Imam Ahmad : 25385
حَدَّثَنَا عَبْدُ الرَّزَّاقِ قَالَ حَدَّثَنَا سُفْيَانُ عَنْ أَبِي إِسْحَاقَ عَنْ أَبِي سَلَمَةَ بْنِ عَبْدِ الرَّحْمَنِ عَنْ أُمِّ سَلَمَةَ قَالَتْ وَالَّذِي تَوَفَّى نَفْسَهُ تَعْنِي النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مَا تُوُفِّيَ حَتَّى كَانَتْ أَكْثَرُ صَلَاتِهِ قَاعِدًا إِلَّا الْمَكْتُوبَةَ وَكَانَ أَعْجَبُ الْعَمَلِ إِلَيْهِ الَّذِي يَدُومُ عَلَيْهِ الْعَبْدُ وَإِنْ كَانَ يَسِيرًا
Pasakęs mums [Abdurrazaq], jis pasakė; pasakė mums [Sufyan] iš [Abu Ishaq] iš [Abu Salamah bin Abdurrahman] iš [Ummu Salamah] sakė; „Tas, kuris prarado savo sielą, reiškia pranašą sallallaahu'alaihi wa salam, jis nemirė tol, kol didžioji dalis jo maldų nebuvo atlikta sėdint, išskyrus privalomas maldas. Ir darbai, kuriais jis labiausiai žavėjosi, buvo tie, kuriuos nuolatos atliko tarnas, net jei tai buvo lengva.