Imam Ahmad : 17691

حَدَّثَنَا إِسْمَاعِيلُ بْنُ عَبْدِ الْكَرِيمِ بْنِ مَعْقِلِ بْنِ مُنَبِّهٍ حَدَّثَنِي عَبْدُ الصَّمَدِ يَعْنِي ابْنَ مَعْقِلٍ قَالَ سَمِعْتُ وَهْبًا يَقُولُ حَدَّثَنِي النُّعْمَانُ بْنُ بَشِيرٍ أَنَّهُ سَمِعَ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَذْكُرُ الرَّقِيمَ فَقَالَ إِنَّ ثَلَاثَةً كَانُوا فِي كَهْفٍ فَوَقَعَ الْجَبَلُ عَلَى بَابِ الْكَهْفِ فَأُوصِدَ عَلَيْهِمْ قَالَ قَائِلٌ مِنْهُمْ تَذَاكَرُوا أَيُّكُمْ عَمِلَ حَسَنَةً لَعَلَّ اللَّهَ عَزَّ وَجَلَّ بِرَحْمَتِهِ يَرْحَمُنَا فَقَالَ رَجُلٌ مِنْهُمْ قَدْ عَمِلْتُ حَسَنَةً مَرَّةً كَانَ لِي أُجَرَاءُ يَعْمَلُونَ فَجَاءَنِي عُمَّالٌ لِي فَاسْتَأْجَرْتُ كُلَّ رَجُلٍ مِنْهُمْ بِأَجْرٍ مَعْلُومٍ فَجَاءَنِي رَجُلٌ ذَاتَ يَوْمٍ وَسَطَ النَّهَارِ فَاسْتَأْجَرْتُهُ بِشَطْرِ أَصْحَابِهِ فَعَمِلَ فِي بَقِيَّةِ نَهَارِهِ كَمَا عَمِلَ كُلُّ رَجُلٍ مِنْهُمْ فِي نَهَارِهِ كُلِّهِ فَرَأَيْتُ عَلَيَّ فِي الزِّمَامِ أَنْ لَا أُنْقِصَهُ مِمَّا اسْتَأْجَرْتُ بِهِ أَصْحَابَهُ لِمَا جَهِدَ فِي عَمَلِهِ فَقَالَ رَجُلٌ مِنْهُمْ أَتُعْطِي هَذَا مِثْلَ مَا أَعْطَيْتَنِي وَلَمْ يَعْمَلْ إِلَّا نِصْفَ نَهَارٍ فَقُلْتُ يَا عَبْدَ اللَّهِ لَمْ أَبْخَسْكَ شَيْئًا مِنْ شَرْطِكَ وَإِنَّمَا هُوَ مَالِي أَحْكُمُ فِيهِ مَا شِئْتُ قَالَ فَغَضِبَ وَذَهَبَ وَتَرَكَ أَجْرَهُ قَالَ فَوَضَعْتُ حَقَّهُ فِي جَانِبٍ مِنْ الْبَيْتِ مَا شَاءَ اللَّهُ ثُمَّ مَرَّتْ بِي بَعْدَ ذَلِكَ بَقَرٌ فَاشْتَرَيْتُ بِهِ فَصِيلَةً مِنْ الْبَقَرِ فَبَلَغَتْ مَا شَاءَ اللَّهُ فَمَرَّ بِي بَعْدَ حِينٍ شَيْخًا ضَعِيفًا لَا أَعْرِفُهُ فَقَالَ إِنَّ لِي عِنْدَكَ حَقًّا فَذَكَّرَنِيهِ حَتَّى عَرَفْتُهُ فَقُلْتُ إِيَّاكَ أَبْغِي هَذَا حَقُّكَ فَعَرَضْتُهَا عَلَيْهِ جَمِيعَهَا فَقَالَ يَا عَبْدَ اللَّهِ لَا تَسْخَرْ بِي إِنْ لَمْ تَصَدَّقْ عَلَيَّ فَأَعْطِنِي حَقِّي قَالَ وَاللَّهِ لَا أَسْخَرُ بِكَ إِنَّهَا لَحَقُّكَ مَا لِي مِنْهَا شَيْءٌ فَدَفَعْتُهَا إِلَيْهِ جَمِيعًا اللَّهُمَّ إِنْ كُنْتُ فَعَلْتُ ذَلِكَ لِوَجْهِكَ فَافْرُجْ عَنَّا قَالَ فَانْصَدَعَ الْجَبَلُ حَتَّى رَأَوْا مِنْهُ وَأَبْصَرُوا قَالَ الْآخَرُ قَدْ عَمِلْتُ حَسَنَةً مَرَّةً كَانَ لِي فَضْلٌ فَأَصَابَتْ النَّاسَ شِدَّةٌ فَجَاءَتْنِي امْرَأَةٌ تَطْلُبُ مِنِّي مَعْرُوفًا قَالَ فَقُلْتُ وَاللَّهِ مَا هُوَ دُونَ نَفْسِكِ فَأَبَتْ عَلَيَّ فَذَهَبَتْ ثُمَّ رَجَعَتْ فَذَكَّرَتْنِي بِاللَّهِ فَأَبَيْتُ عَلَيْهَا وَقُلْتُ لَا وَاللَّهِ مَا هُوَ دُونَ نَفْسِكِ فَأَبَتْ عَلَيَّ وَذَهَبَتْ فَذَكَرَتْ لِزَوْجِهَا فَقَالَ لَهَا أَعْطِيهِ نَفْسَكِ وَأَغْنِي عِيَالَكِ فَرَجَعَتْ إِلَيَّ فَنَاشَدَتْنِي بِاللَّهِ فَأَبَيْتُ عَلَيْهَا وَقُلْتُ وَاللَّهِ مَا هُوَ دُونَ نَفْسِكِ فَلَمَّا رَأَتْ ذَلِكَ أَسْلَمَتْ إِلَيَّ نَفْسَهَا فَلَمَّا تَكَشَّفْتُهَا وَهَمَمْتُ بِهَا ارْتَعَدَتْ مِنْ تَحْتِي فَقُلْتُ لَهَا مَا شَأْنُكِ قَالَتْ أَخَافُ اللَّهَ رَبَّ الْعَالَمِينَ قُلْتُ لَهَا خِفْتِيهِ فِي الشِّدَّةِ وَلَمْ أَخَفْهُ فِي الرَّجَاءِ فَتَرَكْتُهَا وَأَعْطَيْتُهَا مَا يَحِقُّ عَلَيَّ بِمَا تَكَشَّفْتُهَا اللَّهُمَّ إِنْ كُنْتُ فَعَلْتُ ذَلِكَ لِوَجْهِكَ فَافْرُجْ عَنَّا قَالَ فَانْصَدَعَ حَتَّى عَرَفُوا وَتَبَيَّنَ لَهُمْ قَالَ الْآخَرُ عَمِلْتُ حَسَنَةً مَرَّةً كَانَ لِي أَبَوَانِ شَيْخَانِ كَبِيرَانِ وَكَانَتْ لِي غَنَمٌ فَكُنْتُ أُطْعِمُ أَبَوَيَّ وَأَسْقِيهِمَا ثُمَّ رَجَعْتُ إِلَى غَنَمِي قَالَ فَأَصَابَنِي يَوْمًا غَيْثٌ حَبَسَنِي فَلَمْ أَبْرَحْ حَتَّى أَمْسَيْتُ فَأَتَيْتُ أَهْلِي وَأَخَذْتُ مِحْلَبِي فَحَلَبْتُ وَغَنَمِي قَائِمَةٌ فَمَضَيْتُ إِلَى أَبَوَيَّ فَوَجَدْتُهُمَا قَدْ نَامَا فَشَقَّ عَلَيَّ أَنْ أُوقِظَهُمَا وَشَقَّ عَلَيَّ أَنْ أَتْرُكَ غَنَمِي فَمَا بَرِحْتُ جَالِسًا وَمِحْلَبِي عَلَى يَدِي حَتَّى أَيْقَظَهُمَا الصُّبْحُ فَسَقَيْتُهُمَا اللَّهُمَّ إِنْ كُنْتُ فَعَلْتُ ذَلِكَ لِوَجْهِكَ فَافْرُجْ عَنَّا قَالَ النُّعْمَانُ لَكَأَنِّي أَسْمَعُ هَذِهِ مِنْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ الْجَبَلُ طَاقْ فَفَرَّجَ اللَّهُ عَنْهُمْ فَخَرَجُوا

Jis pasakė mums [Isma'il bin Abul Karim bin Ma'qil bin Muniyyah] pasakė man [Abdush Shamad] - būtent Ibn Ma'qil - jis pasakė: Aš girdėjau [Wahb] sakant, pasakė man [An Nu'man bin Basyir], kad jis girdėjo Rasulullah shallahu 'alaihi' buvo kalnas, jis paminėjo Ar-In Raqallam. urve buvo trys žmonės. Tada priešais olos duris nukrito didelė uola, įstrigusi juos. Taigi vienas iš jų pasakė: „Atmink, kuris iš jūsų padarė teisingus darbus, tepasigaili Alachas su Savo gailestingumu mūsų visų“. Tada vienas jų vyras pasakė: „Kartą padariau ką nors gero. Turiu kelis darbuotojus, kai pas mane ateina, kiekvieną įdarbinu už tam tikrą atlyginimą. Vieną dieną vyras atėjo pas mane vidury po pietų, tai aš įdarbinau jį su puse atlyginimo nei jo draugai, tada jis dirbo likusį pusdienį, kaip ir visi jo draugai dirbo visą dieną. Taigi aš jaučiausi laisvai nesumažinęs jo atlyginimo iš draugų algų dėl jo rimto darbo. Tada vienas iš jų paklausė; „Ar jūs mokate šiam vyrui tokį atlyginimą, kokį davėte man, nors jis nedirba, išskyrus pusę dienos? “ Taigi aš atsakiau: „O Alacho tarne, aš nieko neatskaitau iš tavo atlyginimo, iš tikrųjų tai yra mano nuosavybė, todėl galiu ją nustatyti kaip noriu“. Taigi vyras supyko ir paliko atlyginimą. Tada aš pastatiau teises šalia savo namo, kaip Allahas norėjo – amžinai. Po to prieš mane praėjo kelios karvės, tai aš nusipirkau veršelį su vyro atlyginimu, kol jis dauginosi pagal Alacho valią. Tada praėjo daug laiko, kol vieną dieną prieš mane praėjo senukas, kad aš jo nebeatpažinau, vyras pasakė: „Tiesą sakant, aš vis dar turiu teises į tave“. Tada vyras man priminė, kas jis toks, kol aš jo neatpažinau, todėl pasakiau: „Nedarysiu tau neteisybės, tai tavo teisė“. Tada visus lobius atidaviau jam. Tada vyras pasakė: „O Abdullah, nesityčiok iš manęs, jei nenori man duoti išmaldos, suteik man teises. Pamaldus vyras pasakė: „Dėl Allaho, aš tavęs neniekinu. Tiesą sakant, šis turtas yra jūsų, aš neturiu į jį jokių teisių“. Tad visus lobius perdaviau jam. O Allahai, jei aš iš tikrųjų tai padariau, nes tikėjausi Tavo veido, tai mums ne taip. Taigi didelė uola šiek tiek pajudėjo ir jie galėjo pamatyti. Tada kitas pasakė: „Aš taip pat vieną kartą padariau ką nors gero. Tuo metu turėjau perteklinį turtą, tada žmones ištiko gyvenimo sunkumai. Tada atėjo moteris, prašydama manęs pasigailėti, ir aš pasakiau: „Ne, Dieve! Aš tau jos neduosiu, nebent tu atiduosi savo garbę'. Bet jis nenorėjo ir išėjo, tada grįžo ir priminė man Alachą. Ir aš pasakiau: „Ne! Aš tau jos neduosiu, nebent tu atiduosi savo garbę'. Ji vėl atsisakė ir išėjo, papasakodama apie tai savo vyrui. Tada jos vyras jai pasakė: „Pasiduok ir pasirūpink savo vaikais“. Taigi moteris atėjo pas mane ir prisiekė Alachui dėl manęs, bet aš vis tiek atsisakiau jai sakydamas: „Dėl Allaho, aš tau to neduosiu, nebent tu nenorėsi atiduoti savo garbės“. Pamatęs tokią būseną, jis pasidavė man. Kai nusirengiau norėdama pasimylėti su juo, jis staiga vibravo po mano kūnu. Taigi aš paklausiau: „Kas tau negerai? “ jis atsakė: „Aš bijau Allaho Rabbulo 'Alamino'. Aš jam pasakiau: „Ketvirtadienis Tu bijai Jo siaurumoje, bet aš nebijau Jo erdvėje. Taigi aš palikau moterį ir atidaviau jai teises, nes buvau atidengęs jos drabužius. O Allahai, jei aš tai darau, nes tikiuosi Tavo veido, tada atverk mums kelią. Tada akmuo šiek tiek pasislinko, kol pasirodė šviesesnis. Kitas pasakė: „Aš taip pat kažkada padariau gerą darbą. Turiu abu senus tėvus. Turiu ir ožkų, dažniausiai abiem duodu valgyti ir gerti, tik po to grįžtu prižiūrėti savo ožkas. Vieną dieną mane užklupo lietus, todėl negalėjau išeiti iki popietės. Tada nuėjau pas šeimą, paėmiau indą - pienui spausti - ir pamelžiau savo stovinčią ožką. Po to nuėjau pas tėvus, bet radau abu miegančius, nedrįsau jų pažadinti ir taip pat neištvėriau palikti ožkos melžimo. Taigi aš likau stovėti su melžimo indu, kol jie pabudo auštant. Taigi daviau jiems abiem atsigerti. O Allah, jei aš tai darau, nes tikiuosi Tavo veido, tada atverk mums kelią.“ Numanas pasakė: „Tarsi tai girdėjau tiesiai iš Allaho pasiuntinio sallallaahu 'alaihi wasallam, jis pasakė: „Tada atsivėrė didelė uola, ir Alachas atvėrė jiems kelią, kad jie galėtų išeiti“.