Imam Ahmad : 7749

حَدَّثَنَا عَبْدُ الرَّزَّاقِ حَدَّثَنَا مَعْمَرٌ عَنِ الزُّهْرِيِّ عَنْ عَمْرِو بْنِ أَبِي سُفْيَانَ الثَّقَفِيِّ عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَ قَالَ بَعَثَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ سَرِيَّةً عَيْنًا وَأَمَّرَ عَلَيْهِمْ عَاصِمَ بْنَ ثَابِتٍ وَهُوَ جَدُّ عَاصِمِ بْنِ عُمَرَ فَانْطَلَقُوا حَتَّى إِذَا كَانُوا بِبَعْضِ الطَّرِيقِ بَيْنَ عُسْفَانَ وَمَكَّةَ نُزُولًا ذُكِرُوا لِحَيٍّ مِنْ هُذَيْلٍ يُقَالُ لَهُمْ بَنُو لِحْيَانَ فَتَبِعُوهُمْ بِقَرِيبٍ مِنْ مِائَةِ رَجُلٍ رَامٍ فَاقْتَصُّوا آثَارَهُمْ حَتَّى نَزَلُوا مَنْزِلًا نَزَلُوهُ فَوَجَدُوا فِيهِ نَوَى تَمْرٍ تَزَوَّدُوهُ مِنْ تَمْرِ الْمَدِينَةِ فَقَالُوا هَذَا مِنْ تَمْرِ يَثْرِبَ فَاتَّبَعُوا آثَارَهُمْ حَتَّى لَحِقُوهُمْ فَلَمَّا أَحَسَّهُمْ عَاصِمُ بْنُ ثَابِتٍ وَأَصْحَابُهُ لَجَئُوا إِلَى فَدْفَدٍ وَقَدْ جَاءَ الْقَوْمُ فَأَحَاطُوا بِهِمْ وَقَالُوا لَكُمْ الْعَهْدُ وَالْمِيثَاقُ إِنْ نَزَلْتُمْ إِلَيْنَا أَنْ لَا نَقْتُلَ مِنْكُمْ أَحَدًا فَقَالَ عَاصِمُ بْنُ ثَابِتٍ أَمَّا أَنَا فَلَا أَنْزِلُ فِي ذِمَّةِ كَافِرٍ اللَّهُمَّ أَخْبِرْ عَنَّا رَسُولَكَ قَالَ فَقَاتَلُوهُمْ فَرَمَوْهُمْ فَقَتَلُوا عَاصِمًا فِي سَبْعَةِ نَفَرٍ وَبَقِيَ خُبَيْبُ بْنُ عَدِيٍّ وَزَيْدُ بْنُ الدَّثِنَةِ وَرَجُلٌ آخَرُ فَأَعْطَوْهُمْ الْعَهْدَ وَالْمِيثَاقَ إِنْ نَزَلُوا إِلَيْهِمْ فَلَمَّا اسْتَمْكَنُوا مِنْهُمْ حَلُّوا أَوْتَارَ قِسِيِّهِمْ فَرَبَطُوهُمْ بِهَا فَقَالَ الرَّجُلُ الثَّالِثُ الَّذِي مَعَهُمَا هَذَا أَوَّلُ الْغَدْرِ فَأَبَى أَنْ يَصْحَبَهُمْ فَجَرُّوهُ فَأَبَى أَنْ يَتْبَعَهُمْ فَضَرَبُوا عُنُقَهُ فَانْطَلَقُوا بِخُبَيْبِ بْنِ عَدِيٍّ وَزَيْدِ بْنِ الدَّثِنَةِ حَتَّى بَاعُوهُمَا بِمَكَّةَ فَاشْتَرَى خُبَيْبًا بَنُو الْحَارِثِ بْنِ عَامِرِ بْنِ نَوْفَلٍ وَكَانَ قَدْ قَتَلَ الْحَارِثَ يَوْمُ بَدْرٍ فَمَكَثَ عِنْدَهُمْ أَسِيرًا حَتَّى إِذَا أَجْمَعُوا قَتْلَهُ اسْتَعَارَ مُوسَى مِنْ إِحْدَى بَنَاتِ الْحَارِثِ لِيَسْتَحِدَّ بِهَا فَأَعَارَتْهُ قَالَتْ فَغَفَلْتُ عَنْ صَبِيٍّ لِي فَدَرَجَ إِلَيْهِ حَتَّى أَتَاهُ قَالَتْ فَأَخَذَهُ فَوَضَعَهُ عَلَى فَخِذِهِ فَلَمَّا رَأَيْتُهُ فَزِعْتُ فَزَعًا عَرَفَهُ وَالْمُوسَى فِي يَدِهِ فَقَالَ أَتَخْشَيْنَ أَنْ أَقْتُلَهُ مَا كُنْتُ لِأَفْعَلَ إِنْ شَاءَ اللَّهُ قَالَ وَكَانَتْ تَقُولُ مَا رَأَيْتُ أَسِيرًا خَيْرًا مِنْ خُبَيْبٍ قَدْ رَأَيْتُهُ يَأْكُلُ مِنْ قِطْفِ عِنَبٍ وَمَا بِمَكَّةَ يَوْمَئِذٍ ثَمَرَةٌ وَإِنَّهُ لَمُوثَقٌ فِي الْحَدِيدِ وَمَا كَانَ إِلَّا رِزْقًا رَزَقَهُ اللَّهُ إِيَّاهُ قَالَ ثُمَّ خَرَجُوا بِهِ مِنْ الْحَرَمِ لِيَقْتُلُوهُ فَقَالَ دَعُونِي أُصَلِّي رَكْعَتَيْنِ فَصَلَّى رَكْعَتَيْنِ فَقَالَ لَوْلَا أَنْ تَرَوْا مَا بِي جَزَعًا مِنْ الْمَوْتِ لَزِدْتُ قَالَ وَكَانَ أَوَّلَ مَنْ سَنَّ الرَّكْعَتَيْنِ عِنْدَ الْقَتْلِ هُوَ ثُمَّ قَالَ اللَّهُمَّ أَحْصِهِمْ عَدَدًا مَا أُبَالِي حِينَ أُقْتَلُ مُسْلِمًا عَلَى أَيِّ شِقٍّ كَانَ لِلَّهِ مَصْرَعِي وَذَلِكَ فِي ذَاتِ الْإِلَهِ وَإِنْ يَشَأْ يُبَارِكْ عَلَى أَوْصَالِ شِلْوٍ مُمَزَّعِ ثُمَّ قَامَ إِلَيْهِ عُقْبَةُ بْنُ الْحَارِثِ فَقَتَلَهُ وَبَعَثَتْ قُرَيْشٌ إِلَى عَاصِمٍ لِيُؤْتَوْا بِشَيْءٍ مِنْ جَسَدِهِ يَعْرِفُونَهُ وَكَانَ قَتَلَ عَظِيمًا مِنْ عُظَمَائِهِمْ يَوْمَ بَدْرٍ فَبَعَثَ اللَّهُ عَلَيْهِ مِثْلَ الظُّلَّةِ مِنْ الدَّبْرِ فَحَمَتْهُ مِنْ رُسُلِهِمْ فَلَمْ يَقْدِرُوا عَلَى شَيْءٍ مِنْهُ

Jis pasakė, kad [Abdurrazzaqas] pasakė mums [Ma'mar] iš [Az Zuhri] iš [Amru bin Abi Sufyan Ats Tsaqofi] iš [Abu Hurairah], sakė jis; Rasulullah shallahu 'alaihi wasallam atsiuntė skautų būrį, vadovaujamą Ašimo bin Thabito, jis buvo Ašimo bin Umaro senelis. Tada jie išsiruošė ir atvažiavę į kelią tarp Usfano ir Makkos sustojo, tada apie jų buvimą buvo pranešta Hudzail genties kaimui, paprastai jie vadinami Bani Lihyan. Taigi juos sekė žmonės iš kaimo, ty apie šimtas lankininkų, jie sekė palydovų pėdomis, kol atvyko į tarpinę stotelę, kurią sustabdė Pranašo palydovai, tada gavo Medinos datulių sėklų, kurias Pranašo bendražygiai atnešė kaip atsargas, sakė jie; „Tai yra Medinos datos“. Tada jie ir toliau sekė draugus, kol jiems pavyko juos pasivyti, todėl, kai „Ašimas bin Thabitas ir jo draugai pajuto šių žmonių buvimą, jie tuoj pat prisiglaudė už Fadfado, šie žmonės atėjo ir tuoj pat juos apsupo“, – sakė jie. „Nusileisk žemyn, sudarysi paktą ir susitarimą, kad mes nė vieno iš jūsų nenužudytume“, – tada grupės lyderis Ašimas bin Thabitas pasakė; „Dėl Allaho, aš nenoriu būti netikinčiųjų globoje, o Allahai, pasakykite savo pranašui sallallaahu „alaihi wasallam apie mus“, – sakė Abu Hurairah; „Taigi kariai svaidė ant jų strėles, kol nužudė Ašimą ir šešis kitus nužudytus žmones, o trys žmonės liko. yra Khubaibas Al Ansari ir Zaidas bin Ad-Datsinah ir kitas asmuo. Tada jie su jais sudarė paktą ir susitarimą, jei jie nori nusileisti ir pasiduoti. ir kai kariai paėmė įkaitais tris pranašo pasiuntinius, jie išėmė strėlių virveles, kad surištų savo įkaitus su virve, tada trečias vyras pasakė; "Tai pirmoji išdavystė, aš nebūsiu tavo draugas", tada jie jį tempė, bet jis vis dar kovojo, galiausiai nužudė ir ėjo kartu su Khubaibu ir Zaidu bin Datsinah, kol pardavė jį Mekoje, tada Banu Harith bin 'Amir bin Harifal nusipirko Khubaibą - Khubaibas buvo tas asmuo, kuris nužudė Alhubaitą per mūšį prieš Badibą. kalinys, kol jie sutiko jį nužudyti, tada Khubaibas pasiskolino skustuvą iš vienos Al Harith dukterų, kad nusiskustų jos gaktos plaukus, tada paskolino jį Khubaibui. Moteris pasakė; „Bet aš elgiausi neatsargiai su savo berniuku, berniukas priėjo prie jo, tada jis paėmė jį ir pasodino ant kelių, todėl kai pamačiau jį, labai išsigandau, kad jis supras, kol skustuvas vis dar buvo jo rankoje. Khubaibas pasakė; 'Ar bijai, kad aš jį nužudysiu? Duok Dieve, aš to nedarysiu“. Abu Hurairah pasakė; Moteris pasakė; „Dėl Allaho, aš niekada nemačiau kalinio, kuris būtų toks geras kaip Khubaibas, aš mačiau jį valgantį vynuogių šakelę rankoje, surištą geležine grandine, nors Mekoje nebuvo vynuogių, tik rizqi, kurį Alachas davė Khubaibui“. Abu Hurairah pasakė; Tada jie išvedė Khubaibą iš Haramo, kad jį nužudytų. Tada Khubaibas pasakė: „Duok man galimybę atlikti du rakas“, – tada Khubaibas meldėsi dvi rakas ir tada pasakė; „Jei aš nesijaudinsiu, jei manote, kad bijau mirties, aš tikrai padidinsiu savo rakų skaičių. Abu Hurairah pasakė; „Ir jis buvo tas, kuris pirmą kartą meldėsi dvi rakas prieš susidurdamas su mirtimi, tada pasakė; „O Dieve, suskaičiuok jų skaičių, sunaikink jų jėgas ir nepalik nei vieno. Man nesvarbu, ar tai ter žudyti kaip musulmonas, bet kurioje dalyje tik dėl Alacho. Mano mirtis skirta Allahui, jei Jis norės, jis palaimins visus atskirus kūno sąnarius. Tada Uqbah bin Al Harith atsistojo ir jį nužudė. Kuriešai tada nusiuntė pasiuntinį į Ašimą, kad paimtų dalį jo kūno kaip įkalčių, nes Badro mūšyje jis nužudė daugumą jų vadų, todėl Alachas atsiuntė savotišką dulkių ritinį, kuris apvoliojo jų pasiuntinius, kad jiems nepavyko nieko paimti iš jo kūno.