Imam Bukhari : 2897

حَدَّثَنَا إِسْحَاقُ بْنُ إِبْرَاهِيمَ قَالَ قُلْتُ لِأَبِي أُسَامَةَ أَحَدَّثَكُمْ هِشَامُ بْنُ عُرْوَةَ عَنْ أَبِيهِ عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ الزُّبَيْرِ قَالَلَمَّا وَقَفَ الزُّبَيْرُ يَوْمَ الْجَمَلِ دَعَانِي فَقُمْتُ إِلَى جَنْبِهِ فَقَالَ يَا بُنَيِّ إِنَّهُ لَا يُقْتَلُ الْيَوْمَ إِلَّا ظَالِمٌ أَوْ مَظْلُومٌ وَإِنِّي لَا أُرَانِي إِلَّا سَأُقْتَلُ الْيَوْمَ مَظْلُومًا وَإِنَّ مِنْ أَكْبَرِ هَمِّي لَدَيْنِي أَفَتُرَى يُبْقِي دَيْنُنَا مِنْ مَالِنَا شَيْئًا فَقَالَ يَا بُنَيِّ بِعْ مَالَنَا فَاقْضِ دَيْنِي وَأَوْصَى بِالثُّلُثِ وَثُلُثِهِ لِبَنِيهِ يَعْنِي بَنِي عَبْدِ اللَّهِ بْنِ الزُّبَيْرِ يَقُولُ ثُلُثُ الثُّلُثِ فَإِنْ فَضَلَ مِنْ مَالِنَا فَضْلٌ بَعْدَ قَضَاءِ الدَّيْنِ شَيْءٌ فَثُلُثُهُ لِوَلَدِكَ قَالَ هِشَامٌ وَكَانَ بَعْضُ وَلَدِ عَبْدِ اللَّهِ قَدْ وَازَى بَعْضَ بَنِي الزُّبَيْرِ خُبَيْبٌ وَعَبَّادٌ وَلَهُ يَوْمَئِذٍ تِسْعَةُ بَنِينَ وَتِسْعُ بَنَاتٍ قَالَ عَبْدُ اللَّهِ فَجَعَلَ يُوصِينِي بِدَيْنِهِ وَيَقُولُ يَا بُنَيِّ إِنْ عَجَزْتَ عَنْهُ فِي شَيْءٍ فَاسْتَعِنْ عَلَيْهِ مَوْلَايَ قَالَ فَوَاللَّهِ مَا دَرَيْتُ مَا أَرَادَ حَتَّى قُلْتُ يَا أَبَةِ مَنْ مَوْلَاكَ قَالَ اللَّهُ قَالَ فَوَاللَّهِ مَا وَقَعْتُ فِي كُرْبَةٍ مِنْ دَيْنِهِ إِلَّا قُلْتُ يَا مَوْلَى الزُّبَيْرِ اقْضِ عَنْهُ دَيْنَهُ فَيَقْضِيهِ فَقُتِلَ الزُّبَيْرُ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ وَلَمْ يَدَعْ دِينَارًا وَلَا دِرْهَمًا إِلَّا أَرَضِينَ مِنْهَا الْغَابَةُ وَإِحْدَى عَشْرَةَ دَارًا بِالْمَدِينَةِ وَدَارَيْنِ بِالْبَصْرَةِ وَدَارًا بِالْكُوفَةِ وَدَارًا بِمِصْرَ قَالَ وَإِنَّمَا كَانَ دَيْنُهُ الَّذِي عَلَيْهِ أَنَّ الرَّجُلَ كَانَ يَأْتِيهِ بِالْمَالِ فَيَسْتَوْدِعُهُ إِيَّاهُ فَيَقُولُ الزُّبَيْرُ لَا وَلَكِنَّهُ سَلَفٌ فَإِنِّي أَخْشَى عَلَيْهِ الضَّيْعَةَ وَمَا وَلِيَ إِمَارَةً قَطُّ وَلَا جِبَايَةَ خَرَاجٍ وَلَا شَيْئًا إِلَّا أَنْ يَكُونَ فِي غَزْوَةٍ مَعَ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَوْ مَعَ أَبِي بَكْرٍ وَعُمَرَ وَعُثْمَانَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُمْ قَالَ عَبْدُ اللَّهِ بْنُ الزُّبَيْرِ فَحَسَبْتُ مَا عَلَيْهِ مِنْ الدَّيْنِ فَوَجَدْتُهُ أَلْفَيْ أَلْفٍ وَمِائَتَيْ أَلْفٍ قَالَ فَلَقِيَ حَكِيمُ بْنُ حِزَامٍ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ الزُّبَيْرِ فَقَالَ يَا ابْنَ أَخِي كَمْ عَلَى أَخِي مِنْ الدَّيْنِ فَكَتَمَهُ فَقَالَ مِائَةُ أَلْفٍ فَقَالَ حَكِيمٌ وَاللَّهِ مَا أُرَى أَمْوَالَكُمْ تَسَعُ لِهَذِهِ فَقَالَ لَهُ عَبْدُ اللَّهِ أَفَرَأَيْتَكَ إِنْ كَانَتْ أَلْفَيْ أَلْفٍ وَمِائَتَيْ أَلْفٍ قَالَ مَا أُرَاكُمْ تُطِيقُونَ هَذَا فَإِنْ عَجَزْتُمْ عَنْ شَيْءٍ مِنْهُ فَاسْتَعِينُوا بِي قَالَ وَكَانَ الزُّبَيْرُ اشْتَرَى الْغَابَةَ بِسَبْعِينَ وَمِائَةِ أَلْفٍ فَبَاعَهَا عَبْدُ اللَّهِ بِأَلْفِ أَلْفٍ وَسِتِّ مِائَةِ أَلْفٍ ثُمَّ قَامَ فَقَالَ مَنْ كَانَ لَهُ عَلَى الزُّبَيْرِ حَقٌّ فَلْيُوَافِنَا بِالْغَابَةِ فَأَتَاهُ عَبْدُ اللَّهِ بْنُ جَعْفَرٍ وَكَانَ لَهُ عَلَى الزُّبَيْرِ أَرْبَعُ مِائَةِ أَلْفٍ فَقَالَ لِعَبْدِ اللَّهِ إِنْ شِئْتُمْ تَرَكْتُهَا لَكُمْ قَالَ عَبْدُ اللَّهِ لَا قَالَ فَإِنْ شِئْتُمْ جَعَلْتُمُوهَا فِيمَا تُؤَخِّرُونَ إِنْ أَخَّرْتُمْ فَقَالَ عَبْدُ اللَّهِ لَا قَالَ قَالَ فَاقْطَعُوا لِي قِطْعَةً فَقَالَ عَبْدُ اللَّهِ لَكَ مِنْ هَاهُنَا إِلَى هَاهُنَا قَالَ فَبَاعَ مِنْهَا فَقَضَى دَيْنَهُ فَأَوْفَاهُ وَبَقِيَ مِنْهَا أَرْبَعَةُ أَسْهُمٍ وَنِصْفٌ فَقَدِمَ عَلَى مُعَاوِيَةَ وَعِنْدَهُ عَمْرُو بْنُ عُثْمَانَ وَالْمُنْذِرُ بْنُ الزُّبَيْرِ وَابْنُ زَمْعَةَ فَقَالَ لَهُ مُعَاوِيَةُ كَمْ قُوِّمَتْ الْغَابَةُ قَالَ كُلُّ سَهْمٍ مِائَةَ أَلْفٍ قَالَ كَمْ بَقِيَ قَالَ أَرْبَعَةُ أَسْهُمٍ وَنِصْفٌ قَالَ الْمُنْذِرُ بْنُ الزُّبَيْرِ قَدْ أَخَذْتُ سَهْمًا بِمِائَةِ أَلْفٍ قَالَ عَمْرُو بْنُ عُثْمَانَ قَدْ أَخَذْتُ سَهْمًا بِمِائَةِ أَلْفٍ وَقَالَ ابْنُ زَمْعَةَ قَدْ أَخَذْتُ سَهْمًا بِمِائَةِ أَلْفٍ فَقَالَ مُعَاوِيَةُ كَمْ بَقِيَ فَقَالَ سَهْمٌ وَنِصْفٌ قَالَ قَدْ أَخَذْتُهُ بِخَمْسِينَ وَمِائَةِ أَلْفٍ قَالَ وَبَاعَ عَبْدُ اللَّهِ بْنُ جَعْفَرٍ نَصِيبَهُ مِنْ مُعَاوِيَةَ بِسِتِّ مِائَةِ أَلْفٍ فَلَمَّا فَرَغَ ابْنُ الزُّبَيْرِ مِنْ قَضَاءِ دَيْنِهِ قَالَ بَنُو الزُّبَيْرِ اقْسِمْ بَيْنَنَا مِيرَاثَنَا قَالَ لَا وَاللَّهِ لَا أَقْسِمُ بَيْنَكُمْ حَتَّى أُنَادِيَ بِالْمَوْسِمِ أَرْبَعَ سِنِينَ أَلَا مَنْ كَانَ لَهُ عَلَى الزُّبَيْرِ دَيْنٌ فَلْيَأْتِنَا فَلْنَقْضِهِ قَالَ فَجَعَلَ كُلَّ سَنَةٍ يُنَادِي بِالْمَوْسِمِ فَلَمَّا مَضَى أَرْبَعُ سِنِينَ قَسَمَ بَيْنَهُمْ قَالَ فَكَانَ لِلزُّبَيْرِ أَرْبَعُ نِسْوَةٍ وَرَفَعَ الثُّلُثَ فَأَصَابَ كُلَّ امْرَأَةٍ أَلْفُ أَلْفٍ وَمِائَتَا أَلْفٍ فَجَمِيعُ مَالِهِ خَمْسُونَ أَلْفَ أَلْفٍ وَمِائَتَا أَلْفٍ

[Ishaq bin Ibrahim] mums papasakojo, paklausiau [Abu Usamah]: „Ar [Hishamas bin 'Urwah] jums papasakojo iš [savo tėvo] iš ['Abdullah bin Az Zubair], tada jis pasakė: „Kai Az Zubair dalyvavo Kupranugario mūšyje, jis mane pasišaukė, todėl aš atsistojau šalia jo. Jis tarė: „O mano sūnau, žinok, kad šiandien niekas nebus nužudytas, nebent jis būtų engėjas ar engiamas asmuo. Ir iš tiesų aš nematau savęs šiandien žudomo, nebent kaip engiamas asmuo, ir iš tikrųjų labiausiai mane neramina mano skola, ar manai, kad mums liks kas nors iš tos skolos?“ Jis tęsė: „O mano sūnau, tad parduokite mūsų turtą ir sumokėkite mano skolą.“ Az Zubair testamentu paliko trečdalį savo turto, o trečdalį – savo vaikams, būtent Bani 'Abdullah bin Az Zubair. Jis vėl pasakė: „Trečdalį trečdalio.“ „Jei sumokėjus skolą liks daugiau nei mūsų turtas, trečdalis jo atitenka tavo sūnui.“ Hišamas tarė: „Kai kurie Abdullaho vaikai buvo tokio pat amžiaus kaip ir kai kurie Az Zubairo vaikai, būtent Khubaibas ir Abbadas. Tuo metu Az Zubairas turėjo devynis sūnus ir devynias dukteris.“ Abdullah tarė: „Jis – Az Zubairas – paliko man testamentą dėl savo skolų ir tarė: „O mano sūnau, jei negali sumokėti mano skolos, prašyk pagalbos iš mano šeimininko.“ Abdullah tarė: „Prisiekiu Alachu, aš nežinojau, ką jis turėjo omenyje, kol nepaklausiau, o mano tėve, kas yra tavo šeimininkas?“ Jis tarė: „Alachu“. Abdullah tarė: „Prisiekiu Alachu, aš nepatyriau nė menkiausio sunkumo sumokėdamas jo skolą, kai pasimeldžiau: „YA MAULA ZUBAIR, IQDHI 'ANHU DAINAHU' O Az Zubairo šeimininke, sumokėk jo skolą.“ Taigi Alachas ją sumokėjo. – Be to, Abdullah pasakė: – Tada Az Zubairas, tebūnie juo patenkintas Alachas, buvo nužudytas ir nepaliko nė vieno dinaro ar dirhamo, išskyrus du žemės sklypus, vienas iš jų buvo miškas, ir vienuolika namų Medinoje, du namai Basroje, vienas namas Kufoje ir dar vienas namas Egipte. Abdullah pasakė: – Skolą, už kurią jis buvo atsakingas, atsirado, kai kažkas atėjo pas jį su turtu, kurį reikėjo jam patikėti ir prižiūrėti, – pasakė Az Zubairas; – Ne, bet tegul tai mano paskola, kurią sumokėsiu vėliau, nes bijau, kad ją prarasiu, nors neturiu nė menkiausios galios ir net nesu derliaus – duoklės – ar jokios kitos galios rinkėjas, bet visada kariaujau su Pranašu (tebūnie jam ramybė ir ramybė), Abu Bakru, Umaru ar Usmanu (tebūnie jam ramybė ir ramybė). Abdullah bin Az Zubairas pasakė: – Tada apskaičiavau jo sukauptą skolą ir paaiškėjo, kad gavau du milijonus dviejų šimtų dvidešimt tūkstančių.“ Urwah tarė: „Hakimas bin Hizamas sutiko Abdullah bin Az Zubairą ir paklausė: „O mano brolio sūnau, kiek mano brolis skolingas?“ Abdullah laikė tai paslaptyje ir atsakė: „Du šimtus tūkstančių“. Taigi teisėjas tarė: „Prisiekiu Alachu, maniau, kad tavo turto nepakaks šioms skoloms sumokėti“. Taigi Abdullah jam paklausė: „Ką manytumėte, jei jūsų turtas būtų du milijonai du šimtai tūkstančių?“ Teisėjas tarė: „Maniau, kad jūs vis tiek negalėsite jo sumokėti. Jei negalite sau to leisti, prašykite manęs pagalbos.“ Urwah tarė: „Anksčiau Az Zubair nusipirko mišką už šimtą septyniasdešimt tūkstančių, o tada Abdullah jį pardavė už milijoną šešis šimtus tūkstančių, tada atsistojo ir tarė: „Kiekvienas, turintis teisių – gautinų sumų – Az Zubairui, tegul reikalauja iš mūsų savo teisių į šį mišką“. Taigi Abdullah bin Ja'far atėjo pas jį, nes Az Zubair buvo jam skolingas keturis šimtus tūkstančių, ir tarė Abdullah: „Jei nori, aš tau atleisiu skolą“. Abdullah tarė: „Ne“. Abdullah bin Ja'far vėl tarė: „Arba, jei nori, gali tiesiog sumokėti pabaigoje – atidėti“. Abdullah tarė: „Ne“. Abdullah bin Ja'far vėl tarė: „Tada išmatuok mano dešinę dalį“. Abdullah tarė: „Tavo teisės yra nuo čia iki ten“. Urwah tarė: „Taigi Abdullah pardavė dalį miško žemės, kad galėtų sumokėti skolą, ir dar buvo likusios keturios su puse dalies. Tada jis sutiko Mu'awiyah, kuris tuo metu buvo su juo: Amru bin 'Uthman, Al Mundzir bin Az Zubair ir Ibnu Zam'ah. Mu'awiyah jo paklausė: „Kokia miško vertė?“ Abdullah atsakė: „Kiekvienas gabalas vertas šimto tūkstančių.“ Mu'awiyah vėl paklausė: „Kiek liko?“ Abdullah atsakė: „Keturios su puse dalies.“ Al Mundzir bin Az Zubair pasakė: „Aš pasiėmiau savo dalį, kurios vertė šimtas tūkstančių.“ Amru bin Uthman pasakė: „Aš paėmiau savo dalį, kurios vertė šimtas tūkstančių.“ Ibn Zam'ah pasakė: „Aš taip pat paėmiau savo dalį, kuri siekia šimtą tūkstančių.“ Tada Mu'awiyah paklausė: „Taigi, kiek liko?“ Abdullah atsakė: „Pusantros akcijos.“ Mu'awiyah pasakė: „Aš paėmiau sumokėdamas šimtą penkiasdešimt tūkstančių.“ Urwah pasakė: „Taigi Abdullah bin Ja'far pardavė savo dalį Mu'awiyah už šešis šimtus tūkstančių.“ Kai Abdullah Ibn Az Zubair baigė padengti tėvo skolą, kiti Az Zubair sūnūs tarė: „Padalinkite mūsų paveldėjimo teises“. Abdullah tarė: „Prisiekiu Alachu, aš nesidalinsiu ja su jumis, kol per keturis Hadžo sezonus nepaskelbsiu, kad kiekvienas, turintis teisę į Az Zubair, turėtų ateiti pas mus, kad galėtume jas padengti“. Urwah tarė: „Taip Abdullah paskelbdavo kiekvieną Hadžo sezoną. Praėjus keturiems sezonams, jis paskirstė tai jiems – Az Zubair sūnums“. Urwah tarė: „Az Zubair paliko keturias žmonas, todėl Abdullah atidavė trečdalį savo tėvo turto kaip tėvo testamentą, taigi kiekviena Az Zubair žmona gavo po vieną milijoną du šimtus tūkstančių, o bendras Az Zubair turtas siekė penkiasdešimt milijonų du šimtus tūkstančių“.