Kesaksian Abu sufyan tentang akhlak dan kenabian Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam di hadapan kaisar heraclius

Imam Bukhari : 6

حَدَّثَنَا أَبُو الْيَمَانِ الْحَكَمُ بْنُ نَافِعٍ قَالَ أَخْبَرَنَا شُعَيْبٌ عَنْ الزُّهْرِيِّ قَالَ أَخْبَرَنِي عُبَيْدُ اللَّهِ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ عُتْبَةَ بْنِ مَسْعُودٍ أَنَّ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عَبَّاسٍ أَخْبَرَهُ أَنَّ أَبَا سُفْيَانَ بْنَ حَرْبٍ أَخْبَرَهُأَنَّ هِرَقْلَ أَرْسَلَ إِلَيْهِ فِي رَكْبٍ مِنْ قُرَيْشٍ وَكَانُوا تِجَارًا بِالشَّأْمِ فِي الْمُدَّةِ الَّتِي كَانَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَادَّ فِيهَا أَبَا سُفْيَانَ وَكُفَّارَ قُرَيْشٍ فَأَتَوْهُ وَهُمْ بِإِيلِيَاءَ فَدَعَاهُمْ فِي مَجْلِسِهِ وَحَوْلَهُ عُظَمَاءُ الرُّومِ ثُمَّ دَعَاهُمْ وَدَعَا بِتَرْجُمَانِهِ فَقَالَ أَيُّكُمْ أَقْرَبُ نَسَبًا بِهَذَا الرَّجُلِ الَّذِي يَزْعُمُ أَنَّهُ نَبِيٌّ فَقَالَ أَبُو سُفْيَانَ فَقُلْتُ أَنَا أَقْرَبُهُمْ نَسَبًا فَقَالَ أَدْنُوهُ مِنِّي وَقَرِّبُوا أَصْحَابَهُ فَاجْعَلُوهُمْ عِنْدَ ظَهْرِهِ ثُمَّ قَالَ لِتَرْجُمَانِهِ قُلْ لَهُمْ إِنِّي سَائِلٌ هَذَا عَنْ هَذَا الرَّجُلِ فَإِنْ كَذَبَنِي فَكَذِّبُوهُ فَوَاللَّهِ لَوْلَا الْحَيَاءُ مِنْ أَنْ يَأْثِرُوا عَلَيَّ كَذِبًا لَكَذَبْتُ عَنْهُ ثُمَّ كَانَ أَوَّلَ مَا سَأَلَنِي عَنْهُ أَنْ قَالَ كَيْفَ نَسَبُهُ فِيكُمْ قُلْتُ هُوَ فِينَا ذُو نَسَبٍ قَالَ فَهَلْ قَالَ هَذَا الْقَوْلَ مِنْكُمْ أَحَدٌ قَطُّ قَبْلَهُ قُلْتُ لَا قَالَ فَهَلْ كَانَ مِنْ آبَائِهِ مِنْ مَلِكٍ قُلْتُ لَا قَالَ فَأَشْرَافُ النَّاسِ يَتَّبِعُونَهُ أَمْ ضُعَفَاؤُهُمْ فَقُلْتُ بَلْ ضُعَفَاؤُهُمْ قَالَ أَيَزِيدُونَ أَمْ يَنْقُصُونَ قُلْتُ بَلْ يَزِيدُونَ قَالَ فَهَلْ يَرْتَدُّ أَحَدٌ مِنْهُمْ سَخْطَةً لِدِينِهِ بَعْدَ أَنْ يَدْخُلَ فِيهِ قُلْتُ لَا قَالَ فَهَلْ كُنْتُمْ تَتَّهِمُونَهُ بِالْكَذِبِ قَبْلَ أَنْ يَقُولَ مَا قَالَ قُلْتُ لَا قَالَ فَهَلْ يَغْدِرُ قُلْتُ لَا وَنَحْنُ مِنْهُ فِي مُدَّةٍ لَا نَدْرِي مَا هُوَ فَاعِلٌ فِيهَا قَالَ وَلَمْ تُمْكِنِّي كَلِمَةٌ أُدْخِلُ فِيهَا شَيْئًا غَيْرُ هَذِهِ الْكَلِمَةِ قَالَ فَهَلْ قَاتَلْتُمُوهُ قُلْتُ نَعَمْ قَالَ فَكَيْفَ كَانَ قِتَالُكُمْ إِيَّاهُ قُلْتُ الْحَرْبُ بَيْنَنَا وَبَيْنَهُ سِجَالٌ يَنَالُ مِنَّا وَنَنَالُ مِنْهُ قَالَ مَاذَا يَأْمُرُكُمْ قُلْتُ يَقُولُ اعْبُدُوا اللَّهَ وَحْدَهُ وَلَا تُشْرِكُوا بِهِ شَيْئًا وَاتْرُكُوا مَا يَقُولُ آبَاؤُكُمْ وَيَأْمُرُنَا بِالصَّلَاةِ وَالزَّكَاةِ وَالصِّدْقِ وَالْعَفَافِ وَالصِّلَةِ فَقَالَ لِلتَّرْجُمَانِ قُلْ لَهُ سَأَلْتُكَ عَنْ نَسَبِهِ فَذَكَرْتَ أَنَّهُ فِيكُمْ ذُو نَسَبٍ فَكَذَلِكَ الرُّسُلُ تُبْعَثُ فِي نَسَبِ قَوْمِهَا وَسَأَلْتُكَ هَلْ قَالَ أَحَدٌ مِنْكُمْ هَذَا الْقَوْلَ فَذَكَرْتَ أَنْ لَا فَقُلْتُ لَوْ كَانَ أَحَدٌ قَالَ هَذَا الْقَوْلَ قَبْلَهُ لَقُلْتُ رَجُلٌ يَأْتَسِي بِقَوْلٍ قِيلَ قَبْلَهُ وَسَأَلْتُكَ هَلْ كَانَ مِنْ آبَائِهِ مِنْ مَلِكٍ فَذَكَرْتَ أَنْ لَا قُلْتُ فَلَوْ كَانَ مِنْ آبَائِهِ مِنْ مَلِكٍ قُلْتُ رَجُلٌ يَطْلُبُ مُلْكَ أَبِيهِ وَسَأَلْتُكَ هَلْ كُنْتُمْ تَتَّهِمُونَهُ بِالْكَذِبِ قَبْلَ أَنْ يَقُولَ مَا قَالَ فَذَكَرْتَ أَنْ لَا فَقَدْ أَعْرِفُ أَنَّهُ لَمْ يَكُنْ لِيَذَرَ الْكَذِبَ عَلَى النَّاسِ وَيَكْذِبَ عَلَى اللَّهِ وَسَأَلْتُكَ أَشْرَافُ النَّاسِ اتَّبَعُوهُ أَمْ ضُعَفَاؤُهُمْ فَذَكَرْتَ أَنَّ ضُعَفَاءَهُمْ اتَّبَعُوهُ وَهُمْ أَتْبَاعُ الرُّسُلِ وَسَأَلْتُكَ أَيَزِيدُونَ أَمْ يَنْقُصُونَ فَذَكَرْتَ أَنَّهُمْ يَزِيدُونَ وَكَذَلِكَ أَمْرُ الْإِيمَانِ حَتَّى يَتِمَّ وَسَأَلْتُكَ أَيَرْتَدُّ أَحَدٌ سَخْطَةً لِدِينِهِ بَعْدَ أَنْ يَدْخُلَ فِيهِ فَذَكَرْتَ أَنْ لَا وَكَذَلِكَ الْإِيمَانُ حِينَ تُخَالِطُ بَشَاشَتُهُ الْقُلُوبَ وَسَأَلْتُكَ هَلْ يَغْدِرُ فَذَكَرْتَ أَنْ لَا وَكَذَلِكَ الرُّسُلُ لَا تَغْدِرُ وَسَأَلْتُكَ بِمَا يَأْمُرُكُمْ فَذَكَرْتَ أَنَّهُ يَأْمُرُكُمْ أَنْ تَعْبُدُوا اللَّهَ وَلَا تُشْرِكُوا بِهِ شَيْئًا وَيَنْهَاكُمْ عَنْ عِبَادَةِ الْأَوْثَانِ وَيَأْمُرُكُمْ بِالصَّلَاةِ وَالصِّدْقِ وَالْعَفَافِ فَإِنْ كَانَ مَا تَقُولُ حَقًّا فَسَيَمْلِكُ مَوْضِعَ قَدَمَيَّ هَاتَيْنِ وَقَدْ كُنْتُ أَعْلَمُ أَنَّهُ خَارِجٌ لَمْ أَكُنْ أَظُنُّ أَنَّهُ مِنْكُمْ فَلَوْ أَنِّي أَعْلَمُ أَنِّي أَخْلُصُ إِلَيْهِ لَتَجَشَّمْتُ لِقَاءَهُ وَلَوْ كُنْتُ عِنْدَهُ لَغَسَلْتُ عَنْ قَدَمِهِ ثُمَّ دَعَا بِكِتَابِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الَّذِي بَعَثَ بِهِ دِحْيَةُ إِلَى عَظِيمِ بُصْرَى فَدَفَعَهُ إِلَى هِرَقْلَ فَقَرَأَهُ فَإِذَا فِيهِ بِسْمِ اللَّهِ الرَّحْمَنِ الرَّحِيمِ مِنْ مُحَمَّدٍ عَبْدِ اللَّهِ وَرَسُولِهِ إِلَى هِرَقْلَ عَظِيمِ الرُّومِ سَلَامٌ عَلَى مَنْ اتَّبَعَ الْهُدَى أَمَّا بَعْدُ فَإِنِّي أَدْعُوكَ بِدِعَايَةِ الْإِسْلَامِ أَسْلِمْ تَسْلَمْ يُؤْتِكَ اللَّهُ أَجْرَكَ مَرَّتَيْنِ فَإِنْ تَوَلَّيْتَ فَإِنَّ عَلَيْكَ إِثْمَ الْأَرِيسِيِّينَ وَ{ يَا أَهْلَ الْكِتَابِ تَعَالَوْا إِلَى كَلِمَةٍ سَوَاءٍ بَيْنَنَا وَبَيْنَكُمْ أَنْ لَا نَعْبُدَ إِلَّا اللَّهَ وَلَا نُشْرِكَ بِهِ شَيْئًا وَلَا يَتَّخِذَ بَعْضُنَا بَعْضًا أَرْبَابًا مِنْ دُونِ اللَّهِ فَإِنْ تَوَلَّوْا فَقُولُوا اشْهَدُوا بِأَنَّا مُسْلِمُونَ }قَالَ أَبُو سُفْيَانَ فَلَمَّا قَالَ مَا قَالَ وَفَرَغَ مِنْ قِرَاءَةِ الْكِتَابِ كَثُرَ عِنْدَهُ الصَّخَبُ وَارْتَفَعَتْ الْأَصْوَاتُ وَأُخْرِجْنَا فَقُلْتُ لِأَصْحَابِي حِينَ أُخْرِجْنَا لَقَدْ أَمِرَ أَمْرُ ابْنِ أَبِي كَبْشَةَ إِنَّهُ يَخَافُهُ مَلِكُ بَنِي الْأَصْفَرِ فَمَا زِلْتُ مُوقِنًا أَنَّهُ سَيَظْهَرُ حَتَّى أَدْخَلَ اللَّهُ عَلَيَّ الْإِسْلَامَ وَكَانَ ابْنُ النَّاظُورِ صَاحِبُ إِيلِيَاءَ وَهِرَقْلَ سُقُفًّا عَلَى نَصَارَى الشَّأْمِ يُحَدِّثُ أَنَّ هِرَقْلَ حِينَ قَدِمَ إِيلِيَاءَ أَصْبَحَ يَوْمًا خَبِيثَ النَّفْسِ فَقَالَ بَعْضُ بَطَارِقَتِهِ قَدْ اسْتَنْكَرْنَا هَيْئَتَكَ قَالَ ابْنُ النَّاظُورِ وَكَانَ هِرَقْلُ حَزَّاءً يَنْظُرُ فِي النُّجُومِ فَقَالَ لَهُمْ حِينَ سَأَلُوهُ إِنِّي رَأَيْتُ اللَّيْلَةَ حِينَ نَظَرْتُ فِي النُّجُومِ مَلِكَ الْخِتَانِ قَدْ ظَهَرَ فَمَنْ يَخْتَتِنُ مِنْ هَذِهِ الْأُمَّةِ قَالُوا لَيْسَ يَخْتَتِنُ إِلَّا الْيَهُودُ فَلَا يُهِمَّنَّكَ شَأْنُهُمْ وَاكْتُبْ إِلَى مَدَايِنِ مُلْكِكَ فَيَقْتُلُوا مَنْ فِيهِمْ مِنْ الْيَهُودِ فَبَيْنَمَا هُمْ عَلَى أَمْرِهِمْ أُتِيَ هِرَقْلُ بِرَجُلٍ أَرْسَلَ بِهِ مَلِكُ غَسَّانَ يُخْبِرُ عَنْ خَبَرِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَلَمَّا اسْتَخْبَرَهُ هِرَقْلُ قَالَ اذْهَبُوا فَانْظُرُوا أَمُخْتَتِنٌ هُوَ أَمْ لَا فَنَظَرُوا إِلَيْهِ فَحَدَّثُوهُ أَنَّهُ مُخْتَتِنٌ وَسَأَلَهُ عَنْ الْعَرَبِ فَقَالَ هُمْ يَخْتَتِنُونَ فَقَالَ هِرَقْلُ هَذَا مُلْكُ هَذِهِ الْأُمَّةِ قَدْ ظَهَرَ ثُمَّ كَتَبَ هِرَقْلُ إِلَى صَاحِبٍ لَهُ بِرُومِيَةَ وَكَانَ نَظِيرَهُ فِي الْعِلْمِ وَسَارَ هِرَقْلُ إِلَى حِمْصَ فَلَمْ يَرِمْ حِمْصَ حَتَّى أَتَاهُ كِتَابٌ مِنْ صَاحِبِهِ يُوَافِقُ رَأْيَ هِرَقْلَ عَلَى خُرُوجِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَنَّهُ نَبِيٌّ فَأَذِنَ هِرَقْلُ لِعُظَمَاءِ الرُّومِ فِي دَسْكَرَةٍ لَهُ بِحِمْصَ ثُمَّ أَمَرَ بِأَبْوَابِهَا فَغُلِّقَتْ ثُمَّ اطَّلَعَ فَقَالَ يَا مَعْشَرَ الرُّومِ هَلْ لَكُمْ فِي الْفَلَاحِ وَالرُّشْدِ وَأَنْ يَثْبُتَ مُلْكُكُمْ فَتُبَايِعُوا هَذَا النَّبِيَّ فَحَاصُوا حَيْصَةَ حُمُرِ الْوَحْشِ إِلَى الْأَبْوَابِ فَوَجَدُوهَا قَدْ غُلِّقَتْ فَلَمَّا رَأَى هِرَقْلُ نَفْرَتَهُمْ وَأَيِسَ مِنْ الْإِيمَانِ قَالَ رُدُّوهُمْ عَلَيَّ وَقَالَ إِنِّي قُلْتُ مَقَالَتِي آنِفًا أَخْتَبِرُ بِهَا شِدَّتَكُمْ عَلَى دِينِكُمْ فَقَدْ رَأَيْتُ فَسَجَدُوا لَهُ وَرَضُوا عَنْهُ فَكَانَ ذَلِكَ آخِرَ شَأْنِ هِرَقْلَرَوَاهُ صَالِحُ بْنُ كَيْسَانَ وَيُونُسُ وَمَعْمَرٌ عَنْ الزُّهْرِيِّ

Jis mums pasakė [Abu Al Yaman Al Hakam bin Nafi'], sakė jis, jis mums pasakė [Syu'aib] iš [Az Zuhri] man pasakė [Ubaidullah bin Abdullah bin 'Utbah bin Mas'ud], kad [Abdullah bin 'Abbas] jam pasakė, kad [Abu Sufyan bin Harb] jam pasakė; kad Heraklijus priėmė Kureištų prekybininkų grupę, kuri tuo metu, kai įsigaliojo susitarimas tarp Pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam ir Abu Sufyan bei Kureištų neištikimybių, buvo prekybos ekspedicijoje į Sirijos žemę. Kai jie sustojo Ilijoje, jie susitiko su Heraklijumi, Heraklijaus kvietimu būti pakviestiems dialogui jo susirinkime, kurio metu Heraklijus buvo kartu su Romos dignitoriais. Heraklijus kalbėjosi su jais per vertėją. Heraklijus paklausė: „Kuris iš jūsų yra artimiausiai susijęs su asmeniu, kuris tvirtina esąs Pranašas?“ Abu Sufyan pasakė; Taigi aš atsakiau: „Aš esu tas, kuris turi artimiausius šeimos ryšius su juo“. Heraklis tarė: „Atveskite jį arčiau manęs ir jo draugų“. Taigi jie pastatė Kuraišus už Abu Sufiano. Tada Heraklis per savo vertėją tarė: „Pasakyk jam, kad aš jo klausiau apie vyrą, kuris tvirtino esąs pranašas. Jei jis man meluoja, tai ir tu turi meluoti jam“. Prisiekiu Alachu, jei ne gėda dėl kaltinimų melu, kuriuos jie man mestų, būčiau jam melavęs“. Abu Sufianas tarė: „Taigi pirmas dalykas, kurio jis manęs paklausė apie jį – pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam) – buvo: „kokia jo giminės padėtis tarp jūsų?“ Aš atsakiau: „Jis yra geros – kilmingos – giminės“. Jis vėl paklausė: „Ar kas nors kitas tai sakė prieš jį?“ Aš atsakiau: „Nieko“. Jis vėl paklausė: „Ar jo tėvas yra karalius?“ Aš atsakiau: „Ne“. „Ar tie, kurie jį seka, yra aukšto rango žmonės, ar žemesni?“ Aš atsakiau: „Net ir tie, kurie jį seka, yra žemesni žmonės.“ Jis vėl paklausė: „Ar pasekėjų daugėja, ar mažėja?“ Aš atsakiau: „Daugėja.“ Jis vėl paklausė: „Ar kas nors atsimetė nuo tikėjimo, nes buvo supykęs ant savo religijos?“ Aš atsakiau: „Nieko“. Jis vėl paklausė: „Ar kada nors radote jį meluojantį prieš pasakydamas tai, ką pasakė?“ Aš atsakiau: „Niekada“. Jis vėl paklausė: „Ar jis kada nors sukčiavo?“ Aš atsakiau: „Niekada. Kai mes su juo leisdavome laiką, jis niekada to nedarė.“ Abu Sufyanas pasakė: „Aš negaliu perteikti nieko kito, išskyrus tokius žodžius.“ Jis vėl paklausė: „Ar jūs su juo kovojate?“ Aš atsakiau: „Taip“. Jis vėl paklausė: „Kaip baigėsi karas?“ Aš atsakiau: „Karas tarp mūsų ir jo yra labai stiprus. Kartais jis mus muša, kartais mes jį.“ Jis vėl paklausė: „Ką jis jums įsakė daryti?“ Aš atsakiau: „Jis mums įsakė: „Garbinkite Alachą su Juo nieko nesiedami ir atsisakykite to, ką sakė jūsų protėviai.“ Jis taip pat įsakė mums pradėti maldą, mokėti zakatą, kalbėti tiesą, atleisti vienas kitam ir palaikyti giminystę.“ Tada Heraklis tarė savo vertėjui: „Pasakyk jam, aš klausiau tavęs apie vyro kilmę, ir tu man pasakei, kad jis kilmingos kilmės. Jis taip pat buvo auginamas tarp savo tautos palikuonių. Aš paklausiau tavęs, ar kas nors anksčiau sakė tai, ką sakė jis, ir tu pasakei „ne“. Jei kas nors būtų tai sakęs anksčiau, būčiau palaikęs jį mėgdžiojančiu tą, kuris anksčiau sakė tą patį. Aš taip pat paklausiau tavęs, ar kuris nors iš jo tėvų buvo kilęs iš karališkos kilmės, ir tu pasakei „ne“. Pasakiau, kad jei jo tėvai būtų kilę iš karališkos kilmės, jis būtų reikalavęs savo tėvo karalystės. Aš taip pat paklausiau tavęs, ar kada nors radai jį meluojantį prieš tai, kai jis pasakė tai, ką sakė, ir tu pasakei „ne“. Suprantu, kad jei jis net nedrįso meluoti žmonėms, jau nekalbant apie Alachą.“ „Ir aš taip pat jūsų klausiau: ar tie, kurie jį seka, yra kilnūs, ar paprasti?“ Jūs atsakėte tiems, kurie jį sekė. Iš tiesų, jie yra Pranašo pasekėjai. Aš taip pat klausiau jūsų, ar pasekėjų skaičius didėjo, ar mažėjo, jūs atsakėte, kad didėjo. Ir taip yra su tikėjimu, kol jis tampa tobulas. Aš taip pat klausiau jūsų, ar kas nors atsimetė nuo tikėjimo, nes buvo supykęs ant savo religijos. Jūs atsakėte „ne“. Ir toks yra tikėjimas, kai jis auga ir auga širdyje. Aš taip pat klausiau jūsų, ar jis kada nors buvo apgaudinėjamas, jūs atsakėte „niekada“. Ir štai kaip apaštalai negalėjo apgaudinėti. Aš taip pat klausiau jūsų, ką jis jums liepė daryti, jūs atsakėte, kad jis liepė jums garbinti Alachą, nieko su Juo nesiejant, ir uždraudė jums garbinti stabus, jis taip pat liepė jums melstis, mokėti zakatą, kalbėti tiesą, atleisti vienas kitam ir palaikyti draugystę. Jei viskas, ką sakote, yra tiesa, jis tikrai valdys karalystę po mano kojomis. Iš tiesų, įtariau, kad jo dabar nėra tarp jūsų. Jei žinočiau, kaip jį sutikti, tikrai stengčiausi jį sutikti, kol, būdamas šalia, nenuplaučiau jam kojų.“ Tada Heraklijus paprašė Alacho Pasiuntinio (sallallaahu 'alaihi wasallam) laiško, kurį Dihyah atnešė Basros valdovams. Jis padavė jį Heraklijui, šis perskaitė ir jame buvo parašyta: „Bismillahir rahmanir rahim. Nuo Muhammado, Alacho tarno ir Jo Pasiuntinio, Heraklijui, Romos valdove, ramybė tam, kuris seka vedimu.“ Taigi, kviečiu jus islamo kvietimu; priimkite islamą, tada būsite saugūs, Alachas duos jums dvigubą atlygį. Bet jei nusigręšite, tuomet nešite savo tautos nuodėmę, ir: „O knygos žmonės, laikykitės žodžio, nutarimo, kad tarp mūsų ir jūsų nėra jokio skirtumo, kad mes garbiname tik Alachą ir nieko su Juo nesiejame, ir kad mes taip pat nepriimame kitų viešpačiais, išskyrus Alachą.“ Jei jie nusigręš, pasakykite jiems: „Liudykite, kad mes esame tie, kurie paklūsta Alachui.“ Abu Sufyanas pasakė: „Po to, kai Heraklis pasakė, ką sakė, ir baigė skaityti laišką, kilo sujudimas ir garsus triukšmas, todėl jie mus išvijo. Po to, kai buvome išvaryti, pasakiau savo draugams: „Iš tiesų, jis buvo pakviestas į Abu Kabsyah sūnaus reikalą. Heraklis nerimavo dėl Romos imperijos.“ Tuo metu taip pat nerimavau, kad Muhamedas nugalės, kol galiausiai – šis jausmas išnyko po to, kai Alachas privertė mane priimti islamą.“ Ir buvo Ibn An Nazhuras, Ilijos didikas, o Heraklijus buvo krikščionių vyskupas. Jis sakė, kad vieną dieną, kai Heraklijus lankėsi Ilijoje, jis buvo labai sunerimęs ir kai kuriems savo karo vadams pasakė: „Iš tiesų mes neigiame jūsų situaciją.“ Tada Ibn Nazhuras pasakė: „Heraklijus buvo astrologas, kuris visada atkreipdavo dėmesį į žvaigždžių judėjimą. Kartą jis atsakė į kunigų klausimus: „Vieną naktį, stebėdamas žvaigždžių judėjimą, pamačiau, kad gimė chitanų karalius. Kas iš šių žmonių buvo apipjaustytas?“ Atsakykite kunigams: „Vieninteliai žmonės, kurie praktikuoja apipjaustymą, yra žydai, nesijaudinkite dėl žydų. Tiesiog įsakykite visoms savo karalystės šalims, kad tose šalyse esantys žydai būtų nužudyti.“ Tuo metu Bani Ghassano karaliaus pasiuntinys atvedė Heraklijų papasakoti jam apie Alacho Pasiuntinį (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos). Vyrui baigus pasakoti istoriją, Heraklis įsakė jį apžiūrėti, ar jis apipjaustytas. Patikrinus paaiškėjo, kad jis iš tikrųjų buvo juodaodis. Tada žmonės papasakojo Heraklijui. Heraklis paklausė vyro apie kitus arabus, ar jie apipjaustyti, ar ne? Jis atsakė: „Visi arabai yra apipjaustyti“. Heraklis pasakė: „Tai yra Umos karalius, jis tikrai gimė“. Tada Heraklisas išsiuntė laišką draugui Romoje, kurio žinios prilygo Heraklio žinioms, kad papasakotų jam apie pranašo Muhammado (sallallaahu 'alaihi wasallam) gimimą. Tuo tarpu jis tęsė savo kelionę į Himšos šalį, bet prieš atvykdamas į Himšą, jis gavo atsakymą į savo draugo laišką. Jo draugas sutiko su Heraklio nuomone, kad Mahometas gimė ir kad jis iš tiesų buvo pranašas. Tada Heraklis pakvietė Romos pareigūnus atvykti pas jį į Himšą, o kai visi susirinko į susirinkimą, Heraklis įsakė užrakinti visas duris. Tada jis tarė: „O romo tauta, ar jūs visi pasieksite šlovingą pergalę ir pažangą, kol karalystė liks mūsų rankose? Jei norite, pripažinkite Mahometą pranašu!“ Išgirdę šiuos žodžius, jie pabėgo kaip laukiniai asilai, nors visos durys buvo užrakintos. Matydamas tokią situaciją, Heraklis prarado viltį, kad jie patikės Mahometo pranašyste. Tada jis įsakė visiems grįžti į savo vietas ir tarė: „Tiesą sakant, tai, ką ką tik pasakiau, buvo tik tam, kad išbandyčiau jūsų visų tvirtumą. Dabar mačiau tą ryžtą.“ Tada jie nusilenkė prieš Heraklijų ir buvo juo patenkinti. Taip baigiasi Heraklio istorija. Jį perpasakojo [Salih bin Kaisan], [Yunus] ir [Ma'mar] iš [Az Zuhri].