Imam Ibnu Majah : 3535

حَدَّثَنَا أَبُو بَكْرِ بْنُ أَبِي شَيْبَةَ حَدَّثَنَا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ نُمَيْرٍ عَنْ هِشَامٍ عَنْ أَبِيهِ عَنْ عَائِشَةَ قَالَتْسَحَرَ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَهُودِيٌّ مِنْ يَهُودِ بَنِي زُرَيْقٍ يُقَالُ لَهُ لَبِيدُ بْنُ الْأَعْصَمِ حَتَّى كَانَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُخَيَّلُ إِلَيْهِ أَنَّهُ يَفْعَلُ الشَّيْءَ وَلَا يَفْعَلُهُ قَالَتْ حَتَّى إِذَا كَانَ ذَاتَ يَوْمٍ أَوْ كَانَ ذَاتَ لَيْلَةٍ دَعَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ثُمَّ دَعَا ثُمَّ دَعَا ثُمَّ قَالَ يَا عَائِشَةُ أَشَعَرْتِ أَنَّ اللَّهَ قَدْ أَفْتَانِي فِيمَا اسْتَفْتَيْتُهُ فِيهِ جَاءَنِي رَجُلَانِ فَجَلَسَ أَحَدُهُمَا عِنْدَ رَأْسِي وَالْآخَرُ عِنْدَ رِجْلِي فَقَالَ الَّذِي عِنْدَ رَأْسِي لِلَّذِي عِنْدَ رِجْلِي أَوْ الَّذِي عِنْدَ رِجْلِي لِلَّذِي عِنْدَ رَأْسِي مَا وَجَعُ الرَّجُلِ قَالَ مَطْبُوبٌ قَالَ مَنْ طَبَّهُ قَالَ لَبِيدُ بْنُ الْأَعْصَمِ قَالَ فِي أَيِّ شَيْءٍ قَالَ فِي مُشْطٍ وَمُشَاطَةٍ وَجُفِّ طَلْعَةِ ذَكَرٍ قَالَ وَأَيْنَ هُوَ قَالَ فِي بِئْرِ ذِي أَرْوَانَ قَالَتْ فَأَتَاهَا النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي أُنَاسٍ مِنْ أَصْحَابِهِ ثُمَّ جَاءَ فَقَالَ وَاللَّهِ يَا عَائِشَةُ لَكَأَنَّ مَاءَهَا نُقَاعَةُ الْحِنَّاءِ وَلَكَأَنَّ نَخْلَهَا رُءُوسُ الشَّيَاطِينِ قَالَتْ قُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ أَفَلَا أَحْرَقْتَهُ قَالَ لَا أَمَّا أَنَا فَقَدْ عَافَانِي اللَّهُ وَكَرِهْتُ أَنْ أُثِيرَ عَلَى النَّاسِ مِنْهُ شَرًّا فَأَمَرَ بِهَا فَدُفِنَتْ

Mums [Abu Bakr bin Abu Syaibah] papasakojo, kad [Abdullah bin Numairas] iš [Hišamo], iš [jo tėvo], iš [Aišos] pasakė: „Žydas iš Bani Zuraiqo, vardu Labid bin Al A'sham, apkerėjo Alacho Pasiuntinį (tebūnie jam ramybė ir ramybė) taip, kad Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) atrodė taip, lyg būtų padaręs kažką, ko nepadarė“. Aisija tęsė: „Kol vieną dieną – ar vieną naktį – Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir ramybė) meldėsi, meldėsi ir meldėsi, tada tarė: „O Aisija, ar jautei, kad Alachas davė fatvą – nubaudė – tuo pačiu, kuo ir aš nubaudžiau?“ Pas mane atėjo du vyrai, tada vienas iš jų atsisėdo man ant galvos, o kitas – prie kojų.“ Tada žmogus prie mano kojų paklausė žmogaus prie mano kojų, arba žmogus prie mano kojų paklausė žmogaus prie mano galvos: „Kokia liga serga šis vyras?“ Jis – vienas iš angelų, buvusių prie jo kojų arba galvos – tarė: „Jį užbūrė magija“. Tada vienas iš jų paklausė: „Kas jį užbūrė?“ Jis atsakė: „Labid bin Al A'sham“. Jis vėl paklausė: „Kuo jis užbūrė?“ Jis atsakė: „Plaukais, kurie slenka šukuojant, ir datulių palmės stiebu“. Jis vėl paklausė: „Kur jis buvo padėtas?“ Jis atsakė: „Dzu Arwano šulinyje“. Aisija tarė: „Tada pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) atėjo pas ją su keliais savo palydovais ir tarė: „Prisiekiu Alachu, o Aisija, atrodo, lyg vanduo būtų pasikeitęs kaip chna medžio mirkymas, o datulių palmė būtų tapusi kaip velnias“. Aiša pasakė: „Paklausiau: „O Alacho Pasiuntiny, ar tu jį sudeginai?“ Jis atsakė: „Ne, iš tiesų Alachas mane išgydė, ir aš tiesiog nenoriu sudaryti kitiems blogo įspūdžio.“ Tada jis įsakė kam nors paimti jį – magijai naudojamą daiktą – ir palaidoti.“