Imam Ahmad : 23744

حَدَّثَنَا عَفَّانُ قَالَ حَدَّثَنَا حَمَّادٌ عَنْ حَمَّادٍ عَنْ إِبْرَاهِيمَ عَنْ الْأَسْوَدِ عَنْ عَائِشَةَ قَالَتْ لَمَّا مَرِضَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَخَذْتُ يَدَهُ فَجَعَلْتُ أُمِرُّهَا عَلَى صَدْرِهِ وَدَعَوْتُ بِهَذِهِ الْكَلِمَاتِ أَذْهِبْ الْبَاسَ رَبَّ النَّاسِ فَانْتَزَعَ يَدَهُ مِنْ يَدِي وَقَالَ أَسْأَلُ اللَّهَ الرَّفِيقَ الْأَعْلَى الْأَسْعَدَ

Pasakęs mums [Affan], jis pasakė: pasakė mums [Hammad] iš [Hammad] iš [Ibrahimo] iš [Al-Aswad] iš [Aisyah] sakė; 'Kai pranašas sallallaahu'alaihiwasallam susirgo, aš paėmiau jo ranką ir uždėjau ant krūtinės ir meldžiau tokiais žodžiais: „Pašalink bėdą, žmonijos Dieve“, tada jis paėmė savo ranką nuo manosios ir pasakė: „Aš meldžiu Allah AzzaWaJalla, aukščiausią ir kilniausią meilužį“.