Imam Ahmad : 8633

حَدَّثَنَا عَفَّانُ حَدَّثَنَا حَمَّادٌ أَنْبَأَنَا ثَابِتٌ عَنْ أَبِي رَافِعٍ عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَ أَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ كَانَ فِي بَنِي إِسْرَائِيلَ رَجُلٌ يُقَالُ لَهُ جُرَيْجٌ كَانَ يَتَعَبَّدُ فِي صَوْمَعَتِهِ فَأَتَتْهُ أُمُّهُ ذَاتَ يَوْمٍ فَنَادَتْهُ فَقَالَتْ أَيْ جُرَيْجُ أَيْ بُنَيَّ أَشْرِفْ عَلَيَّ أُكَلِّمْكَ أَنَا أُمُّكَ أَشْرِفْ عَلَيَّ قَالَ أَيْ رَبِّ صَلَاتِي وَأُمِّي فَأَقْبَلَ عَلَى صَلَاتِهِ ثُمَّ عَادَتْ فَنَادَتْهُ مِرَارًا فَقَالَتْ أَيْ جُرَيْجُ أَيْ بُنَيَّ أَشْرِفْ عَلَيَّ فَقَالَ أَيْ رَبِّ صَلَاتِي وَأُمِّي فَأَقْبَلَ عَلَى صَلَاتِهِ فَقَالَتْ اللَّهُمَّ لَا تُمِتْهُ حَتَّى تُرِيَهُ الْمُومِسَةَ وَكَانَتْ رَاعِيَةً تَرْعَى غَنَمًا لِأَهْلِهَا ثُمَّ تَأْوِي إِلَى ظِلِّ صَوْمَعَتِهِ فَأَصَابَتْ فَاحِشَةً فَأُخِذَتْ فَحَمَلَتْ وَكَانَ مَنْ زَنَى مِنْهُمْ قُتِلَ قَالُوا مِمَّنْ قَالَتْ مِنْ جُرَيْجٍ صَاحِبِ الصَّوْمَعَةِ فَجَاءُوا بِالْفُؤُوسِ وَالْمُرُورِ فَقَالُوا أَيْ جُرَيْجُ أَيْ مُرَاءٍ ثُمَّ قَالُوا انْزِلْ فَأَبَى وَأَقْبَلَ عَلَى صَلَاتِهِ يُصَلِّي فَأَخَذُوا فِي هَدْمِ صَوْمَعَتِهِ فَلَمَّا رَأَى ذَلِكَ نَزَلَ فَجَعَلُوا فِي عُنُقِهِ وَعُنُقِهَا حَبْلًا وَجَعَلُوا يَطُوفُونَ بِهِمَا فِي النَّاسِ فَوَضَعَ أُصْبُعَهُ عَلَى بَطْنِهَا فَقَالَ أَيْ غُلَامُ مَنْ أَبُوكَ قَالَ أَبِي فُلَانٌ رَاعِي الضَّأْنِ فَقَبَّلُوهُ وَقَالُوا إِنْ شِئْتَ بَنَيْنَا لَكَ الصَّوْمَعَةَ مِنْ ذَهَبٍ وَفِضَّةٍ قَالَ أَعِيدُوهَا كَمَا كَانَتْ

Sakė mums [Affanas] pasakė, kad [Hammadas] pasakė; pranešė mums [Thabit] iš [Abu Rafi'] iš [Abu Hurairah] sakydamas; Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam sakė: „Bani Izraelio laikais gyveno žmogus, vardu Juraijus, jis buvo tarnas, kuris uoliai garbino savo garbinimo vietoje, todėl vieną dieną jo motina atėjo pas jį, paskambino ir pasakė; „O Juraij, mano sūnau, prieik arčiau manęs, aš noriu su tavimi pasikalbėti, aš esu tavo mama, ateik arčiau manęs“, – tarė Jurajus; „O mano Viešpatie, ar turėčiau tęsti savo maldą, ar eiti pas mamą“, – galiausiai tęsė savo maldą Jurajus. Tada jo motina grįžo pas jį ir ne kartą jam skambino sakydama: „O Juraij, mano sūnau, prieik prie manęs“, bet Jurajus tarė; „O mano Viešpatie, ar turėčiau tęsti savo maldą, ar eiti pas savo motiną“, – galiausiai jis tęsė maldą, kol mama pasakė; 'O Allah, nepalik jo, kol jis nepatirs svetimautojo šmeižto.' Tada buvo moteris, kuri ganė savo šeimos ožkas, o paskui prisiglaudė Jurajų maldos vietoje, tada moteris padarė siaubingą poelgį, tada buvo sulaikyta ir ji pastojo, tarp jų galiojo įstatymas, kad kiekvienas, kuris svetimavo, bus nužudytas. Taip buvo pasakyta moteriai; „Su kuo svetimavote? ' jis pasakė; 'Su Jurajumi, maldos vietos gyventoju', žmonės atėjo į Jurajų, nešdami kirvius ir virves, sakė jie; „O Juraij, o daugžodžiau“, – tada jie vėl pasakė; „Nusileisk“, bet Jurajus nenorėjo ir vis dar tęsė maldą, kol žmonės sugriovė jo garbinimo vietą, Jurajus tai pamatęs nulipo, tada žmonės surišo jam kaklą ir svetimautos kaklą, o paskui išvedė juos dviese prieš minią, tada Jurajus uždėjo pirštą ant suaugusios moters pilvo ir pasakė; 'O mažute, kas tavo tėvas? “, - sakė kūdikis; „Mano tėvas buvo ožkų ganytojas“, – galiausiai žmonės pabučiavo Jurajų ir pasakė; „Jei nori, atstatysime tavo garbinimo vietą iš aukso ir sidabro“, bet Jurajus atsakė; „Atkurti mano garbinimo vietą į tokią, kokia ji buvo anksčiau“.