Imam Ahmad : 23674
حَدَّثَنَا أَبُو نُعَيْمٍ قَالَ حَدَّثَنَا يُونُسُ عَنْ مُجَاهِدٍ قَالَ قَالَتْ عَائِشَةُ كَانَ لِآلِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَحْشٌ فَإِذَا خَرَجَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَعِبَ وَاشْتَدَّ وَأَقْبَلَ وَأَدْبَرَ فَإِذَا أَحَسَّ بِرَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَدْ دَخَلَ رَبَضَ فَلَمْ يَتَرَمْرَمْ مَا دَامَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي الْبَيْتِ كَرَاهِيَةَ أَنْ يُؤْذِيَهُ
Pasakęs mums [Abu Nu'aim], jis pasakė: papasakojo mums [Yunus], iš [Mujahid] sakė; [Aisha] pasakė; Rasulullah Sallallahu'alaihiwasallam šeima turėjo mažų gyvūnų. Jei Pranašas išeidavo, gyvūnas linksmai žaisdavo šen bei ten, nueidavo ir grįždavo, o jei jausdavo, kad pranašas sallallaahu'alaihiwasalam įėjo į namus, iš karto tylėjo ir nejudėjo tol, kol Pranašas buvo namuose, nes bijojo jį sutrukdyti'.