Hadith Representative
Nabi tidak tahu apa yang terjadi dengan aisyah pada peristiwa fitnah bohong, sampai turun ayat membelanya
Imam Bukhari : 4381حَدَّثَنَا يَحْيَى بْنُ بُكَيْرٍ حَدَّثَنَا اللَّيْثُ عَنْ يُونُسَ عَنْ ابْنِ شِهَابٍ قَالَ أَخْبَرَنِي عُرْوَةُ بْنُ الزُّبَيْرِ وَسَعِيدُ بْنُ الْمُسَيَّبِ وَعَلْقَمَةُ بْنُ وَقَّاصٍ وَعُبَيْدُ اللَّهِ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ عُتْبَةَ بْنِ مَسْعُودٍ عَنْ حَدِيثِ عَائِشَةَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا زَوْجِ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حِينَ قَالَ لَهَا أَهْلُ الْإِفْكِ مَا قَالُوا فَبَرَّأَهَا اللَّهُ مِمَّا قَالُوا وَكُلٌّ حَدَّثَنِي طَائِفَةً مِنْ الْحَدِيثِ وَبَعْضُ حَدِيثِهِمْ يُصَدِّقُ بَعْضًا وَإِنْ كَانَ بَعْضُهُمْ أَوْعَى لَهُ مِنْ بَعْضٍ الَّذِي حَدَّثَنِي عُرْوَةُ عَنْ عَائِشَةَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا أَنَّ عَائِشَةَ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا زَوْجَ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَتْكَانَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِذَا أَرَادَ أَنْ يَخْرُجَ أَقْرَعَ بَيْنَ أَزْوَاجِهِ فَأَيَّتُهُنَّ خَرَجَ سَهْمُهَا خَرَجَ بِهَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَعَهُ قَالَتْ عَائِشَةُ فَأَقْرَعَ بَيْنَنَا فِي غَزْوَةٍ غَزَاهَا فَخَرَجَ سَهْمِي فَخَرَجْتُ مَعَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بَعْدَمَا نَزَلَ الْحِجَابُ فَأَنَا أُحْمَلُ فِي هَوْدَجِي وَأُنْزَلُ فِيهِ فَسِرْنَا حَتَّى إِذَا فَرَغَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِنْ غَزْوَتِهِ تِلْكَ وَقَفَلَ وَدَنَوْنَا مِنْ الْمَدِينَةِ قَافِلِينَ آذَنَ لَيْلَةً بِالرَّحِيلِ فَقُمْتُ حِينَ آذَنُوا بِالرَّحِيلِ فَمَشَيْتُ حَتَّى جَاوَزْتُ الْجَيْشَ فَلَمَّا قَضَيْتُ شَأْنِي أَقْبَلْتُ إِلَى رَحْلِي فَإِذَا عِقْدٌ لِي مِنْ جَزْعِ ظَفَارِ قَدْ انْقَطَعَ فَالْتَمَسْتُ عِقْدِي وَحَبَسَنِي ابْتِغَاؤُهُ وَأَقْبَلَ الرَّهْطُ الَّذِينَ كَانُوا يَرْحَلُونَ لِي فَاحْتَمَلُوا هَوْدَجِي فَرَحَلُوهُ عَلَى بَعِيرِي الَّذِي كُنْتُ رَكِبْتُ وَهُمْ يَحْسِبُونَ أَنِّي فِيهِ وَكَانَ النِّسَاءُ إِذْ ذَاكَ خِفَافًا لَمْ يُثْقِلْهُنَّ اللَّحْمُ إِنَّمَا تَأْكُلُ الْعُلْقَةَ مِنْ الطَّعَامِ فَلَمْ يَسْتَنْكِرْ الْقَوْمُ خِفَّةَ الْهَوْدَجِ حِينَ رَفَعُوهُ وَكُنْتُ جَارِيَةً حَدِيثَةَ السِّنِّ فَبَعَثُوا الْجَمَلَ وَسَارُوا فَوَجَدْتُ عِقْدِي بَعْدَمَا اسْتَمَرَّ الْجَيْشُ فَجِئْتُ مَنَازِلَهُمْ وَلَيْسَ بِهَا دَاعٍ وَلَا مُجِيبٌ فَأَمَمْتُ مَنْزِلِي الَّذِي كُنْتُ بِهِ وَظَنَنْتُ أَنَّهُمْ سَيَفْقِدُونِي فَيَرْجِعُونَ إِلَيَّ فَبَيْنَا أَنَا جَالِسَةٌ فِي مَنْزِلِي غَلَبَتْنِي عَيْنِي فَنِمْتُ وَكَانَ صَفْوَانُ بْنُ الْمُعَطَّلِ السُّلَمِيُّ ثُمَّ الذَّكْوَانِيُّ مِنْ وَرَاءِ الْجَيْشِ فَأَدْلَجَ فَأَصْبَحَ عِنْدَ مَنْزِلِي فَرَأَى سَوَادَ إِنْسَانٍ نَائِمٍ فَأَتَانِي فَعَرَفَنِي حِينَ رَآنِي وَكَانَ رَآنِي قَبْلَ الْحِجَابِ فَاسْتَيْقَظْتُ بِاسْتِرْجَاعِهِ حِينَ عَرَفَنِي فَخَمَّرْتُ وَجْهِي بِجِلْبَابِي وَ وَاللَّهِ مَا كَلَّمَنِي كَلِمَةً وَلَا سَمِعْتُ مِنْهُ كَلِمَةً غَيْرَ اسْتِرْجَاعِهِ حَتَّى أَنَاخَ رَاحِلَتَهُ فَوَطِئَ عَلَى يَدَيْهَا فَرَكِبْتُهَا فَانْطَلَقَ يَقُودُ بِي الرَّاحِلَةَ حَتَّى أَتَيْنَا الْجَيْشَ بَعْدَمَا نَزَلُوا مُوغِرِينَ فِي نَحْرِ الظَّهِيرَةِ فَهَلَكَ مَنْ هَلَكَ وَكَانَ الَّذِي تَوَلَّى الْإِفْكَ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ أُبَيٍّ ابْنَ سَلُولَ فَقَدِمْنَا الْمَدِينَةَ فَاشْتَكَيْتُ حِينَ قَدِمْتُ شَهْرًا وَالنَّاسُ يُفِيضُونَ فِي قَوْلِ أَصْحَابِ الْإِفْكِ لَا أَشْعُرُ بِشَيْءٍ مِنْ ذَلِكَ وَهُوَ يَرِيبُنِي فِي وَجَعِي أَنِّي لَا أَعْرِفُ مِنْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ اللَّطَفَ الَّذِي كُنْتُ أَرَى مِنْهُ حِينَ أَشْتَكِي إِنَّمَا يَدْخُلُ عَلَيَّ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَيُسَلِّمُ ثُمَّ يَقُولُ كَيْفَ تِيكُمْ ثُمَّ يَنْصَرِفُ فَذَاكَ الَّذِي يَرِيبُنِي وَلَا أَشْعُرُ بِالشَّرِّ حَتَّى خَرَجْتُ بَعْدَمَا نَقَهْتُ فَخَرَجَتْ مَعِي أُمُّ مِسْطَحٍ قِبَلَ الْمَنَاصِعِ وَهُوَ مُتَبَرَّزُنَا وَكُنَّا لَا نَخْرُجُ إِلَّا لَيْلًا إِلَى لَيْلٍ وَذَلِكَ قَبْلَ أَنْ نَتَّخِذَ الْكُنُفَ قَرِيبًا مِنْ بُيُوتِنَا وَأَمْرُنَا أَمْرُ الْعَرَبِ الْأُوَلِ فِي التَّبَرُّزِ قِبَلَ الْغَائِطِ فَكُنَّا نَتَأَذَّى بِالْكُنُفِ أَنْ نَتَّخِذَهَا عِنْدَ بُيُوتِنَا فَانْطَلَقْتُ أَنَا وَأُمُّ مِسْطَحٍ وَهِيَ ابْنَةُ أَبِي رُهْمِ بْنِ عَبْدِ مَنَافٍ وَأُمُّهَا بِنْتُ صَخْرِ بْنِ عَامِرٍ خَالَةُ أَبِي بَكْرٍ الصِّدِّيقِ وَابْنُهَا مِسْطَحُ بْنُ أُثَاثَةَ فَأَقْبَلْتُ أَنَا وَأُمُّ مِسْطَحٍ قِبَلَ بَيْتِي وَقَدْ فَرَغْنَا مِنْ شَأْنِنَا فَعَثَرَتْ أُمُّ مِسْطَحٍ فِي مِرْطِهَا فَقَالَتْ تَعِسَ مِسْطَحٌ فَقُلْتُ لَهَا بِئْسَ مَا قُلْتِ أَتَسُبِّينَ رَجُلًا شَهِدَ بَدْرًا قَالَتْ أَيْ هَنْتَاهْ أَوَلَمْ تَسْمَعِي مَا قَالَ قَالَتْ قُلْتُ وَمَا قَالَ فَأَخْبَرَتْنِي بِقَوْلِ أَهْلِ الْإِفْكِ فَازْدَدْتُ مَرَضًا عَلَى مَرَضِي فَلَمَّا رَجَعْتُ إِلَى بَيْتِي وَدَخَلَ عَلَيَّ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ تَعْنِي سَلَّمَ ثُمَّ قَالَ كَيْفَ تِيكُمْ فَقُلْتُ أَتَأْذَنُ لِي أَنْ آتِيَ أَبَوَيَّ قَالَتْ وَأَنَا حِينَئِذٍ أُرِيدُ أَنْ أَسْتَيْقِنَ الْخَبَرَ مِنْ قِبَلِهِمَا قَالَتْ فَأَذِنَ لِي رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَجِئْتُ أَبَوَيَّ فَقُلْتُ لِأُمِّي يَا أُمَّتَاهْ مَا يَتَحَدَّثُ النَّاسُ قَالَتْ يَا بُنَيَّةُ هَوِّنِي عَلَيْكِ فَوَاللَّهِ لَقَلَّمَا كَانَتْ امْرَأَةٌ قَطُّ وَضِيئَةٌ عِنْدَ رَجُلٍ يُحِبُّهَا وَلَهَا ضَرَائِرُ إِلَّا كَثَّرْنَ عَلَيْهَا قَالَتْ فَقُلْتُ سُبْحَانَ اللَّهِ أَوَلَقَدْ تَحَدَّثَ النَّاسُ بِهَذَا قَالَتْ فَبَكَيْتُ تِلْكَ اللَّيْلَةَ حَتَّى أَصْبَحْتُ لَا يَرْقَأُ لِي دَمْعٌ وَلَا أَكْتَحِلُ بِنَوْمٍ حَتَّى أَصْبَحْتُ أَبْكِي فَدَعَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلِيَّ بْنَ أَبِي طَالِبٍ وَأُسَامَةَ بْنَ زَيْدٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُمَا حِينَ اسْتَلْبَثَ الْوَحْيُ يَسْتَأْمِرُهُمَا فِي فِرَاقِ أَهْلِهِ قَالَتْ فَأَمَّا أُسَامَةُ بْنُ زَيْدٍ فَأَشَارَ عَلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِالَّذِي يَعْلَمُ مِنْ بَرَاءَةِ أَهْلِهِ وَبِالَّذِي يَعْلَمُ لَهُمْ فِي نَفْسِهِ مِنْ الْوُدِّ فَقَالَ يَا رَسُولَ اللَّهِ أَهْلَكَ وَلَا نَعْلَمُ إِلَّا خَيْرًا وَأَمَّا عَلِيُّ بْنُ أَبِي طَالِبٍ فَقَالَ يَا رَسُولَ اللَّهِ لَمْ يُضَيِّقْ اللَّهُ عَلَيْكَ وَالنِّسَاءُ سِوَاهَا كَثِيرٌ وَإِنْ تَسْأَلْ الْجَارِيَةَ تَصْدُقْكَ قَالَتْ فَدَعَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بَرِيرَةَ فَقَالَ أَيْ بَرِيرَةُ هَلْ رَأَيْتِ مِنْ شَيْءٍ يَرِيبُكِ قَالَتْ بَرِيرَةُ لَا وَالَّذِي بَعَثَكَ بِالْحَقِّ إِنْ رَأَيْتُ عَلَيْهَا أَمْرًا أَغْمِصُهُ عَلَيْهَا أَكْثَرَ مِنْ أَنَّهَا جَارِيَةٌ حَدِيثَةُ السِّنِّ تَنَامُ عَنْ عَجِينِ أَهْلِهَا فَتَأْتِي الدَّاجِنُ فَتَأْكُلُهُ فَقَامَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَاسْتَعْذَرَ يَوْمَئِذٍ مِنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ أُبَيٍّ ابْنِ سَلُولَ قَالَتْ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَهُوَ عَلَى الْمِنْبَرِ يَا مَعْشَرَ الْمُسْلِمِينَ مَنْ يَعْذِرُنِي مِنْ رَجُلٍ قَدْ بَلَغَنِي أَذَاهُ فِي أَهْلِ بَيْتِي فَوَاللَّهِ مَا عَلِمْتُ عَلَى أَهْلِي إِلَّا خَيْرًا وَلَقَدْ ذَكَرُوا رَجُلًا مَا عَلِمْتُ عَلَيْهِ إِلَّا خَيْرًا وَمَا كَانَ يَدْخُلُ عَلَى أَهْلِي إِلَّا مَعِي فَقَامَ سَعْدُ بْنُ مُعَاذٍ الْأَنْصَارِيُّ فَقَالَ يَا رَسُولَ اللَّهِ أَنَا أَعْذِرُكَ مِنْهُ إِنْ كَانَ مِنْ الْأَوْسِ ضَرَبْتُ عُنُقَهُ وَإِنْ كَانَ مِنْ إِخْوَانِنَا مِنْ الْخَزْرَجِ أَمَرْتَنَا فَفَعَلْنَا أَمْرَكَ قَالَتْ فَقَامَ سَعْدُ بْنُ عُبَادَةَ وَهُوَ سَيِّدُ الْخَزْرَجِ وَكَانَ قَبْلَ ذَلِكَ رَجُلًا صَالِحًا وَلَكِنْ احْتَمَلَتْهُ الْحَمِيَّةُ فَقَالَ لِسَعْدٍ كَذَبْتَ لَعَمْرُ اللَّهِ لَا تَقْتُلُهُ وَلَا تَقْدِرُ عَلَى قَتْلِهِ فَقَامَ أُسَيْدُ بْنُ حُضَيْرٍ وَهُوَ ابْنُ عَمِّ سَعْدِ بْنِ مُعَاذٍ فَقَالَ لِسَعْدِ بْنِ عُبَادَةَ كَذَبْتَ لَعَمْرُ اللَّهِ لَنَقْتُلَنَّهُ فَإِنَّكَ مُنَافِقٌ تُجَادِلُ عَنْ الْمُنَافِقِينَ فَتَثَاوَرَ الْحَيَّانِ الْأَوْسُ وَالْخَزْرَجُ حَتَّى هَمُّوا أَنْ يَقْتَتِلُوا وَرَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَائِمٌ عَلَى الْمِنْبَرِ فَلَمْ يَزَلْ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يُخَفِّضُهُمْ حَتَّى سَكَتُوا وَسَكَتَ قَالَتْ فَبَكَيْتُ يَوْمِي ذَلِكَ لَا يَرْقَأُ لِي دَمْعٌ وَلَا أَكْتَحِلُ بِنَوْمٍ قَالَتْ فَأَصْبَحَ أَبَوَايَ عِنْدِي وَقَدْ بَكَيْتُ لَيْلَتَيْنِ وَيَوْمًا لَا أَكْتَحِلُ بِنَوْمٍ وَلَا يَرْقَأُ لِي دَمْعٌ يَظُنَّانِ أَنَّ الْبُكَاءَ فَالِقٌ كَبِدِي قَالَتْ فَبَيْنَمَا هُمَا جَالِسَانِ عِنْدِي وَأَنَا أَبْكِي فَاسْتَأْذَنَتْ عَلَيَّ امْرَأَةٌ مِنْ الْأَنْصَارِ فَأَذِنْتُ لَهَا فَجَلَسَتْ تَبْكِي مَعِي قَالَتْ فَبَيْنَا نَحْنُ عَلَى ذَلِكَ دَخَلَ عَلَيْنَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَسَلَّمَ ثُمَّ جَلَسَ قَالَتْ وَلَمْ يَجْلِسْ عِنْدِي مُنْذُ قِيلَ مَا قِيلَ قَبْلَهَا وَقَدْ لَبِثَ شَهْرًا لَا يُوحَى إِلَيْهِ فِي شَأْنِي قَالَتْ فَتَشَهَّدَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حِينَ جَلَسَ ثُمَّ قَالَ أَمَّا بَعْدُ يَا عَائِشَةُ فَإِنَّهُ قَدْ بَلَغَنِي عَنْكِ كَذَا وَكَذَا فَإِنْ كُنْتِ بَرِيئَةً فَسَيُبَرِّئُكِ اللَّهُ وَإِنْ كُنْتِ أَلْمَمْتِ بِذَنْبٍ فَاسْتَغْفِرِي اللَّهَ وَتُوبِي إِلَيْهِ فَإِنَّ الْعَبْدَ إِذَا اعْتَرَفَ بِذَنْبِهِ ثُمَّ تَابَ إِلَى اللَّهِ تَابَ اللَّهُ عَلَيْهِ قَالَتْ فَلَمَّا قَضَى رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَقَالَتَهُ قَلَصَ دَمْعِي حَتَّى مَا أُحِسُّ مِن
Jis mums [Yahya bin Bukair] papasakojo [Al Laits] iš [Yunus] iš [Ibn Shihab]: „Pranešė man ['Urwah bin Az Zubair], [Sa'id bin Al Musayyab], ['Alqamah bin Waqqash] ir ['Ubaidullah bin 'Abdullah bin 'Utbah bin Mas'ud] iš Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) žmonos ['Aisyah radliah 'anha] istorijos, kai ją šmeižę žmonės skleidė apie ją gandus viskuo, ką sakė, Alachas paaiškino, kad išteisino save nuo šių kaltinimų. Grupė žmonių pasakojo istorijas apie mane krūvomis, kai kurie iš jų perėmė incidento istoriją iš kitų, todėl istorija atrodė stiprėjanti, kol aš įsiminiau kiekvieno jų pasakoto žodžio žodžius, o kai kurios istorijos patvirtino kitas.“ Iš Urvos jis man papasakojo apie Aisiją, pranašo (tebūnie jam ramybė ir ramybė) žmoną, sakiusią: „Kai pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) norėjo keliauti, jis traukė burtus tarp savo žmonų. Kas traukia loteriją, tas eina su pranašu (tebūnie jam ramybė ir ramybė).“ Aiša pasakė: „Tada jis traukė burtus tarp mūsų mūšyje, ir mano strėlės iššoko burtais, todėl aš ėjau su Alacho Pasiuntiniu (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaimos).“ Šis incidentas įvyko po eilutės apie hidžabą apreiškimo. Tada mane paėmė antruoju. Kelionės viduryje leidausi žemyn, kol Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaimos) baigė karą ir grįžo į Mediną. Vieną vakarą buvau su grupe musulmonų. Kai jie užmigo, atsikėliau ir ėjau, kol atsidūriau priešais juos. Baigęs savo reikalus, grįžau prisijungti prie musulmonų grupės.“ Kai paliečiau krūtinę, paaiškėjo, kad mano vėrinys, atkeliavęs iš Džafaro, Jemeno, yra sulūžęs. Taigi grįžau ir ieškojau savo vėrinio, bet paieškos mane sulaikė. O grupė žmonių, kurie atnešė mano šydą, jau buvo išėję. Jie ėjo su juo ant mano kupranugario, kuriuo anksčiau jodavau. Jie manė, kad aš jau jame esu.“ Aiša pasakė: „Tuo metu jo žmonos buvo lieknos ir lengvos, nes niekada nevalgė mėsos. Bet jos valgė tik lengvą maistą. Taigi niekas neįtarė šydo svorio, kai jos ėjo ir jį nešė. Be to, tuo metu aš dar buvau mažas. Galiausiai jie paėmė savo kupranugarius ir nuėjo – tęsdami savo kelionę – . Radau savo vėrinį, kai armija praėjo. Taigi, kai pasiekiau jų vietas, niekas jų nešūktelėjo ir niekas neatsiliepė. Tada grįžau į savo vietą, kurioje sėdėjau. Tikėjausi, kad kas nors iš musulmonų armijos mane suras ir grįš pasiimti. Kai atsisėdau, pasijutau mieguistas ir užmigau. Tuo tarpu Shafwanas bin Mu'atthalas Assulami ir Dzakwano žmonės liko už kariuomenės – tikrindami, ar kas nors neliko. Jie ėjo anksti vakare, o ryte pasiekė mano vietą. Shafwanas bin Al Mu'atthalas Assulami pamatė kažką vis dar miegantį, todėl priėjo prie manęs ir atpažino mane, kai pamatė mane. Nes jis buvo matęs mane dar prieš tai, kai man buvo reikalaujama dėvėti hidžabą. Tuoj pat pabudau ir išgirdau jį sakant: „Išgelbėk mane, Dieve mano!“ – kai jis mane atpažino. Aš iš karto užsidengiau veidą hidžabu. Prisiekiu Alachu, jis nepratarė nė žodžio ir aš negirdėjau nė vieno žodžio, išskyrus jo „istirja“. Galiausiai jis nuleido savo kupranugarį, ir aš užlipau ant jo. Tada jis nuėjo ir vedė kupranugarį, kuriuo jojau, kol pasivijome musulmonų karius, jiems pailsėjus Azhzhariah paplūdimyje. Vargas tiems, kurie pakenkė mano reikalams. Tuo metu labiausiai apkalbas skleidė Abdullah ibn Ubay ibn Salul. Pagaliau atvykau į Mediną. Po mūsų atvykimo staiga susirgau ir praleidau beveik mėnesį, o žmonės toliau aptarinėjo man mestus kaltinimus, nors aš net nejaučiau nė menkiausios kaltės. Todėl jis ėmė įtarti mano ligą. Nebejaučiau pranašo Muhammado (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaima) švelnumo, kurį buvau matęs iš jo anksčiau. Kai sirgau, pranašas Muhammadas (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaima) įėjo ir pasveikino mane, paklausdamas: „Kaip laikaisi?“ Atrodė, lyg jis manimi abejotų, o aš nejaučiau, kad padariau ką nors blogo. Kai pajutau, kad pradedu sveikti, su Umm Mistah išėjau į nuošalią vietą nusiprausti. Mes niekada neišeidavome, išskyrus naktį iki sutemų. Privati vieta buvo pastatyta šalia mūsų namų. Mūsų reikalai buvo panašūs į mūsų arabų protėvių; anksčiau namuose turėdavome nuošalią vietą nusiprausti. Tada aš ir Umm Mistah – ji yra Abi Ruhmi bin Al Muthallib bin Abdi Manaf duktė, o jos motina yra Shahri bin Amir, Abu Bakr as Shidiq tetos, duktė, o jos sūnus yra Mistah bin Utsabah bin Abbad bin Al Muthallib – grįžome į mano namus, kai baigėme reikalus. Tuo metu Umm Mistah paslydo, nes užlipo ant jos drabužių arba į juos įsipainiojo. Tuo metu ji tarė: „Vargas Mistah!“ Aš jos paklausiau: „Kaip blogai tu pasakei, kritikuoji žmogų, dalyvavusį Badro mūšyje.“ Ji atsakė: „Taip, ar negirdėjai, ką jis sakė?“ Aš paklausiau: „Ką jis pasakė?“ Tada ji papasakojo man tų, kurie mane kaltino, žodžius. Tuo metu man pasidarė blogiau, ir kai grįžau namo, mane pasitiko Alacho Pasiuntinys (SAW) ir pasveikino. Tada jis tarė: „Kaip laikaisi?“ Aš paklausiau: „Ar leisite man nueiti pas tėvus?“ – atsakė jis. – „Tuo metu norėjau patvirtinti naujienas iš jų abiejų. Galiausiai Alacho Pasiuntinys (sallallahu 'alaihi wa sallam) taip pat man leido. Tada nuėjau pas tėvus ir paklausiau motinos: „O mano mama, apie ką žmonės kalba?“ Ji atsakė: „O mano sūnau, tegul tavo reikalai būna lengvi, Allah! Nėra moters, kuri būtų su vyru, kuris ją myli, kai tas vyras turi kitas žmonas, išskyrus tai, kad jos tik padaugins kaltinimų prieš ją.“ Jis tarė: „Šlovė Alachui, ar apie tai žmonės kalba?“ – atsakė jis. – „Tą naktį verkiau, kol ryte mano ašaros nebegalėjo tekėti, nes buvo išsekusios, ir aš negalėjau užmigti miegodamas. Kai išaušo rytas, aš toliau verkiau.“ Ir tuo metu Alacho Pasiuntinys (SAW) paskambino Ali bin Abi Talib ir Usamah bin Zaid, kad pakviestų juos pasitarti ir išsiskirti su savo žmonomis, kol ateis apreiškimas.“ Aiša tarė: „Kalbant apie Usamah bin Zaid, jis davė patarimą Rasulullah saw 'alaihi wa sallam, papasakodamas, ką žinojo, būtent, kiek jo žmona buvo nutolusi nuo šio poelgio ir ką žinojo apie jos meilės jam prigimtį. Usama tarė: „O Alacho Pasiuntiny! Jos yra tavo žmonos, mes žinome tik gerumą.“ O dėl Ali bin Abi Talib jis tarė: „Alachas Azzawajalla nesukels jums sunkumų, ir yra daug kitų moterų, be jo.“ „Ir iš tiesų, jei paklausi savo vergo, jis tikrai bus sąžiningas.“ Aiša tarė: „Tada Rasulullah sallaallahu 'alaihi wa sallam, pasivadinęs Barira, paklausė: „O Barira! Ar matai ką nors, kas tau kelia abejonių dėl Aišos?“ Barira atsakė: „Prisiekiu Tuo, kuris tave atsiuntė su tiesa, jei mačiau ką nors blogo su juo, tai buvo ne kas kita, kaip tai, kad kai jis buvo vaikas, jis užmigo laukdamas miltų savo šeimoje, tada atėjo prijaukintas gyvūnas ir jį suėdė.“ Tada Rasulullah shallaallahu 'alaihi wa sallam atsistojo ir paprašė vyro, vardu Abdullah bin Ubai bin Salul, argumento. Kai Rasulullah shallaallahu 'alaihi wa sallam buvo ant sakyklos, Rasulullah shallaallahu 'alaihi wa sallam tarė: „O visi musulmonai, kas nori man duoti argumentą iš žmogaus, kuris įskaudino mano šeimą? Iš tiesų, prisiekiu Alachu, aš nieko nežinau apie savo šeimą, išskyrus gerumą.“ „Vieni. Jie man papasakojo apie vyrą, apie kurį žinojau tik gerumą. Ir niekas nesutinka mano žmonos, nebent ji būtų su manimi.“ Sa'ad bin Mu'adz Al Ansari tarė: „O Alacho Pasiuntiny! Aš tau padėsiu.“ Gerai, jei gandą skleidžiantis asmuo yra iš Bani Aus, aš jam nukirsiu kaklą. „Kita vertus, jei tai ateina iš mūsų brolių iš Banu Khazraj, prašau, įsakykite mums vykdyti jūsų įsakymus.“ Tuojau pat Sa'ad bin Ubadah – jis buvo Bani Khazraj lyderis, jis buvo teisus žmogus. Tačiau jis vis dar buvo fanatiškas – jis pasakė Sa'ad bin Mu'ad: „Prisiekiu Alachu, tu negalėsi jo nužudyti ir negalėsi jo nužudyti“. Taigi Usaid bin Hudlair, Sa'ad bin Mu'adz sūnėnas, atsistojo, pasakė Sa'ad bin Ubadah: „Tu meluoji, iš tikrųjų mes jį nužudysime, nes tu esi veidmainis, kuris ginčijasi su veidmainiais“. Padėtis tarp Aus ir Khazraj vaikų vis labiau įkaito, jie norėjo nužudyti vienas kitą, o Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) vis dar stovėjo ant sakyklos. Tada Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos) juos nuramino, kol jie nutilo, ir jis taip pat nutilo. Kitą dieną verkiau, kol baigėsi ašaros, ir miegodama nedėvėjau jokio krepinio. Kitą naktį toliau verkiau, kol baigėsi ašaros, ir miegodama nedėvėjau jokio krepinio. Mano tėvai manė, kad mano verksmas pakenks mano širdžiai. Aiša pasakė: „Tada jie abu atsisėdo šalia manęs, o aš toliau verkiau. Tuo metu viena ansaro moteris paprašė mano leidimo susitikti su manimi, ir aš jai leidau. Ji atsisėdo ir verkė kartu su manimi. Kol buvome tokioje būsenoje, pas mus atėjo Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaimos), pasveikino mus ir atsisėdo.“ Ji pasakė: „Jis nesėdi šalia manęs jau mėnesį, nes jam nebuvo apreikšta apie mano reikalus.“ Ji pasakė: „Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) paliudijo, sveikindamasis atsisėdęs. Jis tarė: „Ama ba'd, o Aisija, iš tiesų mane pasiekė ši ir tokia žinia, iš tiesų, jei išvengsi to, nes to nedarai, tegul Alachas Azzawajalla tave saugo. Tačiau, jei padarysi šią nuodėmę, paprašyk Alacho atleidimo ir atgailauk Jam. Kadangi tarnas, kuris išpažįsta savo nuodėmes ir tada atgailauja, Alachas priims jo atgailą.“ Aiša pasakė: „Kai Rasulullah sallaallahu 'alaihi wa sallam baigė kalbėti, mano ašaros riedėjo vis greičiau ir greičiau, kol nebegalėjau jų jausti.“ Pasakiau savo tėvui: „Atsakyk, ką Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) pasakė apie mane.“ Mano tėvas pasakė: „Nežinau, prisiekiu Alachu, nekalbėsiu su Rasulullah sallaallahu 'alaihi wa sallam“. Tada pasakiau savo...“ mama; „Atsakyk, ką Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas) pasakė apie mane!“ – tarė mano mama. „Prisiekiu Alachu, nežinau, ką pasakyti Alacho Pasiuntiniui (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaiminimas).“ Aiša pasakė: „Aš pasakiau: „Esu jauna mergina, daug neskaičiau Korano. Prisiekiu Alachu, žinau, kad tai girdėjai, kol nepasijunti užtikrinta ir tuo patikėsi. Jei aš tau pasakysiu, kad esu toli nuo to poelgio, o Visagalis Alachas žino, kad esu toli nuo to poelgio, tu manimi nepatikėsi. Jei aš tau prisipažinsiu apie ką nors, o Visagalis Alachas žino, kad esu toli nuo to poelgio, tu tikrai manimi patikėsi.“ Prisiekiu Alachu, tarp manęs ir tavęs nėra jokio žodžio, išskyrus tai, kaip sakė Abu Jusufas: „Kantrybė yra gera, ir Alachas yra Tas, kuris ieško pagalbos prieš tai, ką kaltinate.“ Aiša pasakė: „Tada pakeičiau savo poziciją, atsigulu į lovą.“ Ji pasakė: „Prisiekiu Alachu, tuo metu žinojau, kad esu toli nuo to veiksmo, ir Alachas Azzawajalla mane sulaikys, nes buvau toli nuo to veiksmo. Tačiau, prisiekiu Alachu, nesitikėjau, kad mano atveju ateis apreiškimas. Ir iš tikrųjų jaučiu, kad mano reikalas atrodo menkesnis nei Alachas Azzawajalla, kuris man pasakė perskaitytą apreiškimą. Tačiau tikiuosi, kad Pranašo (sallallaallahu 'alaihi wa sallam) sapne bus parodyta, kad Alachas Azzawajalla atitolino mane nuo šio veiksmo.“ Aiša pasakė: „Prisiekiu Alachu, Alacho Pasiuntinys (sallallaallahu 'alaihi wa sallam) nepaliko savo susirinkimo ir niekas neišėjo iš namų, kol Alachas Azzawajalla neatsiuntė apreiškimo savo Pranašui. Taigi, jo būklė pasikeitė, kai“ „Pokyčiai paprastai įvyksta, kai ateina apreiškimas, jo prakaitas nenustojo lietis, nors buvo žiema. Taip buvo todėl, kad jam apreikšto žodžio svoris buvo toks sunkus“. Aiša pasakė: „Kai Rasulullah shallaallahu 'alaihi wa sallam gavo gerąją naujieną, jis nusijuokė ir pirmas sakinys, kurį jis tuo metu pasakė, buvo: „Geros naujienos, o Aisija! Alachas Azza wa jalla sulaikė tave nuo šio poelgio“. Tada mano mama man tarė: „Pasipriešink jam“. Aš pasakiau: „Prisiekiu Alachu, aš jam nesipriešinsiu ir negirsiu nieko, išskyrus Alachą Azza wa jalla. Jis yra tas, kuris atsiuntė apreiškimus, paaiškinančius, kaip toli aš esu. Alachas Azzawajalla apreiškė eilutę, kuri reiškia: „Iš tiesų, tie, kurie skleidžia melagingus pranešimus, yra iš jūsų grupės, iki dešimties eilučių.“ Alachas Azzawajalla atsiuntė kelias eilutes, paaiškinančias, kaip toli aš esu nuo šio poelgio.“ Aiša pasakė: „Anksčiau Abu Bakras duodavo išmaldą – mokėdavo pinigus – Misthai, nes šis buvo jo giminaitis ir vargšas. Jis tarė: „Prisiekiu Alachu, aš jam niekada nepadėsiu po to, kai jis apkaltino Aisją.““ Tada Alachas Azzavadžala pasiuntė apreiškimą, kuris reiškia: „Ir ar tie, kurie – iki Jo žodžio – nenori, kad Alachas jums atleistų?“ Abu Bakras tarė: „Prisiekiu Alachu, būčiau laimingesnis, jei Alachas man atleistų.“ Tada jis grįžo prie pagalbos Misthai, kaip paprastai jam teikdavo. Abu Bakras tarė: „Tikrai, aš nenustosiu jam padėti amžinai.“ Aiša tarė: „Profesionalus Dievo ramybė ir palaiminimas (SAW) paklausė Zainab bint Jahsy, Pranašo (SAW) žmonos, apie tai, kas man nutiko: „Ką tu žinai, ką matei ar kokios žinios tave pasiekė?“ Jis atsakė: „O Alacho Pasiuntiny! „Aš visada saugoju savo klausą ir regėjimą ir nežinau nieko, tik vien gerumą.“ Aisija pasakė: „Nors ji buvo viena iš Pranašo (sallallahu 'alaihi wa sallam), kuris jautėsi pranašesnis už mane, žmonų, tik Alachas ja rūpinosi gerai, nors jos sesuo Hamnah bint Jahsyin jos nekentė, todėl ji buvo tarp tų, kurie skleidė apgailėtiną melą.“