Imam Bukhari : 3782

حَدَّثَنَا مُوسَى بْنُ إِسْمَاعِيلَ حَدَّثَنَا هَمَّامٌ عَنْ إِسْحَاقَ بْنِ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ أَبِي طَلْحَةَ قَالَ حَدَّثَنِي أَنَسٌأَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بَعَثَ خَالَهُ أَخٌ لِأُمِّ سُلَيْمٍ فِي سَبْعِينَ رَاكِبًا وَكَانَ رَئِيسَ الْمُشْرِكِينَ عَامِرُ بْنُ الطُّفَيْلِ خَيَّرَ بَيْنَ ثَلَاثِ خِصَالٍ فَقَالَ يَكُونُ لَكَ أَهْلُ السَّهْلِ وَلِي أَهْلُ الْمَدَرِ أَوْ أَكُونُ خَلِيفَتَكَ أَوْ أَغْزُوكَ بِأَهْلِ غَطَفَانَ بِأَلْفٍ وَأَلْفٍ فَطُعِنَ عَامِرٌ فِي بَيْتِ أُمِّ فُلَانٍ فَقَالَ غُدَّةٌ كَغُدَّةِ الْبَكْرِ فِي بَيْتِ امْرَأَةٍ مِنْ آلِ فُلَانٍ ائْتُونِي بِفَرَسِي فَمَاتَ عَلَى ظَهْرِ فَرَسِهِ فَانْطَلَقَ حَرَامٌ أَخُو أُمِّ سُلَيْمٍ وَهُوَ رَجُلٌ أَعْرَجُ وَرَجُلٌ مِنْ بَنِي فُلَانٍ قَالَ كُونَا قَرِيبًا حَتَّى آتِيَهُمْ فَإِنْ آمَنُونِي كُنْتُمْ وَإِنْ قَتَلُونِي أَتَيْتُمْ أَصْحَابَكُمْ فَقَالَ أَتُؤْمِنُونِي أُبَلِّغْ رِسَالَةَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَجَعَلَ يُحَدِّثُهُمْ وَأَوْمَئُوا إِلَى رَجُلٍ فَأَتَاهُ مِنْ خَلْفِهِ فَطَعَنَهُ قَالَ هَمَّامٌ أَحْسِبُهُ حَتَّى أَنْفَذَهُ بِالرُّمْحِ قَالَ اللَّهُ أَكْبَرُ فُزْتُ وَرَبِّ الْكَعْبَةِ فَلُحِقَ الرَّجُلُ فَقُتِلُوا كُلُّهُمْ غَيْرَ الْأَعْرَجِ كَانَ فِي رَأْسِ جَبَلٍ فَأَنْزَلَ اللَّهُ عَلَيْنَا ثُمَّ كَانَ مِنْ الْمَنْسُوخِ إِنَّا قَدْ لَقِينَا رَبَّنَا فَرَضِيَ عَنَّا وَأَرْضَانَا فَدَعَا النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَيْهِمْ ثَلَاثِينَ صَبَاحًا عَلَى رِعْلٍ وَذَكْوَانَ وَبَنِي لَحْيَانَ وَعُصَيَّةَ الَّذِينَ عَصَوْا اللَّهَ وَرَسُولَهُ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ

[Musa bin Isma'il] mums [Hammam] papasakojo iš [Ishaq bin Abdullah bin Abu Talha], jis sakė, jis man [Anas] papasakojo, kad pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) kartą pasiuntė savo dėdę, būtent Umm Sulaimo brolį, lydėti septyniasdešimt savo bendražygių, kurie vėliau žuvo Bi'rul Ma'unah. Tuo metu politeistų lyderis buvo Amiras bin Thufail, jis pasiūlė tris variantus. Thufail sakė: „Jums – Sahlo žmonės, o man – Madaro žmonės, arba aš būsiu jūsų lyderis, arba kovosiu su jumis, mobilizuodamas Ghathafano žmones tūkstančiu ir tūkstančiu“. Amiras buvo subadytas Umm Fulano namuose, tada jis pasakė: „Liga, panaši į kupranugarių ligą, Banu Fulano šeimos moters namuose, atveskite man mano arklį“. Taigi jis mirė ant savo arklio. Tada Haramas, Um Sulaimo brolis, išėjo – jis buvo neįgalus vyras – ir iškeliavo su vyru iš Bani Fulano, ir tarė: „Tegul jūsų pozicijos būna arti manęs, kad galėčiau pas juos eiti. Jei jie mane apsaugo, jūs esate arti, bet jei jie mane nužudys, tada jie galės eiti pas jūsų draugus.“ Tada Haramas tarė: „Ar pasitikite manimi, jei perduosiu Alacho Pasiuntinio (sallallaahu 'alaihi wasallam) žinią?“ Tada Haramas jiems kalbėjosi, paaiškėjo, kad jie davė ženklą vienam iš jų, tada vyras priėjo iš užnugario ir pervėrė jį ietimi, kol ši pervėrė. Haramas tarė: „Allahu akbar, prisiekiu Kaabos Viešpačiu, aš nugalėjau.“ Galiausiai visi kompanionai buvo sugauti ir nužudyti, išskyrus neįgalųjį, kol jis buvo kalno viršūnėje. Tada Alachas mums apreiškė Savo eilutę, kuri buvo tarp tų, kurios buvo mansukh, būtent eilutė: „Iš tiesų mes sutikome savo Viešpatį, todėl Jis yra patenkintas mumis, ir mes esame patenkinti Juo.“ Po to Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) trisdešimt dienų meldėsi už šių žmonių sunaikinimą, būtent prieš Ri'lą, Dzakwaną, Lahyaną ir 'Ushayyah, kurie nepakluso Alachui ir Jo Pasiuntiniui (sallallaahu 'alaihi wasallam).