Imam Ahmad : 18495

حَدَّثَنَا أَسْوَدُ بْنُ عَامِرٍ حَدَّثَنَا إِسْرَائِيلُ عَنْ عَبْدِ الْأَعْلَى قَالَ صَلَّيْتُ خَلْفَ زَيْدِ بْنِ أَرْقَمَ عَلَى جِنَازَةٍ فَكَبَّرَ خَمْسًا فَقَامَ إِلَيْهِ أَبُو عِيسَى عَبْدُ الرَّحْمَنِ بْنُ أَبِي لَيْلَى فَأَخَذَ بِيَدِهِ فَقَالَ نَسِيتَ قَالَ لَا وَلَكِنْ صَلَّيْتُ خَلْفَ أَبِي الْقَاسِمِ خَلِيلِي صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَكَبَّرَ خَمْسًا فَلَا أَتْرُكُهَا أَبَدًا

Pasakojo mums [Aswad bin Amir] Ar papasakojo mums [Izraėliui] iš [Abul A'la] jis pasakė; Aš meldžiausi kūno malda už [Zaid bin Arqam], jis taip pat pasakė penkis takbirus. Taigi Abu Isa Abdurrahman bin Abu Laila priėjo prie jo, laikė už rankos ir paklausė: „Ar pamiršai?“ jis atsakė: „Ne. Tačiau kartą meldžiausi už Rasulullah sallallaahu „alaihi wasallam“, o jis penkis kartus pasakė „takbir“, todėl amžinai su juo nesutiksiu.