Imam Ahmad : 21523
حَدَّثَنَا عَبْدُ الرَّحْمَنِ بْنُ مَهْدِيٍّ حَدَّثَنَا الْأَسْوَدُ بْنُ شَيْبَانَ عَنْ خَالِدِ بْنِ سُمَيْرٍ قَالَ قَدِمَ عَلَيْنَا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ رَبَاحٍ الْأَنْصَارِيُّ وَكَانَتْ الْأَنْصَارُ تُفَقِّهُهُ فَأَتَيْتُهُ وَهُوَ فِي حِوَاءِ شَرِيكِ بْنِ الْأَعْوَرِ الشَّارِعِ عَلَى الْمِرْبَدِ وَقَدْ اجْتَمَعَ عَلَيْهِ نَاسٌ مِنْ النَّاسِ فَقَالَ حَدَّثَنَا أَبُو قَتَادَةَ الْأَنْصَارِيُّ فَارِسُ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ بَعَثَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ جَيْشَ الْأُمَرَاءِ فَقَالَ عَلَيْكُمْ زَيْدُ بْنُ حَارِثَةَ فَإِنْ أُصِيبَ زَيْدٌ فَجَعْفَرُ بْنُ أَبِي طَالِبٍ فَإِنْ أُصِيبَ جَعْفَرٌ فعَبْدُ اللَّهِ بْنُ رَوَاحَةَ الْأَنْصَارِيُّ فَوَثَبَ جَعْفَرٌ فَقَالَ بِأَبِي أَنْتَ وَأُمِّي يَا رَسُولَ اللَّهِ مَا كُنْتُ أَرْهَبُ أَنْ تَسْتَعْمِلَ عَلَيَّ زَيْدًا قَالَ امْضِهْ فَإِنَّكَ لَا تَدْرِي أَيُّ ذَلِكَ خَيْرٌ فَانْطَلَقُوا فَلَبِثُوا مَا شَاءَ اللَّهُ ثُمَّ إِنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ صَعِدَ الْمِنْبَرَ وَأَمَرَ أَنْ يُنَادَى الصَّلَاةُ جَامِعَةٌ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ نَابَ خَيْرٌ أَوْ بَاتَ خَيْرٌ أَوْ ثَابَ خَيْرٌ شَكَّ عَبْدُ الرَّحْمَنِ أَلَا أُخْبِرُكُمْ عَنْ جَيْشِكُمْ هَذَا الْغَازِي إِنَّهُمْ انْطَلَقُوا فَلَقَوْا الْعَدُوَّ فَأُصِيبَ زَيْدٌ شَهِيدًا فَاسْتَغْفِرُوا لَهُ فَاسْتَغْفَرَ لَهُ النَّاسُ ثُمَّ أَخَذَ اللِّوَاءَ جَعْفَرُ بْنُ أَبِي طَالِبٍ فَشَدَّ عَلَى الْقَوْمِ حَتَّى قُتِلَ شَهِيدًا أَشْهَدُ لَهُ بِالشَّهَادَةِ فَاسْتَغْفِرُوا لَهُ ثُمَّ أَخَذَ اللِّوَاءَ عَبْدُ اللَّهِ بْنُ رَوَاحَةَ فَأَثْبَتَ قَدَمَيْهِ حَتَّى قُتِلَ شَهِيدًا فَاسْتَغْفِرُوا لَهُ ثُمَّ أَخَذَ اللِّوَاءَ خَالِدُ بْنُ الْوَلِيدِ وَلَمْ يَكُنْ مِنْ الْأُمَرَاءِ هُوَ أَمَّرَ نَفْسَهُ ثُمَّ رَفَعَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِصْبَعَيْهِ فَقَالَ اللَّهُمَّ هُوَ سَيْفٌ مِنْ سُيُوفِكَ فَانْصُرْهُ فَمِنْ يَوْمِئِذٍ سُمِّيَ خَالِدٌ سَيْفَ اللَّهِ ثُمَّ قَالَ انْفِرُوا فَأَمِدُّوا إِخْوَانَكُمْ وَلَا يَتَخَلَّفَنَّ أَحَدٌ قَالَ فَنَفَرَ النَّاسُ فِي حَرٍّ شَدِيدٍ مُشَاةً وَرُكْبَانًا
Jis mums pasakė [Abdur Rahmanas bin Mahdi] pasakė mums [Al Aswad bin Syaiban] iš [Khalid bin Sumair] sakė; ['Abdullah bin Robah Al Anshori] atėjo pas mus, anšoro žmonės jį išmokė, tada aš nuėjau pas jį į Syarik bin Al A'war Asy-Syari sandėlį prie kupranugarių pririšimo, tada radau jį apsuptą žmonių, sakė jis; Tai mums buvo pasakyta [Abu Qatadah, Rasulullah Shallallahu'alaihiwasallam kavalerija] sakė; Rasulullah Shallallahu'alaihiwasallam išsiuntė lyderių armiją, sakė jis; „Jūs turite paklusti Zaidui bin Haritsah, jei Zaidas bus nužudytas, tada Jafaras bus nužudytas, jei Jafaras bus nužudytas, tada „Abdullah bin Rawahah Al Anshori“ vadovaus. Ja'faras pašoko ir pasakė; Aš gerbiu tave labiau nei savo tėvą ir motiną, o Alacho pasiuntiniu! Niekada nebijojau, jei karalius paskirs Zaidą mūsų vadovu“. Pranašas sallallaahu'alaihiwasallam pasakė: „Išeik, nes nežinai, kas yra gera“. Kariai pasitraukė, o paskui ilsėjosi, tada Rasulullah Shallallahu'alaihiwasallam pakilo į sakyklą ir įsakė sukalbėti maldas, Rasulullah Sallallahu'alaihiwasallam pasakė: „Gėris sugrįžo. Ar norėtumėte, kad papasakočiau apie jūsų kariuomenę, šiuos kovotojus, jie eis tol, kol sutiks priešą, tada Zaidas bus kankinys, tada paprašykite jam atleidimo - žmonės taip pat prašo atleidimo už jį - tada vėliavą paima Ja'far bin Abu Talibas, tada jis kovoja su žmonėmis, kol bus kankinys, liudiju, kad jis prašo kankinio, tada už kankinystę, tada Ab' bin Rawahah, jis tvirtai stovi ant kojų, kol nukankins, liudiju, kad jis buvo nukankintas, tada paprašė jam atleidimo, tada Khalidas bin Al Walidas paėmė vėliavą, jis nebuvo lyderis, jis paskyrė save lyderiu. Tada pranašas sallallaahu'alaihiwasallam pakėlė du pirštus ir pasakė: „O Allah! Jis yra vienas iš tavo kardų, duok jam pergalę. Tada Khalidas buvo vadinamas Alacho kardu subhanahu wata'ala, o tada pranašas sallallaahu'alaihiwasallam pasakė: „Eikite ir padėk savo broliams, neleiskite niekam palikti“. Žmonės taip pat išsiruošė į labai karštą orą vaikščiodami, o kai kurie važiavo.