Kesaksian dua orang yang adil menjadi dasar dalam penegakan hukum
Imam Nasa'i : 4568
أَخْبَرَنَا الْهَيْثَمُ بْنُ مَرْوَانَ بْنِ الْهَيْثَمِ بْنِ عِمْرَانَ قَالَ حَدَّثَنَا مُحَمَّدُ بْنُ بَكَّارٍ قَالَ حَدَّثَنَا يَحْيَى وَهُوَ ابْنُ حَمْزَةَ عَنْ الزُّبَيْدِيِّ أَنَّ الزُّهْرِيَّ أَخْبَرَهُ عَنْ عُمَارَةَ بْنِ خُزَيْمَةَ أَنَّ عَمَّهُ حَدَّثَهُ وَهُوَ مِنْ أَصْحَابِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَأَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ابْتَاعَ فَرَسًا مِنْ أَعْرَابِيٍّ وَاسْتَتْبَعَهُ لِيَقْبِضَ ثَمَنَ فَرَسِهِ فَأَسْرَعَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَبْطَأَ الْأَعْرَابِيُّ وَطَفِقَ الرِّجَالُ يَتَعَرَّضُونَ لِلْأَعْرَابِيِّ فَيَسُومُونَهُ بِالْفَرَسِ وَهُمْ لَا يَشْعُرُونَ أَنَّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ابْتَاعَهُ حَتَّى زَادَ بَعْضُهُمْ فِي السَّوْمِ عَلَى مَا ابْتَاعَهُ بِهِ مِنْهُ فَنَادَى الْأَعْرَابِيُّ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ إِنْ كُنْتَ مُبْتَاعًا هَذَا الْفَرَسَ وَإِلَّا بِعْتُهُ فَقَامَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حِينَ سَمِعَ نِدَاءَهُ فَقَالَ أَلَيْسَ قَدْ ابْتَعْتُهُ مِنْكَ قَالَ لَا وَاللَّهِ مَا بِعْتُكَهُ فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَدْ ابْتَعْتُهُ مِنْكَ فَطَفِقَ النَّاسُ يَلُوذُونَ بِالنَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَبِالْأَعْرَابِيِّ وَهُمَا يَتَرَاجَعَانِ وَطَفِقَ الْأَعْرَابِيُّ يَقُولُ هَلُمَّ شَاهِدًا يَشْهَدُ أَنِّي قَدْ بِعْتُكَهُ قَالَ خُزَيْمَةُ بْنُ ثَابِتٍ أَنَا أَشْهَدُ أَنَّكَ قَدْ بِعْتَهُ قَالَ فَأَقْبَلَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَى خُزَيْمَةَ فَقَالَ لِمَ تَشْهَدُ قَالَ بِتَصْدِيقِكَ يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ فَجَعَلَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ شَهَادَةَ خُزَيْمَةَ شَهَادَةَ رَجُلَيْنِ
Jis pasakė, kad informavo mus [Al Haitsam bin Marwan bin Imran]; jis pasakė, kad mums pranešė [Muhammad bin Bakkar]; mums [Jahja, t. y. Ibn Hamza] papasakojo iš [Az Zubaidi], kad [Az Zuhri] jam pranešė iš [Umaros bin Khuzaimos], jog [jo dėdė] jam, kuris buvo vienas iš Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) kompanionų, pasakė, kad Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) nusipirko arklį iš beduino ir sekė paskui jį, kad paimtų pinigus. Tada Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) pagreitino žingsnį, o beduinas sulėtino. Tada žmonės pradėjo artintis prie beduino ir derėtis dėl jo. Jie nežinojo, kad Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) jį nupirko, kol vienas iš jų nepadidino kainos, viršijančios tą, už kurią buvo nupirkęs. Tada beduinas pašaukė Pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir paklausė: „Ar nupirksi mano arklį, jei ne, tai aš jį parduosiu“, – Pranašas (sallallaahu) sakė: „Ar nupirksi mano arklį? Jei ne, tai aš jį parduosiu“. Vos išgirdęs beduino šauksmą, „alaihi wasallam“ atsistojo ir paklausė: „Ar aš jo nepirkau iš tavęs?“ Jis atsakė „ne“, prisiekiu Alachu, aš tau jo nepardaviau. Tada Pranašas (sallallaahu ibn صلى الله عليه وسلم) tarė: „Aš jį nusipirkau iš tavęs“. Žmonės pradėjo rinktis aplink Pranašą (sallallaahu ibn صليه وسلم) ir beduiną. Jie abu grįžo. Beduinas paprašė atvesti liudytoją, kad aš tau jį pardaviau. Khuzaimah bin Tasbit pasakė: „Aš liudiju, kad tu jį pardavei“. Tada Pranašas (sallallaahu ibn صليه وسلم) priėmė Kuzaimos liudijimą ir tarė: „Dėl ko tu liudiji?“ – tarė jis. – „Tikėdamas tavimi, o Alacho Pasiuntiny,“ – tarė jis. Tada Alacho Pasiuntinys (sallallaahu ibn صليه وسلم) pateikė Khuzaimos parodymus dviejų liudytojų akivaizdoje.“