Qasamah yang berlaku di masa jahiliyah ditetapkan Nabi, dan dengannya beliau memutus perkara Bani Haritsah atas pembunuhan yang dituduhkan kepada seorang Yahudi

Imam Muslim : 3160

حَدَّثَنِي إِسْحَقُ بْنُ مَنْصُورٍ أَخْبَرَنَا بِشْرُ بْنُ عُمَرَ قَالَ سَمِعْتُ مَالِكَ بْنَ أَنَسٍ يَقُولُ حَدَّثَنِي أَبُو لَيْلَى عَبْدُ اللَّهِ بْنُ عَبْدِ الرَّحْمَنِ بْنِ سَهْلٍ عَنْ سَهْلِ بْنِ أَبِي حَثْمَةَ أَنَّهُ أَخْبَرَهُ عَنْ رِجَالٍ مِنْ كُبَرَاءِ قَوْمِهِ أَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ سَهْلٍ وَمُحَيِّصَةَ خَرَجَا إِلَى خَيْبَرَ مِنْ جَهْدٍ أَصَابَهُمْ فَأَتَى مُحَيِّصَةُ فَأَخْبَرَ أَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ سَهْلٍ قَدْ قُتِلَ وَطُرِحَ فِي عَيْنٍ أَوْ فَقِيرٍ فَأَتَى يَهُودَ فَقَالَ أَنْتُمْ وَاللَّهِ قَتَلْتُمُوهُ قَالُوا وَاللَّهِ مَا قَتَلْنَاهُ ثُمَّ أَقْبَلَ حَتَّى قَدِمَ عَلَى قَوْمِهِ فَذَكَرَ لَهُمْ ذَلِكَ ثُمَّ أَقْبَلَ هُوَ وَأَخُوهُ حُوَيِّصَةُ وَهُوَ أَكْبَرُ مِنْهُ وَعَبْدُ الرَّحْمَنِ بْنُ سَهْلٍ فَذَهَبَ مُحَيِّصَةُ لِيَتَكَلَّمَ وَهُوَ الَّذِي كَانَ بِخَيْبَرَ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لِمُحَيِّصَةَ كَبِّرْ كَبِّرْ يُرِيدُ السِّنَّ فَتَكَلَّمَ حُوَيِّصَةُ ثُمَّ تَكَلَّمَ مُحَيِّصَةُ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِمَّا أَنْ يَدُوا صَاحِبَكُمْ وَإِمَّا أَنْ يُؤْذِنُوا بِحَرْبٍ فَكَتَبَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِلَيْهِمْ فِي ذَلِكَ فَكَتَبُوا إِنَّا وَاللَّهِ مَا قَتَلْنَاهُ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لِحُوَيِّصَةَ وَمُحَيِّصَةَ وَعَبْدِ الرَّحْمَنِ أَتَحْلِفُونَ وَتَسْتَحِقُّونَ دَمَ صَاحِبِكُمْ قَالُوا لَا قَالَ فَتَحْلِفُ لَكُمْ يَهُودُ قَالُوا لَيْسُوا بِمُسْلِمِينَ فَوَادَاهُ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِنْ عِنْدِهِ فَبَعَثَ إِلَيْهِمْ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِائَةَ نَاقَةٍ حَتَّى أُدْخِلَتْ عَلَيْهِمْ الدَّارَ فَقَالَ سَهْلٌ فَلَقَدْ رَكَضَتْنِي مِنْهَا نَاقَةٌ حَمْرَاءُ

Man [Ishaq bin Mansur] sakė, kad [Bisr bin Umar] sakė; kartą girdėjau [Malik bin Anas] sakant; man [Abu Laila Abdullah bin Abdurrahman bin Sahal] sakė iš [Sahal bin Abu Hatsmah], kad jis jam pranešė iš kelių vyrų iš savo tautos, jog Abdullah bin Sahal ir Muhayishah nuvyko į Khaibarą atlikti užduoties, už kurią jie buvo atsakingi. Kažkas Muhayishah pasakė, kad Abdullah bin Sahal buvo nužudytas, o jo kūnas įmestas į negilų šulinį. Galiausiai Muhayishah atėjo pas žydus ir tarė: „Alachu prisiekiu, jūs turėjote nužudyti Abdullah bin Sahal“. Žydai ginčijosi: „Ne, mes jo nenužudėme“. Tada Muhayishah grįžo į Mediną susitikti su savo žmonėmis ir papasakojo jiems apie įvykį. Lydimi Huwayishah ir Abdurrahman, jie nuėjo pas Pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam). Kadangi į Chaibarą vyko Muvajiša, jis ketino pradėti pokalbį. Tačiau Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) pasakė: „Kuo didesnis, tuo didesnis“. – jis norėjo vyresnio. – Taigi Huvajiša pradėjo pokalbį, po to prabilo tik Muhajiša. Tada Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) jiems tarė: „Gerai, galite paprašyti žydų sumokėti auką, arba mes su jais kovosime“. Galiausiai Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) išsiuntė žydams laišką apie tai, ir jie atsakė: „Prisiekiu Alachu, mes tikrai jo nenužudėme“. Taigi Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) tarė Huvajišai, Muhajišai ir Abdurrahmanui: „Ar esate pasirengę prisiekti, ir po to turėsite teisę į savo nužudyto brolio auką?“ Jie atsakė: „Ne“. Jis pasakė: „Žydai jums prisiekė“. Jie paklausė: „Argi jie ne iš ne islamo grupių?“ Tada Rasulullah shallahu 'alaihi wasallam davė diyat iš savo turto, tada Rasulullah shallahu 'alaihi wasallam atsiuntė šimtą kupranugarių ir apgyvendino juos savo namuose. Sahalas pakomentavo: „Kartą mane spyrė kupranugaris iš išpirkos kupranugarių“.