Imam Ibnu Majah : 4064

حَدَّثَنَا مُحَمَّدُ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ نُمَيْرٍ حَدَّثَنَا أَبِي حَدَّثَنَا إِسْمَعِيلُ بْنُ أَبِي خَالِدٍ عَنْ مُجَالِدٍ عَنْ الشَّعْبِيِّ عَنْ فَاطِمَةَ بِنْتِ قَيْسٍ قَالَتْصَلَّى رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ذَاتَ يَوْمٍ وَصَعِدَ الْمِنْبَرَ وَكَانَ لَا يَصْعَدُ عَلَيْهِ قَبْلَ ذَلِكَ إِلَّا يَوْمَ الْجُمُعَةِ فَاشْتَدَّ ذَلِكَ عَلَى النَّاسِ فَمِنْ بَيْنِ قَائِمٍ وَجَالِسٍ فَأَشَارَ إِلَيْهِمْ بِيَدِهِ أَنْ اقْعُدُوا فَإِنِّي وَاللَّهِ مَا قُمْتُ مَقَامِي هَذَا لِأَمْرٍ يَنْفَعُكُمْ لِرَغْبَةٍ وَلَا لِرَهْبَةٍ وَلَكِنَّ تَمِيمًا الدَّارِيَّ أَتَانِي فَأَخْبَرَنِي خَبَرًا مَنَعَنِي الْقَيْلُولَةَ مِنْ الْفَرَحِ وَقُرَّةِ الْعَيْنِ فَأَحْبَبْتُ أَنْ أَنْشُرَ عَلَيْكُمْ فَرَحَ نَبِيِّكُمْ أَلَا إِنَّ ابْنَ عَمٍّ لِتَمِيمٍ الدَّارِيِّ أَخْبَرَنِي أَنَّ الرِّيحَ أَلْجَأَتْهُمْ إِلَى جَزِيرَةٍ لَا يَعْرِفُونَهَا فَقَعَدُوا فِي قَوَارِبِ السَّفِينَةِ فَخَرَجُوا فِيهَا فَإِذَا هُمْ بِشَيْءٍ أَهْدَبَ أَسْوَدَ قَالُوا لَهُ مَا أَنْتَ قَالَ أَنَا الْجَسَّاسَةُ قَالُوا أَخْبِرِينَا قَالَتْ مَا أَنَا بِمُخْبِرَتِكُمْ شَيْئًا وَلَا سَائِلَتِكُمْ وَلَكِنْ هَذَا الدَّيْرُ قَدْ رَمَقْتُمُوهُ فَأْتُوهُ فَإِنَّ فِيهِ رَجُلًا بِالْأَشْوَاقِ إِلَى أَنْ تُخْبِرُوهُ وَيُخْبِرَكُمْ فَأَتَوْهُ فَدَخَلُوا عَلَيْهِ فَإِذَا هُمْ بِشَيْخٍ مُوثَقٍ شَدِيدِ الْوَثَاقِ يُظْهِرُ الْحُزْنَ شَدِيدِ التَّشَكِّي فَقَالَ لَهُمْ مِنْ أَيْنَ قَالُوا مِنْ الشَّامِ قَالَ مَا فَعَلَتْ الْعَرَبُ قَالُوا نَحْنُ قَوْمٌ مِنْ الْعَرَبِ عَمَّ تَسْأَلُ قَالَ مَا فَعَلَ هَذَا الرَّجُلُ الَّذِي خَرَجَ فِيكُمْ قَالُوا خَيْرًا نَاوَى قَوْمًا فَأَظْهَرَهُ اللَّهُ عَلَيْهِمْ فَأَمْرُهُمْ الْيَوْمَ جَمِيعٌ إِلَهُهُمْ وَاحِدٌ وَدِينُهُمْ وَاحِدٌ قَالَ مَا فَعَلَتْ عَيْنُ زُغَرَ قَالُوا خَيْرًا يَسْقُونَ مِنْهَا زُرُوعَهُمْ وَيَسْتَقُونَ مِنْهَا لِسَقْيِهِمْ قَالَ فَمَا فَعَلَ نَخْلٌ بَيْنَ عَمَّانَ وَبَيْسَانَ قَالُوا يُطْعِمُ ثَمَرَهُ كُلَّ عَامٍ قَالَ فَمَا فَعَلَتْ بُحَيْرَةُ الطَّبَرِيَّةِ قَالُوا تَدَفَّقُ جَنَبَاتُهَا مِنْ كَثْرَةِ الْمَاءِ قَالَ فَزَفَرَ ثَلَاثَ زَفَرَاتٍ ثُمَّ قَالَ لَوْ انْفَلَتُّ مِنْ وَثَاقِي هَذَا لَمْ أَدَعْ أَرْضًا إِلَّا وَطِئْتُهَا بِرِجْلَيَّ هَاتَيْنِ إِلَّا طَيْبَةَ لَيْسَ لِي عَلَيْهَا سَبِيلٌ قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِلَى هَذَا يَنْتَهِي فَرَحِي هَذِهِ طَيْبَةُ وَالَّذِي نَفْسِي بِيَدِهِ مَا فِيهَا طَرِيقٌ ضَيِّقٌ وَلَا وَاسِعٌ وَلَا سَهْلٌ وَلَا جَبَلٌ إِلَّا وَعَلَيْهِ مَلَكٌ شَاهِرٌ سَيْفَهُ إِلَى يَوْمِ الْقِيَامَةِ

[Muhammad bin Abdullah bin Numairas], giminaitis iš mūsų [Mano tėvas], giminaitis iš mūsų [Isma'il bin Abu Khalid] iš [Mujalido] iš [As Sya'bi] iš [Fatimah bint Qais], sakė: „Vieną dieną Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) pasimeldė ir užlipo ant sakyklos, nors paprastai neužlipdavo prieš pat tai, išskyrus penktadienius. Taigi atmosfera jiems atrodė iškilminga. Kai tuo metu vieni ruošėsi išeiti, o kiti dar sėdėjo, jis ranka parodė žmonėms, kad vėl atsisėstų. Jis tarė: „Prisiekiu Alachu, nesėdžiu savo vietoje, nes yra kažkas, kas jums visiems naudinga, kas jus nustebins ar sunerims. Tačiau Tamimas Ad Dari atėjo pas mane su žinia, kuri neleido man nusnūsti iš džiaugsmo ir laimės. Todėl noriu pasidalinti su jumis jūsų Pranašo laime.“ Žinokite, kad Tamimo Ad Dari dėdės sūnus man pranešė, kad vėjas nukreipė jų laivą į nežinomą salą. Tada jie susėdo į mažą valtį, priklausančią pagrindinei valčiai. Tada jie išėjo valtimi. Staiga jie susidūrė su figūra storais, juodais plaukais, tada jie paklausė būtybės: „Kas tu esi?“ Jis atsakė: „Aš esu Al Jasasah.“ Jie vėl paklausė: „Papasakok mums apie save!“ Jis atsakė: „Argi ne aš tas, kuris tau pasakys ir paklaus tavęs apie kai ką, bet ten yra ola, ir tu ją trumpai matei. Taigi ateik, nes ten yra vyras, kuris trokšta žinių apie tave, ir jis tau taip pat papasakos.“ Taigi jie nuėjo į olą ir sutiko minėtą vyrą. Staiga jie pamatė vyrą, sukaustytą stipriais pančiais ir atrodantį labai liūdną. Žmogus jų paklausė: „Iš kur jūs?“ Jie atsakė: „Iš Sirijos žemės.“ Jis vėl paklausė: „Ką padarė arabai?“ Jie atsakė: „Mes esame arabų tautos žmonės. Taigi, ko norite paklausti?“ Jis paklausė: „Ką padarė vyras, atsiųstas iš jūsų kaimynystės?“ Jie atsakė: „Na, jis ėjo prieš savo žmones, todėl Alachas jį laimėjo prieš juos. Dabar visi jų reikalai yra vienodi – vienas – jų dievas yra vienas ir jų religija yra viena.“ Vyras oloje paklausė: „Ką padarė Ain Zagharas – šaltinis Šamo žemėje?“ Jie atsakė: „Šaltinio vanduo naudojamas augalams laistyti ir troškuliui numalšinti.“ Jis vėl paklausė: „Kas buvo padaryta medžiui tarp Amano ir Baisano?“ Jie atsakė: „Medis kasmet duoda vaisių.“ Jis vėl paklausė: „Kokia At Thabariyah ežero būklė?“ Jie atsakė: „...vanduo perpildytas į jo krantus dėl vandens gausos. Ir išpūtė tris pliūpsnius.“ Vyras tarė: „Jei būčiau laisvas nuo savo pančių, nepalikčiau nė vienos žemės, bet sustočiau abiem kojomis, išskyrus Thayyibah, nes ten negaliu sustoti.“ Pranašas (sallallaahu 'alaihi wa sallam) pasakė: „Šiuo metu mano džiaugsmas baigėsi. Ir tai yra gera – šventa – šalis. Prisiekiu Tuo, kurio rankoje yra mano siela, kuriame nėra siauro ar plataus kelio, lygumos ar kalno, o virš jo yra angelas, kuris išsitraukia kardą iki Prisikėlimo dienos.“