Salah satu pasti dicambuk, pezina ataupun penuduh, meskipun anak dan orangtua

Imam Malik : 1305

حَدَّثَنِي مَالِك عَنْ زُرَيْقِ بْنِ حَكِيمٍ الْأَيْلِيِّأَنَّ رَجُلًا يُقَالُ لَهُ مِصْبَاحٌ اسْتَعَانَ ابْنًا لَهُ فَكَأَنَّهُ اسْتَبْطَأَهُ فَلَمَّا جَاءَهُ قَالَ لَهُ يَا زَانٍ قَالَ زُرَيْقٌ فَاسْتَعْدَانِي عَلَيْهِ فَلَمَّا أَرَدْتُ أَنْ أَجْلِدَهُ قَالَ ابْنُهُ وَاللَّهِ لَئِنْ جَلَدْتَهُ لَأَبُوءَنَّ عَلَى نَفْسِي بِالزِّنَا فَلَمَّا قَالَ ذَلِكَ أَشْكَلَ عَلَيَّ أَمْرُهُ فَكَتَبْتُ فِيهِ إِلَى عُمَرَ بْنِ عَبْدِ الْعَزِيزِ وَهُوَ الْوَالِي يَوْمَئِذٍ أَذْكُرُ لَهُ ذَلِكَ فَكَتَبَ إِلَيَّ عُمَرُ أَنْ أَجِزْ عَفْوَهُقَالَ زُرَيْقٌ وَكَتَبْتُ إِلَى عُمَرَ بْنِ عَبْدِ الْعَزِيزِ أَيْضًا أَرَأَيْتَ رَجُلًا افْتُرِيَ عَلَيْهِ أَوْ عَلَى أَبَوَيْهِ وَقَدْ هَلَكَا أَوْ أَحَدُهُمَا قَالَ فَكَتَبَ إِلَيَّ عُمَرُ إِنْ عَفَا فَأَجِزْ عَفْوَهُ فِي نَفْسِهِ وَإِنْ افْتُرِيَ عَلَى أَبَوَيْهِ وَقَدْ هَلَكَا أَوْ أَحَدُهُمَا فَخُذْ لَهُ بِكِتَابِ اللَّهِ إِلَّا أَنْ يُرِيدَ سِتْرًا

Malikas man papasakojo iš [Zuraiqo bin Hakimo Al Aili], kad vyras, vardu Misbahas, paprašė sūnaus pagalbos, bet atrodė, kad sūnus delsia. Kai sūnus atėjo, jis tarė: „Tu svetimautojau!“ Pasakotojas Zuraiqas pasakė: „Tada jo sūnus paprašė manęs pagalbos dėl tėvo jam pateikto kaltinimo. Kai jau ruošiausi nuplakti jo tėvą, sūnus tarė: „Prisiekiu Alachu, jei jį nuplaksi, prisipažinsiu svetimavęs.“ Kai jis tai pasakė, man reikalai tapo dar sunkesni. Tada parašiau laišką Umarui bin Abdul Azizui, kuris tuomet buvo kalifas. Tada [Umaras bin Abdul Azizas] atrašė, prašydamas atleisti jo sūnaus nuodėmes jo tėvui.“ Zuraiqas pasakė: „Tada aš jam vėl parašiau: „Ką manai apie tai, kad vyras ar abu jo tėvai būtų kaltinami svetimavimu, kai abu ar vienas iš jo tėvų yra mirę?“ Zuraiqas pasakė: „Taigi Umaras atsakė; „Jei kaltinamasis atleidžia kaltintojui, priimkite jo atleidimą. O jei kaltinamieji yra abu tėvai ir abu arba vienas iš jų mirė, spręskite pagal Alacho Knygą, nebent jis nori tai laikyti paslaptyje.“