَارِ الطَّرِيقِ فِي مَسِيلٍ دُونَ هَرْشَى ذَلِكَ الْمَسِيلُ لَاصِقٌ بِكُرَاعِ هَرْشَى بَيْنَهُ وَبَيْنَ الطَّرِيقِ قَرِيبٌ مِنْ غَلْوَةٍ وَكَانَ عَبْدُ اللَّهِ يُصَلِّي إِلَى سَرْحَةٍ هِيَ أَقْرَبُ السَّرَحَاتِ إِلَى الطَّرِيقِ وَهِيَ أَطْوَلُهُنَّ وَأَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عُمَرَ حَدَّثَهُ أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَانَ يَنْزِلُ فِي الْمَسِيلِ الَّذِي فِي أَدْنَى مَرِّ الظَّهْرَانِ قِبَلَ الْمَدِينَةِ حِينَ يَهْبِطُ مِنْ الصَّفْرَاوَاتِ يَنْزِلُ فِي بَطْنِ ذَلِكَ الْمَسِيلِ عَنْ يَسَارِ الطَّرِيقِ وَأَنْتَ ذَاهِبٌ إِلَى مَكَّةَ لَيْسَ بَيْنَ مَنْزِلِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَبَيْنَ الطَّرِيقِ إِلَّا رَمْيَةٌ بِحَجَرٍ وَأَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عُمَرَ حَدَّثَهُ أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَانَ يَنْزِلُ بِذِي طُوًى وَيَبِيتُ حَتَّى يُصْبِحَ يُصَلِّي الصُّبْحَ حِينَ يَقْدَمُ مَكَّةَ وَمُصَلَّى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ذَلِكَ عَلَى أَكَمَةٍ غَلِيظَةٍ لَيْسَ فِي الْمَسْجِدِ الَّذِي بُنِيَ ثَمَّ وَلَكِنْ أَسْفَلَ مِنْ ذَلِكَ عَلَى أَكَمَةٍ غَلِيظَةٍ وَأَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عُمَرَ حَدَّثَهُ أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ اسْتَقْبَلَ فُرْضَتَيْ الْجَبَلِ الَّذِي بَيْنَهُ وَبَيْنَ الْجَبَلِ الطَّوِيلِ نَحْوَ الْكَعْبَةِ فَجَعَلَ الْمَسْجِدَ الَّذِي بُنِيَ ثَمَّ يَسَارَ الْمَسْجِدِ بِطَرَفِ الْأَكَمَةِ وَمُصَلَّى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَسْفَلَ مِنْهُ عَلَى الْأَكَمَةِ السَّوْدَاءِ تَدَعُ مِنْ الْأَكَمَةِ عَشَرَةَ أَذْرُعٍ أَوْ نَحْوَهَا ثُمَّ تُصَلِّي مُسْتَقْبِلَ الْفُرْضَتَيْنِ مِنْ الْجَبَلِ الَّذِي بَيْنَكَ وَبَيْنَ الْكَعْبَةِ

Mums [Ibrahimas bin Al Mundziras Al Hizami] sakė, mums [Anasas bin 'Iyadlas] sakė, mums [Musa bin 'Uqbah] buvo pasakyta iš [Nafi'], kad [Abdullah bin 'Umaras] jam pranešė, kad Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas) sustojo Dzul Hulaifah po samura medžiu, atlikdamas savo 'Umrą ir Hadžą, tai yra vieta, kuri dabar naudojama kaip mečetė Dzul Hulaifah rajone. Grįžęs iš karo, arba Hadžo, arba Umros, ir praėjęs šiuo keliu, jis nusileido slėnio dugnu, o pasiekęs slėnio dugną, sustojo Bathoje – kanale, kuriuo teka vanduo, – kuris yra ant uolos į rytus nuo slėnio. Ten jis praleido naktį ir ilsėjosi iki ryto. Jis nesustojo prie uolėtos mečetės ar ant kalvos, kur buvo mečetė. Slėnyje yra tarpas, kurį kažkada Abdullah naudojo maldoms atlikti. Slėnio apačioje buvo smėlio kopa, kur meldėsi Pranašas (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas). Vieną dieną Bathos vandenys nuplovė smėlio kopą, užblokuodami tarpą, kuriame meldėsi Abdullah. Abdullah ibn Umar jam – Nafi – pasakė, kad Pranašas (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas) meldėsi mažoje mečetėje, o ne toje, kuri yra Šarf al-Rauhoje. Abdullah žinojo vietą, kur meldėsi Pranašas (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas). Jis pasakė: „Ten, dešinėje, jei stovėsite melstis toje mečetėje. Mečetė yra dešinėje kelio pusėje, jei einate Mekos link. Atstumas nuo didelės mečetės iki jos yra akmens metimas, maždaug tiek pat.“ Abdullah ibn Umar taip pat meldėsi Irqi slėnyje, kuris yra Rauhos pasienyje. Šis slėnis baigiasi kelio pusėje po mečete, kuri yra dešinėje, jei einate Mekos link. Ten buvo pastatyta mečetė, bet Abdullah ibn Umar niekada ten nesimeldė. Jis praėjo pro mečetę iš kairės ir už jos, tada meldėsi priešais ją pačiame Irko slėnyje. Kartą, grįžęs iš Rauhos, jis nesimeldė Dhuhr (Zuhr) kitur, kol nepasiekė tos vietos, tada meldėsi Dhuhr ten. Jei jis grįždavo iš Mekos ir praeidavo pro tą vietą valandą prieš Fajr arba Sahar laiko pabaigoje (prieš Fajr), jis ilsėdavosi iki Fajr maldos ten. Abdullah taip pat jam papasakojo, kad Pranašas (ramybė ir palaiminimas jam) kartą sustojo po dideliu medžiu Ar-Ruwaitsah kaime, dešinėje kelio pusėje, nukreiptoje į kelią, būtent žemoje, lygioje vietoje. Tai leido jam pereiti plokščią uolą, esančią už dviejų mylių nuo kelio pabaigos Ar-Ruwaitsah. Uolos viršūnė įgriuvo ir nuvirto, bet ji vis dar stovėjo tiesiai ant pagrindo, nors jos šone buvo daug įtrūkimų. Abdullah ibn Umaras taip pat jam papasakojo, kad Pranašas (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) kartą meldėsi prie krioklio, esančio už Al-Arj kaimo, važiuodamas Hadlbah kaimo link. Dešinėje kelio pusėje, lygiame kelio ruože, buvo du ar trys kapai, pažymėti akmenimis. Abdullah grįždamas iš Al-Irj kaimo po saulėlydžio vidurdienį, praėjo šiuo lygiu kelio ruožu ir ten pasimeldė Dhuhr maldą. Abdullah ibn Umaras taip pat jam papasakojo, kad Pranašas (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) kartą sustojo prie didelių medžių kairėje kelio pusėje, netoli vandens kanalo netoli Harsya kaimo. Kanalas buvo netoli kelio į Harsya galo, maždaug dviejų trečdalių mylios atstumu. Abdullah meldėsi prie didžiausio ir aukščiausio iš šių medžių. Abdullah taip pat papasakojo, kad Pranašas (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) kartą sustojo prie vandens kanalo, esančio netoli slėnio, vadinamo Marrul Zhahran, kuris yra prieš Mediną, jei leidžiatės Šafravato slėniu. Jis sustojo ir nusileido į apačią, kuri yra kairėje kelio pusėje, jei važiuojate Mekos link. Atstumas tarp vandens kanalo, kuriame jis sustojo, ir kelio buvo ne daugiau kaip akmens metimas. Abdullah ibn Umar taip pat jam papasakojo, kad Pranašas (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) kartą sustojo Dzu Thuvoje ir praleido ten naktį iki aušros, o tada, išvykęs aplankyti Meką, ten atliko aušros maldą. Vieta, kur meldėsi Pranašas (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas), buvo ant didelės kalvos, o ne ten, kur dabar pastatyta mečetė, būtent kalvos papėdėje. Abdullah ibn Umar jam taip pat papasakojo, kad Pranašas (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas) kartą atsisuko į du kalno įėjimus, kurių atstumas nuo viršūnės buvo maždaug toks pat kaip Kaabos, o dabar ji yra kairėje nuo pastatytos mečetės. Pranašo maldos vieta buvo žemiau nei juoda uola, maždaug dešimties alkūnių atstumu nuo uolos. Jei melsitės atsisukę į du kalno įėjimus, ši vieta bus pusiaukelėje tarp jūsų dabartinės padėties ir Kaabos.