Imam Bukhari : 3477

حَدَّثَنَا مُوسَى عَنْ أَبِي عَوَانَةَ عَنْ مُغِيرَةَ عَنْ إِبْرَاهِيمَ عَنْ عَلْقَمَةَدَخَلْتُ الشَّأْمَ فَصَلَّيْتُ رَكْعَتَيْنِ فَقُلْتُ اللَّهُمَّ يَسِّرْ لِي جَلِيسًا فَرَأَيْتُ شَيْخًا مُقْبِلًا فَلَمَّا دَنَا قُلْتُ أَرْجُو أَنْ يَكُونَ اسْتَجَابَ قَالَ مِنْ أَيْنَ أَنْتَ قُلْتُ مِنْ أَهْلِ الْكُوفَةِ قَالَ أَفَلَمْ يَكُنْ فِيكُمْ صَاحِبُ النَّعْلَيْنِ وَالْوِسَادِ وَالْمِطْهَرَةِ أَوَلَمْ يَكُنْ فِيكُمْ الَّذِي أُجِيرَ مِنْ الشَّيْطَانِ أَوَلَمْ يَكُنْ فِيكُمْ صَاحِبُ السِّرِّ الَّذِي لَا يَعْلَمُهُ غَيْرُهُ كَيْفَ قَرَأَ ابْنُ أُمِّ عَبْدٍ{ وَاللَّيْلِ }فَقَرَأْتُ{ وَاللَّيْلِ إِذَا يَغْشَى وَالنَّهَارِ إِذَا تَجَلَّى }وَالذَّكَرِ وَالْأُنْثَى قَالَ أَقْرَأَنِيهَا النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَاهُ إِلَى فِيَّ فَمَا زَالَ هَؤُلَاءِ حَتَّى كَادُوا يَرُدُّونِي

[Mozė] mums pasakė iš [Abu 'Awanah], iš [Mughirah], iš [Ibrahimo], iš ['Alqamah]: „Kartą lankiausi Sirijos žemėje ir pasimeldžiau ten dvi rak'ah, o tada meldžiausi: „O Allah, padaryk, kad man būtų lengva susirasti teisius draugus“. Tada pamačiau [seną vyrą ateinantį]. Kai jis priartėjo, tariau sau: „Tikiuosi, kad šis žmogus yra atsakymas į mano maldas“. Senas vyras paklausė: „Iš kur tu kilęs?“ Aš atsakiau: „Iš Kufos“. Jis vėl paklausė: „Argi ne su jumis yra sandalų poros nešėjas – Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam), kilimėlio ir indo savininkas?“ – tai reiškia „Abdullah bin Mas'ud radiallahu 'anhu-“? Argi netiesa, kad tarp jūsų yra žmonių, kuriuos Alachas saugojo nuo Šėtono, būtent per Savo Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) žodžius? Argi tarp jūsų nėra nė vieno, kuris žino Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) gyvenimo detales, kurių niekas kitas nežino, išskyrus jį patį? Tada jis vėl paklausė: „Kaip Umm 'Abd perskaitė Alacho žodį: - 'Wal Laili'-? Taigi aš jam perskaičiau: 'Wal laili idzaa yaghsyaa, wan nahari idzaa tajallaa, wadz dzakari wal untsaa' – su harakat kasrah raidėje „ro“, taigi rašoma adzdzakari, o ne adzdzakaro--.“ Senolis tarė: „Iš tiesų, Pranašas (sallallahu 'alaihi wasallam) perskaitė tai iš savo lūpų tiesiai į mano lūpas, ir aš vis tiek mokiausi eilutes mintinai, kol jos manęs beveik neatspyrė“.