Imam Bukhari : 4217

حَدَّثَنِي مُحَمَّدٌ أَخْبَرَنَا عَبْدَةُ عَنْ هِشَامٍ عَنْ أَبِيهِ عَنْ عَائِشَةَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا قَالَتْهَلَكَتْ قِلَادَةٌ لِأَسْمَاءَ فَبَعَثَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي طَلَبِهَا رِجَالًا فَحَضَرَتْ الصَّلَاةُ وَلَيْسُوا عَلَى وُضُوءٍ وَلَمْ يَجِدُوا مَاءً فَصَلَّوْا وَهُمْ عَلَى غَيْرِ وُضُوءٍ فَأَنْزَلَ اللَّهُ يَعْنِي آيَةَ التَّيَمُّمِ

Man [Muhamedas] pasakė mums [Abdah] iš [Hišamo] iš [Savo tėvo] iš [Aisyah radiallahu 'anha] sakė: „Asmos vėrinys kartą buvo pamestas, todėl pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) įsakė keliems draugams ieškoti vėrinio. Tada atėjo maldos laikas, ir jie buvo hadatuose (pranašystėse) ir negavo vandens. Tada jie meldėsi nenusiprausę. Taigi Alachas (allallah) apreiškė eilutę apie tayamum.“