Imam Bukhari : 3424

حَدَّثَنَا مُوسَى بْنُ إِسْمَاعِيلَ حَدَّثَنَا أَبُو عَوَانَةَ عَنْ حُصَيْنٍ عَنْ عَمْرِو بْنِ مَيْمُونٍ قَالَ رَأَيْتُ عُمَرَ بْنَ الْخَطَّابِ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُقَبْلَ أَنْ يُصَابَ بِأَيَّامٍ بِالْمَدِينَةِ وَقَفَ عَلَى حُذَيْفَةَ بْنِ الْيَمَانِ وَعُثْمَانَ بْنِ حُنَيْفٍ قَالَ كَيْفَ فَعَلْتُمَا أَتَخَافَانِ أَنْ تَكُونَا قَدْ حَمَّلْتُمَا الْأَرْضَ مَا لَا تُطِيقُ قَالَا حَمَّلْنَاهَا أَمْرًا هِيَ لَهُ مُطِيقَةٌ مَا فِيهَا كَبِيرُ فَضْلٍ قَالَ انْظُرَا أَنْ تَكُونَا حَمَّلْتُمَا الْأَرْضَ مَا لَا تُطِيقُ قَالَ قَالَا لَا فَقَالَ عُمَرُ لَئِنْ سَلَّمَنِي اللَّهُ لَأَدَعَنَّ أَرَامِلَ أَهْلِ الْعِرَاقِ لَا يَحْتَجْنَ إِلَى رَجُلٍ بَعْدِي أَبَدًا قَالَ فَمَا أَتَتْ عَلَيْهِ إِلَّا رَابِعَةٌ حَتَّى أُصِيبَ قَالَ إِنِّي لَقَائِمٌ مَا بَيْنِي وَبَيْنَهُ إِلَّا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ عَبَّاسٍ غَدَاةَ أُصِيبَ وَكَانَ إِذَا مَرَّ بَيْنَ الصَّفَّيْنِ قَالَ اسْتَوُوا حَتَّى إِذَا لَمْ يَرَ فِيهِنَّ خَلَلًا تَقَدَّمَ فَكَبَّرَ وَرُبَّمَا قَرَأَ سُورَةَ يُوسُفَ أَوْ النَّحْلَ أَوْ نَحْوَ ذَلِكَ فِي الرَّكْعَةِ الْأُولَى حَتَّى يَجْتَمِعَ النَّاسُ فَمَا هُوَ إِلَّا أَنْ كَبَّرَ فَسَمِعْتُهُ يَقُولُ قَتَلَنِي أَوْ أَكَلَنِي الْكَلْبُ حِينَ طَعَنَهُ فَطَارَ الْعِلْجُ بِسِكِّينٍ ذَاتِ طَرَفَيْنِ لَا يَمُرُّ عَلَى أَحَدٍ يَمِينًا وَلَا شِمَالًا إِلَّا طَعَنَهُ حَتَّى طَعَنَ ثَلَاثَةَ عَشَرَ رَجُلًا مَاتَ مِنْهُمْ سَبْعَةٌ فَلَمَّا رَأَى ذَلِكَ رَجُلٌ مِنْ الْمُسْلِمِينَ طَرَحَ عَلَيْهِ بُرْنُسًا فَلَمَّا ظَنَّ الْعِلْجُ أَنَّهُ مَأْخُوذٌ نَحَرَ نَفْسَهُ وَتَنَاوَلَ عُمَرُ يَدَ عَبْدِ الرَّحْمَنِ بْنِ عَوْفٍ فَقَدَّمَهُ فَمَنْ يَلِي عُمَرَ فَقَدْ رَأَى الَّذِي أَرَى وَأَمَّا نَوَاحِي الْمَسْجِدِ فَإِنَّهُمْ لَا يَدْرُونَ غَيْرَ أَنَّهُمْ قَدْ فَقَدُوا صَوْتَ عُمَرَ وَهُمْ يَقُولُونَ سُبْحَانَ اللَّهِ سُبْحَانَ اللَّهِ فَصَلَّى بِهِمْ عَبْدُ الرَّحْمَنِ صَلَاةً خَفِيفَةً فَلَمَّا انْصَرَفُوا قَالَ يَا ابْنَ عَبَّاسٍ انْظُرْ مَنْ قَتَلَنِي فَجَالَ سَاعَةً ثُمَّ جَاءَ فَقَالَ غُلَامُ الْمُغِيرَةِ قَالَ الصَّنَعُ قَالَ نَعَمْ قَالَ قَاتَلَهُ اللَّهُ لَقَدْ أَمَرْتُ بِهِ مَعْرُوفًا الْحَمْدُ لِلَّهِ الَّذِي لَمْ يَجْعَلْ مِيتَتِي بِيَدِ رَجُلٍ يَدَّعِي الْإِسْلَامَ قَدْ كُنْتَ أَنْتَ وَأَبُوكَ تُحِبَّانِ أَنْ تَكْثُرَ الْعُلُوجُ بِالْمَدِينَةِ وَكَانَ الْعَبَّاسُ أَكْثَرَهُمْ رَقِيقًا فَقَالَ إِنْ شِئْتَ فَعَلْتُ أَيْ إِنْ شِئْتَ قَتَلْنَا قَالَ كَذَبْتَ بَعْدَ مَا تَكَلَّمُوا بِلِسَانِكُمْ وَصَلَّوْا قِبْلَتَكُمْ وَحَجُّوا حَجَّكُمْ فَاحْتُمِلَ إِلَى بَيْتِهِ فَانْطَلَقْنَا مَعَهُ وَكَأَنَّ النَّاسَ لَمْ تُصِبْهُمْ مُصِيبَةٌ قَبْلَ يَوْمَئِذٍ فَقَائِلٌ يَقُولُ لَا بَأْسَ وَقَائِلٌ يَقُولُ أَخَافُ عَلَيْهِ فَأُتِيَ بِنَبِيذٍ فَشَرِبَهُ فَخَرَجَ مِنْ جَوْفِهِ ثُمَّ أُتِيَ بِلَبَنٍ فَشَرِبَهُ فَخَرَجَ مِنْ جُرْحِهِ فَعَلِمُوا أَنَّهُ مَيِّتٌ فَدَخَلْنَا عَلَيْهِ وَجَاءَ النَّاسُ فَجَعَلُوا يُثْنُونَ عَلَيْهِ وَجَاءَ رَجُلٌ شَابٌّ فَقَالَ أَبْشِرْ يَا أَمِيرَ الْمُؤْمِنِينَ بِبُشْرَى اللَّهِ لَكَ مِنْ صُحْبَةِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَقَدَمٍ فِي الْإِسْلَامِ مَا قَدْ عَلِمْتَ ثُمَّ وَلِيتَ فَعَدَلْتَ ثُمَّ شَهَادَةٌ قَالَ وَدِدْتُ أَنَّ ذَلِكَ كَفَافٌ لَا عَلَيَّ وَلَا لِي فَلَمَّا أَدْبَرَ إِذَا إِزَارُهُ يَمَسُّ الْأَرْضَ قَالَ رُدُّوا عَلَيَّ الْغُلَامَ قَالَ يَا ابْنَ أَخِي ارْفَعْ ثَوْبَكَ فَإِنَّهُ أَبْقَى لِثَوْبِكَ وَأَتْقَى لِرَبِّكَ يَا عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عُمَرَ انْظُرْ مَا عَلَيَّ مِنْ الدَّيْنِ فَحَسَبُوهُ فَوَجَدُوهُ سِتَّةً وَثَمَانِينَ أَلْفًا أَوْ نَحْوَهُ قَالَ إِنْ وَفَى لَهُ مَالُ آلِ عُمَرَ فَأَدِّهِ مِنْ أَمْوَالِهِمْ وَإِلَّا فَسَلْ فِي بَنِي عَدِيِّ بْنِ كَعْبٍ فَإِنْ لَمْ تَفِ أَمْوَالُهُمْ فَسَلْ فِي قُرَيْشٍ وَلَا تَعْدُهُمْ إِلَى غَيْرِهِمْ فَأَدِّ عَنِّي هَذَا الْمَالَ انْطَلِقْ إِلَى عَائِشَةَ أُمِّ الْمُؤْمِنِينَ فَقُلْ يَقْرَأُ عَلَيْكِ عُمَرُ السَّلَامَ وَلَا تَقُلْ أَمِيرُ الْمُؤْمِنِينَ فَإِنِّي لَسْتُ الْيَوْمَ لِلْمُؤْمِنِينَ أَمِيرًا وَقُلْ يَسْتَأْذِنُ عُمَرُ بْنُ الْخَطَّابِ أَنْ يُدْفَنَ مَعَ صَاحِبَيْهِ فَسَلَّمَ وَاسْتَأْذَنَ ثُمَّ دَخَلَ عَلَيْهَا فَوَجَدَهَا قَاعِدَةً تَبْكِي فَقَالَ يَقْرَأُ عَلَيْكِ عُمَرُ بْنُ الْخَطَّابِ السَّلَامَ وَيَسْتَأْذِنُ أَنْ يُدْفَنَ مَعَ صَاحِبَيْهِ فَقَالَتْ كُنْتُ أُرِيدُهُ لِنَفْسِي وَلَأُوثِرَنَّ بِهِ الْيَوْمَ عَلَى نَفْسِي فَلَمَّا أَقْبَلَ قِيلَ هَذَا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ عُمَرَ قَدْ جَاءَ قَالَ ارْفَعُونِي فَأَسْنَدَهُ رَجُلٌ إِلَيْهِ فَقَالَ مَا لَدَيْكَ قَالَ الَّذِي تُحِبُّ يَا أَمِيرَ الْمُؤْمِنِينَ أَذِنَتْ قَالَ الْحَمْدُ لِلَّهِ مَا كَانَ مِنْ شَيْءٍ أَهَمُّ إِلَيَّ مِنْ ذَلِكَ فَإِذَا أَنَا قَضَيْتُ فَاحْمِلُونِي ثُمَّ سَلِّمْ فَقُلْ يَسْتَأْذِنُ عُمَرُ بْنُ الْخَطَّابِ فَإِنْ أَذِنَتْ لِي فَأَدْخِلُونِي وَإِنْ رَدَّتْنِي رُدُّونِي إِلَى مَقَابِرِ الْمُسْلِمِينَ وَجَاءَتْ أُمُّ الْمُؤْمِنِينَ حَفْصَةُ وَالنِّسَاءُ تَسِيرُ مَعَهَا فَلَمَّا رَأَيْنَاهَا قُمْنَا فَوَلَجَتْ عَلَيْهِ فَبَكَتْ عِنْدَهُ سَاعَةً وَاسْتَأْذَنَ الرِّجَالُ فَوَلَجَتْ دَاخِلًا لَهُمْ فَسَمِعْنَا بُكَاءَهَا مِنْ الدَّاخِلِ فَقَالُوا أَوْصِ يَا أَمِيرَ الْمُؤْمِنِينَ اسْتَخْلِفْ قَالَ مَا أَجِدُ أَحَدًا أَحَقَّ بِهَذَا الْأَمْرِ مِنْ هَؤُلَاءِ النَّفَرِ أَوْ الرَّهْطِ الَّذِينَ تُوُفِّيَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَهُوَ عَنْهُمْ رَاضٍ فَسَمَّى عَلِيًّا وَعُثْمَانَ وَالزُّبَيْرَ وَطَلْحَةَ وَسَعْدًا وَعَبْدَ الرَّحْمَنِ وَقَالَ يَشْهَدُكُمْ عَبْدُ اللَّهِ بْنُ عُمَرَ وَلَيْسَ لَهُ مِنْ الْأَمْرِ شَيْءٌ كَهَيْئَةِ التَّعْزِيَةِ لَهُ فَإِنْ أَصَابَتْ الْإِمْرَةُ سَعْدًا فَهُوَ ذَاكَ وَإِلَّا فَلْيَسْتَعِنْ بِهِ أَيُّكُمْ مَا أُمِّرَ فَإِنِّي لَمْ أَعْزِلْهُ عَنْ عَجْزٍ وَلَا خِيَانَةٍ وَقَالَ أُوصِي الْخَلِيفَةَ مِنْ بَعْدِي بِالْمُهَاجِرِينَ الْأَوَّلِينَ أَنْ يَعْرِفَ لَهُمْ حَقَّهُمْ وَيَحْفَظَ لَهُمْ حُرْمَتَهُمْ وَأُوصِيهِ بِالْأَنْصَارِ خَيْرًا{ الَّذِينَ تَبَوَّءُوا الدَّارَ وَالْإِيمَانَ مِنْ قَبْلِهِمْ }أَنْ يُقْبَلَ مِنْ مُحْسِنِهِمْ وَأَنْ يُعْفَى عَنْ مُسِيئِهِمْ وَأُوصِيهِ بِأَهْلِ الْأَمْصَارِ خَيْرًا فَإِنَّهُمْ رِدْءُ الْإِسْلَامِ وَجُبَاةُ الْمَالِ وَغَيْظُ الْعَدُوِّ وَأَنْ لَا يُؤْخَذَ مِنْهُمْ إِلَّا فَضْلُهُمْ عَنْ رِضَاهُمْ وَأُوصِيهِ بِالْأَعْرَابِ خَيْرًا فَإِنَّهُمْ أَصْلُ الْعَرَبِ وَمَادَّةُ الْإِسْلَامِ أَنْ يُؤْخَذَ مِنْ حَوَاشِي أَمْوَالِهِمْ وَيُرَدَّ عَلَى فُقَرَائِهِمْ وَأُوصِيهِ بِذِمَّةِ اللَّهِ وَذِمَّةِ رَسُولِهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَنْ يُوفَى لَهُمْ بِعَهْدِهِمْ وَأَنْ يُقَاتَلَ مِنْ وَرَائِهِمْ وَلَا يُكَلَّفُوا إِلَّا طَاقَتَهُمْ فَلَمَّا قُبِضَ خَرَجْنَا بِهِ فَانْطَلَقْنَا نَمْشِي فَسَلَّمَ عَبْدُ اللَّهِ بْنُ عُمَرَ قَالَ يَسْتَأْذِنُ عُمَرُ بْنُ الْخَطَّابِ قَالَتْ أَدْخِلُوهُ فَأُدْخِلَ فَوُضِعَ هُنَالِكَ مَعَ صَاحِبَيْهِ فَلَمَّا فُرِغَ مِنْ دَفْنِهِ اجْتَمَعَ هَؤُلَاءِ الرَّهْطُ فَقَالَ عَبْدُ الرَّحْمَنِ اجْعَلُوا أَمْرَكُمْ إِلَى ثَلَاثَةٍ مِنْكُمْ فَقَالَ الزُّبَيْرُ قَدْ جَعَلْتُ أَمْرِي إِلَى عَلِيٍّ فَقَالَ طَلْحَةُ قَدْ جَعَلْتُ أَمْرِي إِلَى عُثْمَانَ وَقَالَ سَعْدٌ قَدْ جَعَلْتُ أَمْرِي إِلَى عَبْدِ الرَّحْمَنِ بْنِ عَوْفٍ فَقَالَ عَبْدُ الرَّحْمَنِ أَيُّكُمَا تَبَرَّأَ مِنْ هَذَا الْأَمْرِ فَنَجْعَلُهُ إِلَيْهِ وَاللَّهُ عَلَيْهِ وَالْإِسْلَامُ لَيَنْظُرَنَّ أَفْضَلَهُمْ فِي نَفْسِهِ فَأُسْكِتَ الشَّيْخَانِ فَقَالَ عَبْدُ الرَّحْمَنِ أَفَتَجْعَلُونَهُ إِلَيَّ وَاللَّهُ عَلَيَّ أَنْ لَا آلُ عَنْ أَفْضَلِكُمْ قَالَا نَعَمْ فَأَخَذَ بِيَدِ أَحَدِهِمَا فَقَالَ لَكَ قَرَابَةٌ مِنْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَالْقَدَمُ فِي الْإِسْلَامِ مَا قَدْ عَلِمْتَ فَاللَّهُ عَلَيْكَ لَئِنْ أَمَّرْتُكَ لَتَعْدِلَنَّ وَلَئِنْ أَمَّرْتُ عُثْمَانَ لَتَسْمَعَنَّ وَلَتُطِيعَنَّ ثُمَّ خَلَا بِالْآخَرِ فَقَالَ لَهُ مِثْلَ ذَلِكَ فَلَمَّا أَخَذَ الْمِيثَاقَ قَالَ ارْفَعْ يَدَكَ يَا عُثْمَانُ فَبَايَعَهُ فَبَايَعَ لَهُ عَلِيٌّ وَوَلَجَ أَهْلُ الدَّارِ فَبَايَعُوهُ

[Musa bin Isma'il] papasakojo mums [Abu 'Awanah] iš [Hushayn] iš [Amr bin Maimun]: „Mačiau [Umar bin Al Khaththab radliallahu 'anhu] Medinoje kelias dienas prieš tai, kai jis buvo subadytas. Jis stovėjo priešais Hudhayfah bin Al Yaman ir Uthman bin Hunaif.“ Umar paklausė: „Kaip jūs abu laikotės? Ar abu bijote apkrauti Sawado žmones, kurie yra apmokestinti, kažkuo, kas viršija jų galimybes?“ Jie abu atsakė: „Mes juos apkrauname politika pagal jų galimybes, nėra didelio pertekliaus“. Umar pasakė: „Jei Alachas Subhaanahu wa Ta'ala mane išgelbės, aš tikrai leisiu Irako žmonių našlėms amžinai nereikėti vyro po manęs“. Pasakotojas pasakė: „Po to pokalbio Umaras nepraleido nė dienos, išskyrus ketvirtą dieną po to, kai jį ištiko nelaimė – sudavimas.“ Pasakotojas Amru pasakė: „Aš stovėjau, ir tarp manęs ir jo nebuvo nieko, išskyrus Abdullah bin Abbas per Fajrą tą dieną, kai Umarą ištiko nelaimė. Auštant Umaras norėjo vesti maldą, praeidamas pro eiles ir tada sakydamas: „Ištiesinkite šachtą“. Kai jis nebegalėjo matyti susirinkusiųjų, eilėse atsirado tarpų, Umaras žengė į priekį ir tarė takbirą. Atrodo, kad pirmoje rakoje jis perskaitė Surą „Yusuf“, „an-Nahl“ ar kažką panašaus, kad visi galėtų prisijungti prie maldos. Kai iš jo nieko negirdėjau, išskyrus takbirą, staiga išgirdau jį šaukiant: „Kažkas mane nužudė“, arba taip jis sakė; „šuo mane puolė“, matyt, kažkas jį dūrė dviašmeniu peiliu. Dūrėjas nepraėjo pro žmones dešinėje ar kairėje, bet badė ir juos, kol subadė trylika žmonių, dėl ko septyni iš jų mirė.“ Kai vienas iš musulmonų pamatė įvykį, jis numetė paltą ir smogė žudikui. Supratęs, kad bus sugautas – nebegalėdamas pabėgti – nusižudė. Umaras paėmė Abdur Rahmano bin Aufo ranką ir patraukė jį pirmyn. Kiekvienas, kas buvo arti Umaro, tikrai galėjo matyti tai, ką mačiau aš. O žmonės mečetės kampuose nežinojo, kas nutiko, išskyrus tai, kad negirdėjo Umaro balso. Jie sakė: „Subhaanalah, Subhaanalah – šlovė Alachui“. Taigi Abdur Rahmanas lengvai tęsė bendruomeninę maldą. Pasibaigus maldai, Umaras paklausė: „O Ibn Abbasai, pažiūrėk, kas mane nužudė.“ Ibn Abbasas kurį laiką vaikščiojo, tada grįžo ir tarė: „Al Mughirah vergas.“ Umaras paklausė: „O vergas, kuris moka gaminti peilius?“ Ibn Abbasas atsakė: „Taip, teisingai.“ Umaras tarė: „Tegul Alachas jį nužudo, iš tiesų aš įsakiau jam daryti gera. Šlovė Alachui, kuris nesukėlė mano mirties nuo žmogaus, kuris tvirtina esąs musulmonas, rankos. Iš tiesų, jums ir jūsų tėvui patiko, kai ne arabai netikėliai klajojo po Mediną. Abbasas turėjo daugiausia vergų. Ibn Abbasas tarė: „Jei panorėsite, padarysiu bet ką. Turiu omenyje, jei panorėsite, mes juos nužudysime.“ Umaras tarė: „Jūs meluojate, nes kaip galite juos nužudyti, jei jie jau kalbėjo jūsų kalba, meldėsi atsisukę į jūsų Kiblą ir atliko Hadžą kaip jūsų Hadžą.“ Tada Umaras buvo nuvestas į savo namus ir mes jį palydėjome. Tuo metu žmonės buvo taip, lyg niekada nebūtų patyrę tokios nelaimės kaip tą dieną. Kai kurie iš jų sakė: „Jam viskas gerai.“ O kiti sakė: „Aš labai nerimauju dėl jo likimo.“ Tada Umarui buvo patiektas vynas, ir jis valgė, bet maistas išėjo per skrandį. Tada jam davė pieno, ir jis vėl jo išgėrė, bet pienas tekėjo per žaizdą. Galiausiai žmonės suprato, kad Umaras greitai mirs. Taigi mes nuėjome jo aplankyti, o paskui mus sekė žmonės, kurie atėjo ir jį gyrė. Staiga atėjo jaunas vyras ir tarė: „Palaimintas esi tu, o Amirul Mu'minin, su geromis naujienomis iš Alacho tau, nes gyvenai lydėdamas – būdamas draugu – Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam, ir pirmasis priėmė islamą žinių, kurias žinai, pavidalu. Tada tau patikėta būti lyderiu ir tu tai įvykdei sąžiningai, o tada miršti kaip kankinys.“ Umaras tarė: „Būčiau jautusis laimingas, jei mano kalifatas būtų pasibaigęs neutraliai, nebūčiau nuodėmės pavaldus ir negaučiau jokio atlygio.“ Kai jaunuolis praėjo, jo drabužiai tarsi lietė žemę, tada Umaras tarė: „Grąžinkite man jaunuolį“. Umaras jam tarė: „O mano brolio sūnau, nusirenk drabužius, nes tai geriau išsaugos tavo drabužius ir padarys tave labiau atsidavusiu savo rabinui. O Abdullah bin Umarai, pažiūrėk, kiek esu skolingas. Jie apskaičiavo ir nustatė, kad skola yra aštuoniasdešimt šeši tūkstančiai ar panašiai. Umaras tarė: „Jei Umaro šeimos turto pakanka, jie sumokės skolą savo turtu. Tačiau jei to nepakanka, paklausk Bani Adiy bin Ka'abo. O jei jų turto vis tiek nepakanka, paklausk Kureišo žmonių ir neatmesk jų, prašydami kitų, tada sumokėk mano skolą šiuo turtu. Susipažink su Aisyah, Ummul Mu'minin radiallahu 'anha, ir perduok sveikinimus nuo Umaro ir nesakykite, kad tai nuo Amirul Mu'minin, nes šiandien mu'mininams aš nebesu lyderis, ir pasakyk, kad Umaras bin Al Khathtabas paprašė leidimo būti palaidotas šalia savo dviejų bendražygių.“ Taigi Abdullah bin Umar jį pasveikino, paprašė leidimo ir nuėjo susitikti su Aisyah (tebūnie Alachas ja patenkintas). Paaiškėjo, kad Abdullah bin Umar rado Aishą (tebūnie Alachas ja patenkintas) verkiančią. Tada jis tarė: „Umar bin Al Khathtab siunčia tau sveikinimus ir prašo leidimo būti palaidotam šalia savo dviejų bendražygių – Alacho Pasiuntinio (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) ir Abu Bakro (tebūnie Alachas juo patenkintas)“. Aiša (tebūnie Alachas ja patenkintas) atsakė: „Tiesą sakant, aš taip pat to noriu sau, bet šiandien neteiksiu sau pirmenybės“. Kai Abdullah bin Umar grįžo, jam buvo pasakyta: „Štai jis, Abdullah bin Umar atėjo“. Umar tarė: „Pakelk mane“. Vyras priėjo ir jį palaikė. Umar paklausė: „Kokių naujienų atneši?“ Ibn Umar atsakė: „Naujienų, kurios tau patinka, o Ištikimųjų Vade“. Aiša tau davė leidimą. Umar tarė: „Alhamdulillah“. Niekas man nėra svarbiau už tai. Jei mirčiau, nunešk jam mano kūną, perduok mano sveikinimus ir tada pasakyk, kad Umaras bin Al Khathtabas prašė leidimo. Jei jis leis, palaidok mane, bet jei atsisakys, grąžink mano kūną į musulmonų kapines. Tada atėjo Hafšahas, Umulas Mu'mininas ir kelios moterys. Kai mes tai pamatėme, iš karto atsistojome. Tada Hafšahas priėjo prie Umaro ir akimirką verkė. Tada keli vyrai paprašė leidimo įeiti, todėl Hafšahas įėjo į kambarį, nes kažkas norėjo įeiti. Taigi girdėjome Hafšaho verksmą iš už kambario. Žmonės sakė: „Duok testamentą, o Amirul Mu'mininai. Nuspręsk savo įpėdinį“. Umaras pasakė: „Neradau nieko, kas labiau turėtų teisę į šį reikalą nei tie ar jų grupė, kurie, kai mirė Alacho Pasiuntinys (SAW), jais buvo patenkinti.“ Taigi jis paminėjo vardus Ali, Usmaną, Az Zubairą, Talhą, Saadą ir Abdur Rahmaną. Toliau jis tarė: „Abdullah bin Umaras bus liudytojas prieš jus. Tačiau jis neturėjo jokio vaidmens šiame reikale, ir ši užduotis jam buvo tik pramoga. Jei vadovavimas teks Saadui, jis bus šio reikalo vadovas. Bet jei ne jis, prašykite jo pagalbos. Ir kas iš jūsų bus patikėtas šiam reikalui kaip vadovas, aš jo neatleisiu dėl silpnumo ar išdavystės.“ Toliau Umaras tarė: „Aš pavedžiau kalifams po manęs suprasti muhadžirinų teises ir saugoti jų garbę. Taip pat pažadėjau jam visada daryti gera ansarams, kurie gyveno šioje šalyje – Medinoje – ir prieš jų atvykimą – muhadžirinams – tikėjo priimti gerus žmones ir atleisti tiems, kurie iš jų buvo neteisūs.“ Taip pat patariau jam būti maloniam visiems šio miesto žmonėms, nes jie yra islamo gynėjai ir paaukojo turtą – islamui – ir buvo griežti prieš priešą. Ir neimkite iš jų, išskyrus jų perteklinį turtą, kurį jie noriai atiduoda. Taip pat patariau jam būti maloniam beduinams arabams, nes jie yra arabų tautos protėviai ir islamo pradininkai, ir neatimti iš jų jų pasirinkto – pagrindinio – turto – kaip zakato, o paskui negrąžinti – paskirstyti – vargšams. Taip pat patariau jam įvykdyti susitarimą su Ahlu Dhimmah – nemusulmonais piliečiais, kurie privalo mokėti mokesčius, tai yra, žmonėmis, kurie yra Alacho ir Jo Pasiuntinio (sallallaahu 'alaihi wasallam) globoje, tol, kol jie moka mokesčius, o su tais – Ahlu Dhimmah – kurie ketina kovoti, reikia kovoti, taip pat jie neturėtų būti apsunkinami, išskyrus tiek, kiek leidžia jų išgalės. Kai Umaras atsiduso, mes išėjome su juo ir išėjome pėsčiomis. Abdullah bin Umaras pasisveikino su Aisyah radiallahu ‘anha ir tarė: „Umaras bin Al Khathtabas paprašė leidimo.“ Aisyah radiallahu ‘anha tarė: „Įdėk“. Taigi Umaro kūnas buvo paguldytas į kapą šalia dviejų jo draugų. Palaidojus Umaro kūną, susirinko žmonės, kuriems buvo pavesta surasti kalifo įpėdinį. Abdur Rahmanas bin Aufas tarė: „Padarykite tai trijų iš jūsų reikalu.“ Az Zubair tarė: „Savo reikalus palieku Ali.“ Talha tarė: „Aš perdaviau savo reikalus Usmanui.“ Tuo tarpu Saad tarė: „Aš perdaviau savo reikalus Abdur Rahmanui bin Aufui.“ Tada Abdur Rahmanas bin Aufas tarė: „Kuris iš jūsų dviejų nori paleisti šį reikalą, perduosime jį kitam, Alachas ir islamas jį saugos. Iš tiesų, žmogus gali savo akimis pamatyti, kuris iš jų yra geriausias.“ Du garbingi asmenys – Usmanas ir Ali – tylėjo. Tada Abdur Rahmanas tarė: „Palikite šį reikalą man. Alachas tikrai mane saugo ir aš nebūsiu savavališkas rinkdamasis, kuris iš jūsų yra geriausias.“ Abu tarė: „Gerai“. Taigi Abdur Rahmanas paėmė vieno iš jų ranką ir tarė: „Jūs esate Alacho Pasiuntinio (SAW) giminaitis ir iš islamo pirmtakų – vyresnysis – kaip žinote, ir Alachas jus saugos. Jei perduosiu šį reikalą jums, žinoma, jūs elgsitės teisingai, o jei perduosiu jį Usmanui, žinoma, jūs klausysite ir paklusite.“ Tada jis pasikalbėjo su Usmanu vienas ir pasakė tai, ką buvo sakęs Ali. Kai jis davė ištikimybės priesaiką, Abdur Rahmanas tarė: „Pakelk ranką, o Usmanai!“ Taigi Abdur Rahmanas prisiekė ištikimybę Usmanui, tada prie jo prisijungė Ali, o gyventojai atėjo prisiekti ištikimybę Usmanui.