Imam Bukhari : 3616

حَدَّثَنَا يَحْيَى بْنُ بُكَيْرٍ حَدَّثَنَا اللَّيْثُ عَنْ عُقَيْلٍ قَالَ ابْنُ شِهَابٍ فَأَخْبَرَنِي عُرْوَةُ بْنُ الزُّبَيْرِ أَنَّ عَائِشَةَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا زَوْجَ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَتْلَمْ أَعْقِلْ أَبَوَيَّ قَطُّ إِلَّا وَهُمَا يَدِينَانِ الدِّينَ وَلَمْ يَمُرَّ عَلَيْنَا يَوْمٌ إِلَّا يَأْتِينَا فِيهِ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ طَرَفَيْ النَّهَارِ بُكْرَةً وَعَشِيَّةً فَلَمَّا ابْتُلِيَ الْمُسْلِمُونَ خَرَجَ أَبُو بَكْرٍ مُهَاجِرًا نَحْوَ أَرْضِ الْحَبَشَةِ حَتَّى إِذَا بَلَغَ بَرْكَ الْغِمَادِ لَقِيَهُ ابْنُ الدَّغِنَةِ وَهُوَ سَيِّدُ الْقَارَةِ فَقَالَ أَيْنَ تُرِيدُ يَا أَبَا بَكْرٍ فَقَالَ أَبُو بَكْرٍ أَخْرَجَنِي قَوْمِي فَأُرِيدُ أَنْ أَسِيحَ فِي الْأَرْضِ وَأَعْبُدَ رَبِّي قَالَ ابْنُ الدَّغِنَةِ فَإِنَّ مِثْلَكَ يَا أَبَا بَكْرٍ لَا يَخْرُجُ وَلَا يُخْرَجُ إِنَّكَ تَكْسِبُ الْمَعْدُومَ وَتَصِلُ الرَّحِمَ وَتَحْمِلُ الْكَلَّ وَتَقْرِي الضَّيْفَ وَتُعِينُ عَلَى نَوَائِبِ الْحَقِّ فَأَنَا لَكَ جَارٌ ارْجِعْ وَاعْبُدْ رَبَّكَ بِبَلَدِكَ فَرَجَعَ وَارْتَحَلَ مَعَهُ ابْنُ الدَّغِنَةِ فَطَافَ ابْنُ الدَّغِنَةِ عَشِيَّةً فِي أَشْرَافِ قُرَيْشٍ فَقَالَ لَهُمْ إِنَّ أَبَا بَكْرٍ لَا يَخْرُجُ مِثْلُهُ وَلَا يُخْرَجُ أَتُخْرِجُونَ رَجُلًا يَكْسِبُ الْمَعْدُومَ وَيَصِلُ الرَّحِمَ وَيَحْمِلُ الْكَلَّ وَيَقْرِي الضَّيْفَ وَيُعِينُ عَلَى نَوَائِبِ الْحَقِّ فَلَمْ تُكَذِّبْ قُرَيْشٌ بِجِوَارِ ابْنِ الدَّغِنَةِ وَقَالُوا لِابْنِ الدَّغِنَةِ مُرْ أَبَا بَكْرٍ فَلْيَعْبُدْ رَبَّهُ فِي دَارِهِ فَلْيُصَلِّ فِيهَا وَلْيَقْرَأْ مَا شَاءَ وَلَا يُؤْذِينَا بِذَلِكَ وَلَا يَسْتَعْلِنْ بِهِ فَإِنَّا نَخْشَى أَنْ يَفْتِنَ نِسَاءَنَا وَأَبْنَاءَنَا فَقَالَ ذَلِكَ ابْنُ الدَّغِنَةِ لِأَبِي بَكْرٍ فَلَبِثَ أَبُو بَكْرٍ بِذَلِكَ يَعْبُدُ رَبَّهُ فِي دَارِهِ وَلَا يَسْتَعْلِنُ بِصَلَاتِهِ وَلَا يَقْرَأُ فِي غَيْرِ دَارِهِ ثُمَّ بَدَا لِأَبِي بَكْرٍ فَابْتَنَى مَسْجِدًا بِفِنَاءِ دَارِهِ وَكَانَ يُصَلِّي فِيهِ وَيَقْرَأُ الْقُرْآنَ فَيَنْقَذِفُ عَلَيْهِ نِسَاءُ الْمُشْرِكِينَ وَأَبْنَاؤُهُمْ وَهُمْ يَعْجَبُونَ مِنْهُ وَيَنْظُرُونَ إِلَيْهِ وَكَانَ أَبُو بَكْرٍ رَجُلًا بَكَّاءً لَا يَمْلِكُ عَيْنَيْهِ إِذَا قَرَأَ الْقُرْآنَ وَأَفْزَعَ ذَلِكَ أَشْرَافَ قُرَيْشٍ مِنْ الْمُشْرِكِينَ فَأَرْسَلُوا إِلَى ابْنِ الدَّغِنَةِ فَقَدِمَ عَلَيْهِمْ فَقَالُوا إِنَّا كُنَّا أَجَرْنَا أَبَا بَكْرٍ بِجِوَارِكَ عَلَى أَنْ يَعْبُدَ رَبَّهُ فِي دَارِهِ فَقَدْ جَاوَزَ ذَلِكَ فَابْتَنَى مَسْجِدًا بِفِنَاءِ دَارِهِ فَأَعْلَنَ بِالصَّلَاةِ وَالْقِرَاءَةِ فِيهِ وَإِنَّا قَدْ خَشِينَا أَنْ يَفْتِنَ نِسَاءَنَا وَأَبْنَاءَنَا فَانْهَهُ فَإِنْ أَحَبَّ أَنْ يَقْتَصِرَ عَلَى أَنْ يَعْبُدَ رَبَّهُ فِي دَارِهِ فَعَلَ وَإِنْ أَبَى إِلَّا أَنْ يُعْلِنَ بِذَلِكَ فَسَلْهُ أَنْ يَرُدَّ إِلَيْكَ ذِمَّتَكَ فَإِنَّا قَدْ كَرِهْنَا أَنْ نُخْفِرَكَ وَلَسْنَا مُقِرِّينَ لِأَبِي بَكْرٍ الِاسْتِعْلَانَ قَالَتْ عَائِشَةُ فَأَتَى ابْنُ الدَّغِنَةِ إِلَى أَبِي بَكْرٍ فَقَالَ قَدْ عَلِمْتَ الَّذِي عَاقَدْتُ لَكَ عَلَيْهِ فَإِمَّا أَنْ تَقْتَصِرَ عَلَى ذَلِكَ وَإِمَّا أَنْ تَرْجِعَ إِلَيَّ ذِمَّتِي فَإِنِّي لَا أُحِبُّ أَنْ تَسْمَعَ الْعَرَبُ أَنِّي أُخْفِرْتُ فِي رَجُلٍ عَقَدْتُ لَهُ فَقَالَ أَبُو بَكْرٍ فَإِنِّي أَرُدُّ إِلَيْكَ جِوَارَكَ وَأَرْضَى بِجِوَارِ اللَّهِ عَزَّ وَجَلَّ وَالنَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَوْمَئِذٍ بِمَكَّةَ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لِلْمُسْلِمِينَ إِنِّي أُرِيتُ دَارَ هِجْرَتِكُمْ ذَاتَ نَخْلٍ بَيْنَ لَابَتَيْنِ وَهُمَا الْحَرَّتَانِ فَهَاجَرَ مَنْ هَاجَرَ قِبَلَ الْمَدِينَةِ وَرَجَعَ عَامَّةُ مَنْ كَانَ هَاجَرَ بِأَرْضِ الْحَبَشَةِ إِلَى الْمَدِينَةِ وَتَجَهَّزَ أَبُو بَكْرٍ قِبَلَ الْمَدِينَةِ فَقَالَ لَهُ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَى رِسْلِكَ فَإِنِّي أَرْجُو أَنْ يُؤْذَنَ لِي فَقَالَ أَبُو بَكْرٍ وَهَلْ تَرْجُو ذَلِكَ بِأَبِي أَنْتَ قَالَ نَعَمْ فَحَبَسَ أَبُو بَكْرٍ نَفْسَهُ عَلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لِيَصْحَبَهُ وَعَلَفَ رَاحِلَتَيْنِ كَانَتَا عِنْدَهُ وَرَقَ السَّمُرِ وَهُوَ الْخَبَطُ أَرْبَعَةَ أَشْهُرٍ قَالَ ابْنُ شِهَابٍ قَالَ عُرْوَةُ قَالَتْ عَائِشَةُ فَبَيْنَمَا نَحْنُ يَوْمًا جُلُوسٌ فِي بَيْتِ أَبِي بَكْرٍ فِي نَحْرِ الظَّهِيرَةِ قَالَ قَائِلٌ لِأَبِي بَكْرٍ هَذَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مُتَقَنِّعًا فِي سَاعَةٍ لَمْ يَكُنْ يَأْتِينَا فِيهَا فَقَالَ أَبُو بَكْرٍ فِدَاءٌ لَهُ أَبِي وَأُمِّي وَاللَّهِ مَا جَاءَ بِهِ فِي هَذِهِ السَّاعَةِ إِلَّا أَمْرٌ قَالَتْ فَجَاءَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَاسْتَأْذَنَ فَأُذِنَ لَهُ فَدَخَلَ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لِأَبِي بَكْرٍ أَخْرِجْ مَنْ عِنْدَكَ فَقَالَ أَبُو بَكْرٍ إِنَّمَا هُمْ أَهْلُكَ بِأَبِي أَنْتَ يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ فَإِنِّي قَدْ أُذِنَ لِي فِي الْخُرُوجِ فَقَالَ أَبُو بَكْرٍ الصَّحَابَةُ بِأَبِي أَنْتَ يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ نَعَمْ قَالَ أَبُو بَكْرٍ فَخُذْ بِأَبِي أَنْتَ يَا رَسُولَ اللَّهِ إِحْدَى رَاحِلَتَيَّ هَاتَيْنِ قَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِالثَّمَنِ قَالَتْ عَائِشَةُ فَجَهَّزْنَاهُمَا أَحَثَّ الْجِهَازِ وَصَنَعْنَا لَهُمَا سُفْرَةً فِي جِرَابٍ فَقَطَعَتْ أَسْمَاءُ بِنْتُ أَبِي بَكْرٍ قِطْعَةً مِنْ نِطَاقِهَا فَرَبَطَتْ بِهِ عَلَى فَمِ الْجِرَابِ فَبِذَلِكَ سُمِّيَتْ ذَاتَ النِّطَاقَيْنِ قَالَتْ ثُمَّ لَحِقَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَبُو بَكْرٍ بِغَارٍ فِي جَبَلِ ثَوْرٍ فَكَمَنَا فِيهِ ثَلَاثَ لَيَالٍ يَبِيتُ عِنْدَهُمَا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ أَبِي بَكْرٍ وَهُوَ غُلَامٌ شَابٌّ ثَقِفٌ لَقِنٌ فَيُدْلِجُ مِنْ عِنْدِهِمَا بِسَحَرٍ فَيُصْبِحُ مَعَ قُرَيْشٍ بِمَكَّةَ كَبَائِتٍ فَلَا يَسْمَعُ أَمْرًا يُكْتَادَانِ بِهِ إِلَّا وَعَاهُ حَتَّى يَأْتِيَهُمَا بِخَبَرِ ذَلِكَ حِينَ يَخْتَلِطُ الظَّلَامُ وَيَرْعَى عَلَيْهِمَا عَامِرُ بْنُ فُهَيْرَةَ مَوْلَى أَبِي بَكْرٍ مِنْحَةً مِنْ غَنَمٍ فَيُرِيحُهَا عَلَيْهِمَا حِينَ تَذْهَبُ سَاعَةٌ مِنْ الْعِشَاءِ فَيَبِيتَانِ فِي رِسْلٍ وَهُوَ لَبَنُ مِنْحَتِهِمَا وَرَضِيفِهِمَا حَتَّى يَنْعِقَ بِهَا عَامِرُ بْنُ فُهَيْرَةَ بِغَلَسٍ يَفْعَلُ ذَلِكَ فِي كُلِّ لَيْلَةٍ مِنْ تِلْكَ اللَّيَالِي الثَّلَاثِ وَاسْتَأْجَرَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَبُو بَكْرٍ رَجُلًا مِنْ بَنِي الدِّيلِ وَهُوَ مِنْ بَنِي عَبْدِ بْنِ عَدِيٍّ هَادِيَا خِرِّيتًا وَالْخِرِّيتُ الْمَاهِرُ بِالْهِدَايَةِ قَدْ غَمَسَ حِلْفًا فِي آلِ الْعَاصِ بْنِ وَائِلٍ السَّهْمِيِّ وَهُوَ عَلَى دِينِ كُفَّارِ قُرَيْشٍ فَأَمِنَاهُ فَدَفَعَا إِلَيْهِ رَاحِلَتَيْهِمَا وَوَاعَدَاهُ غَارَ ثَوْرٍ بَعْدَ ثَلَاثِ لَيَالٍ بِرَاحِلَتَيْهِمَا صُبْحَ ثَلَاثٍ وَانْطَلَقَ مَعَهُمَا عَامِرُ بْنُ فُهَيْرَةَ وَالدَّلِيلُ فَأَخَذَ بِهِمْ طَرِيقَ السَّوَاحِلِقَالَ ابْنُ شِهَابٍ وَأَخْبَرَنِي عَبْدُ الرَّحْمَنِ بْنُ مَالِكٍ الْمُدْلِجِيُّ وَهُوَ ابْنُ أَخِي سُرَاقَةَ بْنِ مَالِكِ بْنِ جُعْشُمٍ أَنَّ أَبَاهُ أَخْبَرَهُ أَنَّهُ سَمِعَ سُرَاقَةَ بْنَ جُعْشُمٍيَقُولُ جَاءَنَا رُسُلُ كُفَّارِ قُرَيْشٍ يَجْعَلُونَ فِي رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَبِي بَكْرٍ دِيَةَ كُلِّ وَاحِدٍ مِنْهُمَا مَنْ قَتَلَهُ أَوْ أَسَرَهُ فَبَيْنَمَا أَنَا جَالِسٌ فِي مَجْلِسٍ مِنْ مَجَالِسِ قَوْمِي بَنِي مُدْلِجٍ أَقْبَلَ رَجُلٌ مِنْهُمْ حَتَّى قَامَ عَلَيْنَا وَنَحْنُ جُلُوسٌ فَقَالَ يَا سُرَاقَةُ إِنِّي قَدْ رَأَيْتُ آنِفًا أَسْوِدَةً بِالسَّاحِلِ أُرَاهَا مُحَمَّدًا وَأَصْحَابَهُ قَالَ سُرَاقَةُ فَعَرَفْتُ أَنَّهُمْ هُمْ فَقُلْتُ لَهُ إِنَّهُمْ لَيْسُوا بِهِمْ وَلَكِنَّكَ رَأَيْتَ فُلَانًا وَفُلَانًا انْطَلَقُوا بِأَعْيُنِنَا ثُمَّ لَبِثْتُ فِي الْمَجْلِسِ سَاعَةً ثُمَّ قُمْتُ فَدَخَلْتُ فَأَمَرْتُ جَارِيَتِي أَنْ تَخْرُجَ بِفَرَسِي وَهِيَ مِنْ وَرَاءِ أَكَمَةٍ فَتَحْبِسَهَا عَلَيَّ وَأَخَذْتُ رُمْحِي فَخَرَجْتُ بِهِ مِنْ ظَهْرِ الْبَيْتِ فَحَطَطْتُ بِزُجِّهِ الْأَرْضَ وَخَفَضْتُ عَالِيَهُ حَتَّى أَتَيْتُ فَرَسِي فَرَكِبْتُهَا فَرَفَعْتُهَا تُقَرِّبُ بِي حَتَّى دَنَوْتُ مِنْهُمْ فَعَثَرَتْ بِي فَرَسِي فَخَرَرْتُ عَنْهَا فَقُمْتُ فَأَهْوَيْتُ يَدِي إِلَى كِنَانَتِي فَاسْتَخْرَجْتُ مِنْهَا الْأَزْلَامَ فَاسْتَقْسَمْتُ بِهَا أَضُرُّهُمْ أَمْ لَا فَخَرَجَ الَّذِي أَكْرَهُ فَرَكِبْتُ فَرَسِي وَعَصَيْتُ الْأَزْلَامَ تُقَرِّبُ بِي حَتَّى إِذَا سَمِعْتُ قِرَاءَةَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَهُوَ لَا يَلْتَفِتُ وَأَبُو بَكْرٍ يُكْثِرُ الِالْتِفَاتَ سَاخَتْ يَدَا فَرَسِي فِي الْأَرْضِ حَتَّى بَلَغَتَا الرُّكْبَتَيْنِ فَخَرَرْتُ عَنْهَا ثُمَّ زَجَرْتُهَا فَنَهَضَتْ فَلَمْ تَكَدْ تُخْرِجُ يَدَيْهَا فَلَمَّا اسْتَوَتْ قَائِمَةً إِذَا لِأَثَرِ يَدَيْهَا عُثَانٌ سَاطِعٌ فِي السَّمَاءِ مِثْلُ الدُّخَانِ فَاسْتَقْسَمْتُ بِالْأَزْلَامِ فَخَرَجَ الَّذِي أَكْرَهُ فَنَادَيْتُهُمْ بِالْأَمَانِ فَوَقَفُوا فَرَكِبْتُ فَرَسِي حَتَّى جِئْتُهُمْ وَوَقَعَ فِي نَفْسِي حِينَ لَقِيتُ مَا لَقِيتُ مِنْ الْحَبْسِ عَنْهُمْ أَنْ سَيَظْهَرُ أَمْرُ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقُلْتُ لَهُ إِنَّ قَوْمَكَ قَدْ جَعَلُوا فِيكَ الدِّيَةَ وَأَخْبَرْتُهُمْ أَخْبَارَ مَا يُرِيدُ النَّاسُ بِهِمْ وَعَرَضْتُ عَلَيْهِمْ الزَّادَ وَالْمَتَاعَ فَلَمْ يَرْزَآنِي وَلَمْ يَسْأَلَانِي إ

[Yahya bin Bukair] mums [Al Laits] iš ['Uqail] sakė [Ibn Shihab], man ['Urwan bin Az Zubair] sakė, kad ['Aisyah] radiallahu 'anha, Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) žmona, sakė: „Aš dar nebuvau pasiekusi brendimo, kai abu mano tėvai atsivertė į islamą. Nuo to laiko nebuvo nė vienos dienos, kad nepraeitų, kad Alacho Pasiuntinys (sallallaahu 'alaihi wasallam) nebūtų atėjęs mūsų aplankyti visą dieną, ir rytą, ir vakarą.“ Kai musulmonai buvo išbandyti, Abu Bakras išvyko ir emigravo į Habasją (Etiopiją). Atvykęs į Barkal Ghimadą, jį aplankė genties vadas Ibn Ad Daghinah ir paklausė: „Kur tu eini, o Abu Bakrai?“ Abu Bakras atsakė: „Mano žmonės mane išvijo, todėl noriu keliauti po pasaulį, kad galėčiau garbinti savo Dievą“. Ibn Ad Daghinah pasakė: „Tokie žmonės kaip jūs neturėtų išvykti ir neturėtų būti ištremti, nes esate vienas iš tų, kurie dirba tiems, kurie nieko neturi, kuria santykius, remia silpnuosius, priima svečius ir visada padeda tiesos kelyje. Aš būsiu jūsų gynėjas. Tad grįžkite ir garbinkite savo Dievą savo žemėje.“ Taigi Abu Bakras grįžo, o Ibn Ad Daghinah išėjo kartu su juo. Tada popietę Ibn Ad Daghinah ėjo priešais Kureišo pareigūnus ir tarė jiems: „Iš tiesų, tokie žmonės kaip Abu Bakras nenusipelno išvykti ir nenusipelno būti ištremti. Ar jūs ištremiate žmones, kurie mėgsta dirbti tiems, kurie nieko neturi, kurti draugystes, rūpintis silpnaisiais, priimti svečius ir visada padėti tiesos kelyje?“ Galiausiai Kureišo žmonės neneigė Ibn ad Daghimah apsaugos nuo Abu Bakro ir tarė Ibn Ad Daghinah: „Įsakyk Abu Bakrui garbinti savo Viešpatį tik savo namuose, melstis ir skaityti Koraną, kaip jam patinka, ir tegul jis netrukdo mums savo veikla ir nekalba garsiai, nes bijome, kad tai sukels fitną prieš mūsų žmonas ir vaikus.“ Ibn Ad Daghinah perdavė tai Abu Bakrui. Taigi Abu Bakras pradėjo melstis savo namuose, nekalbėjo garsiai ir neskaitė Korano lauke, išskyrus savo namuose. Tada Abu Bakrui kilo mintis savo kieme pastatyti platesnę maldos vietą, kurioje jis galėtų melstis ir skaityti Koraną. Tačiau politeistų žmonos ir vaikai susirinko ten nustebę ir laukė, kol Abu Bakras baigs melstis. Ir kaip žinoma, Abu Bakras buvo žmogus, kuris mėgo verkti ir negalėjo sulaikyti ašarų skaitydamas Koraną. Taigi Kurašų politeistai lyderiai buvo šokiruoti ir galiausiai pasikvietė Ibn Ad Daghinah ir tarė jam: „Iš tiesų mes suteikėme Abu Bakrui garantiją kartu su jūsų garantija melstis jo namuose, bet jis ją sulaužė, pasistatydamas maldos vietą savo kieme ir garsiai melsdamasis bei skaitydamas, nors bijojome, kad tai gali paveikti mūsų žmonas ir vaikus, ir tai iš tikrųjų įvyko. Tad uždrauskite jam. Jei jis nori garbinti savo Viešpatį savo namuose, tegul. Bet jei jis atsisako ir toliau kelia balsą, paprašykite jo grąžinti jūsų apsaugą, nes mums nepatinka, kai jūs laužote susitarimą, ir mes nesutinkame sudaryti susitarimo su Abu Bakru.“ „Aiša radliallahu 'anha“ tarė: „Tad Ibn Ad Daghinah nuėjo pas Abu Bakrą ir tarė: „Jūs žinojote apie sudarytą susitarimą, tad ar jį išlaikysite, ar grąžinsite man mano apsaugą, nes man nepatinka, kai arabai girdi, kad sulaužiau susitarimą vien dėl žmogaus, su kuriuo buvau susižadėjęs.“ Taigi Abu Bakras atsakė; „Grąžinu jums jūsų apsaugos garantiją ir esu patenkintas Alacho apsaugos garantija „azza wajalla“. Ir Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) tuo metu, būdamas Mekoje, pasakė musulmonams: „Iš tiesų, žemėje, į kurią emigravote, man buvo parodyta datulių palmės tarp dviejų juodų uolėtų kalvų“. Taigi tie, kurie norėjo emigruoti į Mediną. Panašiai ir tie, kurie emigravo į Habasiją, taip pat emigravo į Mediną. Tada Abu Bakras taip pat ruošėsi išvykti į Mediną. Bet Rasulullah (sallallahahu 'alaihi wasallam) jam tarė: „Lik ten, kur esi, iš tikrųjų tikiuosi, kad gausiu leidimą emigruoti“. Abu Bakras tarė: „Tikrai dėl savo tėvo kaip išpirkos, ar tiesa, kad to tikitės?“ Jis atsakė: „Taip, teisingai“. Taigi Abu Bakras vylėsi, kad tikrai galės lydėti Pranašą (tebūnie jam ramybė ir ramybė) emigracijos metu. Todėl jis keturis mėnesius maitino du savo jojamus gyvūnus samūro lapais. Ibn Šihabas tarė: „Urva tarė: „Aisija radiallahu 'anha tarė: Vieną dieną vidury popietės, kai sėdėjome Abu Bakaro namuose, staiga kažkas tarė Abu Bakarui: „Štai Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ateina tokiu metu, kai jis niekada anksčiau nebuvo atvykęs pas mus tokiu metu.“ Taigi Abu Bakras tarė: „Mano motinos tėvas tapo jo išpirka. Prisiekiu Alachu, jis neatvyks tokiu metu, bet turi būti kažkas svarbaus nuveikta.“ „Aisija radiallahu 'anha tarė: „Tebūnie jam ramybė ir ramybė“ atėjo ir paprašė leidimo, ir jam buvo leista įeiti. Jis įėjo ir tarė Abu Bakrui: „Įsakyk savo namuose esantiems žmonėms išeiti.“ Abu Bakras tarė: „Jie taip pat iš tavo šeimos, mano tėvas yra tavo išpirka, o Alacho Pasiuntiny.“ Tada jis tarė: „Iš tiesų, man buvo leista emigruoti.“ Abu Bakras paklausė: „Ar galėčiau būti kompanionas dėl savo tėvo kaip tavo išpirka, o Alacho Pasiuntiny?“ Alacho Pasiuntinys (shallallahu 'alaihi wasallam) atsakė: „Taip, iš tiesų“. Abu Bakras tarė: „Dėl mano tėvo kaip tavo išpirkos paimkite vieną iš mano kupranugarių.“ Alacho Pasiuntinys (shallallahu 'alaihi wasallam) tarė: „Būtina sumokėti.“ Aiša (radliallahu 'anha) tarė: „Taigi mes gerai pasiruošėme jiems abiem ir paruošėme maisto atsargų, kurias laikėme odiniame maišelyje. Tuo tarpu Asma' bint Abu Bakr perkirpo savo juosmens juosmenį į dvi dalis ir viena dalimi surišo odinį maišelį. Dėl šio įvykio ji vėliau buvo žinoma kaip Dzatin Nithaqain – moteris, turinti du diržo gabalus. – „Aisha radillahu 'anha“ tęsė: – Tada Alacho Pasiuntinys (sallallaahu 'alaihi wa sallam) ir Abu Bakras atvyko į olą ant Curo kalvos. Jie ten slėpėsi tris naktis. Abdullah bin Abu Bakras, protingas ir nuovokus jaunuolis, lydėjo juos praleisti ten naktį. Auštant – nakties pabaigoje – jis juos paliko ir ryte bendravo su Kuraišais kaip tas, kuris praleido naktį Mekoje. Jis negirdėjo jokios paslapties, kuri galėtų juos apgauti, bet prisiminė ją, kol atėjo pas juos su žinia, kai temsta. O buvęs Abu Bakro vergas Amiras bin Fuhairah ganė ožkas, kad jas melžtų, ir netrukus po „Isha“ laiko atiduodavo jas jiems. Taigi jie galėjo ramiai praleisti naktį, su šviežiu pienu, būtent ožkų pienu, kol Amiras bin Fuhairah ryte nuvesdavo ožkas ganytis. Jis tai darydavo kiekvieną naktį per tris slėpimosi naktis. Tada Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam ir Abu Bakras pasamdė vadovą iš Bani ad Diil genties, būtent iš Bani 'Abdu 'Adi genties. Tas asmuo yra tas, kuris supranta kelionės kelią. Šis asmuo yra prisiekęs Al 'Ash bin Wa'il šeimai kaip Sahmiy ir jis taip pat yra religingas žmogus, išpažįstantis Kuraišo kafirų religiją. Tačiau Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam ir Abu Bakras juo patikėjo, perdavė du jojamus kupranugarius ir susitarė su juo, kad po trijų naktų, trečią naktį auštant, kupranugarius pargabens į Cur olą. Tada 'Amir bin Fuhairah išvyko su jais abiem ir gidu. Vedlys su jais pasirinko pakrantės kelią. [Ibn Shihab] pasakė: „Man [Abdur Rahman bin Malik Al Mudliji], Suraqah bin Malik bin Ju'syam sūnėnui, buvo pranešta, kad [jo tėvas] jam pasakė, jog girdėjo [Suraqah bin Ju'syam] sakant: „Pas mus atėjo keli pasiuntiniai iš Kureišo netikinčių, kurie surengė Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam ir Abu Bakr konkursą su prizais tam, kuris nužudys ar paims paėmimą į nelaisvę vieną iš jų.“ Kai sėdėjau susirinkime savo žmonių susirinkimo viduryje, Bani Mudlij staiga priėjo prie vieno iš jų, atsistojo priešais mus, sėdinčius susirinkime, ir tarė: „O Suraqah, tikrai ką tik pamačiau juodaodžius pakrantėje. Maniau, kad tai Muhamedas ir jo bendražygiai.“ Suraqah pasakė: „Žinojau, kad tai tie, apie kuriuos kalbama, bet pasakiau jam:“ „Iš tiesų, jie nėra Alacho Pasiuntinio grupė, bet jūs matėte tą ir aną, keliaujantį su mūsų šnipais.“ Kurį laiką pasilikau susirinkime, tada grįžau namo ir įėjau į namus. Tada įsakiau savo tarnaitei atvesti mano arklį iš už kalvos ir laikyti jį, kol ateisiu. Paėmiau ietį ir išėjau iš už namo. Paslėpiau ietį, padėjęs jos apačią ant žemės ir nuleidęs viršų. Kai pasiekiau savo arklį, tuoj pat ant jo užsėdau. Pagreitinau arklį, kad galėčiau prie jų priartėti. Kai priartėjau prie jų, mano arklys nukrito ant žemės, o aš kritau veidu žemyn. Atsikėliau, ištiesiau ranką prie strėlinės ir išsitraukiau keletą strėlių, kad galėčiau jas panaudoti kaip įrankį burtams traukti. Ieškojau paaiškinimo pagal tai, kaip buvo traukiamos strėlės, ar joms pakenksiu, ar ne. Iškritęs burtas man nepatiko. Tada vėl užsėdau ant arklio, netikėdamas burtų traukimo rezultatais, kad galėčiau vėl prie jų prieiti. Kai priėjau pakankamai arti, kad išgirsčiau Pranašą (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) skaitant, ir jis nepasuko galvos, o Abu Bakras vis dairėsi pirmyn ir atgal, mano arklio priekinės kojos vėl įsmigo į žemę, siekdamos kelius, ir aš numečiau nuo jo. Nustūmiau savo arklį, ir jis atsistojo, vos galėdamas ištraukti kojas. Kai mano arklys atsistojo tiesiai, iš jo pėdsakų staiga kilo dūmai, o ne iš ugnies, ir pakilo į dangų kaip debesis. Tada vėl ieškojau paaiškinimo traukdamas burtus, ir vėl iškritęs burtas man nepatiko. Galiausiai pašaukiau juos su saugumo garantija. Taigi jie sustojo. Tada jojau savo arkliu, kol juos pasiekiau. Kai man nepavyko jų nužudyti, man kilo mintis, kad Pranašo (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) byla bus pergalinga. Pasakiau jam: „Iš tiesų, tavo žmonės jums paruošė grobį.“ Tada papasakojau jiems, ko žmonės jam ieškojo. Tada pasiūliau jiems abiem savo atsargas ir turtą, bet nė vienas iš jų nesumažino sumos ir nepaprašė to, ką turėjau. Bet jis pasakė: „Laikykite mūsų egzistavimą paslaptyje“. Tada paprašiau jo parašyti saugumo garantijos raštą, todėl jis įsakė Amirui bin Fuhairah jį parašyti ant raugintos odos. Tada pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) tęsė savo kelionę. Ibn Šihabas pasakė: „Urwah bin Az Zubair mane informavo, kad Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam sutiko Az Zubairą musulmonų prekybinių karavanų grupėje. Tai buvo prekeiviai, ką tik grįžę iš Sirijos žemės. Az Zubair aprengė pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir Abu Bakarą baltais drabužiais. Medinos musulmonai buvo girdėję apie pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) atvykimą iš Mekos ir kiekvieną rytą eidavo į Harą pasitikti jo atvykimo, kol karštas vidurdienio oras priversdavo juos grįžti namo.“ Vieną dieną, kai jie ilgai laukę grįžo į savo namus, žydas užlipo ant vieno iš jų fortų viršūnės kažko ieškoti, bet pamatė Alacho Pasiuntinį (tebūnie jam ramybė) ir jo baltai apsirengusius kompanionus, kurie dingo miraže – svilinančiame karštyje. Žydas negalėjo susivaldyti ir visu balsu sušuko: „O arabai, štai jūsų vadas, kurio laukėte!“ Musulmonai tuoj pat puolė pasiimti ginklų ir pasveikino Alacho Pasiuntinio (tebūnie jam ramybė) atvykimą ant Haros nugaros. Jis stovėjo eilėje su jais dešinėje, kol sustojo prie Bani 'Amr bin 'Awf. Ta diena buvo Rabi' al-Awwal mėnesio pirmadienis. Abu Bakras stovėjo, o pats tyliai sėdėjo. Taigi ansarų žmonės, kurie niekada nebuvo matę Pranašo (tebūnie jam ramybė) ėmė sveikinti Abu Bakrą, kol saulės šviesa tiesiogiai nukrito ant Rasulullah (tebūnie jam ramybė). Taigi Abu Bakras priėjo prie jo ir apdengė jį savo skara. Tada žmonės sužinojo, kas yra Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam. Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam apie dešimt naktų apsistojo Bani 'Amru bin 'Auf namuose ir pastatė mečetę, kuri buvo pastatyta remiantis pamaldumu, tada Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam meldėsi toje mečetėje. Toliau jis jojo kupranugariu, kad pasivaikščiotų su žmonėmis, kol jo kupranugaris suriaumojo prie Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam mečetės Medinoje, mečetės, kurioje melsdavosi musulmonai. Anksčiau mečetė buvo Suhailo ir Sahalo, dviejų našlaičių, globojamų As'ad bin Zurarah, datulių džiovinimo vieta. Kai jo kupranugaris suriaumė, Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam tarė: „Jei Dievas duos, čia aš gyvenu“. Tada Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) pasišaukė du našlaičius, kad nupirktų vietą, kurioje džiovinamos datulės, ir kad ji būtų naudojama kaip mečetė. Du našlaičiai tarė: „Ne. Mes netgi ją davėme jums. O Alacho Pasiuntiny“. Tačiau Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) nenorėjo priimti antrosios dovanos, kol galiausiai jos nenupirko iš dviejų vaikų. Toliau jis pastatė ją kaip mečetę, ir Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) su savo bendražygiais pradėjo kilnoti akmenis, kad ją pastatytų. Kilnodamas akmenis, jis tarė: „Daiktai, kurie čia buvo atgabenti – akmenys – nėra iš Chaibaro. Šie yra geresni, o mūsų Raba, ir tyresni“. Ir jis taip pat tarė: „O Alachai, iš tiesų atlygis yra pomirtinio gyvenimo atlygis. Tad palaimink Ansarus ir Muhadžirinus“. Pasakotojas atnešė musulmono poeziją, bet man apie tai neužsiminė. Ibn Syihab pasakė: „Tarp egzistuojančių hadisų nėra nė vieno, kuris paaiškintų, kad Alacho Pasiuntinys (shallallahu 'alaihi wasallam) atnešė visiškai kitokią poeziją nei šis hadisas.“