Hadith Representative
Mendirikan masjid di rumah-rumah
Imam Bukhari : 1113حَدَّثَنِي إِسْحَاقُ حَدَّثَنَا يَعْقُوبُ بْنُ إِبْرَاهِيمَ حَدَّثَنَا أَبِي عَنْ ابْنِ شِهَابٍ قَالَ أَخْبَرَنِي مَحْمُودُ بْنُ الرَّبِيعِ الْأَنْصَارِيُّ أَنَّهُ عَقَلَ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَعَقَلَ مَجَّةً مَجَّهَا فِي وَجْهِهِ مِنْ بِئْرٍ كَانَتْ فِي دَارِهِمْ فَزَعَمَ مَحْمُودٌ أَنَّهُ سَمِعَ عِتْبَانَ بْنَ مَالِكٍ الْأَنْصارِيَّ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ وَكَانَ مِمَّنْ شَهِدَ بَدْرًا مَعَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَقُولُكُنْتُ أُصَلِّي لِقَوْمِي بِبَنِي سَالِمٍ وَكَانَ يَحُولُ بَيْنِي وَبَيْنَهُمْ وَادٍ إِذَا جَاءَتْ الْأَمْطَارُ فَيَشُقُّ عَلَيَّ اجْتِيَازُهُ قِبَلَ مَسْجِدِهِمْ فَجِئْتُ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقُلْتُ لَهُ إِنِّي أَنْكَرْتُ بَصَرِي وَإِنَّ الْوَادِيَ الَّذِي بَيْنِي وَبَيْنَ قَوْمِي يَسِيلُ إِذَا جَاءَتْ الْأَمْطَارُ فَيَشُقُّ عَلَيَّ اجْتِيَازُهُ فَوَدِدْتُ أَنَّكَ تَأْتِي فَتُصَلِّي مِنْ بَيْتِي مَكَانًا أَتَّخِذُهُ مُصَلًّى فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ سَأَفْعَلُ فَغَدَا عَلَيَّ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَبُو بَكْرٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ بَعْدَ مَا اشْتَدَّ النَّهَارُ فَاسْتَأْذَنَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأَذِنْتُ لَهُ فَلَمْ يَجْلِسْ حَتَّى قَالَ أَيْنَ تُحِبُّ أَنْ أُصَلِّيَ مِنْ بَيْتِكَ فَأَشَرْتُ لَهُ إِلَى الْمَكَانِ الَّذِي أُحِبُّ أَنْ أُصَلِّيَ فِيهِ فَقَامَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَكَبَّرَ وَصَفَفْنَا وَرَاءَهُ فَصَلَّى رَكْعَتَيْنِ ثُمَّ سَلَّمَ وَسَلَّمْنَا حِينَ سَلَّمَ فَحَبَسْتُهُ عَلَى خَزِيرٍ يُصْنَعُ لَهُ فَسَمِعَ أَهْلُ الدَّارِ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي بَيْتِي فَثَابَ رِجَالٌ مِنْهُمْ حَتَّى كَثُرَ الرِّجَالُ فِي الْبَيْتِ فَقَالَ رَجُلٌ مِنْهُمْ مَا فَعَلَ مَالِكٌ لَا أَرَاهُ فَقَالَ رَجُلٌ مِنْهُمْ ذَاكَ مُنَافِقٌ لَا يُحِبُّ اللَّهَ وَرَسُولَهُ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَا تَقُلْ ذَاكَ أَلَا تَرَاهُ قَالَ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ يَبْتَغِي بِذَلِكَ وَجْهَ اللَّهِ فَقَالَ اللَّهُ وَرَسُولُهُ أَعْلَمُ أَمَّا نَحْنُ فَوَاللَّهِ لَا نَرَى وُدَّهُ وَلَا حَدِيثَهُ إِلَّا إِلَى الْمُنَافِقِينَ قَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَإِنَّ اللَّهَ قَدْ حَرَّمَ عَلَى النَّارِ مَنْ قَالَ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ يَبْتَغِي بِذَلِكَ وَجْهَ اللَّهِ قَالَ مَحْمُودُ بْنُ الرَّبِيعِ فَحَدَّثْتُهَا قَوْمًا فِيهِمْ أَبُو أَيُّوبَ صَاحِبُ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي غَزْوَتِهِ الَّتِي تُوُفِّيَ فِيهَا وَيَزِيدُ بْنُ مُعَاوِيَةَ عَلَيْهِمْ بِأَرْضِ الرُّومِ فَأَنْكَرَهَا عَلَيَّ أَبُو أَيُّوبَ قَالَ وَاللَّهِ مَا أَظُنُّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ مَا قُلْتَ قَطُّ فَكَبُرَ ذَلِكَ عَلَيَّ فَجَعَلْتُ لِلَّهِ عَلَيَّ إِنْ سَلَّمَنِي حَتَّى أَقْفُلَ مِنْ غَزْوَتِي أَنْ أَسْأَلَ عَنْهَا عِتْبَانَ بْنَ مَالِكٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُ إِنْ وَجَدْتُهُ حَيًّا فِي مَسْجِدِ قَوْمِهِ فَقَفَلْتُ فَأَهْلَلْتُ بِحَجَّةٍ أَوْ بِعُمْرَةٍ ثُمَّ سِرْتُ حَتَّى قَدِمْتُ الْمَدِينَةَ فَأَتَيْتُ بَنِي سَالِمٍ فَإِذَا عِتْبَانُ شَيْخٌ أَعْمَى يُصَلِّي لِقَوْمِهِ فَلَمَّا سَلَّمَ مِنْ الصَّلَاةِ سَلَّمْتُ عَلَيْهِ وَأَخْبَرْتُهُ مَنْ أَنَا ثُمَّ سَأَلْتُهُ عَنْ ذَلِكَ الْحَدِيثِ فَحَدَّثَنِيهِ كَمَا حَدَّثَنِيهِ أَوَّلَ مَرَّةٍ
Man buvo pasakyta, kad [Ishaqas] mums pasakė, jog [Ya'qub bin Ibrahim] mums pasakė, jog [mano tėvas] iš [Ibn Shihab] sakė, kad man [Mahmud bin Ar-Rab' Al Anshary] pasakė, jog prisimena incidentą su Alacho Pasiuntiniu (sallallaahu 'alaihi wasallam), kai šis kartą jam iš burnos liejosi vandens iš šulinio jų namuose. Mahmud pranešė, kad girdėjo ['Itban bin Malik Al Anshariy radliallahu 'anhu] draugą, kuris su Pranašu (sallallaahu 'alaihi wasallam) dalyvavo Badro mūšyje, sakant: „Aš dažnai vadovauju savo Bali Salimo žmonių maldoms, nors mane skiria slėnis, kuris, jei lyja, neleis man aplankyti jų mečetės.“ Taigi, nuėjau pas Alacho Pasiuntinį (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ir pasakiau jam: „Mano vaizdas blogas, o slėnis, esantis tarp manęs ir mano žmonių, kai lyja, neleis man jų aplankyti. Todėl noriu, kad aplankytum mane ir pasimelstum mano namuose, kuriuos aš naudosiu kaip maldos vietą.“ Taip tariau: „Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė)“: „Aš tai įvykdysiu“. Taigi, Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) ir Abu Bakras išėjo vidurdienį, o Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) paprašė leidimo, ir aš leidau. Jis neatsisėdo, kol nepasakė: „Kurioje vietoje tavo namuose man norėtumėte melstis?“ Taigi, parodžiau jam vietą, kuri man patiko, kad galėčiau ten melstis. Taigi Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) atsistojo ir tarė „takbir“. Ir mes stovėjome eilėmis už jo, tada jis pasimeldė dvi rakas, tada pasisveikino su mumis, ir mes taip pat pasveikinome jį, kai jis mus pasveikino. Tada aš jį sutramdžiau, patiekdamas jam maisto iš mėsos, kurią jam pagaminome. Tada žmonės išgirdo, kad mano namuose yra Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaiminimas), Viešpaties (tebūnie jam ramybė ir palaiminimas) vardas. Tada vienas iš jų pasakė, kad mano namuose renkasi vis daugiau žmonių. Vienas iš jų pasakė: „Aš nesutinku su tuo, kas daroma“. Tada vienas iš jų pasakė: „Tai yra munafiqas, kuris nemyli Alacho ir Jo Pasiuntinio“. Taigi Pranašas (tebūnie jam ramybė ir palaiminimas) tarė: „Nesakyk taip. Ar nežinote, kad jis pasakė „laa ilaaha illallah“, tik tikėdamasis Alacho pritarimo?“ Asmuo atsakė: „Alachas ir Jo Pasiuntinys žino geriau“. O mes, prisiekiu Alachu, nematome Jo meilės ir žodžių, išskyrus Munafiqin. Taigi Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) pasakė: „Iš tiesų, Alachas uždraudė pragarą tiems, kurie sako „laa ilaaha illallah“, tikėdamiesi Alacho pritarimo.“ Mahmudas bin Ar-Rabi tarė: „Tada papasakojau šią istoriją kaimo žmonėms. Ten buvo Abu Ayyubas, kuris lydėjo Alacho Pasiuntinį (sallallaahu 'alaihi wasallam) kare, kuriame jis kovojo ir dėl to mirė, ir Yazidas bin Mu'awiyah, kuris tuo metu buvo jų lyderis Rumo žemėje. Taigi Abu Ayyubas neigė tai, ką jam sakiau, ir tarė: „Prisiekiu Alachu, aš netikiu, kad Rasulullah (sallallaahu 'alaihi wasallam) pasakė tai, ką man pasakei.“ Abu Ayyubo pareiškimas man buvo labai sunkiai priimamas, todėl pasidaviau Alachui Ta'alai, kad išgelbėtų mane, kol grįšiu iš šio karo, turėdamas tikslą paklausti Itbano bin Maliko radiallahu 'anhu apie tai, jei rasčiau jį dar gyvą savo žmonių mečetėje. Taigi grįžau ir atlikau talbiją – pradėjau hadžį ir umrą. Po to ėjau pėsčiomis, kol pasiekiau Medinos miestą. Tada nuėjau į Bani Salimą, kur radau Itbaną, labai seną ir aklą vyrą, besimeldžiantį su savo žmonėmis. Jam baigus maldą, pasveikinau jį, papasakojau, kas esu, ir paklausiau apie istoriją, apie kurią kalbėjau. Jis papasakojo man tą pačią istoriją, kaip ir pirmą kartą.