Imam Bukhari : 4210

حَدَّثَنَا أَحْمَدُ بْنُ حُمَيْدٍ أَخْبَرَنَا عُبَيْدُ اللَّهِ الْأَشْجَعِيُّ عَنْ سُفْيَانَ عَنْ الشَّيْبَانِيِّ عَنْ عِكْرِمَةَ عَنْ ابْنِ عَبَّاسٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُمَا{ وَإِذَا حَضَرَ الْقِسْمَةَ أُولُو الْقُرْبَى وَالْيَتَامَى وَالْمَسَاكِينُ }قَالَ هِيَ مُحْكَمَةٌ وَلَيْسَتْ بِمَنْسُوخَةٍتَابَعَهُ سَعِيدٌ عَنْ ابْنِ عَبَّاسٍ

Mums [Ahmad bin Humaid] pasakė mums ['Ubaidullah Al Asyja'i] iš [Sufyan] iš [Ash Syaibani] iš ['Ikrimah] iš [Ibn 'Abbas radliallahu 'anhuma] apie Alacho žodį: „Ir jei dalijimo metu yra giminaičių, našlaičių ir vargšų, duokite jiems iš turto – tiek pat – ir pasakykite jiems gerus žodžius.“ Ibn Abbas pasakė: „Ši eilutė yra muhkamah eilutė – įstatymas yra aiškus. Ne eilutė, kurią Mansukh ištrynė. Ir ją taip pat perdavė [Sa'id] iš [Ibn Abbas“.