Hadith Representative
Air Zam-zam penuh berkah dan mengenyangkan
Imam Muslim : 4520حَدَّثَنَا هَدَّابُ بْنُ خَالِدٍ الْأَزْدِيُّ حَدَّثَنَا سُلَيْمَانُ بْنُ الْمُغِيرَةِ أَخْبَرَنَا حُمَيْدُ بْنُ هِلَالٍ عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ الصَّامِتِ قَالَ قَالَ أَبُو ذَرٍّ خَرَجْنَا مِنْ قَوْمِنَا غِفَارٍ وَكَانُوا يُحِلُّونَ الشَّهْرَ الْحَرَامَ فَخَرَجْتُ أَنَا وَأَخِي أُنَيْسٌ وَأُمُّنَا فَنَزَلْنَا عَلَى خَالٍ لَنَا فَأَكْرَمَنَا خَالُنَا وَأَحْسَنَ إِلَيْنَا فَحَسَدَنَا قَوْمُهُ فَقَالُوا إِنَّكَ إِذَا خَرَجْتَ عَنْ أَهْلِكَ خَالَفَ إِلَيْهِمْ أُنَيْسٌ فَجَاءَ خَالُنَا فَنَثَا عَلَيْنَا الَّذِي قِيلَ لَهُ فَقُلْتُ أَمَّا مَا مَضَى مِنْ مَعْرُوفِكَ فَقَدْ كَدَّرْتَهُ وَلَا جِمَاعَ لَكَ فِيمَا بَعْدُ فَقَرَّبْنَا صِرْمَتَنَا فَاحْتَمَلْنَا عَلَيْهَا وَتَغَطَّى خَالُنَا ثَوْبَهُ فَجَعَلَ يَبْكِي فَانْطَلَقْنَا حَتَّى نَزَلْنَا بِحَضْرَةِ مَكَّةَ فَنَافَرَ أُنَيْسٌ عَنْ صِرْمَتِنَا وَعَنْ مِثْلِهَا فَأَتَيَا الْكَاهِنَ فَخَيَّرَ أُنَيْسًا فَأَتَانَا أُنَيْسٌ بِصِرْمَتِنَا وَمِثْلِهَا مَعَهَا قَالَ وَقَدْ صَلَّيْتُ يَا ابْنَ أَخِي قَبْلَ أَنْ أَلْقَى رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِثَلَاثِ سِنِينَ قُلْتُ لِمَنْ قَالَ لِلَّهِ قُلْتُ فَأَيْنَ تَوَجَّهُ قَالَ أَتَوَجَّهُ حَيْثُ يُوَجِّهُنِي رَبِّي أُصَلِّي عِشَاءً حَتَّى إِذَا كَانَ مِنْ آخِرِ اللَّيْلِ أُلْقِيتُ كَأَنِّي خِفَاءٌ حَتَّى تَعْلُوَنِي الشَّمْسُ فَقَالَ أُنَيْسٌ إِنَّ لِي حَاجَةً بِمَكَّةَ فَاكْفِنِي فَانْطَلَقَ أُنَيْسٌ حَتَّى أَتَى مَكَّةَ فَرَاثَ عَلَيَّ ثُمَّ جَاءَ فَقُلْتُ مَا صَنَعْتَ قَالَ لَقِيتُ رَجُلًا بِمَكَّةَ عَلَى دِينِكَ يَزْعُمُ أَنَّ اللَّهَ أَرْسَلَهُ قُلْتُ فَمَا يَقُولُ النَّاسُ قَالَ يَقُولُونَ شَاعِرٌ كَاهِنٌ سَاحِرٌ وَكَانَ أُنَيْسٌ أَحَدَ الشُّعَرَاءِ قَالَ أُنَيْسٌ لَقَدْ سَمِعْتُ قَوْلَ الْكَهَنَةِ فَمَا هُوَ بِقَوْلِهِمْ وَلَقَدْ وَضَعْتُ قَوْلَهُ عَلَى أَقْرَاءِ الشِّعْرِ فَمَا يَلْتَئِمُ عَلَى لِسَانِ أَحَدٍ بَعْدِي أَنَّهُ شِعْرٌ وَاللَّهِ إِنَّهُ لَصَادِقٌ وَإِنَّهُمْ لَكَاذِبُونَ قَالَ قُلْتُ فَاكْفِنِي حَتَّى أَذْهَبَ فَأَنْظُرَ قَالَ فَأَتَيْتُ مَكَّةَ فَتَضَعَّفْتُ رَجُلًا مِنْهُمْ فَقُلْتُ أَيْنَ هَذَا الَّذِي تَدْعُونَهُ الصَّابِئَ فَأَشَارَ إِلَيَّ فَقَالَ الصَّابِئَ فَمَالَ عَلَيَّ أَهْلُ الْوَادِي بِكُلٍّ مَدَرَةٍ وَعَظْمٍ حَتَّى خَرَرْتُ مَغْشِيًّا عَلَيَّ قَالَ فَارْتَفَعْتُ حِينَ ارْتَفَعْتُ كَأَنِّي نُصُبٌ أَحْمَرُ قَالَ فَأَتَيْتُ زَمْزَمَ فَغَسَلْتُ عَنِّي الدِّمَاءَ وَشَرِبْتُ مِنْ مَائِهَا وَلَقَدْ لَبِثْتُ يَا ابْنَ أَخِي ثَلَاثِينَ بَيْنَ لَيْلَةٍ وَيَوْمٍ مَا كَانَ لِي طَعَامٌ إِلَّا مَاءُ زَمْزَمَ فَسَمِنْتُ حَتَّى تَكَسَّرَتْ عُكَنُ بَطْنِي وَمَا وَجَدْتُ عَلَى كَبِدِي سُخْفَةَ جُوعٍ قَالَ فَبَيْنَا أَهْلِ مَكَّةَ فِي لَيْلَةٍ قَمْرَاءَ إِضْحِيَانَ إِذْ ضُرِبَ عَلَى أَسْمِخَتِهِمْ فَمَا يَطُوفُ بِالْبَيْتِ أَحَدٌ وَامْرَأَتَيْنِ مِنْهُمْ تَدْعُوَانِ إِسَافًا وَنَائِلَةَ قَالَ فَأَتَتَا عَلَيَّ فِي طَوَافِهِمَا فَقُلْتُ أَنْكِحَا أَحَدَهُمَا الْأُخْرَى قَالَ فَمَا تَنَاهَتَا عَنْ قَوْلِهِمَا قَالَ فَأَتَتَا عَلَيَّ فَقُلْتُ هَنٌ مِثْلُ الْخَشَبَةِ غَيْرَ أَنِّي لَا أَكْنِي فَانْطَلَقَتَا تُوَلْوِلَانِ وَتَقُولَانِ لَوْ كَانَ هَاهُنَا أَحَدٌ مِنْ أَنْفَارِنَا قَالَ فَاسْتَقْبَلَهُمَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَبُو بَكْرٍ وَهُمَا هَابِطَانِ قَالَ مَا لَكُمَا قَالَتَا الصَّابِئُ بَيْنَ الْكَعْبَةِ وَأَسْتَارِهَا قَالَ مَا قَالَ لَكُمَا قَالَتَا إِنَّهُ قَالَ لَنَا كَلِمَةً تَمْلَأُ الْفَمَ وَجَاءَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى اسْتَلَمَ الْحَجَرَ وَطَافَ بِالْبَيْتِ هُوَ وَصَاحِبُهُ ثُمَّ صَلَّى فَلَمَّا قَضَى صَلَاتَهُ قَالَ أَبُو ذَرٍّ فَكُنْتُ أَنَا أَوَّلَ مَنْ حَيَّاهُ بِتَحِيَّةِ الْإِسْلَامِ قَالَ فَقُلْتُ السَّلَامُ عَلَيْكَ يَا رَسُولَ اللَّهِ فَقَالَ وَعَلَيْكَ وَرَحْمَةُ اللَّهِ ثُمَّ قَالَ مَنْ أَنْتَ قَالَ قُلْتُ مِنْ غِفَارٍ قَالَ فَأَهْوَى بِيَدِهِ فَوَضَعَ أَصَابِعَهُ عَلَى جَبْهَتِهِ فَقُلْتُ فِي نَفْسِي كَرِهَ أَنْ انْتَمَيْتُ إِلَى غِفَارٍ فَذَهَبْتُ آخُذُ بِيَدِهِ فَقَدَعَنِي صَاحِبُهُ وَكَانَ أَعْلَمَ بِهِ مِنِّي ثُمَّ رَفَعَ رَأْسَهُ ثُمَّ قَالَ مَتَى كُنْتَ هَاهُنَا قَالَ قُلْتُ قَدْ كُنْتُ هَاهُنَا مُنْذُ ثَلَاثِينَ بَيْنَ لَيْلَةٍ وَيَوْمٍ قَالَ فَمَنْ كَانَ يُطْعِمُكَ قَالَ قُلْتُ مَا كَانَ لِي طَعَامٌ إِلَّا مَاءُ زَمْزَمَ فَسَمِنْتُ حَتَّى تَكَسَّرَتْ عُكَنُ بَطْنِي وَمَا أَجِدُ عَلَى كَبِدِي سُخْفَةَ جُوعٍ قَالَ إِنَّهَا مُبَارَكَةٌ إِنَّهَا طَعَامُ طُعْمٍ فَقَالَ أَبُو بَكْرٍ يَا رَسُولَ اللَّهِ ائْذَنْ لِي فِي طَعَامِهِ اللَّيْلَةَ فَانْطَلَقَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَبُو بَكْرٍ وَانْطَلَقْتُ مَعَهُمَا فَفَتَحَ أَبُو بَكْرٍ بَابًا فَجَعَلَ يَقْبِضُ لَنَا مِنْ زَبِيبِ الطَّائِفِ وَكَانَ ذَلِكَ أَوَّلَ طَعَامٍ أَكَلْتُهُ بِهَا ثُمَّ غَبَرْتُ مَا غَبَرْتُ ثُمَّ أَتَيْتُ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ إِنَّهُ قَدْ وُجِّهَتْ لِي أَرْضٌ ذَاتُ نَخْلٍ لَا أُرَاهَا إِلَّا يَثْرِبَ فَهَلْ أَنْتَ مُبَلِّغٌ عَنِّي قَوْمَكَ عَسَى اللَّهُ أَنْ يَنْفَعَهُمْ بِكَ وَيَأْجُرَكَ فِيهِمْ فَأَتَيْتُ أُنَيْسًا فَقَالَ مَا صَنَعْتَ قُلْتُ صَنَعْتُ أَنِّي قَدْ أَسْلَمْتُ وَصَدَّقْتُ قَالَ مَا بِي رَغْبَةٌ عَنْ دِينِكَ فَإِنِّي قَدْ أَسْلَمْتُ وَصَدَّقْتُ فَأَتَيْنَا أُمَّنَا فَقَالَتْ مَا بِي رَغْبَةٌ عَنْ دِينِكُمَا فَإِنِّي قَدْ أَسْلَمْتُ وَصَدَّقْتُ فَاحْتَمَلْنَا حَتَّى أَتَيْنَا قَوْمَنَا غِفَارًا فَأَسْلَمَ نِصْفُهُمْ وَكَانَ يَؤُمُّهُمْ أَيْمَاءُ بْنُ رَحَضَةَ الْغِفَارِيُّ وَكَانَ سَيِّدَهُمْ وَقَالَ نِصْفُهُمْ إِذَا قَدِمَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الْمَدِينَةَ أَسْلَمْنَا فَقَدِمَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الْمَدِينَةَ فَأَسْلَمَ نِصْفُهُمْ الْبَاقِي وَجَاءَتْ أَسْلَمُ فَقَالُوا يَا رَسُولَ اللَّهِ إِخْوَتُنَا نُسْلِمُ عَلَى الَّذِي أَسْلَمُوا عَلَيْهِ فَأَسْلَمُوا فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ غِفَارُ غَفَرَ اللَّهُ لَهَا وَأسْلَمُ سَالَمَهَا اللَّهُ حَدَّثَنَا إِسْحَقُ بْنُ إِبْرَاهِيمَ الْحَنْظَلِيُّ أَخْبَرَنَا النَّضْرُ بْنُ شُمَيْلٍ حَدَّثَنَا سُلَيْمَانُ بْنُ الْمُغِيرَةِ حَدَّثَنَا حُمَيْدُ بْنُ هِلَالٍ بِهَذَا الْإِسْنَادِ وَزَادَ بَعْدَ قَوْلِهِ قُلْتُ فَاكْفِنِي حَتَّى أَذْهَبَ فَأَنْظُرَ قَالَ نَعَمْ وَكُنْ عَلَى حَذَرٍ مِنْ أَهْلِ مَكَّةَ فَإِنَّهُمْ قَدْ شَنِفُوا لَهُ وَتَجَهَّمُوا حَدَّثَنَا مُحَمَّدُ بْنُ الْمُثَنَّى الْعَنَزِيُّ حَدَّثَنِي ابْنُ أَبِي عَدِيٍّ قَالَ أَنْبَأَنَا ابْنُ عَوْنٍ عَنْ حُمَيْدِ بْنِ هِلَالٍ عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ الصَّامِتِ قَالَ قَالَ أَبُو ذَرٍّ يَا ابْنَ أَخِي صَلَّيْتُ سَنَتَيْنِ قَبْلَ مَبْعَثِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ قُلْتُ فَأَيْنَ كُنْتَ تَوَجَّهُ قَالَ حَيْثُ وَجَّهَنِيَ اللَّهُ وَاقْتَصَّ الْحَدِيثَ بِنَحْوِ حَدِيثِ سُلَيْمَانَ بْنِ الْمُغِيرَةِ وَقَالَ فِي الْحَدِيثِ فَتَنَافَرَا إِلَى رَجُلٍ مِنْ الْكُهَّانِ قَالَ فَلَمْ يَزَلْ أَخِي أُنَيْسٌ يَمْدَحُهُ حَتَّى غَلَبَهُ قَالَ فَأَخَذْنَا صِرْمَتَهُ فَضَمَمْنَاهَا إِلَى صِرْمَتِنَا وَقَالَ أَيْضًا فِي حَدِيثِهِ قَالَ فَجَاءَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَطَافَ بِالْبَيْتِ وَصَلَّى رَكْعَتَيْنِ خَلْفَ الْمَقَامِ قَالَ فَأَتَيْتُهُ فَإِنِّي لَأَوَّلُ النَّاسِ حَيَّاهُ بِتَحِيَّةِ الْإِسْلَامِ قَالَ قُلْتُ السَّلَامُ عَلَيْكَ يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ وَعَلَيْكَ السَّلَامُ مَنْ أَنْتَ وَفِي حَدِيثِهِ أَيْضًا فَقَالَ مُنْذُ كَمْ أَنْتَ هَاهُنَا قَالَ قُلْتُ مُنْذُ خَمْسَ عَشَرَةَ وَفِيهِ فَقَالَ أَبُو بَكْرٍ أَتْحِفْنِي بِضِيَافَتِهِ اللَّيْلَةَ
Mums pasakė [Haddab bin Khalid Al Azdi]; Mums pasakė [Sulaiman bin Al Mughirah]; Pranešęs mums [Humaid bin Hilal] iš ['Abdullah bin Ash Shamit], jis pasakė; [Abu Dzar] kartą pasakė: „Seniai mes palikome savo gentį, ghifarų gentį. Jie dažnai uždrausdavo haramo mėnesį, kol aš, mano brolis Unais ir mano mama palikome savo gentį. Po to mes apsistojome pas mūsų motinos brolį – dėdę. Mūsų motinos broliai – dėdės – mus labai gerbė ir elgėsi su mumis gerai, bet galiausiai mūsų motinos brolio gentis mums pavydėjo. Jie sakė mūsų motinos broliui: „Kai tavęs nėra namuose, Unais dažnai pešasi su tavo šeima“. Kai atėjo mūsų motinos brolis, jis papasakojo mums, ką sakė jo gentis, todėl mes susiginčijome: „Iš tikrųjų dėdė suteršė gerumą, kurį dėdė mums suteikė visą šį laiką. Todėl nuo šiol mums geriau būtų išsiskirti.“ Tada pradėjome ruošti maisto atsargas išvykimui, o mūsų motinos brolis atrodė liūdnas ir raudodamas valė ašaromis permirkusį veidą marškiniais. Galiausiai palikome motinos brolio namus, kol atvykome netoli Mekos. Vieną dieną Unais su mumis nesutarė. Tada jis ir mūsų mama nuėjo pas būrėją. Paaiškėjo, kad būrėja gyrė Unais. Netrukus po to Unais ir mūsų mama grįžo pas mus. Abu Dharr tarė: „O mano sūnėne, žinok, kad aš meldžiausi trejus metus, kol sutikau Alacho Pasiuntinį sallallaahu 'alaihi wasallam'. Aš – Abdullah bin Ash-Shamit – paklausiau: „Dėde, kam meldeisi?“ Abu Dharr atsakė: „Aš meldžiausi Alachui.“ Tada aš – Abdullah bin Ash-Shamit – vėl paklausiau: „Tai į kurią pusę tu buvai atsisukęs, kai meldiesi?“ Abu Dharr atsakė: „Aš atsisukau į tą pusę, į kurią nori Allah Subhanahu wa Ta'ala, kai meldiesi.“ „Aš net meldžiausi Išos maldas iki nakties pabaigos. Tada gulėjau, kol mane užšvietė saulė.“ Unais man pasakė: „Noriu patekti į Mekos miestą. Todėl leisk man eiti.“ Tada Unais keliavo, kol pasiekė Mekos miestą. Jis ilgai negrįžo pas mane. Grįžęs iš Mekos miesto, paklausiau jo: „Ką tu ten veikei, Unais?“ Unais atsakė: „Mekos mieste sutikau vyrą, kuris išpažįsta tą pačią religiją kaip ir tu, o Abu Dzarai. Be to, jis taip pat teigė, kad jį siuntė Alachas Subhanahu wa Ta'ala.“ Paklausiau jo: „Ei, Unais, ką žmonės apie jį mano?“ Unais atsakė: „Žmonės sako, kad jis buvo poetas, būrėjas ir burtininkas.“ Tuo tarpu pats Unais yra poetas. Unais pasakė: „Esu girdėjęs būrėjų ir būrėjų užkeikimus, bet ne tokius, kokius sakė tas žmogus. Ir pats bandžiau palyginti jo žodžius su garsių poetų kūriniais. Bet kokiu atveju, jo žodžiai nėra poezija nei mano, nei kitų požiūriu. Prisiekiu Alachu, tikrai tai, ką tas žmogus sakė, yra tiesa, ir jie yra tie, kurie melavo.“ Tada Abu Dharr tarė: „Leisk man išeiti, kad galėčiau pamatyti asmenį, kurį minėjai!“ Tada nuvykau į Meką. Pakeliui sutikau vieną iš Mekos gyventojų ir paklausiau: „Kur yra tas, kuris pakeitė savo religiją – Aš-Šabis?“ Asmuo, kurio paklausiau, parodė į mane ir tarė: „Ką tu sakai, o nepažįstamasis? Aš-Šabi?“ Tada asmuo mėtė į mane molį ir kaulus, kol aš nukritau ir nualpau. Abu Dharr tarė: „Po kurio laiko aš pabudau ir atgavau sąmonę kaip raudona statula.“ Tada nuėjau prie Zamzamo šulinio nusivalyti kraujo nuo žaizdų, kurios buvo apmėtytos moliu ir kaulais. Po to gėriau zam-zam vandenį. Žinok, mano sūnėne, kad gyvenau ten trisdešimt dienų, dieną ir naktį, be jokio maisto, išskyrus zam-zam vandenį. Todėl nenuostabu, kad tuo metu mano kūnas sustorėjo, o skrandis buvo šiek tiek storas, be jokio alkio jausmo. Abu Dharr pasakė: „Pilnaties naktį Mekos miestas atrodė apleistas ir niekas neatliko tawafo aplink Kaabą, tik dvi moterys meldėsi Isafo ir Nailah stabams. Tawafo metu prie manęs priėjo dvi moterys, ir aš pasakiau: „Tiesiog ištekėk už vieno iš dviejų stabų dėl jūsų abiejų!“ Paaiškėjo, kad abi jos supyko ir priėjo prie manęs. Tada vėl joms abiem pasakiau: „Argi šis stabas ne tiesiog pagamintas iš medžio, ir man net nereikia žinoti jo pavadinimo?“ Galiausiai abi moterys tuoj pat išėjo sakydamos: „Jei tik čia būtų keletas mūsų rūšies žmonių, mes tikrai prašytume pagalbos pamokyti tą vyrą“. Abu Dharr pasakė: „Neilgai trukus Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam ir Abu Bakr, kurie ką tik atvyko į vietą, susidūrė su dviem moterimis. Rasulullah paklausė dviejų moterų: „Kas jums negerai?“ Abi moterys atsakė: „Tarp Kaabos ir jos uždangos stovi atsivertėlis – Aš-Šabi“. Tada Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam paklausė: „Ką jis jums dviem pasakė?“ Abi atsakė: „Vyras kalbėjo su mumis labai liūdnais žodžiais“. Tada atėjo Pranašas ir tuoj pat pabučiavo Juodąjį Akmenį. Po to jis atliko tawafą ir meldėsi kartu su Abu Bakru. Po maldos Abu Dzaras atėjo pas Alacho Pasiuntinį ir tarė: „Assalamu 'Alaikum O Rasulullah“. Į pasisveikinimą atsakė Allah Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir ramybė): „Wa 'Alaika wa Rahmatullah“. Abu Dharr tarė: „Aš pirmas jį pasveikinau islamiškais sveikinimais“. Tada Alacho Pasiuntinys paklausė: „Kas tu esi, mano broli?“ Abu Dharr atsakė: „Aš kilęs iš ghifarų genties, o Alacho Pasiuntiny“. Tada Allah Pasiuntinys paspaudė man ranką. Po to jis uždėjo pirštus ant kaktos. Pasakiau sau: „Galbūt jam tai nepatinka, nes aš kilęs iš ghifarų genties“. Tada norėjau paimti jo ranką, bet Abu Bakr mane sustabdė. Tiesą sakant, jis žino apie Alacho Pasiuntinį daugiau nei aš pats. Po to Alacho Pasiuntinys pakėlė galvą ir paklausė manęs: „Nuo kada tu esi šioje vietoje, mano broli?“ Aš atsakiau: „Aš čia jau trisdešimt dienų, o Alacho Pasiuntiny“. Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) vėl paklausė: „Kas tave maitina?“ Aš atsakiau: „Man nėra jokio maisto, išskyrus Zamzam vandenį. Oi, dėl to atrodau storas, mano skrandis šiek tiek storas ir nesijaučiu alkanas.“ Pranašas tarė: „Zamzam vanduo iš tiesų kupinas palaiminimų ir jame yra daugiau baltymų nei įprastame maiste.“ Tada Abu Bakras tarė: „O Alacho Pasiuntiny, leisk man šįvakar jam duoti maisto.“ Tada Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ir Abu Bakras išėjo namo, o aš taip pat nuėjau kartu su jais. Abu Bakras atidarė savo namus ir iškart atnešė mums taifo vyno. Tai buvo pirmas maistas, kurį valgiau. Tada paprašiau Abu Bakaro grįžti namo ir nuėjau tiesiai pas Alacho Pasiuntinį. Jis tarė: „Iš tiesų man buvo parodyta šalis su daugybe datulių palmių, būtent Jatribas – Medina. Labas, Abu Dzarai, ar nori perduoti mano mokymus savo žmonėms?“ „Tegul Alachas jūsų pastangomis padeda jūsų žmonėms ir tesuteikia jums naudos už jūsų žinios perdavimą jiems.“ Po to Abu Dzaras atėjo pas Unaisą. Tada Unaisas jo paklausė: „Ką tu ten veikei, o Abu Dharr?“ Abu Dharr atsakė: „Aš atsivertiau į islamą ir tikiu Muhammado O Unaiso mokymu.“ Unaisas pasakė: „Tiesą sakant, aš taip pat nekenčiu tos religijos mokymų. Ir žinau, iš tiesų aš atsivertiau į islamą ir tikiu Alachu.“ Tada nuėjome pas savo motiną. Tada jis pasakė: „Man labai patinka jūsų religija. Todėl aš taip pat noriu atsiversti į islamą ir tikėti Alachu.“ Toliau grįžome į savo genties gimtąjį miestą – ghifarų gentį. Ten mes perdavėme islamo žinią savo genties žmonėms, kol pusė jų atsivertė į islamą. Jų vadovas yra Aima bin Rahadhah Al Ghifari. Tuo tarpu pusė ghifarų genties pasakė: „Kai Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam atvyks į Mediną, mes atsiversime į islamą“. Kai Pranašas atvyko į Mediną, pusė jų pagaliau atsivertė į islamą. Netrukus po to Aslam gentis atsivertė į islamą, sakydama: „O Alacho Pasiuntiny, mūsų broliai iš Ghifar genties atsivertė į islamą. Todėl mes taip pat norime atsiversti į islamą“. Išgirdęs šį teiginį, Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam tarė: „Tegul Alachas atleidžia Ghifar genčiai ir suteikia Aslam genčiai saugumą ir taiką“. Jis mums pasakė [Ishaq bin Ibrahim Al Hanzhali]; Jis mums pranešė [An Nadhr bin Syumail]; Jis mums pasakė [Sulaiman bin Al Mughirah]; Jis mums pasakė [Humaid bin Hilal] šiuo keliu, bet po to, ką jis pasakė, yra papildymas: „Leiskite man nueiti pas asmenį, kurį minėjote!“ – atsakė Unais; „Pirmyn, bet būkite atsargūs su Mekos žmonėmis, nes jie yra priešiški tam asmeniui ir jo nekenčia“. Mums pasakė [Muhammad bin Al Mutsanna Al 'Anbari]; Man pasakė [Ibn Abu 'Adi], jis pasakė; Mums pranešė [Ibn 'Aun] iš [Humaid bin Hilal] iš ['Abdullah bin Ash Shamit], jis pasakė; [Abu Dharr] pasakė: „O mano sūnėne, aš meldžiausi dvejus metus, kol buvo pasiųstas Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam“. Unais paklausė: „Tai kur tu žiūri, kai meldiesi?“ – atsakė Abu Dzaras; „ta kryptimi, kuria panorės Alachas“. – tada pasakotojas pasakoja savo hadisą pagal Sulaiman bin Al Mughirah hadisą. Hadise taip pat sakoma: „Tada jiedu sutiko šamaną, kad paklaustų apie asmenį, kuris buvo Mekoje. Tačiau Unais visada gyrė žmogaus stipriąsias puses, kol šamanas neprarado nuomonės.“ Unais pasakė; kol mes paėmėme jo kupranugarius ir sujungėme juos su savaisiais. Hadise teigiama; tada pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam sallallaahu 'alaihi wasallam) atėjo ir atliko tawafą prie Kaabos, tada pasimeldė už Ibrahimo maqam. Abu Dharr pasakė: „Aš taip pat jį sutikau (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir pasisveikinau.“ Aš buvau tas asmuo, kuris pirmasis jį pasveikino žodžiais: Assalaamu 'Alaika O Rasulullah.“ Jis atsakė: „Wa Alaika Salam, kas tu esi?“ Taip pat buvo paminėti jo žodžiai: „Nuo kada tu čia gyveni?“ Abu Dharr atsakė: „Jau penkiolika dienų“. Tada Abu Bakr tarė: „Leisk man jį šįvakar linksminti“.