Menghormati tamu dalam keadaan kekurangan

Imam Muslim : 3831

حَدَّثَنَا أَبُو بَكْرِ بْنُ أَبِي شَيْبَةَ حَدَّثَنَا شَبَابَةُ بْنُ سَوَّارٍ حَدَّثَنَا سُلَيْمَانُ بْنُ الْمُغِيرَةِ عَنْ ثَابِتٍ عَنْ عَبْدِ الرَّحْمَنِ بْنِ أَبِي لَيْلَى عَنْ الْمِقْدَادِ قَالَ أَقْبَلْتُ أَنَا وَصَاحِبَانِ لِي وَقَدْ ذَهَبَتْ أَسْمَاعُنَا وَأَبْصَارُنَا مِنْ الْجَهْدِ فَجَعَلْنَا نَعْرِضُ أَنْفُسَنَا عَلَى أَصْحَابِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَلَيْسَ أَحَدٌ مِنْهُمْ يَقْبَلُنَا فَأَتَيْنَا النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَانْطَلَقَ بِنَا إِلَى أَهْلِهِ فَإِذَا ثَلَاثَةُ أَعْنُزٍ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ احْتَلِبُوا هَذَا اللَّبَنَ بَيْنَنَا قَالَ فَكُنَّا نَحْتَلِبُ فَيَشْرَبُ كُلُّ إِنْسَانٍ مِنَّا نَصِيبَهُ وَنَرْفَعُ لِلنَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ نَصِيبَهُ قَالَ فَيَجِيءُ مِنْ اللَّيْلِ فَيُسَلِّمُ تَسْلِيمًا لَا يُوقِظُ نَائِمًا وَيُسْمِعُ الْيَقْظَانَ قَالَ ثُمَّ يَأْتِي الْمَسْجِدَ فَيُصَلِّي ثُمَّ يَأْتِي شَرَابَهُ فَيَشْرَبُ فَأَتَانِي الشَّيْطَانُ ذَاتَ لَيْلَةٍ وَقَدْ شَرِبْتُ نَصِيبِي فَقَالَ مُحَمَّدٌ يَأْتِي الْأَنْصَارَ فَيُتْحِفُونَهُ وَيُصِيبُ عِنْدَهُمْ مَا بِهِ حَاجَةٌ إِلَى هَذِهِ الْجُرْعَةِ فَأَتَيْتُهَا فَشَرِبْتُهَا فَلَمَّا أَنْ وَغَلَتْ فِي بَطْنِي وَعَلِمْتُ أَنَّهُ لَيْسَ إِلَيْهَا سَبِيلٌ قَالَ نَدَّمَنِي الشَّيْطَانُ فَقَالَ وَيْحَكَ مَا صَنَعْتَ أَشَرِبْتَ شَرَابَ مُحَمَّدٍ فَيَجِيءُ فَلَا يَجِدُهُ فَيَدْعُو عَلَيْكَ فَتَهْلِكُ فَتَذْهَبُ دُنْيَاكَ وَآخِرَتُكَ وَعَلَيَّ شَمْلَةٌ إِذَا وَضَعْتُهَا عَلَى قَدَمَيَّ خَرَجَ رَأْسِي وَإِذَا وَضَعْتُهَا عَلَى رَأْسِي خَرَجَ قَدَمَايَ وَجَعَلَ لَا يَجِيئُنِي النَّوْمُ وَأَمَّا صَاحِبَايَ فَنَامَا وَلَمْ يَصْنَعَا مَا صَنَعْتُ قَالَ فَجَاءَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَسَلَّمَ كَمَا كَانَ يُسَلِّمُ ثُمَّ أَتَى الْمَسْجِدَ فَصَلَّى ثُمَّ أَتَى شَرَابَهُ فَكَشَفَ عَنْهُ فَلَمْ يَجِدْ فِيهِ شَيْئًا فَرَفَعَ رَأْسَهُ إِلَى السَّمَاءِ فَقُلْتُ الْآنَ يَدْعُو عَلَيَّ فَأَهْلِكُ فَقَالَ اللَّهُمَّ أَطْعِمْ مَنْ أَطْعَمَنِي وَأَسْقِ مَنْ أَسْقَانِي قَالَ فَعَمَدْتُ إِلَى الشَّمْلَةِ فَشَدَدْتُهَا عَلَيَّ وَأَخَذْتُ الشَّفْرَةَ فَانْطَلَقْتُ إِلَى الْأَعْنُزِ أَيُّهَا أَسْمَنُ فَأَذْبَحُهَا لِرَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَإِذَا هِيَ حَافِلَةٌ وَإِذَا هُنَّ حُفَّلٌ كُلُّهُنَّ فَعَمَدْتُ إِلَى إِنَاءٍ لِآلِ مُحَمَّدٍ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَا كَانُوا يَطْمَعُونَ أَنْ يَحْتَلِبُوا فِيهِ قَالَ فَحَلَبْتُ فِيهِ حَتَّى عَلَتْهُ رَغْوَةٌ فَجِئْتُ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ أَشَرِبْتُمْ شَرَابَكُمْ اللَّيْلَةَ قَالَ قُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ اشْرَبْ فَشَرِبَ ثُمَّ نَاوَلَنِي فَقُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ اشْرَبْ فَشَرِبَ ثُمَّ نَاوَلَنِي فَلَمَّا عَرَفْتُ أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَدْ رَوِيَ وَأَصَبْتُ دَعْوَتَهُ ضَحِكْتُ حَتَّى أُلْقِيتُ إِلَى الْأَرْضِ قَالَ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِحْدَى سَوْآتِكَ يَا مِقْدَادُ فَقُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ كَانَ مِنْ أَمْرِي كَذَا وَكَذَا وَفَعَلْتُ كَذَا فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَا هَذِهِ إِلَّا رَحْمَةٌ مِنْ اللَّهِ أَفَلَا كُنْتَ آذَنْتَنِي فَنُوقِظَ صَاحِبَيْنَا فَيُصِيبَانِ مِنْهَا قَالَ فَقُلْتُ وَالَّذِي بَعَثَكَ بِالْحَقِّ مَا أُبَالِي إِذَا أَصَبْتَهَا وَأَصَبْتُهَا مَعَكَ مَنْ أَصَابَهَا مِنْ النَّاسِ و حَدَّثَنَا إِسْحَقُ بْنُ إِبْرَاهِيمَ أَخْبَرَنَا النَّضْرُ بْنُ شُمَيْلٍ حَدَّثَنَا سُلَيْمَانُ بْنُ الْمُغِيرَةِ بِهَذَا الْإِسْنَادِ

Mums pasakė [Abu Bakr bin Abu Syaibah]; Mums pasakė [Syababah bin Sawwar]; Mums pasakė [Sulaiman bin Al Mughirah] iš [Tsabit] iš ['Abdurrahman bin Abu Laila] iš [Al Miqdad], jis sakė: „Aš ir du draugai atėjome, nors tuo metu mano klausa ir regėjimas nebeveikė dėl patirtos ligos“. Al Miqdad sakė: „Mes pradėjome pasiduoti – prašydami pagalbos – pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) kompanionams, bet nė vienas iš jų nenorėjo mūsų priimti. Galiausiai nuėjome pas pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir jis paprašė mūsų nueiti pas jo šeimą. Paaiškėjo, kad jo namuose buvo trys ožkos. Tada jis pasakė: „Melžkite ožkos pieno, kad galėtume jį gerti kartu!“ Al Miqdad sakė: „Tada mes melžėme ožką ir kiekvienas išgėrėme savo dalį.“ Po to mes išsaugojome pieną, kuris buvo Pranašo dalis. Al Miqdad pasakė: „Praėjus daliai nakties, Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) ištarė pasisveikinimą, kuris nepažadino miegančiojo, bet buvo išgirstas pabudusio.“ Al Miqdad pasakė: „Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) atėjo į mečetę ir atliko maldą. Po to jis priėjo prie savo gėrimo atsigerti.“ Tą naktį, kai išgėriau savo gėrimo dalį, staiga mane gundė Šėtono šnabždesys, kuris visada skambėjo mano ausyse: „Muhamedas atėjo pas ansarus, ir jie jį linksmino. Po to jis – Muhamedas – linksminosi tarp jų, kol jam – Muhamedui – nebereikėjo likusio gėrimo.“ Tada priėjau prie jo likusio gėrimo ir iš karto jį išgėriau. Kai Alacho Pasiuntinio gėrimas pateko į mano skrandį, ir, žinoma, man buvo neįmanoma jo vėl ištraukti, Šėtonas sušnibždėjo į mano širdį apgailestavimą; „Ei, kokia tu nelaimė!“ – sušuko Šėtonas. „Ką padarei? Kodėl išgėrei visą Muhammado gėrimą? Kas nutiks, jei Muhammadas ateis ir daugiau negers, kol galiausiai jis melsis, kad tau įvyktų nelaimė ir tau būtų pakenkta šiame pasaulyje ir pomirtiniame gyvenime?“ Atsitiktinai tuo metu vilkėjau chalatą, kuriuo uždengus kojų padus tikrai matytųsi mano galva. Kita vertus, jei uždengčiau galvą, mano kojų padaurai tikrai būtų matomi. Todėl negalėjau ramiai miegoti. Tuo tarpu mano du draugai, regis, abu gali ramiai miegoti, nes nepadarė to, ką padariau aš. Al Miqdad pasakė: „Netrukus atėjo Pranašas sallallaahu 'alaihi wa sallam ir pasveikino jį kaip įprasta. Po to jis nuėjo į mečetę melstis. Pasimeldęs jis iškart nuėjo prie savo gėrimo jo išgerti. Tačiau jis pamatė, kad gėrimas stiklinėje baigėsi. Galiausiai jis pakėlė veidą į dangų.“ Mano širdis tarė: „Galbūt Alacho Pasiuntinys dabar melsis už mane, kaip už tą, kuris išgėrė savo gėrimą.“ Bet vietoj to jis meldėsi: „O Alachai, pamaitink tą, kuris mane maitino, ir duok atsigerti tam, kuris mane atsigėrė.“ Al Miqdad tarė: „Galiausiai susisukau savo apsiaustą, tada paėmiau peilį ir nuėjau į savo ožkų gardą. Pasirinkau riebiausią ožką skerdimui kaip maistą Alacho Pasiuntiniui (sallallaahu 'alaihi wasallam). Kai skerdžiau ožkas, paaiškėjo, kad jose buvo daug pieno, todėl iš karto pasiskolinau indą iš Alacho Pasiuntinio šeimos, kuri anksčiau retai naudodavo indą ožkoms melžti. Galiausiai melžiau ožkas, kol jos pripildė indus. Po to nuėjau pas Alacho Pasiuntinį (sallallaahu 'alaihi wasallam). Tada jis paklausė: „Ar išgėrei savo gėrimą praeitą naktį?“ Aš pasakiau: „O Alacho Pasiuntiny, prašau, paragaukite šio ožkos pieno!“ Tada jis jį laimingai išgėrė. Po to jis paprašė dar vieno gėrimo. Tada pakviečiau jį išgerti pieno. Taigi jis išgėrė ir po to dar prašė. Kai sužinojau, kad Alacho Pasiuntinys pajuto palengvėjimą ir kad galėjau įvykdyti jo prašymą, jaučiausi laimingas, kol nenukritau ant žemės. Pranašas (SAW) paklausė: „Ei, Miqdadai, ar yra koks nors tavo blogas darbas?“ Aš atsakiau: „Taip, iš tikrųjų praeitą naktį aš padariau tai ir aną, kol galiausiai padariau tai ir aną.“ Taigi Pranašas (SAW) tarė: „Iš tikrųjų tai yra Alacho palaiminimas. Deja, kodėl man nepasakei, kol nepažadinome savo dviejų draugų ir neatėjome su mumis išgerti?“ Al Miqdadas tarė: „Prisiekiu Tuo, kuris tave siuntė, man nerūpi, jei paragavai šio pieno su manimi ir norėsi vėl būti su kitais draugais.“ Ir mums pasakė [Ishaq bin Ibrahim], mums pasakė [An Nadhr bin Syumail], mums pasakė [Sulaiman bin Al Mughirah] su panašia sanada.