Imam Nasa'i : 522

أَخْبَرَنَا مُحَمَّدُ بْنُ بَشَّارٍ قَالَ حَدَّثَنَا يَحْيَى قَالَ حَدَّثَنَا عَوْفٌ قَالَ حَدَّثَنِي سَيَّارُ بْنُ سَلَامَةَ قَالَدَخَلْتُ عَلَى أَبِي بَرْزَةَ فَسَأَلَهُ أَبِي كَيْفَ كَانَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُصَلِّي الْمَكْتُوبَةَ قَالَ كَانَ يُصَلِّي الْهَجِيرَ الَّتِي تَدْعُونَهَا الْأُولَى حِينَ تَدْحَضُ الشَّمْسُ وَكَانَ يُصَلِّي الْعَصْرَ حِينَ يَرْجِعُ أَحَدُنَا إِلَى رَحْلِهِ فِي أَقْصَى الْمَدِينَةِ وَالشَّمْسُ حَيَّةٌ وَنَسِيتُ مَا قَالَ فِي الْمَغْرِبِ وَكَانَ يَسْتَحِبُّ أَنْ يُؤَخِّرَ الْعِشَاءَ الَّتِي تَدْعُونَهَا الْعَتَمَةَ وَكَانَ يَكْرَهُ النَّوْمَ قَبْلَهَا وَالْحَدِيثَ بَعْدَهَا وَكَانَ يَنْفَتِلُ مِنْ صَلَاةِ الْغَدَاةِ حِينَ يَعْرِفُ الرَّجُلُ جَلِيسَهُ وَكَانَ يَقْرَأُ بِالسِّتِّينَ إِلَى الْمِائَةِ

Jis mums pranešė [Muhammad bin Basyah], – sakė jis; jis mums pasakė [Yahya], – sakė jis; jis mums pasakė ['Auf], – sakė jis; jis mums pasakė [Sayyar bin Salamah], – sakė jis: „Atėjau pas [Abu Barzah] ir jo paklausiau. Kaip Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) atliko privalomas maldas?“ Jis – Sayyar – atsakė: „Rasulullah (tebūnie jam ramybė ir ramybė) meldėsi, kai oras buvo labai karštas – jūs tai vadinate pirmąja malda – kai saulė buvo pakreipta į vakarus, ir jis meldėsi Asr maldą, kai vienas iš mūsų grįžo į savo namus Medinos gale ir saulė vis dar švietė. Pamiršau, kas buvo sakoma Maghribo maldoje. Jam patinka atidėti Išos maldą, kurią jūs paprastai vadinate „atamah malda“. Jam nepatiko miegoti prieš Išą ir po to kalbėtis. Jis melsdavosi Fadžr, kai kas nors atpažindavo šalia sėdintį asmenį, ir jis deklamuodavo nuo šešiasdešimties iki šimto eilučių.“