Hadith Representative
Nabi membaca surat Al-Kafirun dan Al-Ikhlas pada dua rakaat thawaf di belakang Maqam Ibrahim
Imam Muslim : 2137حَدَّثَنَا أَبُو بَكْرِ بْنُ أَبِي شَيْبَةَ وَإِسْحَقُ بْنُ إِبْرَاهِيمَ جَمِيعًا عَنْ حَاتِمٍ قَالَ أَبُو بَكْرٍ حَدَّثَنَا حَاتِمُ بْنُ إِسْمَعِيلَ الْمَدَنِيُّ عَنْ جَعْفَرِ بْنِ مُحَمَّدٍ عَنْ أَبِيهِ قَالَ دَخَلْنَا عَلَى جَابِرِ بْنِ عَبْدِ اللَّهِ فَسَأَلَ عَنْ الْقَوْمِ حَتَّى انْتَهَى إِلَيَّ فَقُلْتُ أَنَا مُحَمَّدُ بْنُ عَلِيِّ بْنِ حُسَيْنٍ فَأَهْوَى بِيَدِهِ إِلَى رَأْسِي فَنَزَعَ زِرِّي الْأَعْلَى ثُمَّ نَزَعَ زِرِّي الْأَسْفَلَ ثُمَّ وَضَعَ كَفَّهُ بَيْنَ ثَدْيَيَّ وَأَنَا يَوْمَئِذٍ غُلَامٌ شَابٌّ فَقَالَ مَرْحَبًا بِكَ يَا ابْنَ أَخِي سَلْ عَمَّا شِئْتَ فَسَأَلْتُهُ وَهُوَ أَعْمَى وَحَضَرَ وَقْتُ الصَّلَاةِ فَقَامَ فِي نِسَاجَةٍ مُلْتَحِفًا بِهَا كُلَّمَا وَضَعَهَا عَلَى مَنْكِبِهِ رَجَعَ طَرَفَاهَا إِلَيْهِ مِنْ صِغَرِهَا وَرِدَاؤُهُ إِلَى جَنْبِهِ عَلَى الْمِشْجَبِ فَصَلَّى بِنَا فَقُلْتُ أَخْبِرْنِي عَنْ حَجَّةِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ بِيَدِهِ فَعَقَدَ تِسْعًا فَقَالَ إِنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَكَثَ تِسْعَ سِنِينَ لَمْ يَحُجَّ ثُمَّ أَذَّنَ فِي النَّاسِ فِي الْعَاشِرَةِ أَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَاجٌّ فَقَدِمَ الْمَدِينَةَ بَشَرٌ كَثِيرٌ كُلُّهُمْ يَلْتَمِسُ أَنْ يَأْتَمَّ بِرَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَيَعْمَلَ مِثْلَ عَمَلِهِ فَخَرَجْنَا مَعَهُ حَتَّى أَتَيْنَا ذَا الْحُلَيْفَةِ فَوَلَدَتْ أَسْمَاءُ بِنْتُ عُمَيْسٍ مُحَمَّدَ بْنَ أَبِي بَكْرٍ فَأَرْسَلَتْ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَيْفَ أَصْنَعُ قَالَ اغْتَسِلِي وَاسْتَثْفِرِي بِثَوْبٍ وَأَحْرِمِي فَصَلَّى رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي الْمَسْجِدِ ثُمَّ رَكِبَ الْقَصْوَاءَ حَتَّى إِذَا اسْتَوَتْ بِهِ نَاقَتُهُ عَلَى الْبَيْدَاءِ نَظَرْتُ إِلَى مَدِّ بَصَرِي بَيْنَ يَدَيْهِ مِنْ رَاكِبٍ وَمَاشٍ وَعَنْ يَمِينِهِ مِثْلَ ذَلِكَ وَعَنْ يَسَارِهِ مِثْلَ ذَلِكَ وَمِنْ خَلْفِهِ مِثْلَ ذَلِكَ وَرَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بَيْنَ أَظْهُرِنَا وَعَلَيْهِ يَنْزِلُ الْقُرْآنُ وَهُوَ يَعْرِفُ تَأْوِيلَهُ وَمَا عَمِلَ بِهِ مِنْ شَيْءٍ عَمِلْنَا بِهِ فَأَهَلَّ بِالتَّوْحِيدِ لَبَّيْكَ اللَّهُمَّ لَبَّيْكَ لَبَّيْكَ لَا شَرِيكَ لَكَ لَبَّيْكَ إِنَّ الْحَمْدَ وَالنِّعْمَةَ لَكَ وَالْمُلْكَ لَا شَرِيكَ لَكَ وَأَهَلَّ النَّاسُ بِهَذَا الَّذِي يُهِلُّونَ بِهِ فَلَمْ يَرُدَّ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَيْهِمْ شَيْئًا مِنْهُ وَلَزِمَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ تَلْبِيَتَهُ قَالَ جَابِرٌ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ لَسْنَا نَنْوِي إِلَّا الْحَجَّ لَسْنَا نَعْرِفُ الْعُمْرَةَ حَتَّى إِذَا أَتَيْنَا الْبَيْتَ مَعَهُ اسْتَلَمَ الرُّكْنَ فَرَمَلَ ثَلَاثًا وَمَشَى أَرْبَعًا ثُمَّ نَفَذَ إِلَى مَقَامِ إِبْرَاهِيمَ عَلَيْهِ السَّلَام فَقَرَأَ { وَاتَّخِذُوا مِنْ مَقَامِ إِبْرَاهِيمَ مُصَلًّى } فَجَعَلَ الْمَقَامَ بَيْنَهُ وَبَيْنَ الْبَيْتِ فَكَانَ أَبِي يَقُولُ وَلَا أَعْلَمُهُ ذَكَرَهُ إِلَّا عَنْ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ كَانَ يَقْرَأُ فِي الرَّكْعَتَيْنِ قُلْ هُوَ اللَّهُ أَحَدٌ وَقُلْ يَا أَيُّهَا الْكَافِرُونَ ثُمَّ رَجَعَ إِلَى الرُّكْنِ فَاسْتَلَمَهُ ثُمَّ خَرَجَ مِنْ الْبَابِ إِلَى الصَّفَا فَلَمَّا دَنَا مِنْ الصَّفَا قَرَأَ { إِنَّ الصَّفَا والْمَرْوَةَ مِنْ شَعَائِرِ اللَّهِ } أَبْدَأُ بِمَا بَدَأَ اللَّهُ بِهِ فَبَدَأَ بِالصَّفَا فَرَقِيَ عَلَيْهِ حَتَّى رَأَى الْبَيْتَ فَاسْتَقْبَلَ الْقِبْلَةَ فَوَحَّدَ اللَّهَ وَكَبَّرَهُ وَقَالَ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ وَحْدَهُ لَا شَرِيكَ لَهُ لَهُ الْمُلْكُ وَلَهُ الْحَمْدُ وَهُوَ عَلَى كُلِّ شَيْءٍ قَدِيرٌ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ وَحْدَهُ أَنْجَزَ وَعْدَهُ وَنَصَرَ عَبْدَهُ وَهَزَمَ الْأَحْزَابَ وَحْدَهُ ثُمَّ دَعَا بَيْنَ ذَلِكَ قَالَ مِثْلَ هَذَا ثَلَاثَ مَرَّاتٍ ثُمَّ نَزَلَ إِلَى الْمَرْوَةِ حَتَّى إِذَا انْصَبَّتْ قَدَمَاهُ فِي بَطْنِ الْوَادِي سَعَى حَتَّى إِذَا صَعِدَتَا مَشَى حَتَّى أَتَى الْمَرْوَةَ فَفَعَلَ عَلَى الْمَرْوَةِ كَمَا فَعَلَ عَلَى الصَّفَا حَتَّى إِذَا كَانَ آخِرُ طَوَافِهِ عَلَى الْمَرْوَةِ فَقَالَ لَوْ أَنِّي اسْتَقْبَلْتُ مِنْ أَمْرِي مَا اسْتَدْبَرْتُ لَمْ أَسُقْ الْهَدْيَ وَجَعَلْتُهَا عُمْرَةً فَمَنْ كَانَ مِنْكُمْ لَيْسَ مَعَهُ هَدْيٌ فَلْيَحِلَّ وَلْيَجْعَلْهَا عُمْرَةً فَقَامَ سُرَاقَةُ بْنُ مَالِكِ بْنِ جُعْشُمٍ فَقَالَ يَا رَسُولَ اللَّهِ أَلِعَامِنَا هَذَا أَمْ لِأَبَدٍ فَشَبَّكَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَصَابِعَهُ وَاحِدَةً فِي الْأُخْرَى وَقَالَ دَخَلَتْ الْعُمْرَةُ فِي الْحَجِّ مَرَّتَيْنِ لَا بَلْ لِأَبَدٍ أَبَدٍ وَقَدِمَ عَلِيٌّ مِنْ الْيَمَنِ بِبُدْنِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَوَجَدَ فَاطِمَةَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا مِمَّنْ حَلَّ وَلَبِسَتْ ثِيَابًا صَبِيغًا وَاكْتَحَلَتْ فَأَنْكَرَ ذَلِكَ عَلَيْهَا فَقَالَتْ إِنَّ أَبِي أَمَرَنِي بِهَذَا قَالَ فَكَانَ عَلِيٌّ يَقُولُ بِالْعِرَاقِ فَذَهَبْتُ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مُحَرِّشًا عَلَى فَاطِمَةَ لِلَّذِي صَنَعَتْ مُسْتَفْتِيًا لِرَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِيمَا ذَكَرَتْ عَنْهُ فَأَخْبَرْتُهُ أَنِّي أَنْكَرْتُ ذَلِكَ عَلَيْهَا فَقَالَ صَدَقَتْ صَدَقَتْ مَاذَا قُلْتَ حِينَ فَرَضْتَ الْحَجَّ قَالَ قُلْتُ اللَّهُمَّ إِنِّي أُهِلُّ بِمَا أَهَلَّ بِهِ رَسُولُكَ قَالَ فَإِنَّ مَعِيَ الْهَدْيَ فَلَا تَحِلُّ قَالَ فَكَانَ جَمَاعَةُ الْهَدْيِ الَّذِي قَدِمَ بِهِ عَلِيٌّ مِنْ الْيَمَنِ وَالَّذِي أَتَى بِهِ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِائَةً قَالَ فَحَلَّ النَّاسُ كُلُّهُمْ وَقَصَّرُوا إِلَّا النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَمَنْ كَانَ مَعَهُ هَدْيٌ فَلَمَّا كَانَ يَوْمُ التَّرْوِيَةِ تَوَجَّهُوا إِلَى مِنًى فَأَهَلُّوا بِالْحَجِّ وَرَكِبَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَصَلَّى بِهَا الظُّهْرَ وَالْعَصْرَ وَالْمَغْرِبَ وَالْعِشَاءَ وَالْفَجْرَ ثُمَّ مَكَثَ قَلِيلًا حَتَّى طَلَعَتْ الشَّمْسُ وَأَمَرَ بِقُبَّةٍ مِنْ شَعَرٍ تُضْرَبُ لَهُ بِنَمِرَةَ فَسَارَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَلَا تَشُكُّ قُرَيْشٌ إِلَّا أَنَّهُ وَاقِفٌ عِنْدَ الْمَشْعَرِ الْحَرَامِ كَمَا كَانَتْ قُرَيْشٌ تَصْنَعُ فِي الْجَاهِلِيَّةِ فَأَجَازَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى أَتَى عَرَفَةَ فَوَجَدَ الْقُبَّةَ قَدْ ضُرِبَتْ لَهُ بِنَمِرَةَ فَنَزَلَ بِهَا حَتَّى إِذَا زَاغَتْ الشَّمْسُ أَمَرَ بِالْقَصْوَاءِ فَرُحِلَتْ لَهُ فَأَتَى بَطْنَ الْوَادِي فَخَطَبَ النَّاسَ وَقَالَ إِنَّ دِمَاءَكُمْ وَأَمْوَالَكُمْ حَرَامٌ عَلَيْكُمْ كَحُرْمَةِ يَوْمِكُمْ هَذَا فِي شَهْرِكُمْ هَذَا فِي بَلَدِكُمْ هَذَا أَلَا كُلُّ شَيْءٍ مِنْ أَمْرِ الْجَاهِلِيَّةِ تَحْتَ قَدَمَيَّ مَوْضُوعٌ وَدِمَاءُ الْجَاهِلِيَّةِ مَوْضُوعَةٌ وَإِنَّ أَوَّلَ دَمٍ أَضَعُ مِنْ دِمَائِنَا دَمُ ابْنِ رَبِيعَةَ بْنِ الْحَارِثِ كَانَ مُسْتَرْضِعًا فِي بَنِي سَعْدٍ فَقَتَلَتْهُ هُذَيْلٌ وَرِبَا الْجَاهِلِيَّةِ مَوْضُوعٌ وَأَوَّلُ رِبًا أَضَعُ رِبَانَا رِبَا عَبَّاسِ بْنِ عَبْدِ الْمُطَّلِبِ فَإِنَّهُ مَوْضُوعٌ كُلُّهُ فَاتَّقُوا اللَّهَ فِي النِّسَاءِ فَإِنَّكُمْ أَخَذْتُمُوهُنَّ بِأَمَانِ اللَّهِ وَاسْتَحْلَلْتُمْ فُرُوجَهُنَّ بِكَلِمَةِ اللَّهِ وَلَكُمْ عَلَيْهِنَّ أَنْ لَا يُوطِئْنَ فُرُشَكُمْ أَحَدًا تَكْرَهُونَهُ فَإِنْ فَعَلْنَ ذَلِكَ فَاضْرِبُوهُنَّ ضَرْبًا غَيْرَ مُبَرِّحٍ وَلَهُنَّ عَلَيْكُمْ رِزْقُهُنَّ وَكِسْوَتُهُنَّ بِالْمَعْرُوفِ وَقَدْ تَرَكْتُ فِيكُمْ مَا لَنْ تَضِلُّوا بَعْدَهُ إِنْ اعْتَصَمْتُمْ بِهِ كِتَابُ اللَّهِ وَأَنْتُمْ تُسْأَلُونَ عَنِّي فَمَا أَنْتُمْ قَائِلُونَ قَالُوا نَشْهَدُ أَنَّكَ قَدْ بَلَّغْتَ وَأَدَّيْتَ وَنَصَحْتَ فَقَالَ بِإِصْبَعِهِ السَّبَّابَةِ يَرْفَعُهَا إِلَى السَّمَاءِ وَيَنْكُتُهَا إِلَى النَّاسِ اللَّهُمَّ اشْهَدْ اللَّهُمَّ اشْهَدْ ثَلَاثَ مَرَّاتٍ ثُمَّ أَذَّنَ ثُمَّ أَقَامَ فَصَلَّى الظُّهْرَ ثُمَّ أَقَامَ فَصَلَّى الْعَصْرَ وَلَمْ يُصَلِّ بَيْنَهُمَا شَيْئًا ثُمَّ رَكِبَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى أَتَى الْمَوْقِفَ فَجَعَلَ بَطْنَ نَاقَتِهِ الْقَصْوَاءِ إِلَى الصَّخَرَاتِ وَجَعَلَ حَبْلَ الْمُشَاةِ بَيْنَ يَدَيْهِ وَاسْتَقْبَلَ الْقِبْلَةَ فَلَمْ يَزَلْ وَاقِفًا حَتَّى غَرَبَتْ الشَّمْسُ وَذَهَبَتْ الصُّفْرَةُ قَلِيلًا حَتَّى غَابَ الْقُرْصُ وَأَرْدَفَ أُسَامَةَ خَلْفَهُ وَدَفَعَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَقَدْ شَنَقَ لِلْقَصْوَاءِ الزِّمَامَ حَتَّى إِنَّ رَأْسَهَا لَيُصِيبُ مَوْرِكَ رَحْلِهِ وَيَقُولُ بِيَدِهِ الْيُمْنَى أَيُّهَا النَّاسُ السَّكِينَةَ السَّكِينَةَ كُلَّمَا أَتَى حَبْلًا مِنْ الْحِبَالِ أَرْخَى لَهَا قَلِيلًا حَتَّى تَصْعَدَ حَتَّى أَتَى الْمُزْدَلِفَةَ فَصَلَّى بِهَا الْمَغْرِبَ وَالْعِشَاءَ بِأَذَانٍ وَاحِدٍ وَإِقَامَتَيْنِ وَلَمْ يُسَبِّحْ بَيْنَهُمَا شَيْئًا ثُمَّ اضْطَجَعَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى طَلَعَ الْفَجْرُ وَصَلَّى الْفَجْرَ حِينَ تَبَيَّنَ لَهُ الصُّبْحُ بِأَذَانٍ وَإِقَامَةٍ ثُمَّ رَكِبَ الْقَصْوَاءَ حَتَّى أَتَى الْمَشْعَرَ الْحَرَامَ فَاسْتَقْبَلَ الْقِبْلَةَ فَدَعَاهُ وَكَبَّرَهُ وَهَلَّلَهُ وَوَحَّدَهُ فَلَمْ يَزَلْ وَاقِفًا حَتَّى أَسْفَرَ جِدًّا فَدَفَعَ قَبْلَ أَنْ تَطْلُعَ الشَّمْسُ وَأَرْدَفَ الْفَضْلَ بْنَ عَبَّاسٍ وَكَانَ رَجُلًا حَسَنَ الشَّعْرِ أَبْيَضَ وَسِيمًا فَلَمَّا دَفَعَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْ
„[Abu Bakr bin Abu Syaibah] ir [Ishaq bin Ibrahim] papasakojo mums viską nuo [Hatim] pradžios, – sakė jis, – [Abu Bakr] sakė, – [Hatim bin Isma'il Al Madani] papasakojo mums nuo [Ja'far bin Muhammad] iki [jo tėvo] pradžios, – sakė jis; mes atėjome į [Jabir bin Abdullah] namus, tada jis mūsų po vieną paklausė, kokie mūsų vardai. Kol neatėjo mano eilė, aš sakiau, kad mano vardas Muhammad bin Ali bin Husayn. Tada jis atsegė viršutinę ir apatinę mano marškinių sagas. Tada jis įdėjo delną man tarp krūtų. Tuo metu aš dar buvau jaunas. Tada jis tarė: „Sveikas atvykęs, o mano brolio sūnau, klausk, ko nori paklausti“. Taigi aš jo paklausiau. Jis buvo aklas. Kai atėjo laikas maldai, jis atsistojo ant maldos kilimėlio, kurį visada nešiojosi. Kiekvieną kartą, kai jis užsidėdavo maldos kilimėlį ant peties, jo kraštai visada prilipdavo prie jo dėl mažo dydžio.“ Aš jo paklausiau: „Papasakok man, kaip Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) atliko hadžą.“ Tada jis kalbėjo rankų mostais, laikydamas devynis pirštus. Jis pasakė: „Jis gyveno Medinoje devynerius metus, bet dar nebuvo atlikęs hadžo.“ Tada jis paskelbė, kad dešimtaisiais metais vyks į hadžą. Dėl to žmonės miniomis plūdo į Mediną, norėdami prisijungti prie Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir daryti tokius gerus darbus kaip jis. Tada mes vykome kartu su juo. Kai ji atvyko į Dzulhulaifah, Asma` bint Humais pagimdė sūnų Muhammadą bin Abu Bakr. Jis įsakė paklausti Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam), ką jis turėtų daryti dėl gimdymo. Taigi jis pasakė: „Nusiprausk po dušu ir naudok higieninius įklotus. Tada vėl apsivilk savo „ihram“ drabužius.“ Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam meldėsi du rak'ahs Dzulhulaifah mečetėje, tada užsėdo ant savo kupranugario, vardu Kašva. Atvykęs į Baidą, apsidairiau, kiek žmonių jį lydėjo, jojo ir ėjo, iš abiejų pusių ir už jo. Tuo metu nužengė Koranas – apreiškimas – kur pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam suprato jo prasmę, būtent kaip nurodymus darbams, kuriuos turime atlikti. Tada jis sušuko, skaitydamas talbiją: „LABBAIKA ALLAHUMMA LABBAIKA LABBAIKA LAA SYARIIKA LAKA LABBAIKA INNALHAMDA WAN NI'MATA LAKA WALMULKU LAA SYARIIKA LAKA – Aš paklusiu Tavo įsakymams, o Allah, aš paklusiu, aš paklusiu. Nėra Tau partnerio, aš paklusiu Tavo įsakymams; iš tiesų, šlovė ir palankumas yra Tavo, kaip ir karalystė, Tu neturi partnerių, aš paklusiu Tavo įsakymams-“. Daugelis žmonių taip pat turi talbiją, panašią į pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam talbiją. Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam neuždraudė jiems jos skaityti, iš tikrųjų jie skaitė ją nuolat. Mūsų tikslas yra tik atlikti hadžą, o apie umrą mes dar nežinome. Atvykęs į Baitullah, jis pabučiavo vieną iš jos kampų – hajar Aswad –, tada atliko tawafą, tris kartus pabėgiodamas ir keturis kartus normaliai eidamas. Tada jis tęsė kelionę link maqam. Ibrahim 'Alais Salam, tada perskaitė eilutę: „Padarykite Ibrahimo stotį maldos vieta...“. -Al Baqarah: 125-. Tada jis padėjo maqam tarp Baitullah. Tuo tarpu mano tėvas sakė, kad pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) savo maldoje perskaitė: „QUL HUWALLAHU AHADL…“ – Al Ikhlas: 1-4-. Ir: „QUL YAA AYYUHAL KAAFIRUUN.“ – Al Kafirun: 1-6-. Tada jis grįžo į šventyklos kampą – sumušė Aswadą – ir jį taip pat pabučiavo. Tada pro duris jis nuėjo pas Shafa. Priėjęs prie Safa kalvos, jis perskaitė eilutę: „Iš tiesų, Sa'i tarp Safa ir Marwah yra tarp Alacho religijos didybės simbolių…“ – Al Baqarah: 1589-. Tada jis pradėjo vykdyti Dievo įsakymus. Taigi jis užkopė į Shafa kalvą. Pamatęs Baitullah, jis atsisuko į Kiblą, monoteizuodamas Alachą ir šlovindamas Jį. Ir jis perskaitė: „LAA ILAAHA ILAALLAH WAHDAHU LAA SYARIIKA LAHU LAHUL MULKU WA LAHUL HAMDU WA HUWA 'ALAA KULLI SYAI`IN QADIIR LAA ILAAHA ILLALLAH WAHDAHU ANJAZA WA'DAHU WANASHARA 'ABDAHU WAHAZAMAL AHZABA WAHDAH – Nėra kito dievo, verto garbinimo, išskyrus vieną Alachą, be partnerių. Jam priklauso karalystė ir visa šlovė, o Jis yra Visagalis viskam. Nėra kito Dievo, kuris turėtų teisę būti garbinamas, išskyrus vieną Alachą, kuris tesi savo pažadus, padeda savo tarnams ir sunaikina savo priešus.“ Tada jis meldėsi. Tris kartus pakartojo tahlilą. Tada jis išlipo Marvoje. Pasiekęs slėnį, jis nubėgo. Po to jis pasuko Marvos kalvos link, grįždamas atgal. Pasiekęs Marvos kalvą, jis darė tai, ką darė ant Safos kalvos. Kai jis baigė savo maldą ant Marvos kalvos, jis tarė: „Jei nebūčiau padaręs to, ką padariau, nebūčiau atvedęs Hadjos ir nepavertęs jos Umra.“ Tada Suraqah bin Malik bin Ju'tsyum tarė: „Taip, Pranašai (tebūnie jam ramybė ir ramybė)! Ar tik šiems metams, ar visam laikui?“ Pranašai (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ištiesė kitos rankos pirštus sakydami: „Įtraukti Umrą į Hadžą. Įtraukti Umrą į Hadžą – ne! Net visam laikui.“ Tuo tarpu Ali atvyko iš Jemeno ir atnešė Pranašui (tebūnie jam ramybė ir ramybė) aukojimo gyvūnus. Jis rado Fatimą esant tahalul asmenybe; ji dėvi dažytus drabužius ir yra užrištomis akimis. Ali uždraudė jam tai daryti. Fatima atsakė: „Pats mano tėvas liepė man tai daryti.“ Ali tarė: „Taigi nuėjau pas Pranašą (tebūnie jam ramybė ir ramybė) paprašyti fatvos dėl Fatimos veiksmų.“ Aš jam paaiškinau, kad aš jam sutrukdžiau tai padaryti. Jis taip pat pasakė: „Fatimahas teisus“. Tada jis paklausė: „Ką tu skaitai, kai nori atlikti hadžą?“ – paklausė Ali; aš atsakiau: „O Allah, aš ketinu atlikti hadžą, kaip parodė Tavo Pasiuntinys“. Tada Ali paklausė: „Bet aš atsinešiau hwankurban, kaip tai yra?“ Jis atsakė: „Nebūk tahalul“. Dža'faras pasakė: „Hadjų skaičius, kuriuos Ali atsinešė iš Jemeno ir kuriuos atsinešė Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam, buvo šimtas. Visi susirinkusieji turėjo tahalul ir nusiskuto, išskyrus Pranašą sallallaahu 'alaihi wasallam ir žmones, kurie atsinešė hadją su juo. Kai atėjo Tarvijos diena – aštuntoji Dzulhijjah diena – jie nuvyko į Miną atlikti hadžo. Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam atvažiavo savo automobiliu. Ten jis meldėsi Dhuhr, Asr, Maghrib, Isha ir Fajr maldas. Tada jis šiek tiek palaukė, kol patekės saulė; tuo tarpu jis pirmiausia pasiuntė žmones į Namirą įsikurti stovykloje. Tuo tarpu Kurajai manė, kad jis tikrai sustos prie Mash'aril Haram – kalvos Muzdalifoje – kaip paprastai darydavo neišmanėliai. Tačiau paaiškėjo, kad jis tiesiog tęsė kelionę Arafato link. Atvykęs į Namirą, jis rado žmones pasistačiusius palapines. Tada jis sustojo ten pailsėti. Saulei nusileidus, jis tęsė kelionę ant kupranugario. Atvykęs į bičių minią, jis pasakė kalbą: „Iš tiesų, kraujo praliejimas ir artimo turto atėmimas yra haram, lygiai taip pat, kaip ir haram kovoti šią dieną, šį mėnesį ir šioje šalyje. Žinokite, kad viskas, kas dvelkia Jahilija, pagal mano įstatymą buvo panaikinta, įskaitant ir Jahilijyah laikotarpio kraujo išpirką.“ „Kraujo išpirka, kurią pirmiausia nuvaliau, buvo Ibn Rabi'ah bin Harith kraujas, kurį maitino Bani Sa'ad, o vėliau nužudė Huzail.“ Panašiai panaikinau jahiliyah lupikavimą; pirmiausia panaikinau lupikavimą, kurį nustatė Abbas bin Abdul Muttalib. Iš tiesų, panaikinsiu visą lupikavimą. Tad nebijokite moterų. Galite jas laikyti Alacho patikėtomis, ir jos jums yra teisėtos, jei laikotės Alacho taisyklių. Po to turite teises į jas, būtent, kad jos neleistų kitiems žmonėms užimti jūsų kilimėlio. Jei jos pažeidžia, muškite jas nepakenksmingu būdu. Vietoj to, jos turi teises į jus. Būtent, kad jos gautų pragyvenimą ir tinkamus drabužius. Aš jums visiems palieku gyvenimo vadovą, kuris, jei jo laikysitės, yra Koranas. „Jūsų visų bus klausiama apie mane, tad kaip jūs atsakysite?“ – jie atsakė: „Mes liudijame, kad jūs tikrai perdavėte žinią, įvykdėte savo pareigas ir davėte mums patarimų“. Tada jis tarė, pakeldamas smilių į dangų ir rodydamas į minią: „Taip, Allah, liudytojau, o Allah, liudytojau, o Allah, liudytojau“. Po to jis pakvietė maldai, tada sukalbėjo kamat, tada sukalbėjo Džuhuro maldą. Tada vėl kamat ir Asr maldą be sunos maldos tarp jųdviejų. Po to jis tęsė savo kelionę į vukufo vietą. Atvykęs ten, Kašvos kupranugaris sustojo uolėtoje vietoje, o žmonės ėjo priešais jį. Jis atsisuko į Kiblą ir liko stovėti, kol nusileido saulė ir dingo raudonas megafonas. Tada jis tęsė savo kelionę, nešdamas Usamą už savęs, o pats kontroliavo situaciją. Jis patraukė Kašvos kupranugario vadžius, kol jo galva beveik palietė balno pagalvėlę. Rankos mostu jis tarė: „Broliai, būkite ramūs, būkite ramūs“. Kiekvieną kartą pasiekęs kalvą, jis šiek tiek atlaisvindavo kupranugario virvę, kad būtų lengviau lipti. Atvykęs į Muzdalifą, jis sukalbėjo Maghrib ir Isha maldas su vienu kvietimu maldai ir dviem kamatomis be jokių sunnah maldų tarp jų. Tada jis miegojo iki aušros. Kai atėjo fajro laikas, jis sukalbėjo fajro maldą su vienu Adhanu ir vienu kamatu. Tada jis jojo Kasvos kupranugariu ir tęsė kelionę į Mash'aril Haram. Nuvykęs ten, jis atsisuko į Kiblą, pasimeldė, atliko takbirą, tahlil ir perskaitė monoteizmo sakinį. Jis pasiliko ten, kol dangus pagelto, ir išvyko prieš saulėtekį, nešdamas Fadlalą bin Abbasą. Fadlalas yra vyras su gražiais plaukais ir baltu veidu. Kai jis išėjo, žmonės taip pat išėjo kartu su juo. Fadlalas pažvelgė į juos, tada pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) užsidengė veidą rankomis. Bet Fadlalas pasuko galvą kita kryptimi, kad pamatytų. Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam taip pat užsidengė veidą kita ranka, todėl Fadlala nukreipė žvilgsnį kitur. Atvykęs į Muhassiro slėnio vidurį, jis pagreitino savo kupranugarį viduriniu keliu, kuris vedė tiesiai į Jumratul Kubrą. Pasiekęs Jumrą prie medžio, jis metė septynis akmenukus, su kiekvienu metimu kartodamas takbirą. Tada jis tęsė kelionę į vietą, kur buvo skerdžiama auka. Ten jis rankomis paskerdė šešiasdešimt tris aukojimo gyvūnus, o likusius, būtent aukojimo gyvūnus, kartu su kitais bendruomenės nariais, atidavė paskersti Aliui. Tada jis liepė jam paimti po nedidelį gabalėlį iš kiekvieno aukojimo gyvūno, liepė jį išvirti, o tada suvalgė mėsą ir išgėrė sultinį. Po to jis įsėdo į savo automobilį ir nuvyko į Baitullah atlikti tawaf. Jis meldėsi Zuhr maldomis Mekoje. Po to jis aplankė Bani Abdul Muttalib, kuris semė Zamzamo šulinį. Jis jiems tarė: „O Banu Abdul Muttalib, duokite mums ko nors atsigerti. Jei minia neklysta, žinoma, aš padėsiu jums kartu piešti“. Tada jie išpylė kibirą, ir jis iš jo atsigėrė. Ir mums papasakojo [Umaras bin Hafšas bin Ghiyatsas] mums papasakojo [mano tėvas] mums papasakojo [Ja'faras bin Muhammadas] man [mano tėvas] pasakė: „Nuėjau pas [Jabirą bin Abdullah] ir paklausiau jo apie Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam hadžą.“ Tada jis paminėjo hadisą, panašų į Hatimo bin Ismailo hadisą, ir pridūrė: „Anksčiau Abu Sayyarah liepdavo žmonėms lipti į Himarą nuogiems.“ Ir kai pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam praėjo pro Muzdalifą Mešaril Harame, Kureišo žmonės nė kiek neabejojo, kad jis ten sustos ir kad tai bus jo sustojimo vieta vėliau. Bet jis praėjo pro jį ir nesustojo, kol nepasiekė Arafato ir ten nesustojo.“