Abu dzar orang pertama kali mengucapkan salam kepada Rasulullah, beliau menjawab: wa alaikas salam

Imam Muslim : 4521

و حَدَّثَنِي إِبْرَاهِيمُ بْنُ مُحَمَّدِ بْنِ عَرْعَرَةَ السَّامِيُّ وَمُحَمَّدُ بْنُ حَاتِمٍ وَتَقَارَبَا فِي سِيَاقِ الْحَدِيثِ وَاللَّفْظُ لِابْنِ حَاتِمٍ قَالَا حَدَّثَنَا عَبْدُ الرَّحْمَنِ بْنُ مَهْدِيٍّ حَدَّثَنَا الْمُثَنَّى بْنُ سَعِيدٍ عَنْ أَبِي جَمْرَةَ عَنْ ابْنِ عَبَّاسٍ قَالَ لَمَّا بَلَغَ أَبَا ذَرٍّ مَبْعَثُ النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِمَكَّةَ قَالَ لِأَخِيهِ ارْكَبْ إِلَى هَذَا الْوَادِي فَاعْلَمْ لِي عِلْمَ هَذَا الرَّجُلِ الَّذِي يَزْعُمُ أَنَّهُ يَأْتِيهِ الْخَبَرُ مِنْ السَّمَاءِ فَاسْمَعْ مِنْ قَوْلِهِ ثُمَّ ائْتِنِي فَانْطَلَقَ الْآخَرُ حَتَّى قَدِمَ مَكَّةَ وَسَمِعَ مِنْ قَوْلِهِ ثُمَّ رَجَعَ إِلَى أَبِي ذَرٍّ فَقَالَ رَأَيْتُهُ يَأْمُرُ بِمَكَارِمِ الْأَخْلَاقِ وَكَلَامًا مَا هُوَ بِالشِّعْرِ فَقَالَ مَا شَفَيْتَنِي فِيمَا أَرَدْتُ فَتَزَوَّدَ وَحَمَلَ شَنَّةً لَهُ فِيهَا مَاءٌ حَتَّى قَدِمَ مَكَّةَ فَأَتَى الْمَسْجِدَ فَالْتَمَسَ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَلَا يَعْرِفُهُ وَكَرِهَ أَنْ يَسْأَلَ عَنْهُ حَتَّى أَدْرَكَهُ يَعْنِي اللَّيْلَ فَاضْطَجَعَ فَرَآهُ عَلِيٌّ فَعَرَفَ أَنَّهُ غَرِيبٌ فَلَمَّا رَآهُ تَبِعَهُ فَلَمْ يَسْأَلْ وَاحِدٌ مِنْهُمَا صَاحِبَهُ عَنْ شَيْءٍ حَتَّى أَصْبَحَ ثُمَّ احْتَمَلَ قِرْبَتَهُ وَزَادَهُ إِلَى الْمَسْجِدِ فَظَلَّ ذَلِكَ الْيَوْمَ وَلَا يَرَى النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى أَمْسَى فَعَادَ إِلَى مَضْجَعِهِ فَمَرَّ بِهِ عَلِيٌّ فَقَالَ مَا أَنَى لِلرَّجُلِ أَنْ يَعْلَمَ مَنْزِلَهُ فَأَقَامَهُ فَذَهَبَ بِهِ مَعَهُ وَلَا يَسْأَلُ وَاحِدٌ مِنْهُمَا صَاحِبَهُ عَنْ شَيْءٍ حَتَّى إِذَا كَانَ يَوْمُ الثَّالِثِ فَعَلَ مِثْلَ ذَلِكَ فَأَقَامَهُ عَلِيٌّ مَعَهُ ثُمَّ قَالَ لَهُ أَلَا تُحَدِّثُنِي مَا الَّذِي أَقْدَمَكَ هَذَا الْبَلَدَ قَالَ إِنْ أَعْطَيْتَنِي عَهْدًا وَمِيثَاقًا لَتُرْشِدَنِّي فَعَلْتُ فَفَعَلَ فَأَخْبَرَهُ فَقَالَ فَإِنَّهُ حَقٌّ وَهُوَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَإِذَا أَصْبَحْتَ فَاتَّبِعْنِي فَإِنِّي إِنْ رَأَيْتُ شَيْئًا أَخَافُ عَلَيْكَ قُمْتُ كَأَنِّي أُرِيقُ الْمَاءَ فَإِنْ مَضَيْتُ فَاتَّبِعْنِي حَتَّى تَدْخُلَ مَدْخَلِي فَفَعَلَ فَانْطَلَقَ يَقْفُوهُ حَتَّى دَخَلَ عَلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَدَخَلَ مَعَهُ فَسَمِعَ مِنْ قَوْلِهِ وَأَسْلَمَ مَكَانَهُ فَقَالَ لَهُ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ ارْجِعْ إِلَى قَوْمِكَ فَأَخْبِرْهُمْ حَتَّى يَأْتِيَكَ أَمْرِي فَقَالَ وَالَّذِي نَفْسِي بِيَدِهِ لَأَصْرُخَنَّ بِهَا بَيْنَ ظَهْرَانَيْهِمْ فَخَرَجَ حَتَّى أَتَى الْمَسْجِدَ فَنَادَى بِأَعْلَى صَوْتِهِ أَشْهَدُ أَنْ لَا إِلَهَ إِلَّا اللَّهُ وَأَنَّ مُحَمَّدًا رَسُولُ اللَّهِ وَثَارَ الْقَوْمُ فَضَرَبُوهُ حَتَّى أَضْجَعُوهُ فَأَتَى الْعَبَّاسُ فَأَكَبَّ عَلَيْهِ فَقَالَ وَيْلَكُمْ أَلَسْتُمْ تَعْلَمُونَ أَنَّهُ مِنْ غِفَارٍ وَأَنَّ طَرِيقَ تُجَّارِكُمْ إِلَى الشَّامِ عَلَيْهِمْ فَأَنْقَذَهُ مِنْهُمْ ثُمَّ عَادَ مِنْ الْغَدِ بِمِثْلِهَا وَثَارُوا إِلَيْهِ فَضَرَبُوهُ فَأَكَبَّ عَلَيْهِ الْعَبَّاسُ فَأَنْقَذَهُ

Ir man buvo pasakyta, kad [Ibrahimo bin Muhammado bin 'Ar'arah As Sami] ir [Muhammado bin Hatimo] lafažai nėra labai skirtingi, ir šis lafažas priklauso Ibn Hatimui, abu sakė: „Jis mums pasakė ['Abdur Rahmanas bin Mahdi]; Jis mums pasakė [Al Mutsanna bin Sa'id] iš [Abu Jamrah] iš [Ibn Abbaso]: „Kai Abu Dzaras išgirdo žinią, kad Mekoje yra pasiųstas pranašas, jis tarė Unaisui: „O Unaisai, eik į Meką! Po to papasakok man apie vyrą, kuris tvirtino esąs Dievo apaštalas, gavęs apreiškimą iš dangaus. Paklausyk, ką jis sako, ir tada papasakok man!“ Tada Unaisas keliavo, kol pasiekė Meką, ir klausėsi, ką sakė Alacho Pasiuntinys (tebūnie jam Alacho ramybė ir palaimos). Po to Unaisas grįžo pas Abu Dzarą ir tarė: „Remiantis mano pastebėjimais, pranašas, Dievo pasiuntinys, mokė kilnaus charakterio ir perteikė Jo žodžius, kurie nebuvo tas pats, kas poezija.“ Abu Dzaras tarė: „Atrodo, kad nesu patenkintas tuo, ką pasakei, o Unais, ir noriu sužinoti daugiau informacijos. Todėl turėčiau pats ten nuvykti.“ Tada Abu Dzaras paruošė įvairių reikmenų ir atsinešė ąsotį geriamojo vandens. Po to jis išvyko į Meką. Atvykęs į Meką, jis nedelsdamas nuėjo į Didžiąją mečetę susitikti su pranašu Muhammadu. Tačiau kadangi jo nepažinojo ir nenorėjo klausinėti, jam buvo sunku su juo susitikti. Sutemus jis atsigulė prie Kaabos. Tuo tarpu Ali jį pamatė ir suprato, kad gulintis asmuo yra nepažįstamas. Taigi Ali palydėjo asmenį be jokių klausimų tarpusavyje iki ryto. Tada Abu Dzaras pasiėmė savo vandens ąsotį ir reikmenis į mečetę. Jis ten praleido visą dieną, bet pranašo Muhammado (sallallaahu 'alaihi wasallam) nematė iki vakaro. Tada jis grįžo į savo poilsio vietą. Netrukus Ali praėjo pro tą vietą ir paklausė: „Kodėl šis vyras dar negrįžo namo?“ Galiausiai Ali pakvietė jį pasilikti pas jį, niekam neklausiant apie nieką tarp jųdviejų. Trečią dieną Abu Dzaras padarė tą patį, ką ir praėjusią dieną. Tada Ali vėl pakvietė jį pasilikti pas jį. Ali paklausė Abu Dzaro: „Kodėl atvykai į šį Meką?“ Abu Dzaras atsakė: „Jei pažadi mane vesti, aš tai padarysiu.“ Tada Abu Dzaras paaiškino Ali savo ketinimą. Išgirdęs jo istoriją, Ali tarė: „Tiesą sakant, Muhamedas yra tiesakalbis ir jis yra Alacho pasiuntinys. Būtų geriau, jei rytoj ryte ateitum su manimi. Nes jei aš dėl ko nors nerimauju dėl tavęs, tada atsikelsiu, tarsi pilčiau vandenį. Todėl sekite paskui mane, kur tik einu!“ Abu Dzaras sekė Ali, kol jie abu įėjo į pranašo Muhamedo (sallallaahu 'alaihi wasallam) namus. Tada Abu Dzaras klausėsi Pranašo (sallallaahu 'alaihi wa sallam) paaiškinimo, kol nedelsdamas atsivertė į islamą. Pranašas Muhammadas (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) tarė Abu Dharrui: „Grįžkite pas savo žmones ir perduokite jiems islamo mokymą, kol pasieksite pergalę prieš islamą.“ Abu Dharras tarė: „Prisiekiu Alachu, kurio rankoje yra mano siela, aš perduosiu jiems islamą kuo aiškiau.“ Tada Abu Dharras paliko Pranašo (tebūnie jam ramybė ir Alacho palaiminimas) namus ir nuėjo į Didžiąją mečetę. Atvykęs ten, jis iš visų jėgų sušuko: „Liudiju, kad nėra kito dievo, verto garbinimo, išskyrus vien Alachą, ir liudiju, kad Muhammadas yra Alacho Pasiuntinys.“ Išgirdę šį šauksmą, Mekos gyventojai buvo šokiruoti ir puolė prie balso šaltinio. Supratę, kad balsą skleidžia užsienietis, o ne Mekos gyventojas, jie nedelsdami jį sumušė, kol jis pargriuvo. Netrukus po to Abbas bin Abdul Muttalib atėjo jo apsaugoti ir tarė: „Vargas tau! Ar nežinai, kad žmogus, kurį muši, yra iš ghifarų genties?“ Ir ar nesupranti, kad tavo prekybos kelias į Siriją tikrai eis per ghifarų genties teritoriją?“ Tada Abbas nedelsdamas išgelbėjo Abu Dzarą nuo kuraišių rūstybės. Kitą dieną Abu Dzaras tęsė tą patį, kol Mekos kuraišai atėjo jo sumušti. Tada Abbas atėjo jį apsaugoti ir išgelbėti nuo jų rūstybės.