Priimk islamą, spustelėk čia
ISLAM AL-HAQ: QURAN & HADITH
(The True Islam)



Rasulullah mengadakan perjanjian damai dengan penduduk Hudaibiyah dan bersedia menghapus kata ‘Muhammad Rasulullah’

Imam Bukhari : 2529

حَدَّثَنِي عَبْدُ اللَّهِ بْنُ مُحَمَّدٍ حَدَّثَنَا عَبْدُ الرَّزَّاقِ أَخْبَرَنَا مَعْمَرٌ قَالَ أَخْبَرَنِي الزُّهْرِيُّ قَالَ أَخْبَرَنِي عُرْوَةُ بْنُ الزُّبَيْرِ عَنْ الْمِسْوَرِ بْنِ مَخْرَمَةَ وَمَرْوَانَ يُصَدِّقُ كُلُّ وَاحِدٍ مِنْهُمَا حَدِيثَ صَاحِبِهِ قَالَاخَرَجَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ زَمَنَ الْحُدَيْبِيَةِ حَتَّى إِذَا كَانُوا بِبَعْضِ الطَّرِيقِ قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِنَّ خَالِدَ بْنَ الْوَلِيدِ بِالْغَمِيمِ فِي خَيْلٍ لِقُرَيْشٍ طَلِيعَةٌ فَخُذُوا ذَاتَ الْيَمِينِ فَوَاللَّهِ مَا شَعَرَ بِهِمْ خَالِدٌ حَتَّى إِذَا هُمْ بِقَتَرَةِ الْجَيْشِ فَانْطَلَقَ يَرْكُضُ نَذِيرًا لِقُرَيْشٍ وَسَارَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى إِذَا كَانَ بِالثَّنِيَّةِ الَّتِي يُهْبَطُ عَلَيْهِمْ مِنْهَا بَرَكَتْ بِهِ رَاحِلَتُهُ فَقَالَ النَّاسُ حَلْ حَلْ فَأَلَحَّتْ فَقَالُوا خَلَأَتْ الْقَصْوَاءُ خَلَأَتْ الْقَصْوَاءُ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَا خَلَأَتْ الْقَصْوَاءُ وَمَا ذَاكَ لَهَا بِخُلُقٍ وَلَكِنْ حَبَسَهَا حَابِسُ الْفِيلِ ثُمَّ قَالَ وَالَّذِي نَفْسِي بِيَدِهِ لَا يَسْأَلُونِي خُطَّةً يُعَظِّمُونَ فِيهَا حُرُمَاتِ اللَّهِ إِلَّا أَعْطَيْتُهُمْ إِيَّاهَا ثُمَّ زَجَرَهَا فَوَثَبَتْ قَالَ فَعَدَلَ عَنْهُمْ حَتَّى نَزَلَ بِأَقْصَى الْحُدَيْبِيَةِ عَلَى ثَمَدٍ قَلِيلِ الْمَاءِ يَتَبَرَّضُهُ النَّاسُ تَبَرُّضًا فَلَمْ يُلَبِّثْهُ النَّاسُ حَتَّى نَزَحُوهُ وَشُكِيَ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الْعَطَشُ فَانْتَزَعَ سَهْمًا مِنْ كِنَانَتِهِ ثُمَّ أَمَرَهُمْ أَنْ يَجْعَلُوهُ فِيهِ فَوَاللَّهِ مَا زَالَ يَجِيشُ لَهُمْ بِالرِّيِّ حَتَّى صَدَرُوا عَنْهُ فَبَيْنَمَا هُمْ كَذَلِكَ إِذْ جَاءَ بُدَيْلُ بْنُ وَرْقَاءَ الْخُزَاعِيُّ فِي نَفَرٍ مِنْ قَوْمِهِ مِنْ خُزَاعَةَ وَكَانُوا عَيْبَةَ نُصْحِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِنْ أَهْلِ تِهَامَةَ فَقَالَ إِنِّي تَرَكْتُ كَعْبَ بْنَ لُؤَيٍّ وَعَامِرَ بْنَ لُؤَيٍّ نَزَلُوا أَعْدَادَ مِيَاهِ الْحُدَيْبِيَةِ وَمَعَهُمْ الْعُوذُ الْمَطَافِيلُ وَهُمْ مُقَاتِلُوكَ وَصَادُّوكَ عَنْ الْبَيْتِ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِنَّا لَمْ نَجِئْ لِقِتَالِ أَحَدٍ وَلَكِنَّا جِئْنَا مُعْتَمِرِينَ وَإِنَّ قُرَيْشًا قَدْ نَهِكَتْهُمْ الْحَرْبُ وَأَضَرَّتْ بِهِمْ فَإِنْ شَاءُوا مَادَدْتُهُمْ مُدَّةً وَيُخَلُّوا بَيْنِي وَبَيْنَ النَّاسِ فَإِنْ أَظْهَرْ فَإِنْ شَاءُوا أَنْ يَدْخُلُوا فِيمَا دَخَلَ فِيهِ النَّاسُ فَعَلُوا وَإِلَّا فَقَدْ جَمُّوا وَإِنْ هُمْ أَبَوْا فَوَالَّذِي نَفْسِي بِيَدِهِ لَأُقَاتِلَنَّهُمْ عَلَى أَمْرِي هَذَا حَتَّى تَنْفَرِدَ سَالِفَتِي وَلَيُنْفِذَنَّ اللَّهُ أَمْرَهُ فَقَالَ بُدَيْلٌ سَأُبَلِّغُهُمْ مَا تَقُولُ قَالَ فَانْطَلَقَ حَتَّى أَتَى قُرَيْشًا قَالَ إِنَّا قَدْ جِئْنَاكُمْ مِنْ هَذَا الرَّجُلِ وَسَمِعْنَاهُ يَقُولُ قَوْلًا فَإِنْ شِئْتُمْ أَنْ نَعْرِضَهُ عَلَيْكُمْ فَعَلْنَا فَقَالَ سُفَهَاؤُهُمْ لَا حَاجَةَ لَنَا أَنْ تُخْبِرَنَا عَنْهُ بِشَيْءٍ وَقَالَ ذَوُو الرَّأْيِ مِنْهُمْ هَاتِ مَا سَمِعْتَهُ يَقُولُ قَالَ سَمِعْتُهُ يَقُولُ كَذَا وَكَذَا فَحَدَّثَهُمْ بِمَا قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَامَ عُرْوَةُ بْنُ مَسْعُودٍ فَقَالَ أَيْ قَوْمِ أَلَسْتُمْ بِالْوَالِدِ قَالُوا بَلَى قَالَ أَوَلَسْتُ بِالْوَلَدِ قَالُوا بَلَى قَالَ فَهَلْ تَتَّهِمُونِي قَالُوا لَا قَالَ أَلَسْتُمْ تَعْلَمُونَ أَنِّي اسْتَنْفَرْتُ أَهْلَ عُكَاظَ فَلَمَّا بَلَّحُوا عَلَيَّ جِئْتُكُمْ بِأَهْلِي وَوَلَدِي وَمَنْ أَطَاعَنِي قَالُوا بَلَى قَالَ فَإِنَّ هَذَا قَدْ عَرَضَ لَكُمْ خُطَّةَ رُشْدٍ اقْبَلُوهَا وَدَعُونِي آتِيهِ قَالُوا ائْتِهِ فَأَتَاهُ فَجَعَلَ يُكَلِّمُ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ نَحْوًا مِنْ قَوْلِهِ لِبُدَيْلٍ فَقَالَ عُرْوَةُ عِنْدَ ذَلِكَ أَيْ مُحَمَّدُ أَرَأَيْتَ إِنْ اسْتَأْصَلْتَ أَمْرَ قَوْمِكَ هَلْ سَمِعْتَ بِأَحَدٍ مِنْ الْعَرَبِ اجْتَاحَ أَهْلَهُ قَبْلَكَ وَإِنْ تَكُنِ الْأُخْرَى فَإِنِّي وَاللَّهِ لَأَرَى وُجُوهًا وَإِنِّي لَأَرَى أَوْشَابًا مِنْ النَّاسِ خَلِيقًا أَنْ يَفِرُّوا وَيَدَعُوكَ فَقَالَ لَهُ أَبُو بَكْرٍ الصِّدِّيقُ امْصُصْ بِبَظْرِ اللَّاتِ أَنَحْنُ نَفِرُّ عَنْهُ وَنَدَعُهُ فَقَالَ مَنْ ذَا قَالُوا أَبُو بَكْرٍ قَالَ أَمَا وَالَّذِي نَفْسِي بِيَدِهِ لَوْلَا يَدٌ كَانَتْ لَكَ عِنْدِي لَمْ أَجْزِكَ بِهَا لَأَجَبْتُكَ قَالَ وَجَعَلَ يُكَلِّمُ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَكُلَّمَا تَكَلَّمَ أَخَذَ بِلِحْيَتِهِ وَالْمُغِيرَةُ بْنُ شُعْبَةَ قَائِمٌ عَلَى رَأْسِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَمَعَهُ السَّيْفُ وَعَلَيْهِ الْمِغْفَرُ فَكُلَّمَا أَهْوَى عُرْوَةُ بِيَدِهِ إِلَى لِحْيَةِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ضَرَبَ يَدَهُ بِنَعْلِ السَّيْفِ وَقَالَ لَهُ أَخِّرْ يَدَكَ عَنْ لِحْيَةِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَرَفَعَ عُرْوَةُ رَأْسَهُ فَقَالَ مَنْ هَذَا قَالُوا الْمُغِيرَةُ بْنُ شُعْبَةَ فَقَالَ أَيْ غُدَرُ أَلَسْتُ أَسْعَى فِي غَدْرَتِكَ وَكَانَ الْمُغِيرَةُ صَحِبَ قَوْمًا فِي الْجَاهِلِيَّةِ فَقَتَلَهُمْ وَأَخَذَ أَمْوَالَهُمْ ثُمَّ جَاءَ فَأَسْلَمَ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَمَّا الْإِسْلَامَ فَأَقْبَلُ وَأَمَّا الْمَالَ فَلَسْتُ مِنْهُ فِي شَيْءٍ ثُمَّ إِنَّ عُرْوَةَ جَعَلَ يَرْمُقُ أَصْحَابَ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِعَيْنَيْهِ قَالَ فَوَاللَّهِ مَا تَنَخَّمَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ نُخَامَةً إِلَّا وَقَعَتْ فِي كَفِّ رَجُلٍ مِنْهُمْ فَدَلَكَ بِهَا وَجْهَهُ وَجِلْدَهُ وَإِذَا أَمَرَهُمْ ابْتَدَرُوا أَمْرَهُ وَإِذَا تَوَضَّأَ كَادُوا يَقْتَتِلُونَ عَلَى وَضُوئِهِ وَإِذَا تَكَلَّمَ خَفَضُوا أَصْوَاتَهُمْ عِنْدَهُ وَمَا يُحِدُّونَ إِلَيْهِ النَّظَرَ تَعْظِيمًا لَهُ فَرَجَعَ عُرْوَةُ إِلَى أَصْحَابِهِ فَقَالَ أَيْ قَوْمِ وَاللَّهِ لَقَدْ وَفَدْتُ عَلَى الْمُلُوكِ وَوَفَدْتُ عَلَى قَيْصَرَ وَكِسْرَى وَالنَّجَاشِيِّ وَاللَّهِ إِنْ رَأَيْتُ مَلِكًا قَطُّ يُعَظِّمُهُ أَصْحَابُهُ مَا يُعَظِّمُ أَصْحَابُ مُحَمَّدٍ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مُحَمَّدًا وَاللَّهِ إِنْ تَنَخَّمَ نُخَامَةً إِلَّا وَقَعَتْ فِي كَفِّ رَجُلٍ مِنْهُمْ فَدَلَكَ بِهَا وَجْهَهُ وَجِلْدَهُ وَإِذَا أَمَرَهُمْ ابْتَدَرُوا أَمْرَهُ وَإِذَا تَوَضَّأَ كَادُوا يَقْتَتِلُونَ عَلَى وَضُوئِهِ وَإِذَا تَكَلَّمَ خَفَضُوا أَصْوَاتَهُمْ عِنْدَهُ وَمَا يُحِدُّونَ إِلَيْهِ النَّظَرَ تَعْظِيمًا لَهُ وَإِنَّهُ قَدْ عَرَضَ عَلَيْكُمْ خُطَّةَ رُشْدٍ فَاقْبَلُوهَا فَقَالَ رَجُلٌ مِنْ بَنِي كِنَانَةَ دَعُونِي آتِيهِ فَقَالُوا ائْتِهِ فَلَمَّا أَشْرَفَ عَلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَصْحَابِهِ قَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ هَذَا فُلَانٌ وَهُوَ مِنْ قَوْمٍ يُعَظِّمُونَ الْبُدْنَ فَابْعَثُوهَا لَهُ فَبُعِثَتْ لَهُ وَاسْتَقْبَلَهُ النَّاسُ يُلَبُّونَ فَلَمَّا رَأَى ذَلِكَ قَالَ سُبْحَانَ اللَّهِ مَا يَنْبَغِي لِهَؤُلَاءِ أَنْ يُصَدُّوا عَنْ الْبَيْتِ فَلَمَّا رَجَعَ إِلَى أَصْحَابِهِ قَالَ رَأَيْتُ الْبُدْنَ قَدْ قُلِّدَتْ وَأُشْعِرَتْ فَمَا أَرَى أَنْ يُصَدُّوا عَنْ الْبَيْتِ فَقَامَ رَجُلٌ مِنْهُمْ يُقَالُ لَهُ مِكْرَزُ بْنُ حَفْصٍ فَقَالَ دَعُونِي آتِيهِ فَقَالُوا ائْتِهِ فَلَمَّا أَشْرَفَ عَلَيْهِمْ قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ هَذَا مِكْرَزٌ وَهُوَ رَجُلٌ فَاجِرٌ فَجَعَلَ يُكَلِّمُ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَبَيْنَمَا هُوَ يُكَلِّمُهُ إِذْ جَاءَ سُهَيْلُ بْنُ عَمْرٍو قَالَ مَعْمَرٌ فَأَخْبَرَنِي أَيُّوبُ عَنْ عِكْرِمَةَ أَنَّهُ لَمَّا جَاءَ سُهَيْلُ بْنُ عَمْرٍو قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَقَدْ سَهُلَ لَكُمْ مِنْ أَمْرِكُمْ قَالَ مَعْمَرٌ قَالَ الزُّهْرِيُّ فِي حَدِيثِهِ فَجَاءَ سُهَيْلُ بْنُ عَمْرٍو فَقَالَ هَاتِ اكْتُبْ بَيْنَنَا وَبَيْنَكُمْ كِتَابًا فَدَعَا النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الْكَاتِبَ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِسْمِ اللَّهِ الرَّحْمَنِ الرَّحِيمِ قَالَ سُهَيْلٌ أَمَّا الرَّحْمَنُ فَوَاللَّهِ مَا أَدْرِي مَا هُوَ وَلَكِنْ اكْتُبْ بِاسْمِكَ اللَّهُمَّ كَمَا كُنْتَ تَكْتُبُ فَقَالَ الْمُسْلِمُونَ وَاللَّهِ لَا نَكْتُبُهَا إِلَّا بِسْمِ اللَّهِ الرَّحْمَنِ الرَّحِيمِ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ اكْتُبْ بِاسْمِكَ اللَّهُمَّ ثُمَّ قَالَ هَذَا مَا قَاضَى عَلَيْهِ مُحَمَّدٌ رَسُولُ اللَّهِ فَقَالَ سُهَيْلٌ وَاللَّهِ لَوْ كُنَّا نَعْلَمُ أَنَّكَ رَسُولُ اللَّهِ مَا صَدَدْنَاكَ عَنْ الْبَيْتِ وَلَا قَاتَلْنَاكَ وَلَكِنْ اكْتُبْ مُحَمَّدُ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَاللَّهِ إِنِّي لَرَسُولُ اللَّهِ وَإِنْ كَذَّبْتُمُونِي اكْتُبْ مُحَمَّدُ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ قَالَ الزُّهْرِيُّ وَذَلِكَ لِقَوْلِهِ لَا يَسْأَلُونِي خُطَّةً يُعَظِّمُونَ فِيهَا حُرُمَاتِ اللَّهِ إِلَّا أَعْطَيْتُهُمْ إِيَّاهَا فَقَالَ لَهُ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَى أَنْ تُخَلُّوا بَيْنَنَا وَبَيْنَ الْبَيْتِ فَنَطُوفَ بِهِ فَقَالَ سُهَيْلٌ وَاللَّهِ لَا تَتَحَدَّثُ الْعَرَبُ أَنَّا أُخِذْنَا ضُغْطَةً وَلَكِنْ ذَلِكَ مِنْ الْعَامِ الْمُقْبِلِ فَكَتَبَ فَقَالَ سُهَيْلٌ وَعَلَى أَنَّهُ لَا يَأْتِيكَ مِنَّا رَجُلٌ وَإِنْ كَانَ عَلَى دِينِكَ إِلَّا رَدَدْتَهُ إِلَيْنَا قَالَ الْمُسْلِمُونَ سُبْ

Man pasakė [Abdullah bin Muhammad], kad [Abdur Rozzaq], kad [Ma'mar], kad jis man pasakė [Az Zuhriy], kad jis man pasakė [Urwah bin Az Zubair] iš [Al Miswar bin Makhramah] ir [Marwan], kur kiekvienas pasakotojas patvirtino kito pasakotojo žodžius, abu sakė: „Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) išvyko Hudaibiyah susitarimo metu, kol, jiems įpusėjus kelionei, pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) pasakė: „Iš tiesų, Khalid bin Al Walid buvo al-Ghomim rajone, prižiūrėdamas Kurašų kavaleriją kariuomenės priekyje, todėl pasirinkite kelią dešinėje – kelią, kuris veda pas Khalido kariuomenę“. Prisiekiu Alachu, Khalidas nežinojo apie jų – Kurašų – buvimą, kol jie nepasiekė kariuomenės štabo, Khalidas puolė ir bėgo gąsdinti Kurašų. Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) ėjo, kol pasiekė kalvą, nuo kurios leidosi žemyn, jo kupranugaris sustojo ir ėmė riaumoti. Žmonės sakė: „Kelkitės, kelkitės, eime!“ Bet kupranugaris vis dar riaumojo. Tada jie tarė: „Kušvos kupranugaris puola, Kušvos kupranugaris puola“. Taigi Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) tarė: „Kušva“ nemušė, nes tai nebuvo jo charakteris, bet jį sulaikė Tas, kuris sulaiko dramblių armiją.“ Tada Jis tarė: „Prisiekiu Tuo, kurio rankose yra mano siela, jie neprašo manęs nė vieno veiksmo, kuris priverstų juos šlovinti Alacho garbę, bet aš tikrai tai įvykdysiu“. Tada Jis sutrypė jį ir kupranugaris pakilo. Pasakotojas tarė: „Taigi jis paliko juos – eidamas pirmyn – kol sustojo Hudaibijos gale, ant šulinio, kuriame buvo mažai vandens, krašto, kur aplink jį glaudėsi žmonės.“ Netrukus po to, kai žmonės susirinko aplink jį, vanduo baigėsi ir jie pranešė apie savo troškulį Pranašui (sallallaahu 'alaihi wasallam). Taigi, jis ištraukė strėlę iš makšties ir įsakė jiems ją ten įsmeigti. Taigi, prisiekiu Alachu, po to šulinys toliau tekėjo šviežiu vandeniu, kol jie iš jo atsigėrė. Kai jie atsidūrė tokioje situacijoje, staiga atvyko Budail bin Warqo' Al Khuza'iy kartu su grupe žmonių iš savo tautos, būtent Khuza'ah genties. Anksčiau jie buvo patikimi Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) žmonės iš Tihamah žmonių. Jis tarė: „Iš tiesų, aš leidau Ka'ab bin Lu'ay ir 'Amir bin Lu'ay sustoti parsinešti vandens Hudaibiyah žemėje. Kartu su jais buvo keli ką tik atsivedę kupranugariai, kurie vis dar žindė savo veršiukus ir buvo motinos, lydimos jų veršiukų. Jie kovos ir trukdys Baitulloh Valdovui.“ Taigi Jis tarė: „Iš tiesų, mes neatėjome kovoti su kuo nors, bet atvykome atlikti Umros piligriminės kelionės. Ir iš tiesų Kuraišitai dėl karo buvo nusilpę ir patyrė nuostolių. Jei jie norės, duosiu jiems laiko laisvai pereiti be jokių kliūčių tarp manęs ir žmonių. Jei aš laimėsiu, jei jie norės, galės atsiversti į islamą – religiją, kurią išpažįsta daugelis žmonių. Jei jie nenori, galės pailsėti nuo kovos nuovargio. Tačiau jei jie nenori priimti šio pasiūlymo, prisiekiu Tuo, kurio rankose yra mano siela, aš tikrai kovosiu su jais šios religijos vardu, kol laimės pirmasis, ir tikrai Alachas įvykdys savo reikalus“. Taigi Budailas tarė: „Aš jiems pasakysiu, ką sakėte anksčiau“. Pasakotojas tarė: „Taigi jis nuėjo pas Kuraišus ir tarė: „Iš tiesų, mes atėjome pas jus susitikę su šiuo vyru, kur girdėjome, ką jis sakė. Jei norite, kad paaiškintume tuos žodžius, mes tai padarysime“. Kvailiai iš jų sakė: „Mums nereikia jokių žinių apie jį iš jūsų.“ O išmintingi iš jų tarė: „Perduokite, ką iš jo girdėjote.“ Jis – Budailas – tarė: „Girdėjau jį sakant tą ir aną, tada jis perdavė jiems, ką sakė Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam.“ Taigi Urwah bin Mas'ud atsistojo ir tarė: „O žmonės, argi jūs nesate tėvai?“ Jie atsakė: „Taip, iš tiesų.“ Jis vėl paklausė: „Ar aš nesu jūsų sūnus?“ Jie atsakė: „Taip, iš tiesų.“ Tada jis vėl paklausė: „Ar įtariate mane?“ Jie atsakė: „Ne.“ Jis vėl paklausė: „Ar nežinote, kad aš prašiau pagalbos iš Ukažo žmonių, o kai jie atsisakydavo, atėjau pas jus su savo šeima, savo vaikais ir tais, kurie man pakluso?“ Jie atsakė: „Taip, iš tiesų.“ Jis tarė: „Iš tiesų, šis vyras pasiūlė jums išmintingą pasiūlymą, tad priimkite jį ir leiskite man nueiti pas jį.“ Jie tarė: „Eikite ir suraskite jį.“ Taigi jis jį sutiko ir kalbėjosi su Pranašu (sallallaahu 'alaihi wasallam), tada Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) pasakė taip, kaip sakė Budailiui. Tuo metu Urwah tarė: „O Muhammadai, ką manytum, jei užbaigtum savo tautos reikalus? Ar kada nors girdėjai, kad kas nors iš arabų tai darytų prieš tave? Jei būtų kas nors kita, prisiekiu Alachu, aš iš tikrųjų mačiau kelias figūras ir kelias žmonių grupes už nugaros, kurios tavęs vengtų ir tave paliktų.“ Taigi Abu Bakras jam tarė: „Užčiaupk burną! Ar mes pabėgsime ir paliksime jį?“ Jis paklausė: „Kas šis asmuo?“ Kompanionai atsakė: „Jis Abu Bakras“. Abu Bakras tarė: „Prisiekiu Tuo, kurio rankose yra mano siela, jei nebūtumėte man padarę jokios paslaugos ir aš nebūčiau jums atsilyginęs, būčiau jums atsakęs.“ Pasakotojas tarė: „Tada Urwah vėl kreipėsi į Pranašą sallallaahu 'alaihi wasallam ir kiekvieną kartą kalbėdamas laikėsi už barzdos, o Al Mughirah bin Syu'bah stovėjo prie Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam galvos, laikė kardą ir vilkėjo šarvus. Ir kiekvieną kartą, kai Urwah ranka palietė Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam barzdą, Al Mughirah trenkė jam į ranką kardo makšties apačia, sakydamas: „Atitrauk ranką nuo Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam barzdos.“ Taigi; Urwah pakėlė galvą ir tarė: „Kas šis asmuo?“ Kompanionai atsakė: „Jis yra Al Mughirah bin Syu'bah“. Tada Urwah tarė: „O išdavike, argi aš nesu sutrikęs dėl tavo išdavystės?“ „Anksčiau, nežinojimo laikotarpiu, Al-Mughirah lydėjo žmones, juos žudė ir atėmė jų turtą. Tada jis atėjo ir atsivertė į islamą. Taigi Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) tuo metu tarė: „Kalbant apie islamą, aš jį priimu. O dėl turtų, aš su tuo visiškai nieko bendro neturiu.“ Tada Urwah nužvelgė Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) bendražygius. Pasakotojas tarė: „Prisiekiu Alachu, Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) nebūtų išmetęs skreplių, ir jos nebūtų nukritusios ant vieno iš jo bendražygių delno, bet tas asmuo būtų jomis įtrynęs savo veidą ir odą.“ Ir kai Jis jiems įsakė, jie iš karto puolė vykdyti Jo įsakymus. O kai jis norėjo apsiprausti, jie visada beveik kovojo, nes kovojo, kad paruoštų vandens jo apsiplovimui.“ Kai Jis kalbėjo, jie nutildė balsus prieš Jį ir nekreipė į Jį akių, šlovindami Jį. Taigi Urwah grįžo pas savo draugus ir tarė: „O žmonės, prisiekiu Alachu, iš tiesų aš buvau pasiuntinys, pasiųstas susitikti su karaliais, taip pat su Kaisaru – romėnų karaliumi – ir su Kisra – persų karaliumi – taip pat su karaliumi an-Nadžasiu. Prisiekiu Alachu, niekada nemačiau taip šlovinto karaliaus, kaip Muhammado (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) bendražygiai šlovino Muhammadą. Tiesa, kad jis neišsiplauna skreplių, o tada jos nepatenka ant vieno iš jų delnų, nebent jis ketina nusiplauti skreplius nuo savo veido ir odos, ir jei jis jiems įsako, jie tuoj pat puola tai atlikti, o kai jis atlieka apsiplovimą, jie beveik kovoja, nes kovoja dėl likusio vandens po jo apsiplovimo, o kai jis kalba, jie nutildo balsus – atidžiai klausykite – ir nenukreipia į jį žvilgsnio, nes labai jį gerbia. Iš tiesų, jis pasiūlė jums pasiūlymą, kuris nuves į gerumą, todėl priimkite jį.“ Tada vienas iš Bani Kinanah tarė: „Leiskite man jį sutikti“. Jie atsakė: „Susipažinkite“. Kai tas asmuo atėjo pas Pranašą (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ir jo draugus, Rasulullah (tebūnie jam ramybė ir ramybė) tarė: „Tai yra taip ir štai. Jis atėjo iš žmonių, kurie šlovino kupranugarius, todėl juos jam ir atsiuntė“. Taigi jam buvo atsiųstas kupranugaris. Žmonės jį pasveikino, sakydami „talbiyah“. Kai vyras tai pamatė, jis tarė: „Šlovė Alachui. Šiems žmonėms neturėtų būti trukdoma atvykti į Baituloh“. Grįžęs pas savo draugus, jis tarė: „Mačiau, kad kupranugariams buvo uždėti antkakliai ir jie buvo pažymėti, todėl pamaniau, kad nederėtų jų laikyti nuo Baituloh“. Staiga iš jų atsistojo vyras, paprastai vadinamas Mikraz bin Hafsh, ir tarė: „Leiskite man jį sutikti“. Tada jie tarė: „Susipažinkite su juo“. Kai vyras atėjo pas juos, pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam tarė: „Tai Mikrazas, jis yra piktadarys“. Taigi Mikrazas pradėjo kalbėtis su pranašu sallallaahu 'alaihi wasallam. Jam kalbantis su juo, staiga atėjo Suhail bin 'Amru. [Ma'mar] tarė: „Taigi jis man [Ayyubui] papasakojo iš ['Ikrimah], kad pranešė: Kai atėjo Suhail bin 'Amru, pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam tarė: „Iš tiesų jūsų reikalai tapo lengvi“. [Ma'mar] tarė; [Az Zuhriy] šio hadiso perpasakojime sakė: „Tada atėjo Suhail bin 'Amru ir tarė: „Atneškite čia – popierių – ir sudarykite susitarimo raštą tarp mūsų ir jūsų“. Taigi Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) pavadino rašytoju ir Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) tarė: „Rašyk – bismillahir rahmaanir uterus“. Taigi Suhailas tarė: „Kalbant apie vardą ar-Rahman, prisiekiu Alachu, aš jo nepažįstu. Bet rašyk Bismika Allahumma – Savo vardu, o Alachai – kaip rašei anksčiau“. Taigi musulmonai tarė: „Prisiekiu Alachu, nerašyk kitaip nei bismillahir rahmaanir Rahmaanir“. Taigi Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) tarė: „Rašyk: „Bismika Allahumma“. Tada Jis tarė: „Tai yra Muhammado Rasulullah sudaryta sutartis“. Suhailas tuojau pat tarė: „Prisiekiu Alachu, jei būtume žinoję, kad esi Alacho pasiuntinys, nebūtume tau sutrukdę palikti Baitulloh ir nebūtume su tavimi kovoję“. Bet rašykite: „Muhammad bin 'Abdullah“. Taigi Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) pasakė: „Prisiekiu Alachu, aš tikrai esu Alacho Pasiuntinys, net jei jūs mane neigiate.“ Rašykite: Muhammad bin 'Abdullah. Az Zuhriy pasakė: „Tai susiję su jo žodžiais: „Jie neprašo manęs prašymo, kuriame jie šlovina Alacho garbę, bet aš tikrai jiems tai duosiu“. Tada Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) jam tarė: „Su sąlyga, kad suteiksite mums laisvę vykti į Baitulloh ir ten atlikti tawaf“. Suhail pasakė: „Prisiekiu Alachu, neleiskite arabams sakyti, kad buvome paimti jėga. Bet mes suteiksime tokią galimybę kitais metais. Ir kita sąlyga – kad niekas neateitų pas jus iš mūsų pusės, net jei jis sekė jūsų religija, bet jūs turite jį grąžinti mums.“ Tada musulmonai tarė: „Subhaanalloh, kaip jis gali būti grąžintas politeistams, jei atėjo kaip musulmonas?“ Jiems esant įtampoje, staiga atėjo surištoje būsenoje Abu Jandal bin Suhail bin 'Amr, pabėgęs iš Mekos žemumų prisijungti prie musulmonų. Taigi Suhail tarė: „O Muhamedai, tai pirmas asmuo, kurį privalai man perduoti pagal savo susitarimą.“ Taigi Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) tarė: „Iš tiesų, mes dar nesudarėme susitarimo.“ Suhail tarė: „Prisiekiu Alachu, tada aš nesudarysiu jokios taikos sutarties su jumis amžinai.“ Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) tarė: „Duok jį man kaip išimtį“. Suhail tarė: „Aš tau to niekada neduosiu“. Jis vėl tarė: „Nebūk toks, duok man“. Suhail tarė: „Aš to nedarysiu“. Mikrazas tarė: „Net mes jums suteikėme šią galimybę.“ Abu Jandalas tarė: „O musulmonai, ar būsiu grąžintas pas politeistus, nors atėjau kaip musulmonas? Ar nematote, ką aš patyriau?“ Iš tiesų, Abu Jandalas buvo labai žiauriai kankinamas už tai, kad pasirinko Alacho kelią. Pasakotojas tarė: „Taigi, Umaras bin Al Khathtabas, tebūnie juo patenkintas Alachas, tarė: „Taigi, aš sutikau Alacho Pranašą (sallallaahu 'alaihi wa sallam) ir tada paklausiau: „Ar tu tikrai nesi Alacho Pranašas?“ Jis atsakė: „Taip, teisingai“. Aš pasakiau: „Argi mes nesame aukščiau tiesos, o mūsų priešai – aukščiau melo?“ Jis atsakė: „Taip, teisingai“. Aš pasakiau: „Tai kodėl mes priimame šį įžeidimą savo religijai?“ Jis tarė: „Tikrai aš esu Alacho Pasiuntinys ir aš Jam nepaklūstu, o Jis yra mano Padėjėjas.“ Aš pasakiau: „Ar nesakei, kad mes būtinai vyksime į Baitulloh ir ten atliksime tawafą?“ Jis atsakė: „Teisingai. Bet ar aš tau sakiau, kad šiais metais vyksime pas jį?“ Umaras pasakė: „Aš atsakiau: „Ne, tikrai“. Jis vėl pasakė: „Iš tiesų, tu tikrai vyksi pas jį ir ten atliksi tawafą“. Umaras pasakė: „Taigi, tada aš sutikau Abu Bakrą ir pasakiau: „O Abu Bakrai, argi jis tikrai nėra Alacho pranašas?“ Abu Bakras atsakė: „Taip, teisingai“. Aš pasakiau: „Argi mes nesame aukščiau tiesos, o mūsų priešai – aukščiau melo?“ Jis atsakė: „Taip, yra“. Aš vėl pasakiau: „Tai kodėl mes priimame šį įžeidimą savo religijai?“ „Abu Bakras tarė: „O karžyge, iš tiesų Jis yra Alacho Pasiuntinys (sallallaahu) ir Jis nepaklus savo Viešpačiui, ir Jis yra Jo Padėjėjas. Tad laikykitės Jo įsakymų ir jų nepakluskite. Prisiekiu Alachu, iš tiesų Jis yra aukščiau tiesos.“ Aš pasakiau: „Argi Jis kartą nesakė, kad mes būtinai vyksime į Baitulloh ir ten atliksime tawaf?“ Abu Bakras atsakė: „Teisingai. Bet ar Jis sakė, kad šiais metais atvyksime pas Jį?“ Aš atsakiau: „Ne“. Abu Bakras tarė: „Iš tiesų, tu tikrai nuvyksi pas jį ir ten atliksi tawaf.“ [Az Zuhriy] pasakė; „Umaras pasakė: „Dėl savo veiksmų aš atlikau keletą gerų darbų – kaip atpirkimą už netinkamus žodžius“. Pasibaigus susitarimui, Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam tarė savo bendražygiams: „Kelkitės ir paskerskite savo aukojimo gyvūnus, o tada nusiskuskite galvas“. Pasakotojas pasakė: „Prisiekiu Alachu, nė vienas žmogus neatsikėlė – vykdyti Jo įsakymo – kol Jis to neįsakė tris kartus. Kai nė vienas iš jų neatsikėlė vykdyti jo įsakymų, jis galiausiai nuėjo susitikti su Umm Salamah ir papasakojo jiems, kas jam nutiko tarp musulmonų. Taigi Umm Salamah tarė: „O Alacho Pranaše, ar tau patinka, kad jie tai daro? Išeik ir nepratark nė žodžio niekam iš jų, kol nepaskersi savo aukojimo kupranugario. Tada pakviesk savo kirpėją, kad nusiskustų tau plaukus.“

Hadith Corroboration :

Imam Ahmad : 621, 3019, 13325, 16198, 17832, 17892, 18166
Imam Bukhari : 2500, 2501, 2529
Imam Muslim : 3335, 3336, 3337, 3338
Imam Abu Dawud : 2384