Imam Bukhari : 4552

حَدَّثَنَا عَمْرُو بْنُ عَلِيٍّ حَدَّثَنَا يَحْيَى أَخْبَرَنَا سُفْيَانُ حَدَّثَنِي عَبْدُ الرَّحْمَنِ بْنُ عَابِسٍ سَمِعْتُ ابْنَ عَبَّاسٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُمَاتَرْمِي بِشَرَرٍ كَالْقَصَرِ قَالَ كُنَّا نَعْمِدُ إِلَى الْخَشَبَةِ ثَلَاثَةَ أَذْرُعٍ أَوْ فَوْقَ ذَلِكَ فَنَرْفَعُهُ لِلشِّتَاءِ فَنُسَمِّيهِ الْقَصَرَ{ كَأَنَّهُ جِمَالَاتٌ صُفْرٌ }حِبَالُ السُّفُنِ تُجْمَعُ حَتَّى تَكُونَ كَأَوْسَاطِ الرِّجَالِ

[Amr bin Ali] mums pasakė, [Yahya] mums pasakė, [Sufyan] man pasakė, kad [Abdurrahman bin Abis] girdėjau [Ibn Abbas radliallahu 'anhuma] sakant apie Jo žodį: „TARMI BISYARARIN KAL QASR“. Jis paaiškino: „Mes remdavomės į medžio gabalą, kuris buvo trijų alkūnių aukščio ar aukštesnis. Mes jį pakeldavome, kai prasidėtų žiema, ir pavadinome jį Al Qasr“. Tada Jo žodis: „KA`ANNAHU JIMAALAATUN SHUFR“. Jis paaiškino: „Arkos virvės buvo surištos, kol tapo panašios į botago“.