Imam Ahmad : 18971

حَدَّثَنَا عَبْدُ الصَّمَدِ حَدَّثَنَا حَمَّادُ بْنُ سَلَمَةَ حَدَّثَنَا ثَابِتٌ عَنْ كِنَانَةَ بْنِ نُعَيْمٍ عَنْ أَبِي بَرْزَةَ أَنَّ جُلَيْبِيبًا كَانَ مِنْ الْأَنْصَارِ وَكَانَ أَصْحَابُ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِذَا كَانَ لِأَحَدِهِمْ أَيِّمٌ لَمْ يُزَوِّجْهَا حَتَّى يَعْلَمَ أَلِلنَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِيهَا حَاجَةٌ أَمْ لَا فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ذَاتَ يَوْمٍ لِرَجُلٍ مِنْ الْأَنْصَارِ زَوِّجْنِي ابْنَتَكَ فَقَالَ نِعِمَّ وَنُعْمَةُ عَيْنٍ فَقَالَ لَهُ إِنِّي لَسْتُ لِنَفْسِي أُرِيدُهَا قَالَ فَلِمَنْ قَالَ لِجُلَيْبِيبٍ قَالَ حَتَّى أَسْتَأْمِرَ أُمَّهَا فَأَتَاهَا فَقَالَ إِنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَخْطُبُ ابْنَتَكِ قَالَتْ نِعِمَّ وَنُعْمَةُ عَيْنٍ زَوِّجْ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ إِنَّهُ لَيْسَ يُرِيدُهَا لِنَفْسِهِ قَالَتْ فَلِمَنْ قَالَ لِجُلَيْبِيبٍ قَالَتْ حَلْقَى أَجُلَيْبِيبٌ ابْنَهْ مَرَّتَيْنِ لَا لَعَمْرُ اللَّهِ لَا أُزَوِّجُ جُلَيْبِيبًا قَالَ فَلَمَّا قَامَ أَبُوهَا لِيَأْتِيَ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَتْ الْفَتَاةُ لِأُمِّهَا مِنْ خِدْرِهَا مَنْ خَطَبَنِي إِلَيْكُمَا قَالَتْ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَتْ فَتَرُدُّونَ عَلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَمْرَهُ ادْفَعُونِي إِلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَإِنَّهُ لَا يُضَيِّعُنِي فَأَتَى أَبُوهَا النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ شَأْنَكَ بِهَا فَزَوَّجَهَا جُلَيْبِيبًا فَبَيْنَمَا النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي مَغْزًى لَهُ وَأَفَاءَ اللَّهُ تَبَارَكَ وَتَعَالَى عَلَيْهِ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ هَلْ تَفْقِدُونَ مِنْ أَحَدٍ قَالُوا نَفْقِدُ فُلَانًا وَنَفْقِدُ فُلَانًا فَقَالَ النَّبِيُّ لَكِنِّي أَفْقِدُ جُلَيْبِيبًا فَانْظُرُوهُ فِي الْقَتْلَى فَنَظَرُوهُ فَوَجَدُوهُ إِلَى جَنْبِ سَبْعَةٍ قَدْ قَتَلَهُمْ ثُمَّ قَتَلُوهُ قَالَ فَوَقَفَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ قَتَلَ سَبْعَةً ثُمَّ قَتَلُوهُ هَذَا مِنِّي وَأَنَا مِنْهُ ثُمَّ حَمَلَهُ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ عَلَى سَاعِدَيْهِ مَا لَهُ سَرِيرٌ غَيْرَ سَاعِدَيْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى حُفِرَ لَهُ ثُمَّ وَضَعَهُ فِي لَحْدِهِ وَمَا ذَكَرَ غُسْلًا

Mums buvo pranešta [Abdushamad], mums buvo pranešta [Hammad bin Salamah] buvo pranešta mums [Tsabit] iš [Kinanah bin Nu'aim] iš [Abu Barzah], kad Julaibib, tai buvo ansaro vyro ir pranašo kompanionų tradicija, kad jie padarė, jei jie turi dukterį. nevesti savo dukters, kol Alacho pasiuntinys nepamins jo norų ar ne. Vieną dieną pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam pasakė ansaro vyrui: „Vesk mane už savo dukters!“. Tada jis atsakė; „Prašau, tai mano garbė ir šlovė“. Tada jis pasakė: „Tikrai aš to noriu, o ne man“. Tada jis paklausė; 'Tai kam, o Alacho pasiuntiniu?' Jis pasakė: „Už Julaibibą“. Jis pasakė; „O Alacho Pasiuntinys, aš pirmiausia pasitarsiu su jo motina“. Tada jis nuėjo pas savo žmoną ir pasakė jai: „Rasulullah sallallaahu „alaihi wasallam nori vesti tavo dukrą“. Jo žmona atsakė; „Kokia man garbė ir šlovė“. Jos vyras pasakė; „Bet ne jam, jis pasipiršo Julaibibui“. Jo žmona pasakė; „Ar Julaibibas yra jo sūnus, ar Julaibibas yra jo sūnus, ar Julaibibas yra jo sūnus? -jis pakartojo tai du kartus-, dėl Alacho, nevesk savo dukters už Julaibib'. Kai jis pabudo ir ruošėsi pranešti apie savo žmonos sprendimą pranašui sallallaahu 'alaihi wasallam, pasakė jo dukra; 'Kas tavęs prašė tekėti už manęs?' Tada mama jam pasakė. Tada jo dukra pasakė: „Ar jūs ketinate atmesti Alacho pasiuntinio įsakymus sallallaahu 'alaihi wasallam? Prašau, pranešk man, kad jis manęs nekentės. Tada jo tėvas atėjo pas Rasulullah sallallaahu 'alaihi wasallam ir jam pranešė, sakė jis; 'Vesk ją!' Tada pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam vedė ją už Julaibib. Jis Abu Barzah pasakė; Tada Alacho pasiuntinys sallallaahu „alaihi wasallam“ išsiruošė kariauti, kol baigsis karas ir visa tai buvo Alacho valia, tada jis pasakė savo kompanionams: „Ar jūs ką nors praradote?“. Jie atsakė; „Mes praradome tiek ir tiek, praradome tiek ir tiek“. Jis pasakė: „Žiūrėk, ar ką nors praradai?“. Jie atsakė; 'Ne'. Tada Alacho pasiuntinys pasakė: „Bet aš praradau ką nors, aš praradau Julaibibą, ieškokite jo tarp tų, kurie krito“. Jis pasakė; „Tada jie jo ieškojo ir sugebėjo jį rasti tarp septynių jo priešų, kuriuos jam pavyko nužudyti, o paskui jį nužudė“. Tada jie pasakė; „O Alacho Pasiuntinys, tai vienas iš septynių žmonių, kurie mirė, jiems pavyko jį nužudyti, o tada jie jį nužudė“. Tada Alacho Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaimos jam) atėjo ir atsistojo šalia jo, sakydamas: „Jis nužudė septynis žmones, o tada jie nužudė jį, jis buvo vienas iš manęs, o aš iš jo grupės“. Tada Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam jį nešė ir jis palaidojo be jokios atramos, išskyrus Rasulullah fallallahu petį 'alaihi wasallam, kol jis paguldė jį į savo kapą ir nebuvo paminėta, kad jis buvo nuplautas.