Imam Bukhari : 2134

حَدَّثَنَا يَحْيَى بْنُ بُكَيْرٍ حَدَّثَنَا اللَّيْثُ عَنْ عُقَيْلٍ قَالَ ابْنُ شِهَابٍ فَأَخْبَرَنِي عُرْوَةُ بْنُ الزُّبَيْرِ أَنَّ عَائِشَةَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا زَوْجَ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَتْ لَمْ أَعْقِلْ أَبَوَيَّ قَطُّ إِلَّا وَهُمَا يَدِينَانِ الدِّينَ وَقَالَ أَبُو صَالِحٍ حَدَّثَنِي عَبْدُ اللَّهِ عَنْ يُونُسَ عَنْ الزُّهْرِيِّ قَالَ أَخْبَرَنِي عُرْوَةُ بْنُ الزُّبَيْرِ أَنَّ عَائِشَةَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا قَالَتْلَمْ أَعْقِلْ أَبَوَيَّ قَطُّ إِلَّا وَهُمَا يَدِينَانِ الدِّينَ وَلَمْ يَمُرَّ عَلَيْنَا يَوْمٌ إِلَّا يَأْتِينَا فِيهِ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ طَرَفَيْ النَّهَارِ بُكْرَةً وَعَشِيَّةً فَلَمَّا ابْتُلِيَ الْمُسْلِمُونَ خَرَجَ أَبُو بَكْرٍ مُهَاجِرًا قِبَلَ الْحَبَشَةِ حَتَّى إِذَا بَلَغَ بَرْكَ الْغِمَادِ لَقِيَهُ ابْنُ الدَّغِنَةِ وَهُوَ سَيِّدُ الْقَارَةِ فَقَالَ أَيْنَ تُرِيدُ يَا أَبَا بَكْرٍ فَقَالَ أَبُو بَكْرٍ أَخْرَجَنِي قَوْمِي فَأَنَا أُرِيدُ أَنْ أَسِيحَ فِي الْأَرْضِ فَأَعْبُدَ رَبِّي قَالَ ابْنُ الدَّغِنَةِ إِنَّ مِثْلَكَ لَا يَخْرُجُ وَلَا يُخْرَجُ فَإِنَّكَ تَكْسِبُ الْمَعْدُومَ وَتَصِلُ الرَّحِمَ وَتَحْمِلُ الْكَلَّ وَتَقْرِي الضَّيْفَ وَتُعِينُ عَلَى نَوَائِبِ الْحَقِّ وَأَنَا لَكَ جَارٌ فَارْجِعْ فَاعْبُدْ رَبَّكَ بِبِلَادِكَ فَارْتَحَلَ ابْنُ الدَّغِنَةِ فَرَجَعَ مَعَ أَبِي بَكْرٍ فَطَافَ فِي أَشْرَافِ كُفَّارِ قُرَيْشٍ فَقَالَ لَهُمْ إِنَّ أَبَا بَكْرٍ لَا يَخْرُجُ مِثْلُهُ وَلَا يُخْرَجُ أَتُخْرِجُونَ رَجُلًا يُكْسِبُ الْمَعْدُومَ وَيَصِلُ الرَّحِمَ وَيَحْمِلُ الْكَلَّ وَيَقْرِي الضَّيْفَ وَيُعِينُ عَلَى نَوَائِبِ الْحَقِّ فَأَنْفَذَتْ قُرَيْشٌ جِوَارَ ابْنِ الدَّغِنَةِ وَآمَنُوا أَبَا بَكْرٍ وَقَالُوا لِابْنِ الدَّغِنَةِ مُرْ أَبَا بَكْرٍ فَلْيَعْبُدْ رَبَّهُ فِي دَارِهِ فَلْيُصَلِّ وَلْيَقْرَأْ مَا شَاءَ وَلَا يُؤْذِينَا بِذَلِكَ وَلَا يَسْتَعْلِنْ بِهِ فَإِنَّا قَدْ خَشِينَا أَنْ يَفْتِنَ أَبْنَاءَنَا وَنِسَاءَنَا قَالَ ذَلِكَ ابْنُ الدَّغِنَةِ لِأَبِي بَكْرٍ فَطَفِقَ أَبُو بَكْرٍ يَعْبُدُ رَبَّهُ فِي دَارِهِ وَلَا يَسْتَعْلِنُ بِالصَّلَاةِ وَلَا الْقِرَاءَةِ فِي غَيْرِ دَارِهِ ثُمَّ بَدَا لِأَبِي بَكْرٍ فَابْتَنَى مَسْجِدًا بِفِنَاءِ دَارِهِ وَبَرَزَ فَكَانَ يُصَلِّي فِيهِ وَيَقْرَأُ الْقُرْآنَ فَيَتَقَصَّفُ عَلَيْهِ نِسَاءُ الْمُشْرِكِينَ وَأَبْنَاؤُهُمْ يَعْجَبُونَ وَيَنْظُرُونَ إِلَيْهِ وَكَانَ أَبُو بَكْرٍ رَجُلًا بَكَّاءً لَا يَمْلِكُ دَمْعَهُ حِينَ يَقْرَأُ الْقُرْآنَ فَأَفْزَعَ ذَلِكَ أَشْرَافَ قُرَيْشٍ مِنْ الْمُشْرِكِينَ فَأَرْسَلُوا إِلَى ابْنِ الدَّغِنَةِ فَقَدِمَ عَلَيْهِمْ فَقَالُوا لَهُ إِنَّا كُنَّا أَجَرْنَا أَبَا بَكْرٍ عَلَى أَنْ يَعْبُدَ رَبَّهُ فِي دَارِهِ وَإِنَّهُ جَاوَزَ ذَلِكَ فَابْتَنَى مَسْجِدًا بِفِنَاءِ دَارِهِ وَأَعْلَنَ الصَّلَاةَ وَالْقِرَاءَةَ وَقَدْ خَشِينَا أَنْ يَفْتِنَ أَبْنَاءَنَا وَنِسَاءَنَا فَأْتِهِ فَإِنْ أَحَبَّ أَنْ يَقْتَصِرَ عَلَى أَنْ يَعْبُدَ رَبَّهُ فِي دَارِهِ فَعَلَ وَإِنْ أَبَى إِلَّا أَنْ يُعْلِنَ ذَلِكَ فَسَلْهُ أَنْ يَرُدَّ إِلَيْكَ ذِمَّتَكَ فَإِنَّا كَرِهْنَا أَنْ نُخْفِرَكَ وَلَسْنَا مُقِرِّينَ لِأَبِي بَكْرٍ الِاسْتِعْلَانَ قَالَتْ عَائِشَةُ فَأَتَى ابْنُ الدَّغِنَةِ أَبَا بَكْرٍ فَقَالَ قَدْ عَلِمْتَ الَّذِي عَقَدْتُ لَكَ عَلَيْهِ فَإِمَّا أَنْ تَقْتَصِرَ عَلَى ذَلِكَ وَإِمَّا أَنْ تَرُدَّ إِلَيَّ ذِمَّتِي فَإِنِّي لَا أُحِبُّ أَنْ تَسْمَعَ الْعَرَبُ أَنِّي أُخْفِرْتُ فِي رَجُلٍ عَقَدْتُ لَهُ قَالَ أَبُو بَكْرٍ إِنِّي أَرُدُّ إِلَيْكَ جِوَارَكَ وَأَرْضَى بِجِوَارِ اللَّهِ وَرَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَوْمَئِذٍ بِمَكَّةَ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَدْ أُرِيتُ دَارَ هِجْرَتِكُمْ رَأَيْتُ سَبْخَةً ذَاتَ نَخْلٍ بَيْنَ لَابَتَيْنِ وَهُمَا الْحَرَّتَانِ فَهَاجَرَ مَنْ هَاجَرَ قِبَلَ الْمَدِينَةِ حِينَ ذَكَرَ ذَلِكَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَرَجَعَ إِلَى الْمَدِينَةِ بَعْضُ مَنْ كَانَ هَاجَرَ إِلَى أَرْضِ الْحَبَشَةِ وَتَجَهَّزَ أَبُو بَكْرٍ مُهَاجِرًا فَقَالَ لَهُ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَى رِسْلِكَ فَإِنِّي أَرْجُو أَنْ يُؤْذَنَ لِي قَالَ أَبُو بَكْرٍ هَلْ تَرْجُو ذَلِكَ بِأَبِي أَنْتَ قَالَ نَعَمْ فَحَبَسَ أَبُو بَكْرٍ نَفْسَهُ عَلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لِيَصْحَبَهُ وَعَلَفَ رَاحِلَتَيْنِ كَانَتَا عِنْدَهُ وَرَقَ السَّمُرِ أَرْبَعَةَ أَشْهُرٍ

[Yahya bin Bukair] mums pasakė [Al Laits] iš ['Uqail] sakė, [Ibn Shihab] tada man pranešė ['Urwah bin Az Zubair], kad ['Aisyah radliallahu 'anha], Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam žmona, sakė: „Aš dar nebuvau pasiekusi brendimo, kai mano tėvas atsivertė į islamą“. Ir sakė: [Abu Salihas] man pasakė ['Abdullah] iš [Yunus] iš [Az Zuhriy] sakė, man pasakė ['Urwah bin Az Zubair], kad ['Aisyah radliallahu 'anha] sakė: „Aš dar nebuvau pasiekusi brendimo, kai mano tėvas atsivertė į islamą, ir nepraėjo nė diena, kol Alacho Pasiuntinys sallallaahu 'alaihi wasallam ateidavo mūsų aplankyti visą dieną, rytą ir vakarą.“ Kai musulmonai buvo išbandyti, Abu Bakras išvyko ir emigravo į Habasiją (Etiopiją), kol atvykęs į Barkal Gomadą, prie jo priėjo genties vadas Ibnu Ad-Daghinah ir paklausė: „Kur eini, o Abu Bakrai?“ Abu Bakras atsakė: „Mano žmonės mane išvijo, todėl noriu keliauti po pasaulį, kad galėčiau garbinti savo Dievą“. Ibn Ad-Daghinah pasakė: „Tokie žmonės kaip jūs neturėtų išvykti ir neturėtų būti išvaryti, nes esate vienas iš tų, kurie dirba tiems, kurie nieko neturi, kuria draugystes, remia silpnuosius, priima svečius ir visada padeda tiesos kelyje. Taigi aš būsiu jūsų gynėjas, todėl grįžkite ir garbinkite savo Dievą savo gimtojoje šalyje.“ Taigi Ibn Ad-Daghinah pasiruošė ir grįžo su Abu Bakru ir ėjo priešais Kureišo kafirus, sakydamas jiems: „Iš tiesų toks žmogus kaip Abu Bakras nenusipelno išvykti ir nenusipelno būti išvarytas.“ „Ar išvarote žmones, kurie mėgsta dirbti tiems, kurie nieko neturi, kurti draugystes, rūpintis silpnaisiais, priimti svečius ir visada padėti tiesos kelyje?“ Galiausiai Kurajai priėmė Ibn Ad-Daghinah apsaugą ir suteikė Abu Bakrui apsaugą, o tada tarė Ibn Ad-Daghinah: „Įsakyk Abu Bakrui garbinti savo Dievą tik savo namuose, melstis ir skaityti Koraną, kaip jam patinka, ir jis neturėtų mūsų trikdyti savo veikla ir neužkietinti jų, nes nerimaujame, kad tai sukels šmeižtą prieš mūsų vaikus ir žmonas.“ Taigi Ibn Ad-Daghinah perdavė tai Abu Bakrui. Taigi Abu Bakras pradėjo garbinti savo namuose ir garsiai nesimeldė, skaitydamas Koraną už savo namų ribų. Tada Abu Bakaras savo kieme pastatė šiek tiek praplatintą maldos vietą, kur meldėsi ir skaitė Koraną. Tada mušrikų žmonos ir vaikai susirinko ten nustebę ir laukė, kol Abu Bakras baigs melstis. Ir kaip žinoma, Abu Bakras buvo žmogus, kuris mėgo verkti ir negalėjo sulaikyti ašarų skaitydamas Koraną. Tuomet Kurašų lyderiai iš politeistų buvo šokiruoti ir galiausiai pasikvietė Ibn Ad-Daghinah ir tarė jam: „Iš tiesų mes suteikėme Abu Bakrui apsaugą, kad jis galėtų melstis savo namuose, bet jis pažeidė tai, pastatydamas maldos vietą savo kieme ir garsiau melsdamasis bei skaitydamas, nors bijojome, kad tai paveiks mūsų žmonas ir vaikus, ir tai iš tikrųjų įvyko. Jei jam patinka ir toliau melstis savo namuose, prašau, darykite tai, bet jei jis atsisako ir toliau demonstruoja savo garbinimą, paprašykite jo grąžinti jūsų apsaugą, nes mums nepatinka, kai jūs laužote susitarimą, ir mes nesutinkame sudaryti susitarimo su Abu Bakru.“ Pasakė: „Aisyah, tebūnie Alachas ja patenkintas.“ Taigi Ibn Ad-Daghinah sutiko Abu Bakrą ir tarė: „Tu jau žinai, kokį susitarimą sudarėte, tad ar jį laikysies, ar grąžinsi mano apsaugą, nes man nepatinka, kai arabai girdi, kad sulaužiau susitarimą vien dėl to, kam pažadėjau.“ Taigi Abu Bakras tarė: „Grąžinu tau tavo garantiją ir esu patenkintas tik Alacho ir Jo Pasiuntinio (sallallaahu 'alaihi wasallam) apsauga. Šis incidentas įvyko Mekoje. Taigi Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) tarė: „Iš tiesų man buvo parodyta žemė, į kurią emigravai, ir aš mačiau derlingą žemę, apaugusią datulių palmėmis tarp dviejų tvirtų kalvų. Taigi tie, kurie emigravo į Mediną, migravo, kai Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) tai paminėjo. Ir vėl kai kurie iš tų, kurie emigravo į Habasiją, taip pat atvyko į Mediną, kol Abu Bakras taip pat ruošėsi emigruoti.“ Taigi, Pranašas (tebūnie jam Dievo ramybė ir ramybė) jam tarė: „Neskubėk, nes tikiuosi, kad man bus leista emigruoti“. Abu Bakras paklausė: „Tikrai, dėl mano tėvo, ar tiesa, kad to tikiesi?“ Jis atsakė: „Taip, teisingai“. Taigi Abu Bakras savyje vylėsi, kad tikrai galės lydėti Pranašą (tebūnie jam ramybė ir ramybė) jo emigracijos metu. Taigi jis keturis mėnesius maitino du savo jojamus gyvūnus samūro lapais.